XXXI

Vakar buvo giedra, rami ir šalta diena. Aš, kaip ir buvau ketinęs, nuvykau į kalną. Mano ekonomė paprašė nunešti laiškelį jos jaunajai ledi, ir aš neatsisakiau, nes garbinga moteriškė nė neįtarė, kad jos prašymas gali pasirodyti keistas.

Paradinės durys buvo atviros, bet nesvetingi vartai užrakinti, kaip ir per paskutinį mano apsilankymą. Aš pasibeldžiau ir pašaukiau Ernšo, kuris tupinėjo sode tarp lysvių. Jis atkabino grandinę, ir aš įėjau. Vyrukas gražus, – gražesnio kaimiečio ir nerasi. Šįkart aš jį ypač įsidėmėjau, tačiau, matyt, savo privalumus jis pats kaip įmanydamas temdo.

Paklausiau, ar ponas Hitklifas namuose. Jis atsakė, kad nėra, bet per pietus bus. Buvo vienuolikta valanda, ir aš pareiškiau norą įeiti ir palaukti jo; sulig šiais žodžiais jis numetė įrankius ir ėmė lydėti mane, – tik ne kaip šeimininko pavaduotojas, bet kaip sarginis šuo.

Mes ėjom kartu. Ketrina buvo kambaryje ir dirbo naudingą darbą – ruošė daržoves pietums. Ji atrodė labiau paniurusi ir ne tokia energinga kaip tada, kai ją mačiau pirmą kartą. Ji vos kilstelėjo į mane akis ir tęsė savo darbą visai nepaisydama paprasčiausio mandagumo, kaip ir tąkart; ji man nelinktelėjo ir neatsakė „labas rytas“, nė mažiausiu judesiu neparodė, jog pažįsta.

„Ji neatrodo tokia meili, – pamaniau, – kaip mane įtikinėjo ponia Din. Kad graži, tai tiesa, bet ne angelas.“

Ernšo šiurkščiai paliepė išnešti daržoves į virtuvę.

– Išnešk pats, – atkirto ji ir pastūmė jas, kai tik baigė, paskui, persėdusi ant taburetės prie lango, ėmė pjaustinėti paukščiukų ir žvėrelių figūras iš ropės lupenų, kurias laikė prijuostėje.

Aš priėjau prie jos, apsimesdamas, kad noriu pažiūrėti į sodą, ir, man rodosi, labai vikriai, Hertonui nepastebėjus, numečiau jai ant kelių ponios Din laiškutį, bet ji garsiai paklausė:

– Kas čia? – ir nupurtė popierėlį.

– Laiškas nuo senos jūsų pažįstamos, sodybos ekonomės, – atsakiau supykęs, kam iškėlė aikštėn mano gerą darbą, ir būgštaudamas, kad nepagalvotų, jog laiškelis nuo manęs.

Po šio paaiškinimo ji mielai būtų pakėlusi laiškelį, bet Hertonas aplenkė ją. Jis pačiupo jį ir įsidėjo į liemenės kišenę, sakydamas, kad laišką pirmiau turi perskaityti ponas Hitklifas.

Tada Ketrina tylėdama nusigręžė nuo mūsų ir, vogčiomis išsitraukusi nosinaitę, prikišo prie akių, o jos pusbrolis, iš pradžių stengęsis nugalėti švelniausius jausmus, išsitraukė laišką ir numetė ant grindų šalia jos, – taip nerangiai, kaip tik gebėjo.

Ketrina pagriebė jį ir nekantriai perskaitė; paskui uždavė man keletą protingų ir neprotingų klausimų apie jos senųjų namų gyventojus ir, žiūrėdama kalvų link, tyliai pasakė pati sau:

– Norėčiau pajodinėti ant Minės sodybos parke! Norėčiau užkopti ant kalvelės! Ak! Aš pavargau… Man įgriso, Hertonai!

Ji atrėmė savo gražią galvą į palangę, lyg nusižiovavo, lyg atsiduso ir paniro į keistą liūdesį; ji nežinojo ar jai visai nerūpėjo, kad mes stebim.

– Ponia Hitklif, – tariau aš, kurį laiką patylėjęs, – ar nežinot, kad aš jūsų pažįstamas? Ir toks artimas, jog man atrodo keista, kad nenorit su manim pasikalbėti. Mano ekonomė niekad nepavargsta kalbėdama ir girdama jus ir ji labai nusimins, jei grįšiu be jokios žinios iš jūsų, išskyrus tai, kad gavot laišką ir nieko nepasakėt!

Ji, matyt, nustebo dėl tokių žodžių ir paklausė:

– Ar jūs Elenai patinkat?

– Taip, labai, – nedvejodamas atsakiau.

– Jūs turit pasakyti jai, – tarė Ketrina, – kad aš atsakyčiau į jos laišką, bet neturiu nei su kuo, nei ant ko rašyti: net knygos, iš kurios galėčiau išplėšti lapą.

– Nė vienos knygos! – sušukau. – Kaip jūs pajėgiate čia gyventi be knygų, drįstu jūsų paklausti? Nors turiu didelę biblioteką, dažnai nuobodžiauju sodyboje; atimkit iš manęs knygas, ir aš pulsiu neviltin.

– Aš visada skaitydavau, kai jų turėdavau, – kalbėjo Ketrina, – o ponas Hitklifas niekada neskaito; todėl jam toptelėjo į galvą sunaikinti mano knygas. Jau daug savaičių, kai nepažvelgiau nė į vieną. Tik kartą pasirausiau Džozefo teologinėje bibliotekoje – ir šis labai suirzo. Vieną sykį, Hertonai, aš užėjau slaptą podėlį tavo kambaryje – radau lotyniškų ir graikiškų vadovėlių, keletą pasakų ir poezijos knygų: visos – seni draugai! Pastarąsias atsinešiau į namą, o tu jas visas surinkai, kaip šarka surenka sidabrinius šaukštelius vien iš pomėgio vogti! Tau iš jų jokios naudos. O gal tu paslėpei jas iš pykčio: jeigu tu negali jomis džiaugtis, tegul ir kiti nesidžiaugia. Gal tu iš pavydo patarei ponui Hitklifui atimti iš manęs mano brangenybes? Bet daugumą jų aš užrašiau smegenyse ir atspausdinau širdyje, ir tu negali iš manęs jų pagrobti!

Kai pusseserė atvirai išklojo apie jo sutemptas knygas, Ernšo smarkiai paraudo ir užsikirsdamas ėmė su pasipiktinimu neigti jos kaltinimus.

– Ponas Hertonas nori pagausinti savo žinias, – pasakiau aš, gelbėdamas jį. – Jis nepavydi jums žinių, bet lenktyniauja su jumis. Po kelerių metų jis taps išsilavinusiu žmogum!

– Ir jis nori, kad aš per tą laiką pasidaryčiau bukagalvė, – atkirto Ketrina. – Taip, aš girdžiu, kaip jis mėgina skaityti skiemenimis pats sau – ir kokias nuostabias daro klaidas! Norėčiau, kad tu pakartotum „Čevio medžioklę“ taip kaip vakar: buvo nepaprastai juokinga! Aš viską girdėjau; girdėjau, kaip tu vartei žodyną, ieškodamas sunkių žodžių, o paskui keikeisi, nes negalėjai perskaityti tų paaiškinimų!

Jaunuoliui, matyt, pasirodė pernelyg neteisinga, kad pirma ji juokėsi iš jo nemokšiškumo, o dabar šaiposi iš jo pastangų lavintis. Aš buvau tos pat nuomonės ir, prisiminęs ponios Din anekdotišką pasakojimą, kaip jis pirmą kartą bandė atnešti šviesos į tamsą, kurioje augo, tariau:

– Ponia Hitklif, visiems mums buvo sunku pradėti, kiekvienas užsikirsdavom ir suklupdavom ant slenksčio. Ir jeigu mūsų mokytojai būtų tyčiojęsi iš mūsų, o ne padėję, mes ir dabar užsikirstume ir kluptume.

– O! – atsakė ji. – Aš nenoriu trukdyti jo laimėjimams, tačiau jis neturi teisės pasisavinti tai, kas mano, ir juokinti mane savo bjauriomis klaidomis ir neteisingu tarimu. Tos knygos – tiek proza, tiek eilėraščiai – man brangios kaip prisiminimai; ir neapkenčiu, kai jos menkinamos ir niekinamos jo lūpomis! Be to, jis išsirenka mano mėgstamiausias vietas, kurias aš dažnai kartoju pati. Tarsi tyčia, iš piktumo!

Valandėlę Hertono krūtinė kilnojosi, bet jis tylėjo. Kenčiant tokį pažeminimą, numalšinti savo įniršį jam buvo nelengva.

Aš atsikėliau ir kaip džentelmenas, nenorėdamas, kad jis manęs varžytųsi, atsistojau tarpdury ir apsimečiau apžiūrinėjąs iš ten matomą kraštovaizdį.

Ernšo pasekė mano pavyzdžiu ir išėjo iš kambario, bet netrukus vėl pasirodė, nešinas pustuziniu knygų, kurias numetė Ketrinai ant kelių ir sušuko:

– Pasiimk! Nenoriu daugiau nei klausytis, nei skaityti, nei galvoti apie jas.

– Dabar jų neimsiu, – atsakė ji. – Man jos primins tave, ir aš jų neapkęsiu.

Ji atvertė vieną, kuri aiškiai buvo daug kartų vartyta, ir perskaitė ištrauką, tęsdama žodžius kaip pradedantysis, paskui nusijuokė ir nušveitė knygą šalin.

– Paklausyk, – tarė ji įžūliai ir ta pačia maniera ėmė deklamuoti kažkokios senos baladės ištrauką.

Bet Hertono savimeilė nebeišlaikė tolesnių patyčių. Aš išgirdau, ir širdyje pritariau, kaip jis trenkė jai per veidą, kad nutiltų. Mažoji nenaudėlė kaip įmanydama žeidė jautrią, nors ir šiurkščią savo pusbrolio savigarbą, o fizinė jėga buvo vienintelė jo turima priemonė suvesti sąskaitoms ir atsilyginti skriaudikei.

Paskui jis surinko knygas ir sviedė jas į ugnį. Iš jo veido mačiau, kokia jam buvo kančia taip numaldyti savo susierzinimą. Man rodės, kad jis, kai degė knygos, galvojo apie tą malonumą, kurį jos jau suteikė, ir apie triumfą bei vis didėjantį pasitenkinimą, kurio dar laukė iš jų; ir man pasirodė, kad aš taip pat įspėjau, kas jį skatino griebtis šitų slaptų užsiėmimų. Jis tenkinosi kasdieniu darbu ir gyvuliškais džiaugsmais, kol savo kelyje sutiko Ketriną. Gėdydamasis jos pašaipų ir vildamasis pritarimo, nutarė tobulėti. O jo pastangos pakilti, užuot apsaugojusios jį nuo pašaipų ir pelniusios pagyrimą, davė kaip tik priešingą rezultatą.

– Taip, štai ir visa nauda, kurią toks galvijas kaip tu gali iš jų gauti! – suriko Ketrina, čiulpdama perskeltą lūpą ir pasipiktinusi žiūrėdama, kaip dega knygos.

– Verčiau prilaikyk liežuvį! – piktai atkirto Hertonas.

Iš susijaudinimo jis nebeįstengė toliau kalbėti, tad greit priėjo prie durų, nuo kurių aš pasitraukiau ir leidau jam praeiti. Bet vos tik jis peržengė slenkstį, susitiko poną Hitklifą, einantį iš kiemo, ir šis, uždėjęs ranką ant Hertono peties, paklausė:

– Kas yra, mano berniuk?

– Nieko, nieko! – suvebleno jis ir metėsi šalin, norėdamas pabūti vienas su savo sielvartu ir pykčiu.

Hitklifas pasižiūrėjo jam įkandin ir atsiduso.

– Bus keista, jei eisiu pats prieš save! – sumurmėjo jis, nepastebėjęs, kad aš stoviu jam už nugaros. – Bet kai jo veide ieškau panašumo į tėvą, kiekvieną dieną vis labiau atpažįstu ją! Kodėl, po velnių, jis toks panašus? Beveik negaliu į jį žiūrėti.

Jis nudelbė akis ir paniuręs įėjo į namą. Jo veidas buvo toks neramus ir ilgesingas, kokio anksčiau nebuvau matęs, o kūnas atrodė sulysęs.

Marti, pamačiusi jį pro langą, tuojau pat spruko į virtuvę; taigi aš likau vienas.

– Džiaugiuosi matydamas, kad jūs vėl galit vaikščioti, pone Lokvudai, – pasakė jis, atsakydamas į mano pasisveikinimą. – Iš dalies dėl savanaudiškų sumetimų. Nemanau, kad šioje dykynėje surasiu ką nors į jūsų vietą. Aš ne kartą stebėjausi, kas čia jus atvijo.

– Turbūt, pone, tuščia užgaida, – atsakiau. – Arba turbūt tuščia užgaida veja mane iš čia. Kitą savaitę išvykstu į Londoną ir turiu jus įspėti, kad nesirengiu nuomoti Strazdų sodybos ilgiau kaip dvylika mėnesių, kaip ir sutarta. Manau, čia daugiau nebegyvensiu.

– O, iš tiesų! Jums įgriso savanoriška tremtis, ar ne? – paklausė jis. – Bet jei jūs atėjot prašyti, kad nereikėtų mokėti už namą, kuriame negyvensit, be reikalo vaikščiojot: išieškodamas skolą, aš nieko nepasigailiu.

– Aš nieko neprašau! – sušukau gerokai suirzęs. – Jeigu norit, galiu dabar su jumis atsiskaityti. – Ir išsitraukiau iš kišenės savo čekių knygelę.

– Ne, ne, – šaltai atsakė jis, – jūs paliekat užtektinai daiktų, kurie padengs skolą, jei nesugrįšit. Aš nelabai skubu. Sėskitės ir papietaukit su mumis; kodėl gi nuoširdžiai nepriimti svečio, jei jis tikrai daugiau nebeateis? Ketrina, padenk stalą! Kur tu?

Ketrina vėl pasirodė nešina padėklu su peiliais ir šakutėmis.

– Tu gali papietauti su Džozefu, – burbtelėjo Hitklifas, – ir būk virtuvėje, kol svečias išeis.

Ji labai tiksliai įvykdė jo nurodymus, – matyt, neturėjo noro jų nevykdyti. Gyvendama tarp netašytų nemokšų ir mizantropų, ji turbūt nebemoka įvertinti geresnių žmonių, jei juos ir sutinka.

Su ponu Hitklifu, paniurusiu ir apsiblaususiu, iš vienos pusės, ir Hertonu, nepratariančiu nė žodžio, – iš kitos, aš nelabai linksmai papietavau ir netrukus atsisveikinau. Norėjau išeiti pro užpakalines duris ir, paskutinį kartą pažvelgdamas į Ketriną, sukelti apmaudą senajam Džozefui, bet Hertonui liepė atvesti mano arklį, ir šeimininkas pats palydėjo mane iki durų, taigi negalėjau įgyvendinti savo noro.

„Kaip niūriai slenka laikas šiuose namuose! – mąsčiau aš, jodamas namo. – Kokia romantiška – romantiškesnė už pasaką – taptų ponios Linton Hitklif tikrovė, jei mes vienas kitą pamiltumėm, kaip troško jos geroji auklė, ir pasinertume į šurmuliuojantį miesto gyvenimą!“