XVIII

Dvylika metų, toliau pasakojo ponia Din, sekę po šio liūdno laikotarpio, man buvo laimingiausi gyvenime: tuo laiku didžiausi rūpesčiai buvo susiję su menkomis mūsų jaunosios panelės ligomis, kurias jai tekdavo persirgti kaip ir visiems vaikams, turtingiems ir neturtingiems.

Praėjus šešiems mėnesiams nuo gimimo ji ėmė sparčiai augti, išmoko vaikščioti, taip pat savaip kalbėti anksčiau, negu viržiai antrą kartą pražydo ant ponios Linton kapo.

Ši puiki mergaitė atnešdavo į vienišą namą daugiausia giedros; iš veido tikra gražuolė: turėjo tamsias Ernšo akis, bet šviesią Lintonų odą, veido bruožai smulkūs, plaukai geltoni ir garbanoti. Ji visad būdavo geros nuotaikos, buvo meili, tačiau turėjo pernelyg jautrią ir karštą širdį. Sugebėjimas stipriai prie ko nors prisirišti man priminė jos motiną, tačiau ji nebuvo panaši į Ketriną: ji mokėjo būti švelni ir romi kaip balandis, jos balsas buvo malonus, o žvilgsnis mąslus. Supykusi ji niekada neįsiusdavo, jos meilė buvo ne žiauri, o stipri ir švelni.

Tačiau, reikia pripažinti, ji turėjo ydų, kurios temdė jos dorybes. Pirma, palinkimas į akiplėšiškumą; be to, ožiai, kurių nestinga išlepintiems vaikams. Jeigu tarnas ją supykdydavo, visada išgirsdavai: „Pasakysiu tėčiui!“ O jeigu tėvas priekaištaudavo jai nors ir žvilgsniu, galėjai pamanyti, jog jai iš skausmo plyš širdis! Manau, jis nė karto nepasakė dukrai šiurkštaus žodžio.

Lintonas pats apsiėmė ją mokyti, jam tai buvo savotiška pramoga. Mergaitė buvo smalsi, gyvo proto ir gabi: ji mokėsi gerai ir labai noriai, ir tai darė garbę mokytojui.

Iki trylikos metų ji nė sykio nebuvo viena išėjusi už parko ribų. Ponas Lintonas retkarčiais išsivesdavo ją pasivaikščioti, bet niekam kitam nepatikėdavo. „Gimertonas“ jos ausims buvo nieko nesakantis pavadinimas; koplyčia – vienintelis, išskyrus namus, pastatas, prie kurio ji buvo prisiartinusi arba įėjusi vidun. Vėtrų kalnas ir ponas Hitklifas jai neegzistavo: mergaitė augo visiška atsiskyrėlė ir, rodos, buvo tuo patenkinta. Tiesa, kartkartėmis, dairydamasi pro savo kambario langą, ji paklausdavo:

– Elena, kada man bus galima užlipti į šių kalnų viršūnę? Įdomu, kas yra kitoje pusėje – jūra?

– Ne, panele Kete, – atsakydavau, – ten vėl kalnai, tokie pat kaip šitie.

– O į ką panašios tos auksinės uolos, kai stovi po jomis? – kartą paklausė Ketė.

Labiausiai jos dėmesį traukė stati Peniston Krego nuokalnė; ypač kai besileidžianti saulė apšviesdavo ją ir aukščiausias kalnų viršūnes, o visa aplinkui skendėdavo šešėlyje.

Aš paaiškinau, kad ten pliki akmeniniai luitai, ir tik plyšiuose yra truputis žemės, kurios vos pakanka išmaitinti varganam medeliui.

– O kodėl jie taip ilgai apšviesti, kai čia jau seniai vakaras? – klausinėjo ji toliau.

– Todėl, kad jie daug aukščiau negu mes, – atsakiau, – jūs negalėtumėt į juos įkopti, jie per daug aukšti ir statūs. Žiemą ten visuomet anksčiau atšąla negu pas mus; net vidurvasarį aš radau sniego toj juodoj dauboj iš šiaurės rytų pusės!

– O, tu buvai tuose kalnuose! – sušuko ji džiūgaudama. – Vadinasi, ir aš ten nueisiu, kai užaugsiu. O tėtis ar buvo, Elena?

– Tėtis pasakytų jums, panele, – skubiai tariau, – kad neverta ten eiti. Viržynas, kur jūs vaikščiojat su juo, yra daug gražesnis; o sodybos parkas – gražiausia vieta pasaulyje.

– Bet parką aš pažįstu, o kalnų – ne, – murmtelėjo Ketė pati sau. – O, aš labai norėčiau pasižvalgyti aplinkui nuo aukščiausios viršūnės: mano ponė Minė kada nors nuneš mane ten.

Kai viena tarnaitė užsiminė apie „Elfų olą“, Ketės galvelė susisuko nuo troškimo įvykdyti savo sumanymą: ji įkyriai prašė poną Lintoną; šis pažadėjo, kad leis jai ten nukeliauti, kai ji paūgės. Tačiau panelė Ketrina skaičiavo savo amžių mėnesiais ir nuolat klausinėdavo:

– Na, ar aš jau pakankamai didelė ir galiu vykti į Peniston Kregą?

Kelias į ten vingiuotas ir vienoj vietoj priartėja prie Vėtrų kalno. Edgarui trūko drąsos praeiti pro šią vietą; todėl mergaitė nuolatos išgirsdavo tą patį atsakymą:

– Ne, brangioji, dar ne.

Aš jau minėjau, kad ponia Hitklif, pabėgusi nuo vyro, išgyveno daugiau kaip dvylika metų. Jų šeimoje visi buvo silpnos sveikatos: ir Izabelei, ir Edgarui trūko tos jėgos, kuria pasižymi šių vietų žmonės. Tikrai nežinau, kokia liga ji susirgo paskutinį kartą. Manau, jie abu numirė nuo to paties – nuo savotiškos karštligės, kuri prasideda iš lėto, tačiau paskui tampa nebeišgydoma ir greitai pribaigia žmogų.

Izabelė pranešė broliui, kad jos ketvirtą mėnesį besitęsiantis negalavimas gali baigtis mirtimi, ir maldavo atvykti pas ją, jei galįs, nes ji turinti daug ką sutvarkyti, norinti atsisveikinti ir ramia širdim perduoti Lintoną į jo rankas. Ji tikėjosi, kad iš brolio vaiko neatims, kaip neatėmė iš jos: jo tėvas, įtikinėjo ji save, neturi noro imtis sūnaus išlaikymo ir auklėjimo naštos.

Mano ponas, nė minutės nedvejojęs, nusprendė įvykdyti jos prašymą. Šiaip jis retai kur išsiruošdavo ir nenoromis palikdavo namus, bet, gavęs Izabelės laišką, jis rūkte išrūko. Lintonas pavedė man saugoti Ketriną ypač budriai ir daug kartų pakartojo, kad, jam nesant, ji neturi išeiti už parko ribų net lydima: jis nenumanė, kad mergaitė gali išeiti viena.

Lintono namuose nebuvo tris savaites. Pirmąsias vieną ar dvi dienas Ketė sėdėjo bibliotekos kampe ir taip liūdėjo, kad negalėjo nei skaityti, nei žaisti: tokia rami ji man nekėlė rūpesčių, bet paskui užėjo nekantraus ir kaprizingo nuobodžio laikotarpis; ir kadangi buvau per daug užsiėmusi ir, be to, per sena, kad galėčiau bėgioti ir linksminti ją, radau būdą, kad ji viena neliūdėtų.

Aš ėmiau siuntinėti ją pasivaikščioti po parką – kartais pėsčią, kartais raitą ant ponio; kai ji grįždavo, kantriai išklausydavau visus jos tikrus ir įsivaizduojamus nuotykius.

Buvo pats vasaros vidurys, ir Ketė taip pamėgo viena klajoti, kad kartais įsimanydavo nesirodyti nuo pusryčių iki arbatos; o vakarus praleisdavo pasakodama man fantastiškus prasimanymus. Aš nebijojau, kad ji išeis už parko ribų, nes vartai paprastai būdavo užrakinti, ir abejojau, ar ji išdrįstų viena išeiti, jei jie ir būtų plačiai atverti.

Nelaimė, toks pasitikėjimas mane apgavo. Vieną rytą, aštuntą valandą, Ketrina atėjo pas mane ir pasakė, kad šiandien ji – arabų pirklys ir leidžiasi kelionėn po Sacharą, todėl aš turiu įdėti daug maisto jai ir gyvuliams: arkliui ir trims kupranugariams, kuriuos atstojo didelis skalikas ir du paukštšuniai.

Surinkau nemenką skanėstų atsargą, sudėjau juos į pintinę ir pakabinau iš šono prie balno; linksma kaip fėja Ketė įšoko į balną, plačiabrylės skrybėlaitės ir marlinio vualio saugoma nuo liepos saulės; ir pasileido ristele, linksmai juokdamasi ir pašiepdama mano pamokymus būti atsargiai – nesileisti šuoliais ir anksti sugrįžti.

Arbatos išdykėlė nepasirodė. Vienas keliautojas, senas skalikas, mėgęs ramybę, sugrįžo; bet nei Ketės, nei ponio, nei dviejų paukštšunių niekur nebuvo matyti; aš išsiunčiau pasiuntinius ir į vieną, ir į kitą pusę, galų gale pati leidausi jos ieškoti.

Vienas darbininkas taisė tvorą aplink medelyną kitame dvaro gale. Aš jo paklausiau, ar jis nematė mūsų jaunosios panelės.

– Mačiau rytą, – atsakė jis. – Ji paprašė, kad išpjaučiau jai lazdyno vytelę, o paskui peršoko su savo arkliuku per tvorą va ten, kur žemiausia vieta, pasileido šuoliais ir dingo iš akių.

Galit įsivaizduoti, kaip pasijutau, išgirdusi šią baisią žinią. Man tuoj pat toptelėjo, kad ji turbūt nujojo į Peniston Kregą.

– Kas jai nutiko? – sušukau aš, sprausdamasi pro tvoros plyšį, kurį taisė darbininkas, ir tada pasileidau tiesiai į vieškelį.

Aš taip dūmiau, tarsi būčiau ėjusi su kuo nors lenktynių, mylia po mylios, kol už kelio posūkio pamačiau kalną, bet Ketrinos niekur nebuvo matyti – nei toli, nei arti.

Kregas yra už pusantros mylios nuo pono Hitklifo namų, o šie – už keturių mylių nuo sodybos, todėl pradėjau baimintis, kad iki nakties ten nespėsiu nueiti.

„O jeigu ji paslydo, kopdama į uolas, – mintijau, – ir užsimušė arba susilaužė koją ar ranką?“

Nežinia iš tikrųjų kankino; iš pradžių, skubant pro namą, man labai palengvėjo, kai pamačiau Čarlį, pikčiausią mūsų paukštšunį, gulintį po langu su ištinusia galva ir kraujuojančia ausimi. Aš atidariau vartelius ir, pribėgusi prie durų, smarkiai pasibeldžiau. Duris atidarė moteriškė, kurią pažinojau, nes anksčiau ji gyveno Gimertone: po pono Ernšo mirties ji ėmė tarnauti pas Hitklifą.

– Ak, – tarė ji, – atėjote ieškoti savo mažosios ponios! Nebūgštaukit. Ji čia – sveika ir gyva. Kaip gerai, kad atėjot jūs, o ne ponas.

– Vadinasi, jo nėra namie? – vos pralemenau, uždususi nuo greito ėjimo ir jaudulio.

– Nėra, – atsakė ji. – Ir jis, ir Džozefas abu išėję. Manau, kad grįš tik po valandos. Eikit į vidų ir trupučiuką pailsėkit.

Aš įėjau ir pamačiau savo paklydusią avelę sėdinčią prie židinio ir besisupančią kėdutėje, kuri priklausė jos motinai, kai toji buvo dar vaikas. Jos skrybėlaitė buvo pakabinta ant kablio, ir, atrodo, ji jautėsi visai kaip namie – buvo puikiausiai nusiteikusi, juokėsi ir plepėjo su Hertonu, dabar jau aukštu, stipriu aštuoniolikos metų vyruku, kuris spoksojo į ją labai susidomėjęs ir nustebęs, mažai tesusigaudydamas apie tas pastabas ir klausimus, kuriuos ji pylė kaip žirnius.

– Labai gražu, panele! – sušukau slėpdama savo džiaugsmą ir apsimesdama, kad pykstu. – Daugiau niekur neleisiu joti, kol sugrįš tėtis. Dabar jūs man už slenksčio neišeisit, jūs išdykusi, išdykusi mergiote!

– Ak, Elena! – linksmai atsakė ji, pašoko ir pribėgo prie manęs. – Šįvakar aš turėsiu tau papasakoti gražią istoriją. Tai tu mane suradai. Ar kada nors gyvenime esi čia buvusi?

– Užsidėkit skrybėlaitę, ir tuoj pat keliaujam namo, – atrėžiau. – Aš baisiai ant jūsų pykstu, panele Kete: jūs pasielgėt labai blogai! Nėra čia ko tempti lūpą ir žliumbti: tuo neatsiteisit man už rūpesčius, kurių turėjau, lakstydama po visą apylinkę ir jūsų ieškodama. Pamanykit, ponas Lintonas man liepė neišleisti jūsų už parko ribų, o jūs slapta išbėgot! Dabar supratau, kad jūs gudri laputė, ir niekas jumis daugiau nebetikės.

– Ką aš padariau? – sukūkčiojo ji. – Tėtis man nieko nesakė: jis nebars manęs, Elena, jis niekad nebūna toks piktas kaip tu!

– Eime, eime! – pakartojau. – Aš užrišiu jums kaspiną. Na, gana bartis. O, kokia gėda! Jums trylika metų, o elgiatės kaip mažas vaikas!

Taip pasakiau todėl, kad ji numetė savo skrybėlaitę ir pabėgo nuo manęs prie židinio.

– Ne, – įsikišo tarnaitė, – ji gera mergaitė, nebūkit per daug griežta, ponia Din. Mes ją sulaikėm: ji norėjo joti namo, būgštavo, kad jūs nerimausit. Hertonas pasisiūlė ją palydėti, ir pamaniau, kad būtų gerai; kelias eina per kalnus, o aplinkui nė gyvos dvasios.

Kol ginčijomės, Hertonas stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir tylėjo, nors iš visko buvo matyti, kad jam nepatinka mano įsiveržimas.

– Kiek man reikės laukti? – vėl paklausiau, nekreipdama dėmesio į tarnaitės žodžius. – Po dešimties minučių visai sutems. Kur ponis, panele Kete? Ir kur Feniksas? Aš jus paliksiu, jei nepaskubėsit, taigi malonėkit susiruošti!

– Ponis kieme, – atsakė Ketė, – ir Feniksas ten. Jis apkandžiotas, Čarlis taip pat. Aš ruošiausi tau viską papasakoti, bet esi blogai nusiteikusi, todėl neverta tau nieko sakyti.

Aš pakėliau skrybėlaitę ir priėjau prie Ketės; bet, supratusi, kad namo gyventojai užstoja ją, ji ėmė išdykaudama lakstyti; kai pradėjau ją gaudyti, ji landžiojo kaip pelytė po kėdėmis ir stalais, slėpėsi ir už jų, – taigi pasidarė juokinga, kad aš ją vaikausi.

Hertonas ir tarnaitė juokėsi, Ketė prisidėjo prie jų ir dar įžūliau mane erzino, kol aš, labai perpykusi, riktelėjau:

– Panele Kete, jei jūs žinotumėt, kieno šitie namai, norėtumėt tuoj pat iš čia išsinešdinti!

– Tai tavo tėvo namai, tiesa? – paklausė ji, pasisukusi į Hertoną.

– Ne, – atsakė šis, nuleidęs akis ir iš drovumo paraudęs.

Jis negalėjo atlaikyti jos tiesaus žvilgsnio, nors jos akys buvo lygiai tokios pat kaip ir jo.

– Kieno tada, jūsų šeimininko? – klausinėjo ji.

Hertonas dar labiau paraudo, dabar jau dėl kitos priežasties, burbtelėjo kažkokį keiksmą ir nusisuko.

– Kas jo šeimininkas? – nenurimo mergaitė, kreipdamasi į mane. – Jis kalbėjo apie „mūsų namus“ ir „mūsų darbininkus“. Maniau, kad jis šeimininko sūnus. Ir jis nė karto nepavadino manęs „panele“, o juk taip turėjo į mane kreiptis, jei jis tarnas, tiesa?

Nuo šių vaikiškų plepalų Hertonas pasidarė juodas kaip perkūnijos debesis. Aš tyliai timptelėjau Ketę už rankos, ir pagaliau man pavyko aprengti ją.

– Dabar atvesk mano arklį, – įsakė ji savo nežinomam giminaičiui, kaip būtų įsakiusi arklininko padėjėjui sodyboje. – Ir gali joti su manimi. Aš noriu pasižiūrėti, kur sustoja elfas medžiotojas, ir paklausyti apie „fėjiškas“, kaip tu jas vadini; tik paskubėk! Kas nutiko? Atvesk mano arklį, sakau.

– Tu greičiau pateksi pragaran, negu aš būsiu tavo tarnas! – suriaumojo vyrukas.

– Kur aš pateksiu? – nustebusi paklausė Ketrina.

– Pragaran… įžūli ragana! – atrėžė jis.

– Štai, panele Kete! Matot, į kokią draugiją papuolėt, – įsiterpiau aš. – Gražūs žodžiai, taip ir tinka kalbėti su jaunąja ledi! Prašau nepradėti su juo ginčytis. Eime, pačios susirasim Minę ir keliausim namo.

– Bet, Elena, – riktelėjo ji, iš nustebimo neatitraukdama nuo Hertono akių, – kaip jis drįsta taip su manim kalbėti? Juk jis turi vykdyti, ką aš liepiu, tiesa? Nedorėli, aš papasakosiu tėčiui, ką tu man pasakei. Na, greičiau judinkis!

Hertono, atrodo, nė kiek nepaveikė šis grasinimas; todėl iš pasipiktinimo jos akys pasruvo ašaromis.

– Atvesk mano ponį, – sušuko ji, pasisukdama į tarnaitę, – ir tuojau pat išleisk mano šunį!

– Ramiau, panele, – atsakė toji, – jūs nieko neprarasit, jei kalbėsit mandagiai. Nors ponas Hertonas ir nėra šeimininko sūnus, jis jūsų pusbrolis, o aš ne jums pasamdyta tarnauti.

– Jis – mano pusbrolis! – suriko Ketė, paniekinamai nusijuokdama.

– Taip, taip, – patvirtino tarnaitė.

– Oi, Elena, neleisk jiems kalbėti tokių nesąmonių, – paprašė ji, smarkiai sunerimusi. – Tėtis išvažiavo parsivežti mano pusbrolio iš Londono. Mano pusbrolis – džentelmeno sūnus. Šis mano… – ji nutilo ir pravirko, sujaudinta minties, kad šis storžievis jai giminė.

– Nereikia verkti, – raminau aš, – žmogus gali turėti daug įvairiausių pusbrolių, panele Kete, bet nuo to jis nė kiek ne blogesnis. Tik nereikia su jais bendrauti, jei jie nemalonūs ir blogi.

– Jis ne… jis man ne pusbrolis, Elena! – pakartojo Ketrina, ir, pagalvojus apie tai, jai dar labiau suspaudė širdį. Ji puolė man į glėbį, ieškodama prieglobsčio nuo šių minčių.

Aš labai supykau ant Ketrinos ir ant tarnaitės už tokį plepumą; neabejojau, kad panelės žodžiai apie greitą Lintono atvykimą bus persakyti ponui Hitklifui, ir buvau tikra, kad, kai tik grįš tėvas, Ketrina pirmiausia norės sužinoti viską apie savo blogai išauklėtą giminaitį.

Hertonas, sutvardęs pyktį, kad buvo palaikytas tarnu, atrodo, susijaudino dėl jos sielvarto. Atvedęs prie durų ponį ir norėdamas suminkštinti jai širdį, ištraukė iš būdos gražų kreivakojį šuniuką – terjerą – ir ėmė brukti jai į rankas. Girdi, nieko tokio – nepykstu!

Trumpam nustojusi šniurkščioti, Ketrina pasižiūrėjo į pusbrolį, paskui, apimta baimės ir pasibjaurėjimo, vėl pravirko.

Aš vos laikiausi nenusišypsojusi matydama jos antipatiją vargšui vyrukui, kuris buvo gero sudėjimo, atletiškas jaunuolis, gražių veido bruožų, tvirtas ir sveikas, bet apsirengęs drabužiais, tinkančiais jo kasdieniams užsiėmimams – dirbti fermoje, vaikytis triušius ir tetervinus po viržyną. Mano galva, jo veide galima įžiūrėti didesnį dvasingumą, negu kada nors turėjo jo tėvas. Geri daigai buvo išsimėtę tarp gausybės vešlių piktžolių, kurios smarkiai juos užgožė; bet dirva buvo derlinga ir esant palankesnėms sąlygoms, galėjo duoti gausų derlių. Manau, ponas Hitklifas nenaudodavo prieš jį fizinio smurto, nes jaunuolis buvo drąsios prigimties ir būtų priešinęsis. Jis neturėjo baikštaus jautrumo, kuris būtų skatinęs tokį žmogų kaip Hitklifas jį engti. Atrodo, Hitklifas savo piktą būdą panaudojo Hertonui paversti gyvuliu: nepamokė jo nei skaityti, nei rašyti, niekad nesubarė dėl blogų įpročių, jei jie netrukdė jam, niekad nenukreipė į gėrį ir nė vienu pamokymu nesudraudė nuo blogio. Kiek girdėjau, jį dar labiau sugadino Džozefas, kuris dėl savo bukaprotiško šališkumo meilikavo Hertonui ir jį lepino, nes jis buvo senos šeimos palikuonis. Anksčiau jis buvo įpratęs kaltinti Ketriną ir Hitklifą, kai šie dar buvo vaikai, kad jie savo „bjauriu išdykavimu“, kaip jis sakydavo, išveda šeimininką iš kantrybės ir priverčia jį nusiraminimo ieškoti degtinėje, – o dabar visą kaltę dėl Hertono klaidų jis vertė tam, kuris pasisavino jo dvarą.

Kai berniukas keikdavosi, Džozefas jam nieko nesakydavo; ir nesudrausdavo, jei vaikas blogai elgdavosi. Jam, matyt, buvo malonu stebėti, kaip šis ritasi žemyn. Senis leido žaloti berniuką, paliko jo sielą pražūčiai, manydamas, jog Hitklifas turi už tai atsakyti, kad Hertono kraujas kris ant jo rankų; ir ši mintis jam teikė paguodą.

Džozefas įteigė Hertonui pasididžiavimą savo vardu ir kilme; jei būtų išdrįsęs, būtų skatinęs jo neapykantą dabartiniam dvaro savininkui. Tačiau Džozefas stačiai prietaringai bijojo šeimininko ir savo jausmus Hitklifui reikšdavo tik neaiškiomis užuominomis ir slaptu grasinimu dangaus bausmėmis.

Aš, be abejo, smulkiai nežinau, kas iš tikrųjų dėjosi Vėtrų kalne: pasakoju gandus, nes mačiau nedaug. Kaimiečiai tvirtino, kad ponas Hitklifas šykštus ir žiaurus šeimininkas savo nuomininkams; bet namas, tvarkomas moterų, vėl tapo jaukus, ir tarp jo sienų nebekildavo lėbavimai, kokie paprastai būdavo Hindlio laikais. Šeimininkas buvo per daug paniuręs ir neieškojo nei gerų, nei blogų žmonių draugijos: jis ir dabar toks.

Tačiau taip aš niekada nebaigsiu savo pasakojimo. Panelė Ketė nepriėmė terjero, pasiūlyto susitaikymui, ir pareikalavo grąžinti jos šunis Čarlį ir Feniksą. Jie atsivilko šlubuodami ir nunėrę galvas, ir mes leidomės namo abi labai nuliūdusios.

Negalėjau išgauti iš mažosios ledi, kaip ji praleido dieną; tik sužinojau, kad jos kelionės tikslas, kaip ir maniau, buvo Peniston Kregas ir kad ji be nuotykių pasiekė Vėtrų kalną. Tada pro vartus atsitiktinai išėjo Hertonas, lydimas šunų, kurie užpuolė jos palydovus. Šunys smarkiai susipjovė, juos su vargu pavyko išskirti. Taip užsimezgusi jų pažintis. Ketrina pasisakė, kas ji tokia ir kur vykstanti, ir paprašė parodyti jai kelią; o galiausiai įkalbėjo Hertoną ją palydėti. Jis atskleidė Ketrinai „Elfų olos“ ir kitų dvidešimties keistų vietų paslaptis. Tačiau, užsitraukusi jos nemalonę, neišgirdau pasakojimo apie įdomybes, kurias ji matė.

Tačiau supratau, kad vadovas jai ėmė nebepatikti nuo tada, kai ji įžeidė Hertono jausmus, kreipdamasi į jį kaip į tarną, – ir kai Hitklifo ekonomė užgavo jos savimeilę, pavadindama Hertoną jos pusbroliu. O paskui jo žodžiai įskaudino Ketrinos širdį: sodyboje ją visi vadindavo „mieloji“, „brangioji“, „karaliene“, „angele“ – ir staiga svetimas žmogus taip baisiai įžeidžia! Ji negalėjo to suprasti, ir aš gerokai pavargau, kol ji pažadėjo, kad nepasakos apie savo skriaudą tėvui.

Paaiškinau Ketei, kokie nemalonūs ponui Lintonui visi Vėtrų kalno gyventojai ir kaip jis nuliūs, sužinojęs, kad ji ten buvo; bet labiausiai pabrėžiau, kad jei jis sužinos, jog nevykdžiau jo įsakymų, gali taip supykti, jog man teks iš čia išeiti. O šito Ketė pakelti negalėjo – ji davė žodį ir dėl manęs jį išlaikė. Kad ir kaip ten būtų, ji buvo maloni mergytė!