XIX

Laiškas juodais kraštais pranešė apie mano šeimininko sugrįžimą. Izabelė mirė, ir jis parašė man, liepė užsakyti dukteriai gedulo drabužius, paruošti kambarį ir kitus patogumus jo jaunajam sūnėnui.

Ketrina kaip pašėlusi bėgiojo iš džiaugsmo, kad greit pamatys tėvą; ir optimistiškai spėliojo apie nesuskaičiuojamas gerąsias savo „tikrojo“ pusbrolio savybes.

Pagaliau atėjo tas vakaras, kai jie turėjo parvažiuoti. Nuo ankstyvo ryto Ketė buvo užsiėmusi, siuntinėjo tarnus tvarkyti jos mažų reikaliukų, o paskui, apsivilkusi nauja juoda suknele, – vargšelė! – tetos mirtis nesukėlė jai tikro sielvarto, – ji įkyriai prašė manęs išeiti į parką sutikti svečių.

– Lintonas tik šešiais mėnesiais jaunesnis už mane, – plepėjo Ketė, kai mes neskubėdamos žingsniavom per banguojančią žolę po medžių šešėliais. – Kaip malonu bus su juo žaisti! Teta Izabelė atsiuntė tėčiui gražią jo plaukų sruogą; jie šviesesni negu mano – lino spalvos ir tokie pat švelnūs. Aš rūpestingai juos saugojau stiklinėje dėžutėje ir dažnai galvodavau, kaip malonu bus pamatyti tą, kuriam jie priklauso. O! Aš tokia laiminga… ir tėtis, mano mielas brangus tėtis grįžta! Na, Elena, bėkim! Bėkim!

Ji pabėgėdavo ir sugrįždavo, vėl pabėgėdavo, kol aš lėtai priėjau vartelius. Paskui Ketė atsisėdo ant velėnos, primenančios suoliuką, prie tako, ir stengėsi kantriai laukti, bet jai tai buvo neįmanoma: nė minutės ji negalėjo ramiai nusėdėti.

– Kaip jie ilgai važiuoja! – sušuko ji. – Ak, aš matau dulkes ant kelio – jie jau važiuoja! Ne! Kada jie bus čia? Ar mes galime dar trupučiuką paėjėti – pusę mylios, Elena, tik pusę mylios? Na, sutik! Iki tų medžių prie posūkio!

Aš griežtai atsisakiau. Ir pagaliau iš už posūkio išniro karieta.

Kai tik pamatė lange tėvo veidą, panelė Ketė sušuko iš džiaugsmo ir ištiesė rankas. Jis išlipo iš karietos beveik taip pat nekantraudamas kaip ir ji, ir praėjo nemažai laiko, kol jie prisiminė, kad šalia esama ir kitų žmonių.

Kol jie stovėjo apsikabinę, aš pažvelgiau į karietos vidų, nes norėjau pasirūpinti Lintonu. Jis miegojo kampe, apmuturiuotas šiltu apsiaustu su kailiniu pamušalu, tarsi būtų buvusi žiema. Išblyškęs, gležnas, išlepintas berniukas, kurį galima būtų palaikyti mano pono jaunesniuoju broliu – taip jis buvo į jį panašus. Bet iš jo išvaizdos buvo matyti, kad jis liguistai aikštingas, ko niekada nebūtum pasakęs apie Edgarą Lintoną.

Šeimininkas pamatė, kur aš žiūriu, ir, mostelėjęs ranka, paprašė manęs uždaryti karietos duris ir duoti berniukui ramybę, nes kelionė jį išvarginusi.

Ketei rūpėjo nors kartelį žvilgtelėti į karietą, bet tėvas ją pakvietė, ir juodu nuėjo parku, o aš nuskubėjau pirma duoti tarnams nurodymų.

– Brangioji Kete, – kalbėjo ponas Lintonas dukteriai, kai jie sustojo prie paradinių durų laiptelių, – tavo pusbrolis ne toks stiprus ir linksmas kaip tu, ir atmink, jis visai neseniai neteko motinos. Tad nesitikėk, kad jis iš karto imtų su tavim žaisti ir bėgioti. Ir nevargink jo savo kalbomis; tepabūna bent šį vakarą ramiai, gerai?

– Žinoma, tėti, – atsakė Ketrina, – bet aš taip noriu jį pamatyti, o jis nė karto neiškišo galvos pro langą.

Karieta sustojo, berniukas nubudo. Jo dėdė iškėlė jį iš karietos ir pastatė ant žemės.

– Lintonai, čia tavo pusseserė Ketė, – tarė jis, sudėdamas jų mažas rankutes. – Ji jau tave pamilo, o tu, žiūrėk, nenuliūdink jos, šįvakar neverk. Dabar pasistenk būti linksmas: kelionė baigėsi, ir tau nieko nereikės daryti, gali kiek nori ilsėtis ir žaisti.

– Tada leiskit man atsigulti, – atsakė berniukas, traukdamasis nuo Ketrinos, kuri puolė prie jo sveikintis. Ir jis prisidėjo prie akių pirštus, norėdamas nušluostyti pasirodžiusias ašaras.

– Na, eikšekit, būkit geras vaikas, – pašnibždėjau vesdama jį į kambarį. – O tai ir ją pravirkdysit – žiūrėkit, kaip ji gailisi jūsų!

Nežinau, ar iš gailesčio pusbroliui, ar dėl kitos priežasties jo pusseserės veidas pasidarė toks pat liūdnas kaip ir jo, ir ji nubėgo pas tėvą. Visi trys įėjo į namą ir užlipo į biblioteką, kur jau laukė arbata.

Tada nuėmiau Lintonui kepurę, nuvilkau apsiaustą ir pasodinau jį ant kėdės prie stalo. Vos tik jis atsisėdo, vėl pradėjo žliumbti. Mano ponas paklausė, kas nutiko.

– Aš negaliu sėdėti ant kėdės, – kūkčiojo berniukas.

– Tada eik ant sofos. Elena atneš tau arbatos, – kantriai atsakė jo dėdė.

Ponas Lintonas, kaip mačiau, labai išvargo per kelionę su užgaidžiu ir liguistu berniuku.

Berniukas iš lėto nukiūtino prie sofos ir atsigulė. Ketė pasiėmė suoliuką kojoms, savo puoduką ir atsisėdo šalia jo.

Iš pradžių ji sėdėjo tylėdama, bet, žinoma, neilgai; ji buvo nutarusi padaryti savo mažąjį pusbrolį lepūnėliu, apie kokį svajojo; ir ėmė glostyti jo plaukus, bučiuoti į skruostą ir girdyti jį iš savo lėkštutės kaip kūdikį. Tai jam patiko, nes jis buvo labai išlepintas; jis nusišluostė akis ir kiek pralinksmėjęs šyptelėjo.

– O, jis pas mus tuoj pasitaisys, – pasakė man ponas, stebėjęs juos. – Gera būtų, jei mes jį pasiliktume pas save, Elena. Gyvendamas kartu su savo amžiaus vaiku, jis greit pagyvės, įgis jėgų ir noro žaisti.

„Taip, jei mes galėtume pasilikti jį pas save!“ – karčiai pamaniau, ir mane apėmė skaudūs būgštavimai, kad vilties maža! O paskui susimąsčiau, kaip gyvens šis silpnas kūdikis Vėtrų kalne su tėvu ir Hertonu. Kokie jie bus jam žaidimų draugai ir mokytojai?

Mūsų abejonės išsisprendė net anksčiau, negu aš tikėjausi. Išgėrus arbatą, nuvedžiau vaikus į viršų ir pasėdėjau prie Lintono, kol jis užmigo – iki tol jis manęs nė už ką nenorėjo paleisti – paskui nulipau žemyn ir stovėjau priemenėje prie stalo, degdama ponui Edgarui naktinę žvakę, kai iš virtuvės atėjo mergina ir pranešė, kad prie durų stovi pono Hitklifo tarnas ir nori pasikalbėti su ponu.

– Pirma paklausiu, ko jis nori, – pasakiau visa sudrebėjusi. – Labai jau vėlyva valanda žmones trukdyti, ir ypač tada, kai jie sugrįžo iš ilgos kelionės. Kažin, ar šeimininkas kalbėsis su juo.

Kol ištariau šiuos žodžius, Džozefas perėjo virtuvę ir dabar stovėjo priemenėje. Apsirengęs šventadieniais drabužiais, labai davatkišku ir rūgščiu veidu, jis ilgai valė savo batus į plaušinį, vienoje rankoje laikydamas skrybėlę, o kitoje lazdą.

– Labas vakaras, Džozefai, – šaltai pasisveikinau. – Kas prispyrė tave ateiti čia naktį?

– Man reikia pasikalbėti su ponu Lintonu, – atsakė jis, paniekinamai atstumdamas mane.

– Ponas Lintonas rengiasi gulti. Esu tikra, kad dabar jis nepanorės tavęs išklausyti, nebent turi jam pasakyti ką nors ypatinga, – atrėžiau. – Tu geriau sėskis čia ir išdėstyk savo reikalą man.

– Kur jo kambarys? – paklausė Džozefas, apžvelgdamas eilę uždarytų durų.

Matydama, kad jis nepripažįsta mano tarpininkavimo, nors ir labai nenoromis, užlipau į biblioteką ir pranešiau apie ne laiku atvykusį svečią, patardama nepriimti jo iki rytojaus.

Ponas Lintonas neturėjo kada įgalioti mane tai padaryti, nes Džozefas, ėjęs man iš paskos, įvirto į kambarį, atsisėdo kitame stalo gale ir, abiem rankom laikydamas lazdą, pradėjo kalbėti pakeltu tonu, tarsi laukdamas pasipriešinimo:

– Hitklifas mane atsiuntė paimti jo berniuką ir liepė be jo nepareiti.

Akimirką Edgaras Lintonas tylėjo, jo veidas apsiniaukė nuo didelio sielvarto. Jis ir taip būtų gailėjęs vaiko, bet, prisiminęs Izabelės būgštavimus ir viltis, ir nuoširdų rūpestį dėl sūnaus, kurį ji pavedė jo globai, labai nuliūdo, pagalvojęs apie Lintono atidavimą tėvui, ir širdyje jis ieškojo būdo, kaip to išvengti. Į galvą neatėjo jokių minčių: jei tik parodysi, kad nori pasilikti berniuką pas save, Hitklifas dar griežčiau reikalaus; neliko nieko kito, kaip tik nusileisti. Tačiau mano šeimininkas nesirengė žadinti berniuko iš miego.

– Pasakyk ponui Hitklifui, – ramiai atsakė jis, – kad jo sūnus ateis į Vėtrų kalną rytoj. Gali jam taip pat pasakyti, jog jo motina norėjo, kad aš jį globočiau; o dabartiniu metu jo sveikata labai silpna.

– Ne! – pareiškė Džozefas, stuktelėjo lazda į grindis ir nutaisė valdingą pozą. – Ne! Tai mums nieko nereiškia! Hitklifas nesiskaitys nei su jo motina, nei su jumis. Jis reikalauja savo sūnaus, ir aš privalau jį paimti – tuoj pat!

– Šiąnakt tu jo nepaimsi! – ryžtingai atsakė Lintonas. – Tuoj pat išeik ir pranešk savo ponui, ką pasakiau. Elena, palydėk jį žemyn. Lauk!

Jis pagriebė pasipiktinusį senį už rankos, išvedė iš savo kambario ir uždarė duris.

– Labai gerai! – šaukė Džozefas, pamažu traukdamasis. – Rytoj ateis mano šeimininkas, ir tada išvarykit jį, jei išdrįsit!