XXVIII

Penktą rytą, tikriau popietę, pasigirdo kitokie žingsniai, lengvesni ir smulkesni, ir šį kartą žmogus įėjo į kambarį. Tai buvo Zila, apsigaubusi ryškiai raudona skara, su juoda, šilkine skrybėlaite ant galvos, rankoje ji laikė pintinę iš karklų.

– O Dieve! Ponia Din! – sušuko ji. – Gimertone tik apie jus ir kalba. Maniau, paskendot Juodojo arklio liūne ir panelė su jumis, kol šeimininkas man pasakė, kad jus surado ir apgyvendino pas mus! Tai mat kaip! Jūs, matyt, išsikapanojot iš salelės? Kiek laiko prabuvot pelkėje? Ar šeimininkas jus išgelbėjo, ponia Din? Bet jūs nelabai sublogusi, – ne taip jau ten buvo baisu, ar ne?

– Tavo šeimininkas – tikras niekšas! – atšoviau. – Bet jis už tai atsakys. Be reikalo jis pasekė tą pasaką: tiesa vis tiek išaiškės!

– Ką čia paistai? – paklausė Zila. – Tai ne jis prasimanė. Kaime kalba, kad jūs paskendot pelkėje; o kai aš parėjau ir pasakiau Ernšo: „O, kokie baisūs dalykai atsitiko, pone Hertonai, kol buvau išvykusi. Kaip gaila gražiosios panelės ir puikiosios Nelės Din!“ – tas išpūtė akis. Pamaniau, kad jis nieko nežino, todėl papasakojau jam, kokie sklinda gandai.

Šeimininkas klausėsi ir, nusišypsojęs sau, tarė:

– Jeigu jos ir buvo pelkėje, tai dabar ištrauktos, Zila. Šiuo metu Nelė Din yra tavo kambaryje. Gali jai pasakyti, kai užlipsi į viršų, tegu spaudžia iš čia. Va raktas. Jai į galvą pribėgo pelkės vandens, ir ji būtų galvotrūkčiais dūmusi namo, bet aš ją laikiau užrakinęs, kol atsikvošės. Gali ją tuojau pat siųsti į sodybą, jei ji paeina, ir pasakyk nuo manęs, jog jaunoji ponia išvyks netrukus, kad nepavėluotų į skvairo laidotuves.

– Ponas Edgaras numirė? – sunkiai ištariau aš. – Ak, Zila, Zila!

– Ne, ne, sėskis, mano geroji ponia Din, – atsakė ji. – Tau vis dar bloga. Jis nenumirė. Daktaras Kenetas mano, kad jis dar pratrauks dieną. Aš sutikau jį eidama ir paklausiau.

Užuot atsisėdusi, čiupau savo apsiaustą ir skrybėlaitę ir pasileidau žemyn, nes kelias buvo laisvas.

Įėjusi į namą, apsidairiau, ar nerasiu ko, kas man galėtų pasakyti, kaip laikosi Ketrina.

Kambarys buvo nutviekstas saulės šviesos, durys plačiai atvertos, bet arti nieko nebuvo matyti.

Kol aš dvejojau, ar man išeiti iš karto, ar sugrįžti ir susirasti savo panelę, lengvas kosulys nukreipė mano dėmesį prie židinio.

Lintonas gulėjo ant suolo (daugiau kambaryje nieko nebuvo), čiulpdamas cukrainį, ir abejingu žvilgsniu sekė mano judesius.

– Kur panelė Ketrina? – griežtai paklausiau manydama, kad jį išgąsdinsiu ir jis, užkluptas vienas, man viską pasakys.

Jis, lyg niekuo dėtas, toliau sau čiulpė.

– Ar ji išėjo? – paklausiau.

– Ne, – atsakė jis, – ji viršuje: ji neis, mes neleisim.

– Jūs jos neleisit, kvaily! – šūktelėjau aš. – Tuoj pat nuvesk mane į jos kambarį arba kitaip užgiedosi.

– Tai tave tėtis priverstų užgiedoti, jei pamėgintum ten patekti, – atrėžė jis. – Jis sako, kad aš neturiu būti švelnus su Ketrina, ji mano žmona, ir gėda, jog ji nori mane palikti! Jis sako, kad ji manęs neapkenčia ir nori, kad aš numirčiau, kad jai liktų mano pinigai, bet ji jų negaus ir neišeis į namus! Niekados neišeis! Gali kiek tinkama verkti ir alpti!

Jis vėl ėmė čiulpti cukrainį ir užsimerkė, tarsi ketindamas miegoti.

– Pone Hitklifai, – vėl pradėjau aš, – argi pamiršai, kokia gera buvo tau Ketrina praėjusią žiemą, kai tu tvirtindavai, kad ją myli, ir kai ji atnešdavo knygų ir dainuodavo dainas, ir daugelį kartų ateidavo per vėtrą ir pūgą, kad pasimatytų su tavim? Ji verkdavo, jei praleisdavo vieną vakarą, nes tu veltui laukdavai. Tuomet tu supratai, kad ji šimtą kartų tau per gera, o dabar tiki tuo, ką meluoja tėvas, nors ir žinai, kad jis jūsų abiejų neapkenčia! Ir eini išvien su juo prieš Ketę. Nieko sau dėkingumas!

Lintono lūpų kampučiai nusviro, ir jis išsiėmė iš burnos cukrainį.

– Negi ji ateidavo į Vėtrų kalną todėl, kad tavęs neapkentė? – kalbėjau toliau. – Pats pagalvok! O apie tavo pinigus ji net nežino. Ir tu sakai, kad ji apalpsta, bet palieki ją ten vieną svetimuose namuose! Tu, kuris savo kailiu patyrei, ką reiškia būti visų apleistam! Tu gailėjai pats savęs dėl savo kančių, ir ji taip pat gailėjo tavęs, bet tu jos pagailėti nenori. Aš lieju ašaras, pone Hitklifai, tu matai – pagyvenusi moteris ir tik tarnaitė. O tu po to, kai apsimetei ją taip mylįs, tu, kuriam reikėtų ją dievinti, visas savo ašaras pasilaikai sau ir kuo ramiausiai čia guli. Ak, tu beširdi, savanaudi berniūkšti!

– Aš negaliu pasilikti su ja, – piktai atkirto jis. – Aš nepasiliksiu vienas. Ji taip verkia, kad negaliu ištverti. Ji nesiliauja, nors ir sakau, kad pašauksiu tėtį. Vieną kartą iš tikrųjų pašaukiau, ir jis grasino ją pasmaugsiąs, jei nenurims, bet ji vėl pradėjo, kai tik jis išėjo iš kambario, aimanavo ir raudojo kiaurą naktį, nors aš iš pykčio rėkiau, kad negaliu užmigti.

– Ar pono Hitklifo nėra namuose? – paklausiau aš, matydama, kad šis pasigailėjimo vertas padaras nesugeba užjausti savo pusseserės širdies kančių.

– Jis kieme, – atsakė Lintonas, – kalbasi su daktaru Kenetu, kuris sako, kad dėdė pagaliau iš tikrųjų miršta. Aš džiaugiuosi, nes tada tapsiu sodybos šeimininku, o Ketrina visada kalba apie sodybą kaip apie savo namus. Bet namas ne jos: jis mano! Tėtis sako, kad viskas, ką ji turi, yra mano. Visos jos puikiosios knygos yra mano. Ji siūlė man atiduoti jas ir gražius paukščiukus, ir kumelaitę Minę, jeigu gausiu raktą nuo mūsų kambario ir ją išleisiu, bet aš jai atsakiau, kad ji man nieko neduotų, nes viskas ir taip yra mano. Tada ji pravirko, nusikabino mažą portretuką nuo kaklo ir pasakė, kad atiduos jį man: du portretukai mažame medalione; iš vienos pusės jos mama, o iš kitos – dėdė, kai buvo jauni. Tai atsitiko vakar. Aš pasakiau, kad portretukai taip pat mano, ir mėginau juos atimti. Bet ta pikčiurna nenorėjo man duoti: ji pastūmė mane ir užgavo. Aš sucypiau, – tai ją išgąsdino, – ji išgirdo ateinant mano tėtį, nusuko sąvarėles, išardė medalioną pusiau ir atidavė man savo motinos portretėlį. Kitą ji mėgino paslėpti, bet tėtis paklausė, kas atsitiko, ir aš paaiškinau. Jis paėmė tą, kurį laikiau aš, ir liepė jai savo pusę atiduoti man. Ji atsisakė, ir jis… jis partrenkė ją ir, nuplėšęs medalioną nuo grandinėlės, sutraiškė koja.

– Ir tau buvo malonu matyti ją parblokštą? – paklausiau aš, norėdama, kad jis išsišnekėtų.

– Aš prisimerkiau, – atsakė jis. – Aš visada prisimerkiu, kai, man matant, tėvas muša šunį arba arklį, jis tai daro taip žiauriai. Vis dėlto iš pradžių džiaugiausi – ji nusipelnė bausmės už tai, kad mane užgavo. Bet kai tėtis išėjo, ji privertė mane prieiti prie lango ir parodė savo apdraskytą skruostą ir pilną burną kraujo. O paskui ji surinko portretuko gabalėlius ir nuėjusi atsisėdo veidu į sieną, ir nuo to karto nė sykio su manim nekalbėjo; ir aš kartais galvoju, kad ji iš skausmo negali kalbėti. Man netinka taip galvoti, bet ji bjauri, nes nuolatos verkia, ir atrodo tokia išblyškusi ir laukinė, kad aš jos bijau!

– O tu galėtum gauti raktą, jei panorėtum? – paklausiau.

– Taip, aš užlipsiu į viršų, – atsakė jis, – bet dabar negaliu to padaryti.

– Kokiame ji kambaryje? – pasiteiravau aš.

– O ne! – sušuko jis. – Aš tau nesakysiu, kur ji. Tai mūsų paslaptis. Niekas, nei Hertonas, nei Zila, neturi žinoti. Užtenka! Tu mane nuvarginai – išeik, išeik! – jis nusuko galvą, parėmė ją ant rankos ir vėl užmerkė akis.

Aš pagalvojau, kad geriausia išeiti, nesusitikus su ponu Hitklifu, ir pamėginti išvaduoti mano jaunąją ponią iš Vėtrų kalno.

Kai parėjau, tarnai sutiko mane labai nustebę ir su dideliu džiaugsmu, o kai išgirdo, kad jų jaunoji ponia taip pat gyva ir sveika, du ar trys jau norėjo lėkti į viršų ir sušukti apie tai prie pono Edgaro durų, bet aš pasakiau, kad pati jam pranešiu.

Kaip jis pasikeitė per tas kelias dienas! Laukdamas mirties, gulėjo tarsi liūdesio ir nuolankumo įsikūnijimas. Atrodė labai jaunas, nors iš tikrųjų jam buvo trisdešimt devyneri, bet būtum jį palaikęs dešimčia metų jaunesniu. Jis galvojo apie Ketriną, nes sušnabždėjo jos vardą. Aš paliečiau jo ranką ir prabilau:

– Ketrina atvyks, mano brangusis pone! – sušnabždėjau. – Ji gyva ir sveika, tikiuosi, šiandien vakare bus čia.

Aš sudrebėjau, pamačiusi, kaip poną Edgarą paveikė šie žodžiai: jis kiek pasikėlė, neramiai apsidairė po kambarį, o paskui apalpęs krito ant pagalvės.

Vos tik jis atsigavo, papasakojau, kaip mus privertė apsilankyti Vėtrų kalne, o paskui ten sulaikė. Aš pasakiau, kad Hitklifas jėga įtempė mane į namą, kas buvo ne visai tiesa. Apie Lintoną stengiausi kalbėti kuo mažiau ir nepasakojau apie jo tėvo žvėrišką elgesį, nes mano tikslas buvo nebepridėti, kiek įmanoma, kartėlio į jo jau ir taip perpildytą taurę.

Jis atspėjo, kad vienas jo priešų tikslų buvo užtikrinti sūnui – tiksliau, sau – ne tik dvaro, bet ir asmeninę panelės Ketrinos nuosavybę. Bet kodėl Hitklifas nepalaukė jo mirties, liko mano ponui paslaptis, nes jis nežinojo, kaip greitai turi palikti šį pasaulį ir jo sūnėnas.

Tačiau jis suprato, kad reikia pakeisti testamentą: užuot palikęs turtą Ketrinai, jis nutarė perduoti jį į globėjų rankas, leisdamas jai naudotis juo visą gyvenimą, o paskui jos vaikams, jei ji jų turės. Taigi, jei Lintonas numirtų, palikimas negalėtų pereiti į pono Hitklifo rankas.

Gavusi jo nurodymus, aš pasiunčiau vieną žmogų parvesti advokatą, o kitus keturis, aprūpintus tinkamais ginklais, – išreikalauti mano jaunąją ponią iš jos įkalintojo. Ir vienas, ir kiti užtruko ilgai. Tarnas, pasiųstas advokato, grįžo pirma.

Jis pasakė, kad pono Grino, mūsų patikėtinio, nebuvę namie, kai jis nuėjo, todėl tekę porą valandų palaukti, kol šis grįžo; o sugrįžęs ponas Grinas pasakė kaime turįs vieną reikaliuką, kurį būtinai reikia sutvarkyti, bet paryčiui būsiąs sodyboje.

Anie keturi vyrai taip pat grįžo tuščiomis. Jie pranešė žinią, kad Ketrina serga – taip serga, jog negali išeiti iš kambario, – ir Hitklifas neleidęs su ja pasimatyti.

Aš gerai išplūdau kvailius, kad klauso tokio prasimanymo; apie tai nesakiau savo ponui, ir nutariau brėkštant su visu būriu nuvykti į kalną ir paimti jį šturmu, jei kalinės mums neatiduos geruoju.

Tėvas ją būtinai pamatys, prisiekinėjau aš vėl, nors mums tektų užmušti tą velnią ant jo paties namų slenksčio, jei bandytų priešintis!

Laimė, man neteko vykti kelionėn, ir aš išvengiau tų rūpesčių.

Trečią valandą nulipau žemyn atnešti ąsočio vandens ir ėjau priemene juo nešina, kai staiga krūptelėjau nuo smarkaus beldimo į paradines duris.

– Ak! Tai Grinas, – pasakiau prisiminusi, – tai tik Grinas. – Ir patraukiau toliau, ketindama pasiųsti ką nors atidaryti durų, tačiau į duris vėl pabeldė negarsiai, bet atkakliai.

Pastačiau ąsotį ant laiptų ir pati nuskubėjau atidaryti.

Lauke aiškiai švietė rudens mėnuo. Beldė ne advokatas. Mano miela mažoji panelė verkdama puolė man ant kaklo.

– Elena! Elena! Ar tėtis gyvas?

– Taip! – surikau aš. – Taip, angele mano, jis gyvas. Ačiū Dievui, kad jūs vėl su mumis!

Ji, nesuspėjusi atsikvėpti, jau norėjo bėgti į viršų, į pono Lintono kambarį, bet aš priverčiau ją atsisėsti ir liepiau atsigerti; nuploviau jos išblyškusį veidą ir savo prijuoste tryniau jį tol, kol kiek paraudo. Paskui pasakiau, kad turiu nueiti pirma ir pranešti apie jos atvykimą, ir maldavau, kad ji sakytų tėvui, jog bus laiminga su jaunuoju Hitklifu. Ji nustebusi pasižiūrėjo į mane, bet netrukus suvokė, kodėl patariu meluoti, ir užtikrino, jog nesiskųs.

Man širdis neleido būti jų susitikimo liudytoja. Aš penkiolika minučių stovėjau koridoriuje už durų, o paskui vos išdrįsau prieiti prie lovos.

Tačiau ten buvo tylu. Ketrinos neviltis buvo tokia pat nebyli, kaip ir jos tėvo džiaugsmas. Iš pažiūros ji ramiai prilaikė tėvą; o jis buvo įsmeigęs jai į veidą akis, kurios iš didelio džiaugsmo atrodė išsiplėtusios.

Jis numirė apimtas palaimos, pone Lokvudai; taip, iš tikrųjų! Pabučiavęs jai skruostą, jis tyliai pasakė:

– Aš einu pas ją. Ir tu, mano brangusis vaikuti, ateisi pas mus, – ir daugiau nebesukrutėjo ir neprakalbėjo, tik vis žiūrėjo susižavėjusiu, spindinčiu žvilgsniu, kol nejučiom nustojo plakusi jo širdis ir siela atsiskyrė nuo kūno. Niekas tiksliai nepastebėjo tos minutės, kada jis mirė, – jis numirė lengvai.

Ar Ketrina buvo išverkusi visas ašaras, ar sielvartas buvo pernelyg didelis ir jas sulaikė, bet ji sėdėjo prie tėvo sausomis akimis, kol patekėjo saulė. Ji sėdėjo iki vidurdienio ir dar būtų rymojusi prie velionio lovos, bet aš primygtinai prašiau, kad ji eitų kiek pailsėti.

Gerai, kad man pavyko ją įkalbėti, nes per pietus pasirodė mūsų advokatas, kuris buvo užėjęs į Vėtrų kalną nurodymų, kaip jam elgtis. Jis buvo parsidavęs ponui Hitklifui ir todėl delsė ateiti kviečiamas mano šeimininko. Laimė, po dukters grįžimo pastarojo galvos jau nebekvaršino nė viena mintis apie šio pasaulio reikalus.

Ponas Grinas pats apsiėmė viską sutvarkyti. Jis atleido visus tarnus, išskyrus mane. Ir, norėdamas įvykdyti savo įgaliojimus, spyrėsi, kad Edgaras Lintonas būtų palaidotas ne šalia savo žmonos, bet koplyčioje, Lintonų šeimos rūsyje. Tačiau tam sutrukdė testamentas ir mano griausmingi protestai, kad jo nesilaikoma.

Laidotuvės praėjo paskubomis. Ketrinai, dabar poniai Linton Hitklif, buvo leista pasilikti sodyboje tol, kol namuose guli jos tėvo lavonas.

Ji man papasakojo, kad neapsikentęs jos kančių Lintonas pagaliau surizikavo ir išleido ją. Ji girdėjusi, kaip vyrai, kuriuos aš pasiunčiau, ginčijosi prie durų, ir suvokusi, ką jiems atsakęs Hitklifas. Dėl to puolusi neviltin. Lintonas, kuris man išėjus, netrukus buvo perkraustytas į mažąją svetainę, buvo taip jos įbaugintas, kad sutiko, kol tėvo nebuvo viršuje, atnešti raktą.

Lintonas mokėjo tyliai užrakinti ir atrakinti duris; kai atėjo laikas miegoti, paprašė, kad jam leistų nakvoti pas Hertoną, ir vieną kartą jam leido.

Ketrina išsėlino dar su patamsiais. Ji nedrįso išeiti pro duris, nes šunys būtų pakėlę triukšmą. Ji apėjo visus tuščius kambarius, apžiūrinėdama langus; laimė, patekusi į velionės motinos kambarį, lengvai išlindo pro langą ir arti augančios eglės kamienu nusileido ant žemės. Jos bendrininkas, nepaisant niekingų išgalvotų pasiteisinimų, nukentėjo už tai, kad padėjo pabėgti.