XXII
Vasara baigėsi, ir prasidėjo ankstyvas ruduo; Mykolo diena jau buvo praėjusi, bet tais metais derlius buvo vėlyvas, ir kai kur mūsų javai dar buvo nesuvežti iš laukų.
Ponas Lintonas ir jo duktė dažnai eidavo pasižiūrėti, kaip einasi pjovėjams; kai buvo vežami paskutiniai pėdai, jie užtruko lauke iki sutemų. Vakaras pasitaikė šaltas ir drėgnas, todėl mano ponas smarkiai persišaldė, paskui liga krito ant plaučių, ir jis beveik visą žiemą negalėjo kojos iš namų iškelti.
Vargšė Ketė, nutraukus jos mažą meilės romaną, pasidarė gerokai liūdnesnė ir abejingesnė; o jos tėvas primygtinai reikalavo, kad ji mažiau skaitytų ir daugiau vaikščiotų. Bet su juo ji nebegalėjo daugiau klajoti po laukus; aš laikiau savo pareiga, kada galėdavau, lydėti ją vietoj tėvo. Buvau blogas pakaitas, nes pasivaikščiojimams nuo savo gausių kasdienių darbų ištaikydavau tik dvi ar tris valandas, be to, su manim mergaitei, aišku, ne taip patiko kaip su tėvu.
Vieną popietę, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, – buvo gaivi, drėgna diena, žolė ir nuvytę lapai šnarėjo po kojomis ant takelių, šaltas mėlynas dangus buvo aptrauktas tamsiai pilkais debesimis, greitai kylančiais iš vakarų ir pranašaujančiais smarkų lietų, – aš prašiau savo jaunąją ponią neiti iš namų, nes neabejojau, kad bus liūtis. Ji nesutiko, ir aš nenoromis užsimečiau apsiaustą, pasiėmiau skėtį ir nuėjau palydėti jos iki parko tvoros: nuobodus pasivaikščiojimas, kurį ji paprastai pasirinkdavo, kai būdavo prislėgtos nuotaikos, o tokia nuotaika ją visuomet apimdavo, kai ponui Edgarui darydavosi blogiau – to jis mums niekados neprisipažindavo, bet mudvi su Kete atspėdavome iš jo ypatingo tylumo ir liūdno veido.
Ketė liūdnai pėdino pirmyn: dabar ji nebebėgiodavo ir nebešokinėdavo, nors šaltas vėjas, rodos, skatino žvitriau pajudėti. Dažnai akies krašteliu pastebėdavau ją keliant ranką ir šluostantis skruostą.
Dairiausi aplinkui ieškodama, kaip išblaškyti jos mintis. Vienoje kelio pusėje kilo aukštas status šlaitas, kuriame netvirtai laikėsi lazdynai ir žemaūgiai ąžuolai pusiau išlindusiomis šaknimis – dirva ąžuolams čia buvo per daug puri, ir nuo vėjo kai kurie medžiai augo beveik prie žemės. Vasarą panelė Ketė mėgdavo užlipti ant jų kamienų, būdavo, atsisėda ant šakų ir supasi dvidešimt pėdų virš žemės; aš, džiaugdamasi jos vikrumu ir vaikišku nerūpestingumu, vis dėlto manydavau, kad reikia pabarti ją kiekvieną kartą, kai pamatydavau taip aukštai užsikorusią, bet taip, kad ji suprastų, jog nulipti nebūtina. Nuo pietų iki arbatos ji, būdavo, guli vėjo supamam hamake, nieko neveikia, tik niūniuoja sau senoviškas lopšines, išmoktas iš manęs, arba stebi, kaip paukščiai, jos draugai, maitina savo jaunikliukus ar vilioja juos paskraidyti; arba patogiai sėdi snūduriuodama tokia laiminga, kad žodžiais negalima išreikšti.
– Žiūrėkit, panele! – sušukau aš, rodydama į plyšį po vieno kreivo medžio šaknimis. – Čia dar nėra žiemos. Štai ir gėlytė aukščiau – paskutinysis iš daugybės katilėlių, kurie birželio mėnesį aptraukė tuos žalius šlaitus alyvų spalvos šydu. Ar nenorite užkopti ir jos nuskinti? Parodysit tėčiui.
Ketė ilgai spoksojo į vienintelį žiedą, virpantį slėptuvėje, ir pagaliau atsakė:
– Ne, aš jo neliesiu; jis atrodo toks liūdnas, ar ne, Elena?
– Taip, – pritariau, – beveik toks pat sudžiūvęs ir sunykęs kaip jūs. Jūsų skruostuose nėra kraujo. Susikabinkim už rankų ir lėkim. Jūs tokia nusiminusi, kad aš nuo jūsų nesitrauksiu.
– Ne, – atsakė ji ir iš lėto slinko toliau, kartais sustodavo susimąsčiusi prie samanų kuokštelio arba pabalusios žolės pluošto, arba prie musmirės, išlindusios ryškia oranžine dėme iš rudų lapų krūvos, o kartkartėmis nusigręždavo nuo manęs ir keldavo ranką prie veido.
– Ketrina, kodėl jūs verkiat, brangioji? – paklausiau aš, prieidama ir uždėdama jai ant peties ranką. – Nereikia verkti dėl to, kad tėtis peršalo; dėkokit Dievui, kad kas blogiau neatsitiko.
Dabar ji nesulaikė ašarų; nebeatgaudama kvapo ėmė kūkčioti.
– Oi, atsitiks kažkas blogiau, – aimanavo ji. – Ką aš darysiu, kai tėtis ir tu paliksit mane ir aš būsiu pati viena? Aš negaliu užmiršti tavo žodžių, Elena; jie visą laiką skamba man ausyse. Kaip pasikeis gyvenimas, koks niūrus pasidarys pasaulis, kada tėtis ir tu numirsit.
– Niekas nežino, gal jūs numirsit anksčiau už mus, – atsakiau. – Negerai laukti blogo. Tikėkimės, kad praeis dar daug metų, kol kas nors iš mūsų numirs: ponas dar jaunas, o aš stipri, vos keturiasdešimt penkerių. Mano motina sulaukė aštuoniasdešimties ir iki mirties buvo žvali. Sakykim, kad ponas Lintonas išgyvens iki šešiasdešimties – o tai būtų daugiau, negu jūs jau pragyvenot nuo gimimo dienos, panele. Ar nekvaila apraudoti nelaimę, įvyksiančią po dvidešimties metų?
– Bet teta Izabelė buvo jaunesnė už tėtį, – pareiškė ji ir pakėlė į mane bailų žvilgsnį, tarsi ieškodama daugiau paguodos.
– Teta Izabelė neturėjo jūsų ir manęs, todėl nebuvo kam ja rūpintis, – atsakiau aš. – Ji nebuvo tokia laiminga kaip šeimininkas: jai nebuvo dėl ko gyventi. Jums tik reikia gerai slaugyti tėvą ir pralinksminti jį, rodyti, kad pati esate linksma ir stengtis nesukelti jam kokių nors rūpesčių – įsidėmėkit tai, Kete! Aš neslėpsiu, galit jį pribaigti, jeigu būsit užgaidi, neprotinga ir neišmesit iš galvos kvailos, įsivaizduotos meilės sūnui žmogaus, kuris džiaugtųsi, nuvaręs tėvą į kapus, ir parodysite jam, jog kankinatės dėl išsiskyrimo, kurį tėvas laikė būtinu.
– Aš dėl nieko pasaulyje nesikankinu, tik dėl tėčio ligos, – paprieštaravo Ketrina. – Palyginti su tėčiu, visa kita man visiškai nesvarbu. Ir aš niekados – niekados! – o, niekados, kol esu sveiko proto, nepadarysiu ir nepasakysiu nieko, kas galėtų jį supykinti. Elena, aš jį myliu labiau negu save, štai iš ko tai žinau: aš kiekvieną naktį meldžiuosi, kad jį pergyvenčiau – tegu jau geriau aš būsiu nelaiminga negu jis! O tai rodo, kad jį myliu labiau negu save.
– Gražūs žodžiai, – atsakiau, – bet juos turi patvirtinti darbai. O kai jis pasveiks, žiūrėkit, nepamirškit nutarimo, priimto baimės valandą.
Besikalbėdamos mes prisiartinom prie vartelių į kelią; mano jaunoji ponia, kuri vėl nušvito nelyginant saulė, užlipo ant mūrinės tvoros, ten atsisėdusi pasilenkė ir ėmė rinkti uogas, raudonuojančias ant viršūnių laukinių rožių krūmų, augančių palei kelią anoje pusėje. Ant žemutinių šakų uogų jau nebebuvo, o viršutines galėjo pasiekti tik paukščiai arba žmogus, užsilipęs ant tvoros, kaip Ketė.
Kai ji siekė uogų, nukrito skrybėlaitė. Kadangi varteliai buvo užrakinti, Ketė sugalvojo nusileisti ir pasiimti ją. Aš liepiau jai būti atsargiai, kad nenusiristų, bet ji kaipmat išnyko man iš akių.
Tačiau grįžti iš ten buvo nelengva: visi akmenys lygūs, dailiai sucementuoti, o reti rožių ir serbentų krūmai buvo nepatikima atrama kojai. Man, kvailei, tai nedingtelėjo į galvą, kol išgirdau Ketę juokiantis ir šaukiant:
– Elena, tau teks atnešti raktą, arba aš turėsiu bėgti aplinkui prie vartininko būdelės. Iš tos pusės negaliu užsiropšti ant sienos!
– Niekur nebėkit, – atsakiau. – Kišenėje turiu savo raktų ryšulėlį, gal pavyks atrakinti. Jeigu ne, tada eisiu.
Kol aš išbandžiau visus didžiuosius raktus, Ketrina, kad nenuobodžiautų, šokinėjo nuo vieno vartelių galo prie kito. Įkišau paskutinį ir pamačiau, kad nė vienas netinka. Taigi dar kartą liepusi panelei palaukti, norėjau, kiek įkabindama, skubėti namo, bet mane sulaikė artėjantis triukšmas: tai buvo kanopų bildesys. Ketė liovėsi šokinėti, o po valandėlės sustojo ir arklys.
– Kas ten? – sukuždėjau.
– Elena, noriu, kad atidarytum vartelius, – sunerimusi pašnibždėjo man Ketė.
– O, panelė Linton! – nuskambėjo žemas balsas (raitelio balsas). – Džiaugiuosi jus sutikęs. Neskubėkit eiti, nes noriu jums šį tą paaiškinti ir iš jūsų šį tą išgirsti.
– Aš su jumis nekalbėsiu, pone Hitklifai, – atkirto Ketrina. – Tėtis sako, kad jūs blogas žmogus ir neapkenčiat ir jo, ir manęs; tą patį sako ir Elena.
– Aš kalbėsiu ne apie tai, – patikino Hitklifas (tai buvo jis). – Vargu ar neapkenčiu savo sūnaus ir kaip tik dėl jo reikalauju jūsų dėmesio. Tau tikrai yra dėl ko raudonuoti! Jau du ar trys mėnesiai, kai neberašai Lintonui laiškų. Pažaidei meile, tiesa? Jums abiem reikėtų už tai įkrėsti! Ypač tau, nes tu vyresnė, ir, kaip pasirodė, ne tokia jautri. Aš turiu jūsų laiškus ir jei imsi purkštauti, nusiųsiu juos tavo tėvui. Manau, ši pramoga tau nusibodo ir ją metei, tiesa? Labai gerai, bet šitaip tu metei ir Lintoną, be galo jį nuliūdinai. Jis nejuokavo: buvo tikrai pamilęs. Kaip mane gyvą matai, jis miršta dėl tavęs; jam širdis plyšta dėl tavo lengvabūdiškumo: tai ne tik žodžiai, o gryna teisybė. Nors Hertonas šešias savaites be perstojo iš jo juokėsi, o aš ėmiausi rimtesnių priemonių ir bandžiau grasinimais išvaryti jam iš galvos šitą kvailystę, jis blogsta kasdien. Ir nueis į kapus nesulaukęs vasaros, jeigu tu jo neišgydysi!
– Kaip galit taip įžūliai meluoti vargšui vaikui? – atsiliepiau aš iš anapus sienos. – Jokit savo keliais! Kaip galima tyčia išgalvoti tokį šlykštų melą? Panele Kete, aš numušiau spyną akmeniu; netikėkit šiais bjauriais paistalais. Pati suprantat: neįmanoma, kad kas mirtų iš meilės beveik nepažįstamam žmogui.
– Nežinojau, jog čia mūsų kažkas klausosi, – burbtelėjo sugautas nusikaltimo vietoje niekšas. – Gerbiamoji ponia Din, tu man patinki, bet nepatinka tavo veidmainiavimas, – garsiai pridūrė jis. – Kaip išdrįsai įžūliai meluoti ir pareikšti, kad aš neapkenčiu „vargšo vaiko“? Ir pavaizdavai mane kaip siaubūną, idant atbaidytum ją nuo mano namų? Ketrina Linton (jau vien tas vardas sušildo man širdį), mano geroji mergaite, visą šią savaitę manęs nebus namie – nueik ir pasižiūrėk, ar sakau netiesą: būk gera, tavęs ten laukia mylimasis! Įsivaizduok savo tėvą mano vietoj, o Lintoną savojoj; paskui pagalvok, kaip vertintum savo nerūpestingą draugą, jei Lintonas atsisakytų ir pirštą pajudinti, nors tavo tėvas pats atėjęs prašytų tave nuraminti. Nedaryk tokios klaidos vien tik iš užsispyrimo! Prisiekiu – prisiekiu savo sielos išganymu, jo dienos suskaičiuotos, ir tik tu viena gali jį išgelbėti.
Spyna neišlaikė, ir aš išėjau ant kelio.
– Prisiekiu, Lintonas miršta, – pakartojo Hitklifas, įbedęs į mane akis. – O sielvartas ir nusivylimas greitina jo mirtį. Nele, jeigu tu nenori jos leisti, ateik pati. Aš grįšiu tik kitą savaitę ir, manau, pats tavo ponas vargu ar prieštaraus, kad Ketė aplankytų savo pusbrolį.
– Eime, – pasakiau aš, imdama Ketę už rankos ir kone jėga įtempiau į parką, nes ji delsė, neramiu žvilgsniu tyrinėdama kalbančiojo veidą, tokį griežtą, kad slėpė širdį meluojant.
Jis prijojo prie jos ir pasilenkęs tarė:
– Panele Ketrina, prisipažinsiu, kad nesu labai pakantus Lintonui, o Hertonas ir Džozefas dar mažiau. Prisipažinsiu, jis gyvena su storžieviais. Jis ilgisi švelnumo ne mažiau kaip meilės; ir geras tavo žodis jam būtų geriausias vaistas. Neklausyk žiaurių ponios Din perspėjimų, būk didžiadvasiška ir pasistenk pasimatyti su Lintonu. Jis dieną naktį svajoja apie tave, ir nėra jėgų jo įtikinti, kad tu nejauti jam neapykantos, todėl, kad nerašai ir neaplankai.
Aš uždariau vartelius ir atritau didelį akmenį, kuris padėjo sulaužytai spynai prilaikyti vartelius; išskleidžiau skėtį, prisitraukiau po juo savo globotinę, nes pro gailiai ošiančių medžių šakas jau pradėję kristi pirmieji lietaus lašai įspėjo, kad delsti nebėra ko.
Mes taip skubėjome namo, jog neturėjome kada kalbėtis apie susitikimą su Hitklifu; bet aš instinktyviai spėjau, kad dabar Ketrinos širdį aptemdė dviguba tamsa. Jos veidas buvo toks liūdnas, tarsi nebe jos; aišku, viską, ką išgirdo, ji palaikė gryniausia teisybe.
Kai grįžom, ponas jau buvo nuėjęs ilsėtis. Ketė įsmuko į jo kambarį pasiteirauti, kaip jaučiasi; jis buvo užmigęs. Ji sugrįžo ir paprašė manęs pasėdėti su ja bibliotekoje. Mes kartu išgėrėm arbatos; paskui ji atsigulė ant kilimėlio ir liepė man patylėti, nes jautėsi pavargusi.
Paėmiau knygą ir apsimečiau skaitanti. Kai tik jai pasirodė, kad įnikau skaityti, ji vėl tyliai pravirko – dabar Ketei tai tarsi tapo mėgstamu užsiėmimu. Leidau jai truputį išsiverkti, paskui ėmiau barti. Pasišaipiau iš visko, ką jai ponas Hitklifas buvo sakęs apie savo sūnų – kalbėjau taip, lyg būčiau tikra, jog ji su manim sutinka. Bet, deja! Man neužteko meistriškumo nuslopinti to poveikio, kurį padarė jo žodžiai; poveikis buvo kaip tik toks, kokio tikėjosi Hitklifas.
– Tu galbūt ir teisi, Elena, – atsakė ji, – bet aš nerasiu ramybės, kol visko nesužinosiu. Ir aš turiu pasakyti Lintonui, kad tai ne mano kaltė, jog nerašau, ir įtikinti jį, kad nepasikeičiau.
Kokia nauda buvo piktintis ir prieštarauti jos kvailam patiklumui? Tą vakarą mes išsiskyrėm nedraugiškai, bet kitą dieną aš nužingsniavau į Vėtrų kalną šalia užsispyrusios panelės kumelaitės. Negalėjau pakelti jos sielvarto: matyti jos išblyškusį, nusiminusį veidą, sutikti jos sunkų žvilgsnį; ir aš nusileidau, nors buvau beveik tikra, kad Lintonas mus sutiks šaltai ir pats įrodys, kiek maža buvo tiesos jo tėvo žodžiuose.