XIV
Perskaičiusi šį laišką, tuojau nuėjau pas poną ir pranešiau, kad jo sesuo atvyko į Vėtrų kalną ir atsiuntė man laišką, kuriame išreiškia savo liūdesį dėl ponios Linton ligos ir karštą troškimą pamatyti jį; ji maldauja, kad kaip galima greičiau jis atsiųstų kokią žinią, jog atleidžiąs.
– Atleidžiu! – sušuko ponas Lintonas. – Aš jai neturiu ko atleisti, Elena. Jūs galit šiandien popiet, jei norit, nueiti į Vėtrų kalną ir pasakyti jai, kad aš nepykstu, bet man skaudu jos netekus; ypač todėl, kad, man rodos, ji niekad nebus laiminga. Tačiau apie mano apsilankymą negali būti ir kalbos: mes amžinai išskirti. Jei ji iš tikrųjų nori padaryti man paslaugą, tegul įtikina niekšą, už kurio ištekėjo, išvažiuoti iš čia.
– O jūs neparašysite jai nė trumpo raštelio, pone? – maldavau aš.
– Ne! – atrėžė jis. – Nėra reikalo. Mano santykiai su Hitklifo šeima bus riboti, kaip ir jo su manąja. Ateityje juos reikės visiškai nutraukti!
Pono Edgaro šaltumas mane nepaprastai prislėgė. Visą kelią aš sukau galvą, kaip sušvelninti jo žodžius, kai juos kartosiu; ir kaip pateisinti jo atsisakymą parašyti nors keletą eilučių Izabelei paguosti.
O ji jau nuo ryto manęs laukė: priėjusi sodą, pamačiau ją žiūrinčią pro langą ir linktelėjau jai, bet ji atsitraukė, tarsi bijodama, kad ją kas nors pastebės.
Aš įėjau nepasibeldusi. Niekuomet nebuvau mačiusi tokio tamsaus ir niūraus kambario. O anksčiau jis atrodė toks jaukus! Turiu prisipažinti, kad jei būčiau buvusi jaunosios ledi vietoje, bent jau būčiau apšlavusi prie židinio ir nušluosčiusi nuo stalų dulkes. Bet ją jau buvo apėmusi aplaidumo dvasia, vyravusi aplinkui. Jos gražus veidukas pasidarė išblyškęs ir abejingas; plaukai išsidraikė: kelios garbanos buvo nukarusios ant kaklo, o kitos nerūpestingai susuktos į kuodą. Ji turbūt nuo vakar vakaro nebuvo persirengusi. Hindlio čia nebuvo. Ponas Hitklifas sėdėjo prie stalo ir vartė kažkokius popieriukus savo užrašų knygutėje; kai aš pasirodžiau, jis atsistojo, visai draugiškai paklausė, kaip gyvenu, ir pasiūlė man kėdę. Čia tik jis vienas buvo padoresnės išvaizdos; aš net pagalvojau, kad jis niekados taip gerai neatrodė. Aplinkybės taip smarkiai pakeitė juos, kad žmogui, nepažinusiam jų anksčiau, jis tikriausiai būtų pasirodęs džentelmenas iš prigimties, o jo žmona – tikra suskretėlė! Izabelė puolė karštai sveikinti mane ir ištiesė ranką, norėdama paimti trokštamą laišką. Aš papurčiau galvą. Ji nesuprato mano ženklo, nusekė man įkandin prie indaujos, kur aš nuėjau pasidėti skrybėlaitę, ir įkyriai pašnibždomis reikalavo tuojau atiduoti ką atnešiau.
Hitklifas atspėjo, ką reiškia šie jos gudravimai, ir tarė:
– Jeigu turi ką nors Izabelei (tu, žinoma, turi, Nele), atiduok jai. Nereikia slapstytis: mes nieko neslepiam vienas nuo kito.
– Bet aš nieko neturiu, – atsakiau manydama, kad geriausia iš karto pasakyti tiesą. – Mano šeimininkas prašė pasakyti seseriai, kad šiuo metu ji neturi laukti nei jo laiško, nei jo paties. Jis siunčia jums labų dienų, ponia, linki laimės ir atleidžia jums už tą skausmą, kurį jam suteikėt; tačiau jis mano, kad jo namiškiai ir jūsų šeima turi liautis bendravę, nes nieko gero neišeisią.
Ponios Hitklif lūpos suvirpėjo, ir ji sugrįžo į savo vietą prie lango. Jos vyras atsistojo šalia manęs prie židinio ir ėmė klausinėti apie Ketriną.
Papasakojau jam apie jos ligą tiek, kiek laikiau tinkama, o jis iškamantinėjo beveik visus faktus, susijusius su ligos pradžia.
Pasakiau, kad, mano nuomone, Ketrina pati kalta dėl savo ligos; baigdama pasakoti išreiškiau viltį, kad Hitklifas paseks pono Lintono pavyzdžiu ir ateityje vengs bet kokio bendravimo su jo šeima.
– Dabar ponia Linton ėmė sveikti, – pasakiau. – Ji niekad nebebus tokia, kokia buvo, bet jos gyvybė išgelbėta; ir jei tikrai ją gerbiat, turit daugiau jos nebetrukdyti: ne, turit apskritai iš čia išvažiuoti. Ir kad labai nesigailėtumėt, patikinsiu jus, kad Ketrina Linton dabar skiriasi nuo jūsų senos draugės Ketrinos Ernšo, kaip ši jauna ledi nuo manęs. Smarkiai pasikeitė jos išvaizda, o charakteris juo labiau; ir žmogus, kuris priverstas būti jos gyvenimo draugu, ateityje globos ir rūpinsis Ketrina, tik gyvendamas prisiminimais apie buvusią Ketriną, iš paprasto žmoniškumo ir dėl pareigos jausmo!
– Visiškai galimas daiktas! – sutiko Hitklifas, prisiversdamas atrodyti ramus. – Visiškai galimas daiktas, kad tavo šeimininkui neliks nieko kito, kaip remtis žmoniškumu ir pareigos jausmu. Bet nejaugi tu manai, kad paliksiu Ketriną jo pareigos jausmui ir žmoniškumui? Ir kaip tu gali lyginti mano jausmus Ketrinai su jo jausmais? Tu neišeisi iš šių namų tol, kol neprižadėsi man padėti su ja pasimatyti: sutinki ar nesutinki, aš vis tiek su ja susitiksiu! Ką į tai atsakysi?
– Aš sakau, pone Hitklifai, kad neturit su ja matytis, o iš manęs pagalbos nesulauksit. Dar vienas jūsų susidūrimas su mano ponu ją visiškai pribaigs.
– Tau padedant to galima išvengti, – toliau kalbėjo jis. – Ir jei atsirastų pavojus, kad liga pasikartos, jei dėl jo elgesio iškiltų grėsmė jos gyvybei, tai, manau, teismas mane išteisintų, jei griebčiausi kraštutinių priemonių! Noriu, kad tu kuo nuoširdžiausiai pasakytum, ar Ketrina labai kankintųsi, netekusi Edgaro. Bijausi, kad taip, ir ši baimė mane sulaiko. Dabar matai skirtumą tarp mūsų jausmų jai: jei jis būtų buvęs mano vietoj, o aš – jo, nors ir būčiau degęs pašėlusia neapykanta, niekados nebūčiau pakėlęs prieš jį rankos. Tu gali netikėt, jei nori! Niekados nebūčiau išvijęs jo iš namų iki tol, kol ji būtų norėjusi būti kartu. Tą akimirką, kai ji būtų tapusi jam abejinga, aš būčiau išplėšęs jam širdį ir išsiurbęs kraują! Bet iki tol, – jei netiki, tu manęs nepažįsti, – iki tol aš būčiau pamažu nykęs ir greičiau galą gavęs, negu palietęs nors vieną plauką ant jo galvos!
– Ir vis dėlto, – pertraukiau, – jūs ramia sąžine norit sužlugdyti bet kokią viltį, kad ji galutinai pasveiks, įsibraudamas jos atmintin dabar, kai ji beveik jus užmiršo, ir įveldamas ją į naują nesantaikos ir kančių audrą.
– Tu manai, kad ji beveik mane užmiršo? – paklausė Hitklifas. – Ak, Nele! Tu puikiai žinai, kad tai netiesa! Tu taip pat, kaip ir aš, žinai, kad kasdien ji pagalvoja apie Lintoną vieną kartą, o apie mane tūkstantį! Pačiu sunkiausiu gyvenimo tarpsniu man rodėsi, kad Ketrina mane užmiršo: ši mintis mane nuolat persekiojo, kai sugrįžau čia praėjusią vasarą. Tik pačios Ketrinos žodžiai priverstų mane vėl įsisąmoninti šią baisią mintį. Ir tada Lintonas man būtų niekas, ir Hindlis, ir visi sapnai, kokius kada nors sapnavau. Du žodžiai nusakytų mano ateitį – mirtis ir pragaras. Gyvenimas, netekus jos, būtų pragaras. Bet aš buvau kvailys, kai akimirką įsivaizdavau, jog Edgaro Lintono prisirišimą ji vertina labiau negu mano. Jei Lintonas mylėtų ją visomis savo geibios būtybės jėgomis, jis per aštuoniasdešimt metų negalėtų duoti jai tiek meilės, kiek aš per vieną dieną. O Ketrina turi tokią pat karštą širdį kaip ir aš. Greičiau jūrą sutalpinsi geldoje, negu jis užvaldys jos širdį. Tfu! Vargu ar Lintonas jai nors kiek brangesnis negu šuo ar arklys. Argi galima jį mylėti taip kaip mane: kaip ji gali mylėti jį už tai, ko jis neturi?
– Ketrina ir Edgaras mylisi kaip ir kiekviena pora! – staiga pagyvėjusi suriko Izabelė. – Niekas neturi teisės taip kalbėti, ir aš netylėsiu, kai niekinamas mano brolis!
– Tave brolis taip pat nepaprastai myli, tiesa? – niekinamai paklausė Hitklifas. – Tiesiog stebėtina, kaip jis taip lengvai palieka tave likimo valiai.
– Jis nežino, kaip aš kenčiu, – atsakė Izabelė. – Aš to jam nepranešiau.
– Vadinasi, tu jam kažką pranešei. Rašei jam, taip?
– Parašiau, kad ištekėjau, – tu gi matei raštelį.
– Ir nuo to laiko daugiau nieko?
– Nieko.
– Mūsų jaunoji ledi atrodo daug blogiau nuo tada, kai jos gyvenime įvyko permaina, – tariau aš. – Matyt, kažkas ją nepakankamai myli, ir spėju kas, bet gal geriau nesakyti.
– Kaip aš spėju – tai ji pati, – atšovė Hitklifas. – Ji tiesiog išsigimė ir tapo apsileidėle! Nuostabiai greit jai nusibodo stengtis man patikti. Galbūt nepatikėsi, bet jau kitą rytą po mūsų vedybų ji ėmė žliumbti, kad nori namo. Tačiau juo mažiau ji turi patrauklumo, tuo labiau tinka šiems namams, ir aš pasirūpinsiu, kad ji nepadarytų man gėdos ir nepabėgtų iš čia.
– Tačiau, pone, – prieštaravau, – tikiuosi, kad jūs pagalvosit apie tai, jog ponia Hitklif pripratusi, kad ja rūpintųsi ir jai patarnautų, ir kad ji išauklėta kaip vienturtė duktė, kuriai visi noriai patarnaudavo. Jūs privalot pasamdyti jai kambarinę, kad ši žiūrėtų, jog visur būtų tvarka, o pats turit švelniai su ja elgtis. Kad ir ką jūs manytumėt apie poną Edgarą, turit pripažinti, kad jo sesuo sugeba stipriai mylėti, nes antraip ji nebūtų palikusi savo gražių namų, ištaigingo gyvenimo, draugų, nebūtų ištekėjusi už jūsų ir apsigyvenusi šiame tyrlaukyje.
– Ji paliko namus dėl iliuzinių svajonių, – atsakė Hitklifas, – įsivaizduodama, kad aš romantiškas didvyris, ir tikėdamasi, kad aš dėl savo riteriškos ištikimybės visą laiką jai pataikausiu. Vargu ar galima ją laikyti protinga būtybe – ji taip užsispyrusi tikėjo, jog mano charakteris idealus, ir savo elgesiu stengėsi įtikti šiam išgalvotam didvyriui. Bet pagaliau, rodos, ji pradeda mane pažinti: jau nebematau kvailų šypsenų ir grimasų, kurios iš pradžių mane siutino, ir buko nesugebėjimo suprasti, kad aš rimtai kalbu, kai išreiškiu savo nuomonę apie jos paiką aistrą ir ją pačią. Jai teko stipriai įtempti proto jėgas, kad įsitikintų, jog aš jos nemyliu. Vienu metu man net atrodė, kad ji niekada to nesupras! Ir ji vis dar blogai tą suvokia, nes šįryt kaip baisią naujieną pasakė, kad man iš tikrųjų pavyko priversti ją manęs neapkęsti! Užtikrinu tave, atlikau tikrą Heraklio žygdarbį! Jei tai pasiekta, galiu džiaugtis. Ar galiu patikėti tavo žodžiais, Izabele? Tu tikra, kad manęs neapkenti? Jei palikčiau tave vieną pusdieniui, ar neateitum pas mane dūsaudama ir meilindamasi? Žinoma, ji norėtų, kad tavo akivaizdoje rodyčiau jai tik švelnumą: įžeidžiama jos savigarba, kai tiesą iškeliu viešumon. O man kas – tegu žino visi, kad aistra buvo vienpusė: ir aš jai niekad dėl to nemelavau. Ji negali manęs apkaltinti, kad rodžiau nors kiek apsimestinio švelnumo. Pirmiausia, kai išvykom iš sodybos, ji pamatė, kaip pakoriau jos šuniuką; o kai ji ėmė maldauti pasigailėti jo, pagrasinau pakarti visus, kas gyvena jos namuose, išskyrus vieną būtybę: galimas daiktas, ta išimtimi ji palaikė save. Tačiau joks žvėriškumas nesukeldavo jai pasibjaurėjimo: atrodo, kad jai iš prigimties būdinga juo gėrėtis, jei tik jai pačiai negresia pavojus. Na, ar tai ne absurdo viršūnė, ne tikras idiotizmas, jei ši pasigailėjimo verta vergė, besmegenė kalė buvo įsikalusi į galvą, kad aš galiu ją mylėti? Pasakyk savo ponui, Nele, kad per visą savo gyvenimą dar nesutikau tokio niekingo padaro kaip ji. Ji net Lintonų vardui daro gėdą. Aš atlikdavau įvairiausius bandymus tikrindamas, kokius dar pažeminimus ji gali iškęsti ir paskui vėl atšliaužti prie mano kojų, – kartais juos sušvelnindavau tik todėl, kad man trūkdavo išradingumo! Taip pat pasakyk Edgarui, kad broliška ir teisėjiška jo širdis tebūnie rami: aš griežtai laikausi įstatymo. Iki šiol vengiau duoti jai nors mažiausią teisę reikalauti skyrybų; negana to, jai neteks niekam dėkoti dėl mūsų išsiskyrimo. Jei nori, ji gali išeiti: nemalonumai, susiję su jos buvimu, kur kas didesni negu pasitenkinimas, kurį gaunu ją kankindamas!
– Pone Hitklifai, – pasibaisėjau, – tai pamišėlio kalba. Jūsų žmona greičiausiai įsitikinusi, kad jūs pamišęs; ir dėl tos priežasties iki šiol ji buvo kantri su jumis. Bet dabar, kai jūs sakot, jog ji gali išeiti, ji neabejotinai pasinaudos šiuo leidimu. Jūs nesate taip susižavėjusi, meldžiamoji, kad pasiliktumėt su juo savo noru?
– Liaukis, Elena! – atsakė Izabelė, ir jos akys piktai sužaižaravo; jų žvilgsnis nekėlė jokių abejonių, kad jos vyro pastangos sukelti sau neapykantą tikrai pavyko. – Netikėk nė vienu jo žodžiu. Tai velnias ir melagis! Pabaisa, o ne žmogus! Man ir anksčiau yra sakęs, kad galiu jį palikti, ir aš mėginau, bet nedrįsau to mėginimo pakartoti! Elena, prižadėk, kad nė puse žodžio neužsiminsi mano broliui ar Ketrinai apie niekšiškas jo kalbas. Kad ir ką jis sakytų, jis trokšta įstumti Edgarą į neviltį: sakosi vedęs mane todėl, kad galėtų valdyti Edgarą; bet jis jo nevaldys, aš greičiau mirsiu! Aš tikiuosi – tik to ir meldžiu, – kad jis užmirš savo velnišką apdairumą ir užmuš mane! Vienintelis malonumas, kokį galiu įsivaizduoti – mirti pačiai arba matyti jį negyvą!
– Na, šiai dienai pakaks! – pareiškė Hitklifas. – Jeigu tave pakvies į teismą, atsiminsi, ką ji kalbėjo, Nele! Ir gerai įsižiūrėk į jos veidą; dar truputis, ir ji bus man tikra pora. Ne, dabar tavęs negalima palikti vienos, Izabele; ir aš, būdamas teisėtas tavo globėjas, privalau tave saugoti, nors ir kokia bjauri man ši pareiga. Eik į viršų; aš turiu kai ką be liudytojų pasakyti Elenai Din. Liepiau eiti į viršų! Va čia reikia eiti, vaikuti!
Jis pagriebė ją, išstūmė iš kambario ir sugrįžo bambėdamas:
– Aš esu beširdis! Jokio gailesčio! Juo labiau kirmėlės raitosi, tuo labiau man kyla didesnis noras jas sutraiškyti! Kažkoks dorovinis niežulys. Ir jei skausmas stiprėja, aš dar labiau aitrinu žaizdą.
– Ar jūs suprantat, ką reiškia žodis „gailestis“? – paklausiau skubėdama pasiimti skrybėlaitę. – Ar jūs kada nors gyvenime jį jautėt?
– Padėk skrybėlaitę į vietą! – pertraukė Hitklifas matydamas, kad noriu išeiti. – Tu dar pasiliksi. Nele, aš turiu tave įkalbėti arba priversti, kad padėtum man pamatyti Ketriną, ir nedelsiant. Prisiekiu, nemanau daryti nieko bloga: nenoriu sukelti triukšmo, pykinti ar įžeidinėti pono Lintono; aš tik noriu išgirsti iš jos pačios, kaip ji jaučiasi ir kodėl susirgo; ir paklausti, ar galėčiau jai kuo nors padėti. Praėjusią naktį šešias valandas ištūnojau jūsų sode ir šiąnakt vėl ateisiu; kiekvieną dieną ir naktį ten eisiu, kol pasitaikys proga patekti į vidų. Jei sutiksiu Edgarą Lintoną, aš nesvyruodamas partrenksiu jį žemėn ir tvatinsiu jį tol, kol nebeatsikels. Jei mane užpuls jo tarnai, aš juos nuvysiu, pagrasinęs šiais pistoletais. Bet ar ne geriau būtų užbėgti už akių mano susidūrimui su tarnais ir tavo ponu? O tu gali tą labai lengvai padaryti. Aš tave įspėčiau, kada ateisiu, ir tu mane įleistum niekam nematant, kai tik Ketrina bus viena, pasaugotum, kol išeisiu, ir tavo sąžinė bus rami: tu užkirsi kelią blogiui.
Aš prieštaravau, nenorėdama būti išdavikė savo pono namuose; be to, primygtinai tvirtinau, kad žiauru ir egoistiška dėl savo malonumo drumsti ponios Linton ramybę.
– Menkiausias atsitikimas ją kankinamai jaudina, – maldavau Hitklifo. – Patikėkit, ji, rodos, tikras nervų kamuolys ir negali pakelti staigmenų. Nesispyriokite, pone! Arba aš būsiu priversta pranešti šeimininkui apie jūsų planus, ir jis imsis priemonių apsaugoti savo namus ir gyventojus nuo tokių neleistinų įsibrovimų!
– Tokiu atveju aš taip pat imsiuosi priemonių ir užrakinsiu tave, mieloji! – suriko Hitklifas. – Tu neišeisi iš Vėtrų kalno iki rytojaus ryto. Kvaila tvirtinti, kad Ketrina nepakels susitikimo su manim; o pritrenkti jos netikėtumu visai nenoriu: tu turi ją paruošti – paklausk, ar galima man ateiti. Tvirtini, kad ji niekad nemini mano vardo ir apie mane niekad jai neužsimenama. Su kuo ji kalbės apie mane, jei aš – uždrausta tema namuose? Ji mano, kad jūs visi šnipinėjat jos vyro naudai. Nė kiek neabejoju, kad ji tarp jūsų jaučiasi kaip pragare! Aš iš jos tylėjimo nuspėju viską, ką ji jaučia. Tu sakai, kad ji dažnai būna sudirgusi, nerimastingai dairosi į šalis: ar tai ramybės įrodymas? Tu tikini, kad jai pasimaišė protas. Ir kaipgi, po velnių, galėjo būti, jei ji visą laiką tokia vieniša? Ir tas nuobodus, pasigailėjimo vertas žmogysta rūpinasi ja iš pareigos ir žmoniškumo! Iš gailesčio ir labdaringumo! Manai, Ketrina gali atgauti jėgas, kai ja rūpinasi toks menkysta – tai tas pat, kas pasodinti ąžuolą gėlių puode ir laukti, kad iš jo išaugtų didelis medis! Susitarkim iš karto: ar tu pasiliksi čia, o aš skinsiuosi kelią pas Ketriną, nepaisydamas Lintono ir jo tarnų pasipriešinimo? Arba tu būsi mano drauge kaip iki šiol ir padarysi, ko reikalauju? Nuspręsk! Nėra man čia ko delsti, jeigu tu iš užsispyrimo laikaisi savo!
Taigi, pone Lokvudai, aš ginčijausi, priekaištavau jam ir šimtą kartų griežtai atsisakiau, bet galų gale jis privertė mane sutikti. Aš apsiėmiau nunešti jo laišką savo poniai, ir jei ji sutiks, pažadėjau duoti jam žinią, kada Lintono nebus namuose. Tada jis ateis ir, kaip pats mokės, pateks į vidų, aš tuo laiku išeisiu ir tarnus kur nors išsiųsiu.
Gerai ar blogai padariau? Turbūt blogai, bet tuo metu nemačiau kitos išeities. Aš maniau, kad savo nuolaidumu užbėgsiu už akių naujam skandalui ir kad nuo šio susitikimo psichinė Ketrinos būsena pagerės. Be to, prisiminiau griežtą pono Edgaro draudimą trukdyti jį savo plepalais ir mėginau nuraminti sąžinę, nuolat kartodama sau, kad ši mano išdavystė, jei ji nusipelno tokio griežto vardo, bus paskutinė.
Vis dėlto eiti namo man buvo daug liūdniau negu į Vėtrų kalną; aš ilgai svarsčiau ir dvejojau, kol ryžausi įteikti poniai Linton laišką.
Bet Kenetas jau atėjo. Nulipsiu žemyn ir pasakysiu, kad jums daug geriau. Mano istorija dar nesibaigė, jos su kaupu užteks visam rytui.
Kokia liūdna istorija, galvojau aš, kai geroji moteriškė nulipo įleisti gydytojo; ir visai ne tokia, kokią aš būčiau pasirinkęs norėdamas prasiblaškyti. Tačiau nesvarbu! Aš išspausiu gydomuosius vaistus iš karčių ponios Din žodžių; pirmiausia, tariau sau, – saugokis žavesio, slypinčio kerinčiose Ketrinos Hitklif akyse. Aš patekčiau į keblią padėtį, jei atiduočiau širdį šiai jaunai būtybei, ir duktė pasirodytų besanti tokia pat kaip jos motina!