Tik paveikslėlis

Kas vagia knygas arba užlaiko pasiskolintas, to rankose knyga tepavirsta nuodinga gyvate. Tetrenkia jį perkūnas ir surakina visus sąnarius. Garsiai rėkdamas mels jis pasigailėjimo, ir tegu jo kančios nebūna palengvintos, kol jo kūnas ims pūti. Knygų kirminai tesirausia jo viduriuose it kapinių kirminas, kuris niekada nemiršta. O kai išmuš paskutinio atpildo valanda, tegu praryja jį amžiams pragaro liepsnos.

Įrašas San Pedro vienuolyno bibliotekoje Barselonoje, cituojama pagal Alberto Mangelio „Skaitymo istoriją“

Jie buvo išsivynioję tą knygą, Megė matė vyniojamąjį popierių, gulintį ant vienos iš kėdžių. Nė vienas nepastebėjo, kaip mergaitė įslinko. Elinora buvo palinkusi virš vieno skaitymo pulto, Mo stovėjo greta jos. Abu buvo atgręžę nugarą į duris.

— Nesuvokiama. Maniau, daugiau nebėra nė vieno egzemplioriaus, — kaip tik sakė Elinora. — Apie šią knygą pasakojama keistų istorijų. Vienas antikvaras, pas kurį dažnai perku, man porino, kad prieš kelerius metus iš jo pavogė tris šios knygos egzempliorius, ir visus tą pačią dieną. Beveik tokias pat istorijas išgirdau ir dar iš dviejų knygų prekeivių.

— Tikrai? Išties keista! — tarė Mo, tačiau Megė pernelyg gerai pažinojo tėčio balsą ir iškart suprato, kad nuostaba suvaidinta. — Na, kad ir kaip ten būtų... Net jei tai nebūtų reta knyga, man ji labai brangi, ir jausčiausi ramus žinodamas, kad ji gerai saugoma — kol ją pasiimsiu.

— Mano namuose visos knygos gerai saugomos, — šaltai pabrėžė Elinora. — Ir tu tai žinai. Jos yra mano vaikai, mano juodo rašalo vaikai, ir aš jais rūpinuosi, juos prižiūriu. Saugau jų puslapius nuo saulės šviesos, valau dulkes ir sergsčiu nuo alkanų popiergraužų ir purvinų žmogaus pirštų. Šitoji gaus mano namuose garbingą vietą, ir niekas jos neišvys, kol tu nepanorėsi jos atsiimti. Lankytojai mano bibliotekoje visai nepageidaujami. Jie tik palieka pirštų atspaudus ir sūrio riekeles vargšėse knygose. Be to, mano namuose, kaip tu žinai, įrengta labai brangi signalizacija.

— Taip, tai mane labai ramina! — Mo balse pasigirdo palengvėjimas. — Dėkui tau, Elinora! Tikrai esu tau labai dėkingas. O jei artimiausiu metu vis dėlto kas nors pasibelstų į tavo duris ir klausinėtų tos knygos, apsimesk, kad apie ją niekados negirdėjai, gerai?

— Žinoma. Ko gi nepadarysi dėl gero knygrišio? Be to, tu esi mano dukterėčios vyras. Ar žinai, kad kartais jos pasiilgstu? Na, manyčiau, tu jautiesi lygiai taip pat. O tavo dukra, regis, visai neblogai apsieina be mamos, ar ne?

— Vargu ar ją prisimena, — tyliai pratarė Mo.

— Tai laimė, tiesa? Kartais labai patogu, kad mūsų atmintis nė iš tolo nėra tokia gera kaip knygų. Be jų mes turbūt išvis nieko nebežinotume. Pamirštume viską: Trojos karą, Kolumbą, Marką Polą, Šekspyrą, visus tuos pamišusius karalius ir dievus... — Elinora atsisuko ir... sustingo. — Ar aš neišgirdau, kaip tu beldei? — paklausė ji ir taip priešiškai įsispoksojo į Mėgę, jog šiai teko sukaupti visą drąsą, kad paprasčiausiai neapsisuktų ir nenertų atgal į koridorių.

— Ar ilgai čia stoviniuoji, Mege? — paklausė Mo.

Megė kilstelėjo smakrą aukštyn.

— Jai galima pamatyti knygą, o nuo manęs ją slepi? — tarė ji. Puolimas juk visada geriausia gynyba. — Dar niekad neslėpei nuo manęs knygos! Kuo gi ši tokia ypatinga? Ar apakčiau, jei ją perskaityčiau? O gal nukąstų man pirštus? Kokios baisios joje slypi paslaptys, kurių man nevalia sužinoti?

— Turiu priežasčių, dėl kurių nerodau tau knygos, — atsakė Mo. Jis buvo išblyškęs kaip popieriaus lapas. Netardamas daugiau nė žodžio prisiartino prie Megės ir ketino išstumti ją pro duris, bet mergaitė ištrūko.

— O, ji užsispyrusi, — pasakė Elinora. — Dėl to pradeda man patikti. Prisimenu, mergaitės mama buvo lygiai tokia pat. Eikš. — Ji žingtelėjo šonan ir mostelėjo Megei prieiti. — Pamatysi, šioje knygoje nėra nieko ypač įdomaus, bent jau tavo akims. Tačiau įsitikink pati. Juk savomis akimis vis dar pasitikima labiausiai. O gal tavo tėvas kitokios nuomonės? — Elinora klausiamai žvilgtelėjo į Mo.

Mo padvejojo — ir tada pasiduodamas linktelėjo galva.

Knyga atversta gulėjo ant skaitymo pulto. Neatrodė labai sena. Megė žinojo, kaip atrodo tikrai senos knygos. Mo dirbtuvėje jau buvo mačiusi knygų, kurių puslapiai buvo dėmėti kaip leopardo kailis ir beveik tokie pat geltoni. Prisiminė ir tą, kurios viršelis buvo suvarpytas kirvarpų. Jų paliktos skylutės atrodė tarsi mažų kulkų žymės, ir Mo išrišo knygos tomelį, puslapius atsargiai susiuvo iš naujo ir jiems, kaip sakydavo, sukirpo naują rūbą. Tasai rūbas būdavo iš odos ar drobės, paprastas arba su įspaudomis, kurias Mo įspausdavo mažučiais spaudais ir kartais net paauksuodavo.

Šios knygos viršelis buvo drobinis, pilkšvai sidabrinis lyg gluosnio lapas. Kraštai kiek apsilamdę, bet puslapiai dar tokie šviesūs, kad puikiai buvo matyti kiekviena juoda raidė. Ant atverstų puslapių gulėjo siaura raudona juostelė. Dešinėje buvo matyti iliustracija. Joje — puošniai apsirengusios moterys, ugnies rijikas, akrobatai ir kažkas panašaus į karalių. Megė vertė toliau. Iliustracijų nebuvo daug, tačiau kiekvieno skyriaus pirmoji raidė buvo lyg mažas piešinys. Ant kai kurių raidžių tupėjo nupiešti žvėrys, apie kitas vijosi augalai, raidė B liepsnojo. Liepsnų liežuviai atrodė taip tikroviškai, kad Megė net perbraukė pirštais, norėdama įsitikinti, ar nedegina. Tolesnis skyrius prasidėjo raide K. Ji buvo išsižergusi it karys, ant ištiestos jo rankos tupėjo žvėris gauruota uodega. „Kaip jis išsmuko Iš miesto, niekas nepamatė“, — perskaitė Megė, bet jai dar nespėjus sujungti į sakinį daugiau žodžių, Elinora prieš nosį užvertė knygą.

— Manau, pakaks, — tarė ji ir pasikišo knygą po pažastimi. — Tavo tėvas paprašė paslėpti šią knygą saugioje vietoje, kaip tik tai dabar ir padarysiu.

Mo dar kartą sugriebė Megės ranką. Šį kartą ji jam pakluso.

— Prašau, Mege, pamiršk šią knygą! — sukuždėjo tėtis. — Ji neša nelaimes. Parūpinsiu tau šimtus kitų.

Megė tik linktelėjo. Prieš tėčiui užveriant paskui save duris dar kartelį skubiai mestelėjo žvilgsnį į Elinorą. Ji stovėjo ir apžiūrinėjo knygą taip švelniai, kaip kartais Mo žiūrėdavo į dukrą, kai vakarais apklostydavo ją antklode.

Tada durys užsivėrė.

— Kur ji ją padės? — paklausė Megė, sekdama paskui Mo koridoriumi.

— O, ji turi keletą nuostabių slėptuvių, — išsisukinėdamas tarė Mo. — Bet jos laikomos paslaptyje, kaip paprastai visos slėptuvės. Ką pasakytum, jei dabar parodyčiau tau tavo kambarį? — Mo bandė nutaisyti nerūpestingą balsą, bet jam nelabai pavyko. — Jis atrodo kaip prabangaus viešbučio numeris. Ką ten, daug geriau.

— Skamba neblogai, — sumurmėjo Megė ir apsidairė, tačiau Dulkėtojo Piršto niekur nebuvo matyti. Kur jis dingo? Megei reikėjo jo kai ko paklausti. Tučtuojau. Ta mintis vis sukosi jos galvoje, kol Mo rodė kambarį ir pasakojo, kad dabar jau viskas esą gerai, kad jis dabar tik atliksiąs savo darbą ir tada jau važiuosią namo. Megė linktelėjo ir apsimetė klausanti, tačiau iš tiesų tegalvojo tik apie klausimą, kurį norėjo užduoti Dulkėtajam Pirštui. Tasai klausimas taip degino lūpas, kad Megė stebėjosi, kaip Mo jo nemato. To klausimo, tiesiog prikibusio jai prie lūpų.

Kai tėtis paliko mergaitę vieną ir nuėjo atnešti iš autobuso krepšių, Megė pasileido į virtuvę, bet ir ten Dulkėtojo Piršto nerado. Žvilgtelėjo net į Elinoros miegamąjį, bet kad ir kiek daug durų atidarinėjo šitame milžiniškame name, Dulkėtojo Piršto niekur nebuvo matyti. Galiausiai mergaitė pavargo ieškoti. Mo jau seniai buvo atsigulęs, Elinora taip pat dingo savo miegamajame. Tad ir Megė patraukė į savo kambarį ir atsigulė didžiulėn lovon. Pasijuto joje lyg pasiklydusi, kaip nykštukė, lyg būtų susitraukusi. „Kaip Alisa Stebuklų šalyje“, — pagalvojo mergaitė ir perbraukė ranka per gėlėtus užvalkalus. Visa kita kambaryje jai patiko. Čia buvo pilna knygų ir paveikslų. Netgi židinys buvo, tačiau atrodė taip, lyg niekas nebūtų kūrenęs jo daugiau nei šimtą metų. Megė nuleido kojas iš lovos ir žengė prie lango. Lauke buvo seniai sutemę, o kai pravėrė langines, į veidą padvelkė vėsus vėjas. Vienintelis dalykas, ką galėjo įžiūrėti tamsoje, buvo žvyru išpilta aikštė priešais namą. Ant balzganų akmenų blyškią šviesą metė vienišas žibintas. Dryžuotasis Mo autobusiukas stovėjo greta pilko Elinoros kombio ir atrodė lyg zebras, užklydęs į arklidę. Tėtis nutepliojo tuos dryžius ant balto lakuoto automobilio paviršiaus tada, kai padovanojo Megei „Džiungles“. Mergaitė pagalvojo apie namą, kurį taip paskubom paliko, apie savo kambarį ir mokyklą, kur šiandien jos vieta tuščia. Nebuvo tikra, ar ilgisi namų.

Palikusi langines neuždarytas, atsigulė miegoti. Mo buvo pastatęs jos knygų skrynutę šalia lovos. Pavargusi Megė išsitraukė vieną knygą ir pamėgino jaukiai įsitaisyti it lizde tarp pažįstamų žodžių, bet nepavyko. Tuos žodžius vis užgoždavo mintys apie kitą knygą, prieš akis vis iškildavo tos pirmosios skyrių raidės, didelės ir spalvotos, apsuptos pavidalų, kurių istorijos ji dar nežinojo, nes knyga neturėjo laiko jų papasakoti.

„Reikia susirasti Dulkėtąjį Pirštą“, — mieguista pagalvojo Megė. Juk jis turi būti kažkur čia! Bet tą akimirką knyga išslydo iš rankų, ir mergaitė užmigo.

Kitą rytą ją pažadino saulė. Oras po nakties dar buvo vėsus, bet danguje — nė debesėlio, ir kai Megė persisvėrė per langą, tolumoje pro medžių šakas išvydo mirguliuojant ežerą. Kambarys, kurį jai paskyrė Elinora, buvo antrame aukšte. Mo miegojo per dvejas duris toliau, o Dulkėtasis Pirštas turėjo tenkintis kamarėle palėpėje. Megė matė ją vakar, kai ieškojo Dulkėtojo Piršto. Ten stovėjo tik siaura lovelė, apsupta dėžių su knygomis, jų buvo prikrauta iki pat palubės.

Kai Megė įžengė į virtuvę, Mo su Elinora jau sėdėjo prie stalo ir pusryčiavo, tačiau Dulkėtojo Piršto čia nebuvo.

— O, tasai jau papusryčiavo, — kandžiai pasakė Elinora, kai Megė pasiteiravo, kur jų bendrakeleivis. — Beje, jam draugiją palaikė aštriadantis žvėris, kuris tupėjo ant stalo ir sušnypštė ant manęs, kai žiovaudama įėjau į virtuvę. Jūsų keistajam draugui paaiškinau, kad kambarinės musės yra vienintelis gyvis, kurį dar galiu pakęsti ant savo virtuvinio stalo, ir tada jis su tuo plaukuotu padaru dingo lauke.

— Ko tau iš jo reikia? — paklausė Mo.

— O, nieko ypatinga, tik... norėjau jį kai ko paklausti, — sumurmėjo Megė, skubiai sukrimto pusę riekės duonos, gurkštelėjo šlykščiai karčios kakavos, kurią išvirė Elinora, ir pasileido laukan.

Dulkėtąjį Pirštą rado už namo, ant trumpai nupjautos pievelės, kur šalia gipsinio angelo stovėjo vienišas šezlongas. Gvino niekur nesimatė. Raudonais žiedais apsipylusiame rododendre kažko barėsi du paukščiai, o Dulkėtasis Pirštas užmiršęs viską pasaulyje stovėjo ir žongliravo. Megė pabandė suskaičiuoti spalvotus kamuoliukus: keturi, šeši, aštuoni. Vyriškis taip mikliai skainiojo juos ore, kad vien žiūrint svaigo galva. Gaudė juos stovėdamas ant vienos kojos, atsainiai, tarsi nereikėtų net žiūrėti. Tik kai pastebėjo Mėgę, vienas kamuoliukas išsprūdo iš rankų ir nuriedėjo mergaitei prie kojų.

Megė jį pakėlė ir pamėtėjo Dulkėtajam Pirštui.

— Kur taip išmokot? — paklausė. — Tai... nuostabu.

Dulkėtasis Pirštas maivydamasis nusilenkė. Ir vėl veide šmėkštelėjo toji keista šypsena.

— Taip užsidirbu duonai, — atsakė jis. — Šitaip ir dar keletu dalykų.

— Kaip šituo galima užsidirbti?

— Mugėse. Šventėse. Per vaikų gimtadienius. Ar tau jau teko lankytis tokiose mugėse, kur žmonės elgiasi taip, tarsi tebegyventų viduramžiais?

Megė linktelėjo. Kartą buvo tokioje šventėje su Mo. Ten buvo nuostabių dalykų, tokių tolimų, tarsi atklydusių ne iš kito laiko, o iš kito pasaulio. Mo nupirko jai dėžutę, išpuoštą spalvotais akmenėliais ir žuvyte iš žaliai ir aukso spalva mirguliuojančio metalo, žuvelės burna buvo plačiai pražiota, o tuščiame pilve buvo rutuliukas, kuris skambėjo tarsi varpelis, kai dėžutę supurtydavai. Ore kvepėjo šviežiai kepta duona, dūmais ir drėgnais drabužiais, Megė stebėjo, kaip kalamas kalavijas, o nuo moters, persirengusios ragana, pasislėpė už Mo nugaros.

Dulkėtasis Pirštas surankiojo kamuoliukus ir sumetė juos į krepšį. Krepšys neužsegtas stovėjo už vyriškio ant žolės. Megė prislinko ir žvilgtelėjo vidun. Pamatė butelius ir baltą vatą, pieno pakelį, bet dar nespėjus jai geriau įsižiūrėti, Dulkėtasis Pirštas užvožė dangtį.

— Labai apgailestauju, profesinė paslaptis, — paaiškino. — Tavo tėvas atidavė knygą tai Elinorai, ar ne?

Megė gūžtelėjo pečiais.

— Drąsiai gali man pasakyti. Juk ir pats jau žinau. Pasiklausiau jų. Jis beprotis, kad palieka knygą čia, bet ką padarysi. — Dulkėtasis Pirštas išsitiesė šezlonge. Žolėje greta jo buvo padėta kuprinė. Iš jos kyšojo pūsta uodega.

— Mačiau Gviną, — tarė Megė.

— Štai kaip? — Dulkėtasis Pirštas atsilošė ir užsimerkė. Saulės šviesoje jo plaukai atrodė šviesesni. — Aš irgi. Tūno kuprinėj. Jam dabar metas pamiegoti.

— Mačiau jį nupieštą knygoje. — Megė nenuleido akių nuo Dulkėtojo Piršto veido, norėjo pamatyti, kaip reaguos į jos žodžius, tačiau nevirptelėjo nė raumenėlis. Jo minčių negalėjai perskaityti taip aiškiai kaip Mo — vos pažvelgęs į kaktą. Dulkėtojo Piršto veidas buvo lyg užversta knyga, ir Megei pasirodė, kad jis trinktelėtų per pirštus kiekvienam, kuris tik pabandytų ją atsiversti. — Gvinas tupėjo ant vienos iš raidžių. Ant K. Mačiau ragiukus.

— Tikrai? — Dulkėtasis Pirštas net neatsimerkė. — Ar žinai, į kurią iš tūkstančio lentynų toji knygų kvaiša ją įkišo?

Megė apsimetė, kad klausimo neišgirdo.

— Kodėl Gvinas atrodo taip pat kaip tas gyvis knygoje? — pasiteiravo ji. — Ar jūs tikrai ragus jam priklijavote?

Dulkėtasis Pirštas atsimerkė ir tankiai sumirkčiojo nuo saulės.

— Hm, ar aš tai padariau? — pakartojo klausimą, žvelgdamas į dangų. Virš Elinoros namo plaukė keli debesėliai. Saulė pasislėpė už vieno jų, ir ant žolės tarsi bjauri dėmė užslinko šešėlis.

— Ar tėvas tau dažnai skaito, Mege? — paklausė Dulkėtasis Pirštas.

Megė nepatikliai nužvelgė vyriškį. Tada atsiklaupė prie kuprinės ir paglostė šilkinę Gvino uodegą.

— Ne, — atsakė. — Bet išmokė mane skaityti, kai sulaukiau penkerių.

— Paklausk jį, kodėl tau neskaito, — tarė Dulkėtasis Pirštas. — Bet nepasitenkink pigiais išsisukinėjimais.

— Kaip tai? — Megė pyktelėjusi atsilošė. — Jis paprasčiausiai nemėgsta to daryti, štai ir viskas.

Dulkėtasis Pirštas nusišypsojo. Atsisėdo šezlonge ir kyštelėjo ranką kuprinėn.

— O, atrodo, pilvas prikimštas, — pasakė. — Manyčiau, naktinė Gvino medžioklė buvo sėkminga. Tikiuosi, nenusiaubė kokio lizdelio. O gal tai tik Elinoros bandelės ir kiaušiniai? — Gvino uodega sutrūkčiojo, visai kaip katės.

Megė nejaukiai nužvelgė kurpinę. Džiaugėsi, kad nemato Gvino snukio. Gal ant jo dar yra kraujo.

Dulkėtasis Pirštas vėl atsilošė Elinoros šezlonge.

— Ar norėtum, kad vakare parodyčiau, kam tinka tie buteliai, vata ir visi kiti paslaptingi daiktai iš mano krepšio? — paklausė jis, nežiūrėdamas į mergaitę. — Tik reikia, kad sutemtų, būtų visiškai visiškai tamsu. Ar išdrįsi vidury nakties išslinkti iš namo?

— Žinoma! — įsižeidusi atrėžė Megė, nors toli gražu ne taip jau mielai tamsoje būdavo lauke. — Bet pirma pasakykite, kodėl...

— Pasakykite? — Dulkėtasis Pirštas prajuko. — Dievulėliau, tuoj dar kreipsies į mane „pone Dulkėtasis Piršte“. Negaliu pakęsti tokio jūsinimo, tad kreipkis į mane „tu“, gerai?

Megė prikando lūpą ir linktelėjo. Jis buvo teisus — kreipinys „jūs“ jam visai netiko.

— Na gerai, tai kodėl tu priklijavai Gvinui ragus? — užbaigė klausimą. — Ir ką žinai apie tą knygą?

Dulkėtasis Pirštas sunėrė rankas už galvos.

— Labai daug žinau, — tarė. — Galbūt kada nors ir tau tai papasakosiu, bet pirmiausia mudu turim susitarti. Šiąnakt, apie vienuoliktą, šitoj pačioj vietoj. Gerai?

Megė žvilgtelėjo į juodąjį strazdą, kuris iš visos gerklės plyšavo ant Elinoros namo stogo.

— Taip, — atsakė ji. — Vienuoliktą. — Ir tada pasileido atgal į namą.

Elinora pasiūlė Mo įsirengti dirbtuvę prie pat bibliotekos. Ten buvo nedidelis kambarėlis, kuriame ji laikė senų vadovų gyvūnams ir augalams pažinti rinkinį (atrodo, nebuvo tokio žanro knygų, kurių nerinktų Elinora). Šios knygos buvo sudėtos į lentynas iš šviesaus medaus spalvos medžio. Kai kuriose lentynose knygos rėmėsi į stiklines vitrinas su išsiskėtusiais vabalais, dėl to Elinora Megės akyse pasirodė dar nesimpatingesnė. Priešais vienintelį šiame kambaryje langą stovėjo stalas — gražus, tekintomis kojomis, tačiau perpus trumpesnis už tą, kuris stovėjo Mo dirbtuvėje namie. Galbūt dėl to jis sau panosėje pusbalsiu keiksnojo, kai Megė kyštelėjo galvą vidun.

— Tik pažvelk į tą stalą! — tarė jis. — Ant tokio gali nebent pašto ženklų rinkinį dėlioti, o ne knygas rišti. Visas kambarys tam per mažas. Kur man pastatyti presą, kur susidėti įrankius?.. Paskutinį kartą dirbau palėpėje, bet dabar ten visur pristatyta dėžių su knygomis.

Megė perbraukė ranka per viena prie kitos prispaustų knygų nugarėles.

— Tiesiog pasakyk jai, kad tau reikia didesnio stalo.

Mergaitė atsargiai išsitraukė iš lentynos knygą ir atsivertė ją. Ten buvo pripiešta keisčiausių vabzdžių, raguotų vabalų, ūsuotų vabalų, vienas netgi su tikra nosimi. Megė perbraukė smiliumi blyškių spalvų paveikslėlius.

— Mo, o kodėl gi tu man niekada neskaitai?

Tėtis taip staigiai atsisuko, kad Megei vos knyga neišslydo iš rankų.

— Kodėl tu manęs klausi? Kalbėjaisi su Dulkėtuoju Pirštu, ar ne? Ką jis tau papasakojo?

— Nieko. Visiškai nieko! — Megė pati nesuprato, kodėl meluoja. Įkišo knygą apie vabalus atgal į lentyną. Atrodė, lyg kas apie juodu su tėčiu dabar regztų plonytį tinklą, tinklą iš paslapčių ir melagysčių, kuris vis tankėja.

— Manyčiau, tai geras klausimas, — pasakė ji, traukdama kitą knygą. Ji vadinosi „Maskavimosi meistrai“. Joje pavaizduoti gyvūnai atrodė lyg gyvos šakelės ar sudžiūvę lapai.

Mo vėl atsuko Megei nugarą. Pradėjo dėlioti ant gerokai per mažo stalo savo įrankius: visai kairėje kaulinius puslapių lankstymo peilius, tada apvaliagalvį plaktuką, kuriuo į formą įsprausdavo knygų nugarėles, aštrų peilį popieriui pjaustyti...

Paprastai dėliodamas įrankius tėtis visuomet švilpiniuodavo panosėje, tačiau dabar buvo visiškai tylus. Megė jautė, kad jo mintys toli nuo čia. Bet kur?

Galiausiai Mo prisėdo ant stalo krašto ir pažvelgė į dukrą.

— Na, man tiesiog nepatinka skaityti garsiai, — tarė jis taip, tarsi pasaulyje nebūtų nieko nuobodžiau. — Ir tu juk tai žinai. Viskas taip paprasta.

— Kodėl? Juk pasakoti istorijas mėgsti. Ir tau tai puikiai pavyksta. Moki pamėgdžioti įvairiausius balsus, sukurti įtampą ir vėl prajuokinti...

Mo sukryžiavo rankas ant krūtinės, tarsi norėtų už jų pasislėpti.

— Galėtum paskaityti man „Tomo Sojerio nuotykius“, — pasiūlė Megė, — arba „Kodėl raganosio oda raukšlėta“. — Tai viena mėgstamiausių Mo istorijų. Kai Megė dar buvo maža, kartais jiedu žaisdavo, kad drabužiuose irgi pilna pyrago trupinių, kaip raganosio odoje toje pasakoje.

— Taip, tai puiki pasaka. — Mo vėl atgręžė dukrai nugarą. Užkėlė ant stalo segtuvą, kuriame laikydavo popieriaus pavyzdžius, ir susikaupęs pradėjo juos vartyti. „Kiekvienos knygos priešlapis turėtų būti toks, — kartą aiškino jis Megei, — geriausiai tamsus: tamsiai raudonas, tamsiai mėlynas, nelygu, koks knygos viršelis. Tuomet kai atsiverti knygą, pasijunti lyg teatre: pirmiausia randi uždangą. Atitrauki ją, ir vaidinimas prasideda.“

— Mege, dabar man tikrai reikia dirbti, — tarė jis neatsigręždamas. — Juo greičiau baigsiu restauruoti Elinoros knygas, juo greičiau vyksim namo.

Megė padėjo knygą su užsimaskavusiais gyvūnais į vietą.

— O kas, jei ragų jis nepriklijavo? — paklausė ji.

— Ką?

— Gvino ragai. Kas, jei Dulkėtasis Pirštas jų nepriklijavo?

— Jis juos priklijavo. — Mo prisistūmė prie trumpojo stalo kėdę. — Beje, Elinora išvažiavo apsipirkti. Jei mirsi iš bado jai dar negrįžus, išsikepk porą blynų. Gerai?

— Gerai, — burbtelėjo Megė. Akimirką dar galvojo, ar papasakoti tėčiui, kad susitarė naktį pasimatyti su Dulkėtuoju Pirštu, bet nusprendė, kad neverta. — Kaip manai, ar galiu keletą knygų iš čia pasiimti į savo kambarį? — paklausė vietoj to.

— Žinoma. Jei tik nepaslėpsi jų savo skrynutėje.

— Kaip tasai knygų vagišius, apie kurį man pasakojai? — Megė pasispaudę tris knygas po kairiąja ir keturias po dešiniąja pažastimi. — Kiekgi jis pavogė? Trisdešimt tūkstančių?

— Keturiasdešimt tūkstančių, — pataisė Mo. — Bet jis bent jau nežudė knygų savininkų.

— Ne, šitaip elgėsi tasai ispanas vienuolis, kurio vardą užmiršau. — Megė patraukė prie durų ir stumtelėjo jas bato galu. — Dulkėtasis Pirštas sako, kad Ožiaragis tave užmuštų, kad tik galėtų gauti tą knygą. — Megė stengėsi, kad jos balsas skambėtų abejingai. — Ar tikrai jis taip pasielgtų, Mo?

— Mege! — Mo atsigręžė ir grasinamai mostelėjo popieriaus peiliu jos pusėn. — Pagulėk saulės atokaitoje arba kišk savo žavią nosytę į knygas, bet leisk man dabar dirbti. Ir perduok Dulkėtajam Pirštui, kad aš supjaustysiu jį šituo peiliu į labai plonas riekeles, jei ir toliau pasakos tau šitokias nesąmones.

— Tai ne atsakymas! — mestelėjo Megė ir movė su knygomis į koridorių.

Įžengusi į savo kambarį paskleidė knygas ant milžiniškos lovos ir pradėjo skaityti: apie vabalus, kurie įsikrausto į tuščias sraigių kriaukleles kaip žmonės į tuščius namus, apie lapo formos varles ir vikšrus spalvotais šereliais, baltabarzdes beždžiones, dryžuotas skruzdėdas ir kates, kurios rausia žemę ieškodamos saldžiųjų bulvių. Atrodė, visos jos egzistuoja, kiekviena ta būtybė, kurią gali įsivaizduoti Megė, ir dar daugiau, kurių ji negali įsivaizduoti.

Bet nė vienoje iš protingųjų Elinoros knygų nerado nė žodelio apie raguotas kiaunes.