XXXII

1802 metai. Rugsėjo mėnesį mane pakvietė į šiaurę aplankyti vieno draugo; ir, keliaudamas į jo gyvenamąją vietą, netikėtai atsidūriau už penkiolikos mylių nuo Gimertono. Pakelėje prie užvažiuojamųjų namų arklininkas girdė mano arklius. Tuo metu pro šalį pravažiavo vežimas, prikrautas žalių avižų, ir arklininkas tarė:

– Turbūt iš Gimertono! Jie visuomet pjauna tris savaites vėliau negu kiti žmonės.

– Iš Gimertono? – pakartojau aš; gyvenimas toje vietovėje man jau priminė neaiškų sapną. – Girdėjau tą vietą. Ar toli nuo čia?

– Važiuojant per kalvas, šunkeliais, bus apie keliolika mylių.

Staiga mane apėmė noras aplankyti Strazdų sodybą. Dar buvo vos vidurdienis, ir aš pagalvojau, kad po savo stogu pernakvoti bus ne blogiau negu užvažiuojamuosiuose namuose. Be to, galėčiau paskirti dieną reikalams su šeimininku sutvarkyti, taigi nebereikėtų čion važiuoti dar kartą.

Kiek pailsėjęs, nusiunčiau savo tarną pasiklausti kelio į šį kaimą; ir, labai išvarginę savo arklius, mes sukorėm tą atstumą per kokias tris valandas.

Tarną palikau kaime, ir pats vienas keliavau toliau slėniu. Pilka bažnytėlė atrodė dar pilkesnė, o tuščios kapinės dar tuštesnės. Aš mačiau, kaip avys, užklydusios iš lauko, skabė neaukštą žolę, augančią ant kapų. Oras buvo malonus, šiltas – kelionei net per daug šiltas, bet karštis man netrukdė gėrėtis nuostabiu slėnio ir jo šlaitų peizažu; jeigu būčiau jį matęs rugpjūtį, neabejoju, kad jis būtų sugundęs mane praleisti mėnesį vienumoje. Žiemą nieko negali būti niūresnio, vasarą – nieko puikesnio, kaip tie siauri slėniai, įsprausti tarp kalvų, ir tie statūs, viržiais apaugę šlaitai.

Dar nenusileidus saulei, priėjau sodybą ir pasibeldžiau į duris, bet šeimyna buvo nuėjusi į užpakalinius kambarius, nusprendžiau aš, pamatęs vieną mėlyną dūmelį, besiraitantį plona garbana iš virtuvės kamino, ir jie negirdėjo.

Pasukau į kiemą. Priebutyje sėdėjo devynerių ar dešimties metų mergaitė ir mezgė, o ant laiptelių atsirėmusi kiūksojo sena moteriškė ir susimąsčiusi rūkė pypkę.

– Ar ponia Din namuose? – paklausiau senutę.

– Ponia Din? Ne! – atsakė ji. – Ji čia negyvena, ji gyvena ana ten, kalne.

– Tai jūs, vadinasi, ekonomė? – kamantinėjau.

– Taip, aš prižiūriu namą, – atsakė ji.

– Puiku. Aš esu ponas Lokvudas, šeimininkas. Įdomu, ar yra kambarių, kur galėčiau apsigyventi? Noriu pernakvoti.

– Šeimininkas! – suriko ji nustebusi. – Kaip tai? Kas gi galėjo žinot, kad jūs atvažiuosit? Reikėjo nors keliais žodžiais pranešti! Čia nieko nėra – nei sauso kampo, nei tinkamos vietos!

Ji numetė pypkę ir nubrazdėjo į vidų; mergaitė nusekė įkandin, aš taip pat įėjau. Greit įsitikinau, jog ji sakė tiesą ir mano nelauktas pasirodymas jos vos neišvarė iš proto.

Aš ėmiau ją raminti: girdi, eisiu pasivaikščioti, o tuo tarpu ji teparuošia kampelį svetainėje, kur galėčiau pavakarieniauti, ir miegamąjį prisiglausti nakčiai. Pasakiau, kad tegul nešluoja nei dulkių, nei valo, tik gerai pakūrena ir atneša sausas paklodes.

Ji, rodos, stengėsi iš paskutiniųjų; nors įkišo į židinį šepetį vietoj pagaikščio ir sumaišė kitus savo amato daiktus, bet aš išėjau tikėdamas, kad, kol grįšiu, jos pastangomis turėsiu kur pailsėti. Numatyto mano pasivaikščiojimo tikslas buvo Vėtrų kalnas. Bet kai jau buvau išėjęs iš kiemo, viena mintis sugrąžino mane atgal.

– Ar kalne viskas gerai einasi? – paklausiau moteriškės.

– Kiek žinau, gerai! – atsakė ji ir nubėgo pro šalį su keptuve karštų pelenų.

Aš norėjau paklausti, kodėl ponia Din paliko sodybą, bet negalima buvo gaišinti jos tokiu svarbiu metu, todėl apsisukau ir vėl išėjau. Keliavau pamažu; užpakaly raudonavo besileidžianti saulė, o iš priekio švelniai spindėjo tekantis mėnulis, – pirmoji silpo, o pastarasis darėsi šviesesnis. Aš išėjau iš parko ir ėmiau kopti akmenėtu, mažai važinėjamu keliuku, vedančiu į pono Hitklifo buveinę.

Kai išvydau sodybą, iš dienos buvo likusi tik blausi, gintarinė šviesos juosta vakaruose, bet ryškioje mėnulio šviesoje mačiau kiekvieną akmenėlį ant kelio, kiekvieną žolės stiebelį.

Man neteko nei lipti per vartus, nei belstis: jie iš karto lengvai atsidarė.

– Tai geras ženklas! – tariau sau. Mano šnervės pajuto dar vieną permainą: leukonijų ir geltonžiedžių smalkių aromatas tvyrojo ore tarp jaukių vaismedžių.

Ir durys, ir langai buvo atidaryti; tačiau, kaip paprastai esti anglių gavybos rajonuose, raudona ugnies atošvaistė ryškėjo ties kaminu; tokia liepsna maloni akiai, bet jos šiluma beveik nepakeliama. Tačiau Vėtrų kalno namas toks didelis, kad jo gyventojai turi kur pasitraukti nuo karščio, todėl visi viduje buvo įsitaisę netoli langų. Pamačiau juos ir išgirdau kalbantis dar prieš įeidamas; ėmiau stebėti ir klausytis, skatinamas smalsumo ir kartu pavydo, kuris vis augo, kol aš delsiau.

– Kaprizingas! – pasakė balsas, švelnus kaip sidabro varpelis. – Jau trečią kartą, bukagalvi! Daugiau tau nekartosiu. Atsimink arba patempsiu už plaukų!

– Na, kaprizingas, – atsakė kitas balsas, žemesnis, bet švelnus. – O dabar pabučiuok mane, kad aš taip gerai atsimenu.

– Ne, pirma viską perskaityk teisingai, be jokios klaidos.

Kalbėjęs vyriškis pradėjo skaityti. Tai buvo dar jaunuolis, jis padoriai apsirengęs sėdėjo su knyga prie stalo. Jo gražus veidas švietė iš pasitenkinimo, o akys nekantriai klaidžiojo nuo puslapio prie mažos baltos rankutės, kuri gulėjo ant jo peties ir lengvu pliaukštelėjimu per skruostą liepdavo susikaupti, kai tik jos šeimininkė pastebėdavo išsiblaškymo požymius.

Ji pati stovėjo už nugaros, ir lengvos šviesios jos garbanos retkarčiais susimaišydavo su jo rausvais garbanotais plaukais, kai ji pasilenkdavo patikrinti, ar teisingai jis skaito, o jos veidas… laimė, jaunuolis nematė jos veido, antraip nebūtų buvęs toks stropus. Aš žiūrėjau ir iš apmaudo kandžiojau lūpą, kad praleidau progą, kuri galbūt būtų leidusi ne tik stebėti pavergiantį šio veido grožį.

Pamoka buvo baigta – nors ir padarė klaidų, mokinys pareikalavo atpildo ir buvo apdovanotas mažiausiai penkiais bučiniais, kuriuos su kaupu grąžino. Paskui jie priėjo prie durų, ir iš jų pokalbio supratau, kad rengiasi eiti pasivaikščioti po laukus. Pamaniau, kad Hertonas Ernšo, jei ne žodžiais, tai mintimis pasiųs mane į pačią giliausią pragaro duobę, jei dabar mano nelaiminga esybė išdygs šalia jo; ir, jausdamas pažeminimą ir pyktį, aš nusliūkinau už kampo ieškoti prieglobsčio virtuvėje.

Iš anos pusės taip pat niekas netrukdė įeiti. Prie durų sėdėjo mano sena draugė Nelė Din ir siuvo niūniuodama dainelę, kurią dažnai nutraukdavo iš namų pasigirstą visai nemelodingi, šiurkštūs, kupini paniekos ir nepakantumo šūksniai.

– Jau verčiau nuo ryto iki vakaro klausyčiausi kieno nors keiksmų prie savo ausies negu tavęs! – atsiliepė balsas iš virtuvės, atsakydamas į ne visai mano išgirstą Nelės pastabą. – Kokia gėda! Tik atsiverčiau šventąją knygą, o tu pradedi garbinti šėtoną ir visą bjaurastį, kokia tik užsiveisė pasaulyje! Ak! Tu – niekinga nedorėlė, ir ji tokia pat: vargšas berniukas pražus per jus. Vargšelis! – pridūrė jis, sunkiai atsidusdamas. – Užkerėjo jį, aš tikrai žinau! O Viešpatie, nuteisk jas, nes mūsų valdovai nepripažįsta nei teisingumo, nei įstatymų!

– Nenuteis! Antraip jau būtumėm spirgėjusios ant laužo, – atsikirto dainininkė. – Tu, seni, verčiau patylėk, skaityk savo Bibliją kaip geras krikščionis ir nekreipk į mane dėmesio. Aš dainuoju „Fėjos Enės vestuves“ – puiki dainelė, ji tinka šokiui.

Ponia Din jau rengėsi vėl užtraukti, bet priėjau aš. Iš karto mane atpažinusi, ji pašoko ant kojų ir sušuko:

– Viešpatie, tai ponas Lokvudas! Kaip jums atėjo į galvą grįžti? Strazdų sodyboje viskas užrakinta. Reikėjo nors mums pranešti!

– Aš jau pasirūpinau, kad mane ten įkurdintų, kol čia būsiu, – atsakiau. – Rytoj vėl išvykstu. O kaip jūs čia persikėlėt, ponia Din? Papasakokit.

– Zila išėjo, ir ponas Hitklifas netrukus po jūsų išvykimo į Londoną panoro, kad aš persikelčiau čia ir pasilikčiau, kol jūs sugrįšit. Labai prašau užeiti! Jūs atėjot iš Gimertono?

– Iš sodybos, – atsakiau. – Kol bus sutvarkytas kambarys, noriu baigti reikalus su jūsų ponu, nes vargu ar greitai pasitaikys kita proga.

– Kokius reikalus, pone? – paklausė Nelė, vesdama mane į namą. – Jis dabar išėjęs ir negreit grįš.

– Dėl nuomos, – atsakiau.

– O, tai jums reikia tartis su ponia Hitklif, – tarė ji, – arba veikiau su manim. Ji dar neišmoko tvarkyti tokių reikalų, tad aš tvarkau už ją – daugiau nėra kam.

Aš nustebau.

– Ak, matau, jūs negirdėjot apie Hitklifo mirtį! – tarė ji.

– Hitklifas miręs? – apstulbau. – Ar seniai?

– Prieš tris mėnesius. Bet sėskitės, duokit skrybėlę, aš jums viską papasakosiu. Palaukit, dar turbūt nieko nevalgėt?

– Nesirūpinkit. Aš užsakiau vakarienę namuose. Sėskitės. Niekad nebūčiau pamanęs, kad jis numirė! Papasakokit, kaip visa tai įvyko. Sakot, negreit laukiat pargrįžtant namo savo jaunuolių?

– Taip. Man kiekvieną vakarą tenka juos barti, kad vėlai vaikštinėja, bet jie nekreipia į tai dėmesio. Nors išgerkit mūsų alučio, atsigausit – atrodot išvargęs.

Ji nuskubėjo atnešti alaus, nespėjus man atsisakyti, ir aš išgirdau Džozefą sakant: „Koks siaubas, sulaukusi tokių metų ji priiminėja kavalierius ir dar vaišina alumi iš šeimininko rūsio! Kaip jam būtų gėda, jei būtų gyvas ir tai matytų!“

Ji su juo nesiginčijo ir po akimirkos grįžo nešina sidabrine pinta putojančio alaus, kurį aš, kaip pritinka, karštai pagyriau. Paskui išdėstė man tolesnę Hitklifo istoriją. Jis „keistai“ baigė, anot jos.

– Mane pakvietė į Vėtrų kalną praėjus dviem savaitėms po jūsų išvykimo, – kalbėjo ji, – ir aš su džiaugsmu sutikau – dėl Ketrinos.

Pirmas pasimatymas su ja mane labai nuliūdino ir pritrenkė, – taip smarkiai ji buvo pasikeitusi nuo to laiko, kai mudvi išsiskyrėm! Ponas Hitklifas nepaaiškino, kodėl pakeitė nuomonę dėl mano persikėlimo į kalną; jis tik pasakė, kad aš jam reikalinga ir kad jam nusibodę matyti Ketriną: aš turinti sėdėti mažojoje svetainėje ir laikyti ją prie savęs. Jam užteksią, jei bus priverstas matyti ją kartą ar du per dieną.

Ketrina, atrodo, buvo patenkinta, kad aš persikėliau; pamažu, be niekieno žinios, aš prinešiau jai daugybę knygų ir kitų daiktų, kurie suteikdavo jai malonumo sodyboje, ir guodžiausi viltimi, kad mes ne taip blogai sutarsim.

Ši iliuzija tęsėsi neilgai. Ketrina, iš pradžių buvusi patenkinta, netrukus tapo irzli ir nerami. Pirma, jai buvo uždrausta išeiti iš sodo, o kai atėjo pavasaris, jai darėsi vis apmaudžiau, kad yra uždaryta tarp šių sienų. Antra, dėl darbų namuose dažnai turėdavau ją palikti, ir ji skųsdavosi vienatve. Jai būdavo maloniau bartis su Džozefu virtuvėje, negu ramiai sėdėti vienai.

Aš nekreipiau dėmesio į jų peštynes, bet Hertonui taip pat dažnai tekdavo ieškoti prieglobsčio virtuvėje, kai šeimininkas norėdavo name pabūti vienas. Iš pradžių, jam pasirodžius, ji arba išeidavo, arba ramiai padėdavo man dirbti ir vengdavo ką nors sakyti ar kreiptis į jį. Ir nors didesnio tylenio ir paniurėlio už jį būti nebegalėjo, po kurio laiko ji pakeitė savo elgesį ir jau neduodavo jam ramybės: plepėdavo su juo, kalbėdavo apie jo kvailumą ir tingumą, reikšdavo nustebimą, kaip jis pakeliąs tokį gyvenimą, – sėdi ištisą vakarą, įsmeigęs akis į ugnį, ir snaudžia.

– Jis visai kaip šuo, ar ne, Elena? – kartą pasakė ji. – Arba kaip darbinis arklys. Jis tik padirba, pavalgo – ir miega! Kokia tuščia, niūri turi būti jo siela! Hertonai, ar tu kada nors ką sapnuoji? Jeigu taip, tai ką? Bet tu negali su manim kalbėti!

Ji pažvelgė į jį, bet šis tylėjo ir nežiūrėjo į ją.

– Jis ir dabar turbūt sapnuoja, – nutarė ji. – Jis trūktelėjo petį lygiai kaip Junona. Paklausk jo, Elena.

– Ponas Hertonas paprašys šeimininko nusiųsti tave į viršų, jei nesielgsi tinkamai! – perspėjau aš. Hertonas ne tik trūktelėjo petį, bet ir sugniaužė kumštį, tarsi norėtų paleisti jį į darbą.

– Aš žinau, kodėl Hertonas niekada nekalba, kai esu virtuvėje! – sušuko Ketrina kitą kartą. – Jis bijo, kad aš iš jo juoksiuos. Elena, kaip tu manai? Vieną kartą jis pradėjo pats mokytis skaityti, bet aš pasišaipiau, ir jis sudegino savo knygas ir metė mokslą. Ar ne kvailys?

– Ar jūs nebuvot įžūli? – paklausiau. – Atsakykit.

– Galbūt, – varė ji toliau, – bet aš nesitikėjau, kad jis toks kvailas. Hertonai, jei dabar duočiau tau knygą, ar paimtum? Pabandysiu!

Ji įbruko jam į rankas knygą, kurią skaitė. Jis sviedė ją šalin ir burbtelėjo, kad, jei Ketrina nenusiramins, jis nusuks jai sprandą.

– Gerai, padėsiu ją čia, – pasakė Ketrina, – į stalčių, ir eisiu miegoti.

Paskui ji pašnabždėjo, kad stebėčiau, ar jis paims knygą, o pati išėjo. Tačiau jis neprisiartino prie stalo, ir rytą ji labai nusivylė, kai aš taip jai ir pasakiau. Mačiau, kad jai gaila, jog jis toks surūgęs ir tingus. Sąžinė jai prikaišiojo, kad atbaidė jo norą tobulėti. Tai jai tikrai pavyko.

Tačiau jos išradingas protas nuolat ieškojo būdų, kaip atitaisyti padarytą skriaudą. Kai aš lygindavau drabužius arba dirbdavau kitus didesnius darbus, kurių negalėjau atlikti svetainėje, Ketrina atsinešdavo kokią nors knygą ir skaitydavo ją man garsiai. Ir jei kartu būdavo Hertonas, ji paprastai liaudavosi skaičiusi įdomioje vietoje ir palikdavo knygą virtuvėje – tai ji darydavo nuolat; bet šis buvo užsispyręs kaip ožys ir, užuot čiupęs jos masalą, lietingu oru prisėsdavo prie Džozefo ir rūkydavo, juodu sėdėdavo nelyginant stabai: vienas iš vienos židinio pusės, kitas – iš kitos. Laimė, vyresnysis buvo pernelyg kurčias, kad suprastų jos „nuodėmingas nesąmones“, kaip jis būtų pavadinęs, o jaunesnysis stengėsi kaip įmanydamas nekreipti dėmesio. Gražiais vakarais pastarasis išeidavo medžioti, o Ketrina žiovaudavo, dūsaudavo ir lįsdavo man į akis, kad su ja kalbėčiausi, tačiau vos tik pradėdavau, ji išbėgdavo į kiemą arba į sodą ir galiausiai griebdavosi paskutinės priemonės: verkdavo ir sakydavo, kad jai atsibodę gyventi – jos gyvenimas beprasmis.

Ponas Hitklifas, kuris vis labiau šalinosi žmonių, beveik visai išgujo Ernšo iš savo kambario. Po nelaimingo atsitikimo, įvykusio kovo pradžioje, Hertonas kelioms dienoms tvirtai įsitaisė virtuvėje. Kai Hertonas slankiojo po kalvas, jo šautuvas savaime iššovė; skeveldra sužeidė ranką aukščiau alkūnės, ir, kol pasiekė namus, jis neteko daug kraujo. Taip norom nenorom, kol pasveiko, buvo pasmerktas sėdėti prie krosnies ir nieko neveikti.

Ketrina ir norėjo, kad Hertonas būtų čia: šiaip ar taip, jos kambarys jai pasidarė dar nepakenčiamesnis; ir ji nuolat versdavo mane susirasti darbo virtuvėje, kad galėtų būti kartu su manim.

Pirmadienį po Velykų Džozefas išvarė parduoti gyvulius į Gimertono mugę, o aš po pietų kibau virtuvėje į baltinius. Ernšo kaip visada sėdėjo surūgęs prie židinio kampe, o mano mažoji ponia iš nuobodumo piešė paveikslėlius ant lango stiklų ir, paįvairindama savo užsiėmimą, tyliai užtraukdavo dainelę arba ką nors pusbalsiu sumurmėdavo ir greitai mesdavo piktą ir nekantrų žvilgsnį į pusbrolį, kuris atkakliai rūkė ir stebeilijo į židinio groteles.

Kai pasakiau jai, kad negaliu ilgiau dirbti, nes ji užstoja šviesą, Ketrina nuėjo prie židinio. Nekreipiau dėmesio, ką ji daro, bet netrukus išgirdau ją sakant:

– Aš sužinojau, Hertonai, ko noriu… ką aš su džiaugsmu… aš norėčiau, kad dabar būtum mano pusbrolis, jei nebūtum toks piktas ir šiurkštus man.

Hertonas tylėjo.

– Hertonai, Hertonai, Hertonai! Ar girdi? – neatlyžo ji.

– Mauk šalin! – suriaumojo jis kaip tikras nepraustaburnis.

– Leisk man paimti pypkę, – pasakė ji, atsargiai pakėlė ranką ir ištraukė ją iš Hertono burnos.

Jis nesuspėjo nė mirktelėti, kai pypkė buvo sulaužyta ir įmesta į ugnį. Hertonas nusikeikė ir čiupo kitą.

– Palauk! – suriko ji. – Pirma turi manęs išklausyti, o aš negaliu kalbėti, kai man į akis leidi dūmų debesis.

– Ar nenori eiti po velnių! – įniršęs riktelėjo jis. – Duok man ramybę!

– Ne, – spyrėsi ji, – nenoriu. Nežinau, ką daryti, kad priversčiau tave kalbėti; tu nusprendei mane ignoruoti. Juk nieko blogo, kad pavadinau tave kvailiu, nenorėjau pasakyti, kad tave niekinu. Liaukis, Hertonai, negali apsimesti nepastebįs manęs. Tu mano pusbrolis ir turi mane pripažinti.

– Man nerūpi nei tu, nei tavo bjauri puikybė, nei prakeiktos patyčios! – atrėžė jis. – Aš geriau gyvas eisiu į pragarą, negu akies kampučiu dar pažvelgsiu į tave! Nesipainiok po kojomis!

Ketrina susiraukė, nuėjo prie lango ir atsisėdo, kandžiojo lūpą ir, stengdamasi neparodyti, kad tuoj pravirks, niūniavo keistą dainelę.

– Jums derėtų susidraugauti su pussesere, pone Hertonai, – įsikišau aš, – jei ji atgailauja dėl savo akiplėšiškumo! Jums tai išeis tik į gera: tapsit kitoks žmogus, jei ji bus jūsų draugė.

– Draugė?! – pasipiktino jis. – Ji manęs neapkenčia ir netgi nelaiko vertu nuvalyti purvą nuo jos batelių. Ne, nors man žadėtų aukso kalnus, nepakęsiu, kad būtų šaipomasi iš mano pastangų jai patikti!

– Ne aš tavęs, o tu manęs neapkenti! – pravirko Ketė, ilgiau nebeslėpdama susikrimtimo. – Tu manęs neapkenti kaip ir Hitklifas, net dar smarkiau.

– Prakeikta melage, – prapliupo Ernšo, – kam tada aš šimtus kartų įpykindavau jį, užtardamas tave? O tu iš manęs šaipeisi ir niekinai, ir… Jeigu nesiliausi lindusi man į akis, nueisiu į namą ir pasiskųsiu, kad tu mane išėdei iš virtuvės!

– Nežinojau, kad užtardavai mane, – atsakė ji, šluostydamasi akis, – buvau nelaiminga ir tūžau ant visų. Bet dabar aš tau dėkoju ir prašau atleisti: ką galiu padaryti?

Ji sugrįžo prie židinio ir nuoširdžiai ištiesė ranką. Hertonas susiraukė, pajuodo kaip lietaus debesis ir, ryžtingai sugniaužęs kumščius, nudelbė akis.

Turbūt nuojauta Ketrinai pakuždėjo, kad taip elgtis jį skatina rambumas ir užsispyrimas, o ne priešiškumas, nes, akimirką padvejojusi, ji pasilenkė ir švelniai pabučiavo jam į skruostą.

Gudruolė manė, kad aš nieko nemačiau ir, pasitraukusi atgal, su apsimestu drovumu vėl atsisėdo prie lango.

Aš priekaištingai palingavau galvą, tada ji nuraudo ir sušnabždėjo:

– Na, o ką aš turėjau padaryti, Elena? Jis nenori paspausti rankos ir pažvelgti man į akis: aš turiu kaip nors jam parodyti, kad jis man patinka… kad noriu, jog būtume draugai.

Ar bučinys įtikino Hertoną, negaliu pasakyti. Kurį laiką jis slėpė veidą, o kai pakėlė galvą, buvo sumišęs ir nežinojo, kur kreipti akis.

Ketrina ėmė tvarkingai vynioti gražią knygą į baltą popierių ir, perrišusi ją kaspinu ir užrašiusi „Ponui Hertonui Ernšo“, paprašė manęs pabūti tarpininke ir perduoti dovaną tam, kam ji skirta.

– Ir pasakykit, kad jei jis priims, aš ateisiu ir pamokysiu jį teisingai skaityti, – tarė ji, – o jei nepriims, lipsiu į viršų ir daugiau jam nebeįkyrėsiu.

Nunešiau knygą ir pakartojau Ketrinos žodžius, ji nekantriai stebėjo vaikiną. Hertonas neatgniaužė kumščių, todėl padėjau knygą jam ant kelių. Jis jos nenumetė. Aš ėmiausi darbo. Ketrina atsirėmė į stalą ir sėdėjo tol, kol išgirdo tylų atverčiamo viršelio šlamesį. Paskui ji tyliai priėjo prie pusbrolio ir ramiai atsisėdo šalia. Jis drebėjo, veidas degė: visas jo šiurkštumas ir niūrumas buvo dingę. Iš pradžių jis niekaip neįsidrąsino ir į jos klausiamą žvilgsnį ir tyliai ištartą prašymą neatsakė nė žodeliu.

– Sakyk, kad man atleidi, Hertonai, prašau! Tu gali padaryti mane tokią laimingą, ištaręs tą trumpą žodelį.

Jis suniurzgėjo kažką nesuprantamo.

– Tu būsi mano draugas? – pridūrė Ketrina klausiamai.

– Ne! Tu gėdytumeis manęs visą gyvenimą, – atsakė jis, – tuo labiau, kuo geriau mane pažintum, o šito aš nepakelčiau.

– Tai tu nenori būti mano draugas? – paklausė ji su saldžia kaip medus šypsena ir prisėdo visai arti.

Aš negirdėjau, ką jie kalbėjo toliau, bet kai vėl atsigręžiau, pamačiau du tokius spindinčius veidus, palinkusius prie padovanotos knygos puslapio, kad neabejojau, jog sutartis buvo ratifikuota abiejų pusių, ir buvę priešai dabar tapo tvirti sąjungininkai.

Knygoje, kurią jie žiūrinėjo, buvo pilna puikių paveiksliukų; ir tie paveiksliukai, ir jų pačių artumas turėjo tiek žavesio, kad jaunuoliai nepajudėjo iš vietos, kol parėjo Džozefas. O šis, vargšelis, nežmoniškai pasibaisėjo, pamatęs Ketriną, sėdinčią ant to paties suoliuko su Hertonu Ernšo ir uždėjusią ranką jam ant peties, ir sumišo, kad jo numylėtinis pakenčia jos artumą. Tai jį taip sukrėtė, jog tą vakarą jis dėl jų elgesio neišdrįso pareikšti nė vienos pastabos. Jo susijaudinimą rodė tik smarkūs atodūsiai, kai senis iškilmingai atskleidė ant stalo savo milžinišką Bibliją ir dėjo ant jos nešvarius banknotus iš savo užrašų knygutės – tos dienos sandėrių uždarbį. Pagaliau jis pašaukė Hertoną pas save.

– Nunešk tuos, vaike, šeimininkui, – paliepė jis, – ir pasilik ten. Aš einu į savo kambarį. Ši skylė ne vyrams, ir sėdėti čia mums netinka: mes turim pasitraukti ir pasiieškoti kitos vietos!

– Eikim, Ketrina, – paraginau aš, – mums taip pat laikas „pasitraukti“. Aš baigiau lyginti, ar jūs pasirengusi?

– Dar nėra aštuonių! – atsakė ji, nenoromis keldamasi. – Hertonai, palieku šią knygą ant židinio, o rytoj atnešiu dar kelias.

– Visas knygas, kurias čia paliksi, aš nunešiu į namą, – pareiškė Džozefas. – Džiaukis, jeigu vėliau jas dar rasi. Taigi, daryk, kaip tau geriau!

Ketė pagrasino, kad už jos knygas jam teks atsimokėti savo paties biblioteka, ir, nusišypsojusi Hertonui, tyliai niūniuodama užkopė į viršų. Drįstu sakyti, kad jai dar niekados anksčiau nėra buvę taip lengva ant širdies po šiuo stogu, nebent per pirmuosius pasimatymus su Lintonu.

Taip prasidėjusi draugystė greitai sustiprėjo, nors kartais trumpam nutrūkdavo. Ernšo negalėjo vos panorėjęs tapti kultūringu žmogumi, o mano jaunoji ledi nebuvo nei filosofė, nei kantruolė. Bet kadangi abiejų sielos siekė to paties tikslo – nes viena mylėjo ir troško gerbti mylimąjį, o kitas mylėjo ir troško būti gerbiamas, – galų gale jiems pavyko jį pasiekti.

Matot, pone Lokvudai, buvo gana nesunku laimėti ponios Hitklif širdį. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad jūs ir nemėginot. Tų dviejų jaunuolių sąjunga apvainikuos visus mano troškimus. Anglijoje nebus laimingesnės moters už mane!