Sena gera vietelė, kur norisi pasilikti
— Neturiu jokios mamos, — atšovė jis. Piteris ne tik neturėjo, bet ir nė per nago juodymą netroško turėti mamos. Mat buvo įsitikinęs, kad žmonės mamas pervertina.
Džeimsas M. Baris, „Piteris Penas“17
Butas, kurį nuomodavo Fenolijas, buvo vos per dvi gatveles nuo jo namo. Čia buvo ankšta vonia, virtuvė ir du kambariai. Kadangi butas pirmame aukšte, buvo kiek tamsoka, o lovos gulantis girgždėjo, bet Megė miegojo kietai, bent jau kur kas geriau nei Ožiaragio kaime ant šiaudų ar trobelėje įgriuvusiu stogu.
Mo nesimiegojo taip gerai. Pirmąją naktį Megė triskart prabudo pažadinta gatvelėje besiriejančių katinų, ir kaskart pamatydavo, kad Mo guli atmerktomis akimis, pirštus sunėręs ant pakaušio, ir spokso į tamsų langą.
Kitą rytą jis labai anksti pakirdo ir mažoje parduotuvėlėje gatvelės gale nupirko visa ko pusryčiams. Bandelės buvo dar šiltos, ir Megei tikrai pasirodė, kad jie atostogauja, juolab kai kartu su Mo patraukė į artimiausią didesnį miestelį būtiniausių įrankių — teptukų, peilių, audinio, storo kartono — ir tikrai milžiniškos porcijos ledų, kurią suvalgė kartu kavinėje prie jūros. Megė dar jautė jų skonį, kai jiedu pasibeldė į Fenolijo namo duris. Senasis ponas pakvietė Mo išgerti kavos žaliai dažytoje virtuvėje, tada visi pakilo į palėpę, kur rašytojas laikė savo knygas.
— Negi tu rimtai? — pasibaisėjo Mo, prisiartinęs prie dulkėtų lentynų. — Reikėtų tučtuojau jas visas iš tavęs atimti! Kada paskutinį kartą buvai čionai užlipęs? Dulkes galima tiesiog mentele nuo puslapių krapštyti.
— Teko apgyvendinti jas čia, — ėmė teisintis Fenolijas, stengdamasis nuslėpti, kad jį kamuoja sąžinė. — Apačioje lentynoms tiesiog stigo vietos, be to, ten knygos vis patekdavo mano anūkams į rankas.
— Na, vaikai negali pridaryti tiek bėdos kiek drėgmė ir dulkės, — pasakė Mo taip tvirtai, kad Fenolijas patraukė žemyn.
— Vargšas vaikeli, ar tavo tėvas visuomet toks griežtas? — paklausė Megės jiems leidžiantis stačiais laiptais žemyn.
— Tik tuomet, kai kalbama apie knygas, — atsakė mergaitė.
Fenolijas dingo savo darbo kabinete dar jai nespėjus nieko paklausti, o anūkai buvo kas mokykloje, kas darželyje, tad Megė atsinešė Elinoros dovanotas knygas ir įsitaisė su jomis ant laiptų, vedančių į Fenolijo sodelį. Ten taip tankiai vešėjo laukinės rožės, kad negalėjai žengti nė žingsnio, iškart apie kojas būtų apsiviję jų ūgliai, o nuo viršutinės laiptų pakopos buvo matyti jūra, ji buvo toli, bet atrodė visai čia pat.
Megė vėl atsivertė eilėraščių knygą. Teko prisimerkti — saulė taip švietė į veidą; ir prieš pradėdama skaityti Megė dar kartą apsidairė, ar kartais žemyn nenusileido Mo. Nenorėjo, kad užkluptų ją darant tai, ką dabar ketino. Gėdijosi to, bet pagunda buvo stipresnė.
Kai įsitikino, kad arti nieko nėra, giliai įkvėpė, atsikrenkštė ir... pradėjo. Kiekvieną žodį tarė išraiškingai dėliodama lūpas, kaip matė darant Mo, palengva, tarsi kiekvienas rašmuo būtų nata, ir be meilės ištarus melodijoje pasigirstų kliauda. Tačiau netrukus mergaitė pastebėjo, kad skyrus dėmesio atskiram žodžiui, nebeskamba sakinys, ir taip prapuola vaizdai, nes ji paiso tik skambesio, o ne prasmės. Paisyti abiejų dalykų sunku, labai sunku. Nuo saulės kaitros mergaitė apsnūdo, galiausiai užvertė knygą ir atkišo veidą šiltiems spinduliams. Šiaip ar taip, tai buvo kvaila mintis. Tokia kvaila...
Vėlyvą popietę atėjo Pipas, Paula ir Rikas, ir Megė išėjo pasitrainioti su jais po kaimelį. Jie apsipirko parduotuvėje, kurioje iš ryto lankėsi Mo, pasėdėjo ant mūro tvoros kaimo pakraštyje, stebėjo skruzdės, tempiančias per suskeldėjusius akmenis pinijų spyglius ir sėkleles, suskaičiavo tolimoje jūroje plaukiojančius laivus.
Taip praėjo ir antroji diena. Retkarčiais Megė paklausdavo savęs, kurgi slapstosi Dulkėtasis Pirštas ir ar Faridas vis dar su juo, ir kaipgi sekasi Elinorai, ar ji jau rūpinasi, kur jie su Mo užtruko.
Nė į vieną šių klausimų negalėjo atsakyti, taip pat nepavyko sužinoti, ką gi veikia Fenolijas už uždarų darbo kabineto durų.
— Jis kramto pieštuką, — papasakojo Paula po sėkmingo žygio, kai jai pavyko pasislėpti po rašomuoju stalu. — Kramto pieštuką ir vaikštinėja pirmyn atgal.
— Mo, kada mes važiuosim pas Elinorą? — antrą naktį paklausė Megė, pajutusi, kad tėtis vėl neužmiega. Prisėdo ant jo lovos krašto. Lova girgždėjo taip pat kaip josios.
— Greitai, — atsakė Mo. — Bet dabar miegok toliau, gerai?
— Ar tu jos ilgiesi? — Megė pati nesuprato, iš kur staiga atsirado šitas klausimas. Tiesiog išdygo ant jos liežuvio, ir teko jį ištarti.
Mo atsakė ne iš karto.
— Kartais, — pratarė patylėjęs. — Rytais, per pietus, vakarais, nakčia. Beveik visada.
Megė pajuto, kaip pavydas aštriais nagučiais sugniaužė jai širdį. Pažinojo šitą jausmą, jis kildavo kaskart, kai Mo įsigydavo naują draugę. Bet pavydėti savo pačios mamos?
— Papasakok man apie ją, — tyliai paprašė. — Bet ne išgalvotas istorijas, kaip darydavai anksčiau.
Anksčiau Megė kartais savo knygose ieškodavo tinkamos mamos, bet jos mylimiausiose tokių nebuvo daug. Tomas Sojeris? Jis neturėjo mamos. Hekas Finas? Irgi ne. Piteris Penas, pamestinukai? Jokios mamos nė iš tolo nematyt. Džimas Saga — be mamos... o pasakose vien tik piktos pamotės, beširdės, pavydžios mamos... Regis, šitą sąrašą galima tęsti ir tęsti... Anksčiau Mėgę tai guosdavo. Neatrodė labai jau keista neturėti mamos — bent jau mylimiausiose jos pasakose.
— Ką tau papasakot? — Mo žvelgė pro langą. Lauke vėl riejosi katinai. Jų riksmas buvo panašus į kūdikio verksmą. — Tu į ją panašesnė nei į mane — laimė... Ji juokiasi kaip tu, lygiai kaip ir tu skaitydama kramto plaukų sruogą. Ji trumparegė, bet pernelyg užsispyrusi ir nenešioja akinių...
— Suprantu. — Megė atsisėdo šalia tėčio. Jam rankos beveik nebeskaudėjo, Bastos šuns įkandimas buvo beveik užgijęs. Bet liks randas, šviesus kaip tasai, kurį prieš devynerius metus paliko Bastos peilis.
— Kaip tai suprasti? Man patinka akiniai, — tarė Mo.
— O man ne. Ir ką?
— Jai patinka akmenys, plokšti, apvalūs akmenys, malonūs paimti į delną. Visados vieną kitą turėdavo savo krepšyje. Be to, turi įprotį dėti juos ant knygų, pirmiausia ant nedidelių knygelių minkštais viršeliais, nes jai nepatinka, kai jie atsiknoję. Bet tu tuos akmenukus vis nuimdavai ir ridendavai medinėmis grindimis.
— O ji pykdavo.
— Kur tau. Tol kutendavo tau tuklią pasmakrę, kol paleisdavai akmenukus iš rankų. — Mo atsigręžė į dukrą. — Negi tu jos tikrai nepasiilgsti?
— Nežinau. Nebent kai supykstu ant tavęs.
— Na, tai gal kokį tuziną kartų per dieną.
— Nesąmonė! — Megė bakstelėjo tėčiui alkūne į šoną. Jiedu abu įsiklausė į naktį. Langas buvo pravertas, lauke tylu. Katinai nurimo, veikiausiai laižėsi žaizdas. Priešais parduotuvę dažnai tysodavo rainas katinas perdrėksta ausimi. Akimirką Megei pasirodė, kad girdi tolumoje ošiant jūrą, bet gal tai buvo ūžesys, sklindantis nuo netolies esančios autostrados.
— Kaip manai, kur patraukė Dulkėtasis Pirštas? — Tamsa gaubė juos lyg minkšta skraistė. „Šitos šilumos tai pasiilgsiu, — pagalvojo Megė. — Taip, tikrai pasiilgsiu.“
— Nenumanau, — atsakė Mo. Iš balso atrodė, kad jo mintys kažkur toli toli. — Tikiuosi, labai toli, bet nesu tuo tikras.
Megė irgi nebuvo tuo tikra.
— Ar manai, kad berniukas dar su juo? — Faridas. Jai patiko šitas vardas.
— Manyčiau, taip. Juk lakstė paskui jį lyg šunytis.
— Man jis irgi patiko. Ar manai, kad Dulkėtasis Pirštas jį mėgsta?
Mo gūžtelėjo pečiais.
— Nežinau, ką mėgsta Dulkėtasis Pirštas.
Megė padėjo galvą Mo ant krūtinės, kaip visados darydavo namie, kai tėtis jai pasakodavo kokią istoriją.
— Jis vis dar tebeieško tos knygos, ar ne? — sukuždėjo ji. — Basta suraižys jį savo peiliu į gabaliukus, jei tik suras. Tikrai jau turės naują peilį.
Lauke, gatvelėje, pasigirdo žingsniai. Prasivėrė durys ir vėl užsivėrė, sulojo šuo.
— Jei neturėčiau tavęs, — tarė Mo, — aš irgi grįžčiau.