I

1801 metai. Aš ką tik grįžau aplankęs savo šeimininką – vienintelį kaimyną, kuris man drums ramybę. Iš tikrųjų graži vieta! Visoje Anglijoje vargu ar rasčiau kampelį, kuris būtų taip toli nuo visuomenės triukšmo. Tikras rojus mizantropui! O mudu su ponu Hitklifu tinkame gyventi vienatvėje. Šaunus vyras! Jis ir nenumanė, kokia šiluma užliejo mano širdį, pamačius, kad jo juodos akys įtariai pasislėpė po antakiais, kai aš prijojau, ir kad jo pirštai lėtai, bet ryžtingai nulindo dar giliau už liemenės, kai pasakiau savo vardą.

– Ponas Hitklifas? – paklausiau aš.

Užuot atsakęs, jis linktelėjo galva.

– Ponas Lokvudas, jūsų naujas gyventojas, pone. Laikau sau garbe tuoj pat atvykus aplankyti jus ir išreikšti viltį, kad nepadariau jums rūpesčių savo atkakliu prašymu leisti apsigyventi Strazdų sodyboje: vakar aš girdėjau, kad jūs kiek abejojate…

– Strazdų sodyba yra mano nuosavybė, pone, – pertraukė jis mirksėdamas. – Jei tik galėsiu, niekam neleisiu sukelti man rūpesčių. Užeikit!

Pro sukąstus dantis iškoštas žodis „užeikit“ reiškė maždaug „eikit po velnių“; jis net vartelių, ant kurių buvo pasirėmęs, neatidarė, pakvietęs mane įeiti; manau, kad dėl to ir priėmiau jo kvietimą: susidomėjau žmogumi, kuris man pasirodė dar labiau užsidaręs negu aš.

Pamatęs, kad mano arklys jau stumia krūtine vartelius, jis pagaliau ištiesė ranką ir atkabino grandinę, paskui niūriai nužingsniavo grįstu keliuku pirma manęs. Įėjęs į kiemą, sušuko:

– Džozefai, paimk pono Lokvudo arklį ir atnešk vyno.

„Matyt, tiek jis ir teturi tarnų“, – pagalvojau, išgirdęs šį dvigubą paliepimą, duotą vienam žmogui. Nenuostabu, kad tarp grindinio plokščių auga žolė, o gyvatvorę apskabo tik gyvuliai.

Džozefas buvo pagyvenęs, – ne, ne pagyvenęs, o senas žmogus, gal ir labai senas, bet atrodė tvirtas ir raumeningas.

„Viešpatie, padėk mums!“ – pusbalsiu išreiškė jis savo gaižų nepasitenkinimą, imdamas iš manęs arklį, ir taip rūsčiai dėbtelėjo, jog geraširdiškai nutariau, kad Dievo pagalba jam reikalinga suvirškinti pietums ir kad jo pamaldus šauksmas neturi nieko bendra su nelauktu svečiu.

Vėtrų kalnas – taip vadinami pono Hitklifo namai. Žodis „vėtrų“ pažymi atmosferinius neramumus, nuo kurių namas yra neapsaugotas siaučiant audroms. Čia turbūt visą laiką ūžauja vėjai: apie šiaurio, pučiančio į kalną, stiprumą galima spręsti iš pernelyg žemų eglių, augančių prie namo, palinkimo ir iš eilės varganų erškėčių, kurių šakos atkreiptos į vieną pusę, tarytum prašytų saulės pagalbos. Laimė, architektas buvo įžvalgus ir pastatė tvirtą namą: siauri langai įmūryti giliai sienoje, o kampai apsaugoti didžiulių akmeninių kontraforsų.

Prieš peržengdamas slenkstį, stabtelėjau pasigėrėti daugybe groteskinių bareljefų, kurių buvo gausu ant fasado, o ypač ties paradinėmis durimis. Ten tarp daugybės aptrupėjusių grifonų ir begėdžių berniūkščių užtikau datą „1500 m.“ ir vardą: „Hertonas Ernšo“. Aš norėjau pareikšti pastabų ir pareikalauti iš surūgusio šeimininko trumpai papasakoti namo istoriją, bet šis stovėjo tarpdury, nutaisęs tokią miną, kuri reikalavo greičiau eiti į vidų arba visai pasišalinti. Nenorėjau išvesti jo iš kantrybės, nepamatęs šios paslaptingos buveinės.

Viena pakopa, – ir mes bendrame kambaryje, be priemenės, be koridoriaus: jį čia daugiausia vadina namu. Namas paprastai esti virtuvė ir svetainė kartu, bet Vėtrų kalne virtuvė, atrodo, buvo įrengta visai kitoje patalpoje: bent man balsų klegesys ir indų tarškesys buvo girdėti kažkur toli; ir prie didelio židinio nepastebėjau jokių ženklų, kad čia būtų spirginama, verdama ar kepama, neblizgėjo variniai prikaistuviai ar skardiniai koštuvai ant sienų. Tiesa, viename kampe ryškiai žvilgėjo, atmušdami židinio šviesą ir šilumą, didžiuliai alaviniai dubenys, sustatyti pakaitomis su sidabriniais ąsočiais ir taurelėmis ant plačių ąžuolinio bufeto lentynų. Šių indų eilės kilo iki pat lubų. Tų lentynų niekuomet neužtraukdavo užuolaidėlėmis; visus išdėstytus daiktus lengvai pastebėdavo smalsi akis, išskyrus tas vietas, kur juos slėpė kokia nors medinė dėžė, prikrauta avižinių paplotėlių ar pridėta karvių ir avių kojų, taip pat kumpių. Virš židinio kabojo keletas senų sugedusių visokių rūšių šautuvų ir pora pistoletų, o ant atbrailos kaip papuošalas buvo pastatytos trys ryškiaspalvės metalinės dėžutės su arbatžolėmis. Grindys buvo iš lygaus, balto akmens; neįmantriai sukaltos kėdės su aukštomis atkaltėmis nudažytos žaliai; viena ar dvi sunkesnės juodos kėdės slypėjo šešėlyje. Įdubime po bufetu gulėjo didžiulė rausvai ruda medžioklinė kalė, apsupta cypiančių šuniukų; į kitus kampus irgi buvo prilindę šunų.

Kambarys ir baldai būtų atrodę paprasti, jei būtų priklausę šiaurės fermeriui atkakliu veidu ir tvirtomis kojomis, kurių jėgą išryškina trumpos kelnės ir blauzdinės. Penkių ar šešių mylių spinduliu tarp šių kalvų dažnai galėtum pamatyti tokį šeimininką, sėdintį krėsle ir pasistačiusį bokalą putojančio alaus ant apskrito stalo, jeigu užsuktum tuoj po pietų. Tačiau ponas Hitklifas visai nedera prie savo būsto ir tokio gyvenimo būdo. Sprendžiant iš pažiūros tamsiaveidis čigonas, sprendžiant iš drabužių ir manierų – džentelmenas, žinoma, toks džentelmenas, kokie būna kaimo skvairai; yra gražiai sudėtas ir tiesios laikysenos; be to, jis šiek tiek paniuręs. Gal kai kas būtų įtaręs jį pasipūtimu, kilusiu dėl menko išsiauklėjimo; bet man jis patinka, todėl manau kitaip: instinktyviai jaučiu, kad jo santūrumas atsiranda dėl to, kad nenori rodyti savo jausmų ar į draugiškumą atsakyti palankumu. Jis ir myli, ir neapkenčia slapta, o jei jį kas nors pamiltų ar imtų neapkęsti, tatai jis palaikytų savotišku įžūlumu. Ne, aš per greitai darau išvadas ir priskiriu jam savo charakterio bruožus. Visai dėl kitų priežasčių jis atstumia žmones, kai šie jam nori atverti širdį, – visai ne dėl tų, kurios skatina mane. Leiskit pasakyti, kad mano galvosena ypatinga: mano brangioji mamytė sakydavo, kad aš niekados nesukursiąs jaukaus namų židinio; ir praėjusią vasarą įrodžiau, jog aš visiškai jo nevertas.

Pajūryje, kur praleidau gražų vasaros mėnesį, likimas suvedė su žavinga būtybe, kuri, mano akimis, atrodė tikra deivė, kol nekreipė į mane dėmesio. Niekuomet neprisipažinau savo meilės garsiai, tačiau jei žvilgsniai gali kalbėti, tai ir paskutinis mulkis būtų galėjęs atspėti, jog buvau įsimylėjęs ligi ausų. Ji pagaliau tai suprato ir ėmė žvilgčioti taip pat meiliai kaip ir aš; išraiškingesnį žvilgsnį negu jos sunku net įsivaizduoti. O ką gi aš dariau? Gėdingai prisipažįstu – aš it sraigė įlindau į kiautą; sulig kiekvienu žvilgsniu dariausi jai abejingesnis ir lioviausi ja domėjęsis, kol pagaliau neprityrusi mergaitė ėmė abejoti tuo, ką jai sakė akys, ir, sumišusi ir įskaudinta dėl įsivaizduotos klaidos, įtikino savo mamą išvažiuoti. Toks keistas mano jausmų posūkis užtraukė man beširdžio žmogaus vardą; tik aš vienas suprantu, koks jis neteisingas.

Atsisėdau prie židinio krašto priešais šeimininką ir norėjau nutraukti nejaukią tylą, bandydamas paglostyti kalę, kuri iškiūtino iš savo guolio ir ėmė sėlinti iš užpakalio prie manęs, iššiepusi dantis ir apsiseilėjusi, tykodama įkąsti.

Tačiau glostymas sukėlė duslų pratisą urzgimą.

– Šuns geriau nelieskit, – pritardamas kalei suniurzgėjo ponas Hitklifas ir sutramdė ją kojos spyriu. – Ji nepratusi būti lepinama – ne dėl to laikome.

Paskui, dideliais žingsniais eidamas prie šoninių durų, jis vėl sušuko:

– Džozefai!

Džozefas kažką neaiškiai sumurmėjo iš rūsio gilumos, bet nesirodė, todėl šeimininkas pats nusileido pas jį, palikdamas mane su pikta kale ir pora baisių gauruotų vilkinių šunų, kurie akylai sekė kiekvieną mano judesį.

Neturėjau noro įsitikinti jų ilčių aštrumu ir sėdėjau ramiai; bet, manydamas, kad jie vargu ar supras ne žodžiais išreikštus įžeidinėjimus, aš, nelaimė, ėmiau merkti akį visiems trims ir vaipytis. Kažkuri mano grimasa taip įsiutino kalę, jog ši staiga šoko ant manęs. Nutrenkiau ją ir tučtuojau užsitvėriau stalu. Šiuo judesiu sukėliau ant kojų visus šunis: pustuzinis įvairaus dydžio ir amžiaus keturkojų velnių išpuolė iš slaptų guolių į kambario vidurį. Mano kulnys ir skvernai buvo ypač stipriai puolami; šiaip taip žarstekliu apsigyniau nuo stambiausių šunų, tačiau buvau priverstas garsiai šauktis namiškių pagalbos.

Ponas Hitklifas ir jo tarnas lipo laiptais iš rūsio taip lėtai, kad net pikta darėsi; nemanau, kad jie nors kiek paspartino žingsnį, nors prie židinio vyko tikros grumtynės: šunys urgzdami puolė ir stengėsi įkąsti, o aš iš visų jėgų gyniausi.

Gerai, kad iš virtuvės spėjo ateiti pagalba: apkūni dama, pasikaišiusi sijoną, pasiraitojusi rankoves ir įraudusiais nuo ugnies skruostais puolė į kambario vidurį mojuodama keptuve: Ginklu ir liežuviu ji veikė taip sėkmingai, kad šunys nurimo, tarsi pamojus magiška lazdele. Moters krūtinė kilnojosi lyg jūros bangos po didelės audros, kai į mūšio vietą įžengė šeimininkas.

– Kokia čia velniava? – paklausė jis, dėbtelėjęs į mane taip, kad aš vos susitvardžiau piktai neatsikirtęs po tokio nesvetingo priėmimo.

– Iš tikrųjų velniava! – burbtelėjau. – Velnio apsėstų kiaulių banda nebūtų tokia stipri, kaip šie jūsų šunys, pone. Turbūt galėtumėte palikti nepažįstamą žmogų ir tarp tigrų.

– Šunys nepuola žmonių, jei tie pirmi nepradeda, – tarė jis, statydamas priešais mane butelį ir patraukdamas į vietą stalą. – Gerai, kad šunys sargūs. Norite stiklinės vyno?

– Ačiū, ne.

– Neįkando?

– Jei būtų įkandęs, tą šunį būčiau nudėjęs.

Hitklifo veido išraiška sušvelnėjo, ir jis išsišiepė.

– Na, na, – tarė jis, – jūs susijaudinote, pone Lokvudai. Prašom išgerti truputėlį vyno. Turiu prisipažinti, svečiai šiuose namuose tokie reti, kad nei aš, nei mano šunys nemokame jų priimti. Į jūsų sveikatą, pone.

Aš linktelėjau galvą ir atsakiau „ir į jūsų“ suprasdamas, kad būtų kvaila sėdėti ir raukytis dėl šunų puolimo, be to, neturėjau noro linksminti šeimininko, nes jo nuotaika dėl šio įvykio pagerėjo.

Jis, matyt, pasvarstęs nutarė liautis kvailai užgauliojęs naudingą gyventoją, – ėmė kalbėti ne taip lakoniškai – vartojo daugiau įvardžių ir pagalbinių veiksmažodžių. Šeimininkas pradėjo šneką apie tokį dalyką, kuris, jo manymu, turėjo būti man įdomus: apie mano išsirinktos nuošalios vietos privalumus ir trūkumus.

Pasirodė, kad jis puikiai apie tai nusimano, ir aš, prieš eidamas namo, net ryžausi išreikšti norą rytoj vėl apsilankyti.

Buvo aiškiai matyti, jog jis nenorėjo, kad vėl pasirodyčiau. Tačiau aš vis tiek ateisiu. Šalia jo jaučiuosi toks apgailėtinas.