Į pietus

— Už Gūdžiosios Girios — Platusis Pasaulis, — tarė Žiurkinas. — Bet mums jis ne galvoj — nei tau, nei man. Aš niekada ten nebuvau ir nežadu būti, nebūsi nei tu, jei turi nors kiek proto.

Kenetas Grehemas, „Vėjas gluosniuose“2

Dulkėtasis Pirštas veikiausiai laukė už mūrinės tvoros gatvėje. Šimtus kartų ar dar dažniau Megė vaikščiojo jos viršumi iki surūdijusių vartų vyrių ir atgal stipriai užmerkusi akis, kad aiškiau išvystų tigrą, kuris tykojo tarp bambukų apačioje, akys geltonos kaip gintaras ar upės verpetai, kunkuliuojantys dešinėje ir kairėje.

Dabar čia stovėjo tik Dulkėtasis Pirštas. Bet turbūt niekas kitas nepriverstų jos širdies plakti taip tankiai. Išniro taip staigiai, kad Mo vos ant jo neužlėkė, vilkėjo tik megztiniu, buvo susikryžiavęs rankas, kad nešaltų. Paltas veikiausiai dar tebebuvo šlapias nuo lietaus, bet plaukai jau pradžiūvę. Pošviesės rusvos sruogos styrojo virš randuoto veido.

Mo pusbalsiu susikeikė, išjungė variklį ir išlipo iš autobuso. Dulkėtasis Pirštas keistai nusišypsojo ir atsirėmė į tvorą.

— Kur susiruošei, Stebuklingasis Liežuvi? — paklausė. — Argi mes nebuvom susitarę? Šitaip kartą jau mane apgavai, pameni?

— Tu žinai, kodėl aš skubinuosi, — atsakė Mo. — Dėl tos pačios priežasties kaip ir tą sykį. — Mo vis dar tebestovėjo prie atvirų automobilio durų, įsitempęs, tarsi negalėtų sulaukti, kol Dulkėtasis Pirštas pagaliau pasitrauks iš kelio.

O tasai elgėsi taip, tarsi nė nejustų Mo nekantros.

— Tai gal šįkart galiu sužinoti, kur ketini patraukti? — paklausė jis. — Pastarąjį kartą ketverius metus tavęs ieškojau, ir jei manęs nebūtų lydėjusi sėkmė, Ožiaragio vyrai būtų tave suradę anksčiau nei aš. — Kai vyriškis nukreipė akis į Mėgę, ši atsakė jam priešišku žvilgsniu.

Mo ilgokai tylėjo.

— Ožiaragis šiaurėje, — galiausiai pratarė, — tad mes keliausim į pietus. O gal per tą laiką jie pasistatė palapines kur nors kitur?

Dulkėtasis Pirštas nužvelgė gatvę. Duobėse blizgėjo praėjusios nakties lietus.

— Ne, ne! — pasakė. — Jis vis dar šiaurėje. Bent jau taip kalbama, o kadangi tu, rodos, vėl nusprendei jam neduoti to, ko jis ieško, tai ir aš verčiau kuo greičiausiai dumsiu į pietus. Dievaži, nenorėčiau būti tas, iš kurio Ožiaragio vyrai išgirs blogąją naujieną. Tad jeigu jūs šiek tiek mane pavėžėtumėt... Aš pasirengęs keliauti!

Du krepšiai, kuriuos Dulkėtasis Pirštas išvilko iš už tvoros, atrodė taip, lyg jau tuziną kartų būtų apkeliavę aplink pasaulį. Be to, vyriškis dar turėjo kuprinę.

Megė stipriai sučiaupė lūpas.

„Ne, Mo! — galvojo ji. — Ne, mes jo neimsim!“ Bet jai tereikėjo pažvelgti į tėvą, ir jau žinojo, kad jo atsakymas bus kitoks.

— Nagi, — ragino Dulkėtasis Pirštas. — Ką turėsiu papasakot Ožiaragio vyrams, jei pakliūsiu jiems į nagus?

Jis atrodė liūdnas kaip užvaikytas šuva. Kad ir kaip Megė stengėsi įžvelgti jame kažką grėsminga, balkšvoje ryto šviesoje neįžiūrėjo nieko. Ir vis dėlto nenorėjo, kad Dulkėtasis pirštas vyktų kartu. Jos veide tą galėjai lengvai perskaityti, bet nė vienas iš dviejų vyrų mergaitės nepaisė.

— Patikėk, ilgai negalėsiu nuo jų slėpti, kad tave mačiau, — kalbėjo Dulkėtasis Pirštas. — O be to... — Jis kiek padvejojo, o paskui paklausė: — Be to, tu vis dar man šį tą skolingas, ar ne?

Mo nunarino galvą. Megė matė, kaip tėčio pirštai tvirčiau įsikibo į praviras automobilio dureles.

— Jei jau tau taip atrodo, — pripažino jis, — taip, sutinku, esu tau skoloj.

Randuotame Dulkėtojo Piršto veide šmėkštelėjo palengvėjimas. Jis greitai užsimetė kuprinę ant pečių ir su savo krepšiais prisiartino prie autobuso.

— Palaukit! — šūktelėjo Megė, kai tėtis žingtelėjo prie Dulkėtojo Piršto paimti iš jo krepšių. — Jei jau jis važiuos su mumis, tai pirmiausia noriu sužinoti, kodėl mes sprunkam. Kas tasai Ožiaragis?

Mo atsigręžė į dukrą.

— Mege... — prabilo jis tuo pažįstamu tonu: „Na, Mege, nebūk tokia kvailutė... na, Mege...“

Mergaitė atidarė autobuso dureles ir iššoko.

— Mege, po galais! Lipk vidun. Mes išvažiuojam!

— Lipsiu tik tada, kai tu man atsakysi.

Mo priėjo arčiau, bet Megė prasprūdo pro jį ir pasileido pro vartus į gatvę.

— Kodėl man nepasakai?! — šaukė ji.

Gatvė priešais plytėjo tokia tuščia, tarsi pasaulyje nebūtų kitų žmonių. Kilo švelnus vėjelis, jis perbraukė Megei per veidą ir sušiureno šalikelėje augančios liepos lapus. Dangus tebebuvo rūškanas ir pilkas, tarsi nė nenorėtų prašvisti.

— Noriu žinoti, kas vyksta! — rėkė Megė. — Noriu žinoti, kodėl mes turėjom keltis penktą ir kodėl man nereikia į mokyklą. Noriu žinoti, ar mes dar grįšim ir kas tasai Ožiaragis!

Kai Megė ištarė šį vardą, Mo apsidairė aplink, tarsi tas nepažįstamasis, kurio šitie du vyrai taip akivaizdžiai bijojo, po akimirkos galėtų išnirti iš apleisto tvarto, lygiai taip staigiai, kaip Dulkėtasis Pirštas išniro iš už tvoros. Tačiau kieme buvo tuščia, o Megė buvo per daug įniršusi, kad ko nors bijotų, ypač to, kurio težinojo tik vardą.

— Anksčiau tu man viską pasakydavai! — šaukė ji. — Visada.

Tačiau Mo tylėjo.

— Porą paslapčių turi kiekvienas, Mege, — tarė galiausiai. — O dabar lipk vidun. Turim važiuoti.

Dulkėtasis Pirštas sutrikęs nužvelgė pirma Mo, paskui Mėgę.

— Tujai nieko nepasakojai? — Megė išgirdo prislopintą Dulkėtojo Piršto balsą.

Mo papurtė galvą.

— Bet kai ką jai turi pasakyti! Jei ji nieko nežino, tai pavojinga. O galiausiai juk ji jau nebe mažas vaikas.

— Pavojinga ir tuomet, jei ji tai žinotų, — atsakė Mo. — Ir tai nieko nepakeistų.

Megė vis dar stoviniavo gatvėje.

— Aš viską girdžiu! — šūktelėjo ji. — Kas pavojinga? Nelipsiu į autobusą, kol visko nesužinosiu.

Mo tebetylėjo.

Dulkėtasis Pirštas kurį laiką neryžtingai žvelgė į jį, tada pastatė krepšį ant žemės.

— Na gerai, — tarė jis. — Tuomet aš jai papasakosiu apie Ožiaragį.

Lėtai prisiartino prie Megės. Ji nevalingai žingtelėjo atgal.

— Tu jau esi su juo susitikusi, — prabilo Dulkėtasis Pirštas. — Labai seniai, tu jau neprisiminsi, nes buvai visai mažytė. — Vyriškis brūkštelėjo ranka palei kelius. — Kaip tau paaiškinti, koks jis? Jei tektų pamatyti, kaip katė sudrasko mažą paukštelį, turbūt pravirktum, ar ne? Arba mėgintum jį išgelbėti. Ožiaragis sušertų paukštelį katei vien tam, kad pamatytų, kaip ji plėšo jį nagais, o mažylio riksmas ir cypimas jam būtų saldūs it medus.

Megė žingtelėjo dar vieną žingsnį atgal, bet Dulkėtasis Pirštas vis tiek artinosi.

— Nemanau, kad tau patinka tol gąsdinti žmones, kol jiems keliai taip pradeda tirtėti, kad vos beišstovi ant kojų, — pasakė jis. — Ožiaragiui nieko nėra maloniau. Tu veikiausiai nemanai, kad viską, ko užsigeidi, paprasčiausiai gali pasiimti, visai nesvarbu kaip, visai nesvarbu kur. Ožiaragis šitaip mano. Ir, kad ir kaip būtų apmaudu, tavo tėvas turi kai ką, ką būtinai nori turėti Ožiaragis.

Megė žvilgtelėjo į Mo, bet jis tik stovėjo ir žiūrėjo į ją.

— Ožiaragis nemoka risti knygų kaip tavo tėvas, — kalbėjo Dulkėtasis Pirštas. — Jis ne kaži ką moka, išskyrus vieną dalyką — bauginti. Jis tikras bauginimo meistras. Iš to gyvena. Nors aš manau, kad jis pats dar nežino, koks tai jausmas, kai baimė surakina sąnarius ir verčia pasijusti maža. Bet užtat jis puikiai žino, kaip sukelti baimę ir skleisti ją po namus, lovas, po širdis ir protus. Jo vyrai išnešioja baimę lyg kokį juodąjį paštą, pakiša po durimis ir sumeta į pašto dėžutes, nupeckioja ja sienas ir tvartų duris, kol galiausiai siaubas pradeda sklisti pats savaime, be garso ir dvokdamas kaip maras. — Dulkėtasis Pirštas dabar stovėjo prie pat Megės. — Ožiaragis turi daug vyrų, — kalbėjo tyliai, — dauguma yra su juo nuo pat vaikystės, ir jei Ožiaragis kuriam nors įsakytų nupjauti tau ausį ar nosį, jis įvykdytų tai nė nemirktelėjęs. Jie mėgsta rengtis juodai kaip varnai, tik jų vadas dėvi baltus marškinius po juodutėliu švarku, ir jei kada nors juos sutiktum, susigūžk, tapk maža maža, ir galbūt jie tavęs nepastebės. Supratai?

Megė linktelėjo. Ji vos begalėjo alsuoti, taip stipriai daužėsi širdis.

— Suprantu, kodėl tėvas tau niekad nepasakojo apie Ožiaragį, — tarė Dulkėtasis Pirštas ir apsidairė, kurgi Mo. — Aš savo vaikams irgi mieliau pasakočiau apie malonius žmones.

— Aš žinau, kad pasaulyje yra ne tik malonių žmonių! — Megės balsas net virpėjo nuo pykčio, ir ji nieko negalėjo padaryti. Gal jame buvo ir šiek tiek baimės?

— Ak taip? Iš kur? — Štai ir vėl toji mįslinga šypsena, liūdna ir pasipūtėliška vienu metu. — Gal tau jau teko turėti reikalų su tikra pabaisa?

— Aš apie jas skaičiau.

Dulkėtasis Pirštas prajuko.

— Tikra tiesa, tai beveik tas pats, — tarė jis. Jo pašaipa dilgino lyg dilgėlė. Vyriškis palinko prie Megės ir pažvelgė jai į veidą. — Ir vis dėlto linkiu, kad pabaisos ir liktų knygose, — pridūrė tyliai.

Mo sukrovė Dulkėtojo Piršto krepšius pačiame autobuso gale.

— Tikiuosi, neturi ten nieko, kas suktų mums ratus apie ausis, — tarė jis, kai Dulkėtasis Pirštas atsisėdo už Megės. — Turint galvoje tavo amatą, visai nenustebčiau.

Dar Megei nespėjus nė paklausti, koks gi tai amatas, Dulkėtasis Pirštas atsegė kuprinę ir atsargiai iškėlė užmiegotomis akimis mirkčiojantį žvėrelį.

— Kadangi, regis, mūsų laukia netrumpa kelionė drauge, — tarė jis Mo, — norėčiau tavo dukrai kai ką pristatyti.

Žvėriukas buvo beveik tokio dydžio kaip triušis, bet daug lieknesnis, su papūsta uodega, kuri lyg kailinė apykaklė rėmėsi į Dulkėtojo Piršto krūtinę. Gyvūnėlis suleido į jo rankovę smulkučius nagelius ir nužvelgė Mėgę blizgančiomis juodomis kaip sagutės akimis, o kai nusižiovavo, pasirodė adatos smailumo dantukai.

— Tai Gvinas, — pristatė Dulkėtasis Pirštas. — Jei nori, gali pakasyti jam paausius. Dabar jis labai mieguistas, tai neįkąs.

— O paprastai kandžiojasi? — paklausė Megė.

— Na, — įsikišo Mo, atsisėdęs prie vairo, — jei būčiau tavo vietoje, patraukčiau rankas nuo to žvėriūkščio.

Tačiau Megė nepajėgdavo atitraukti rankų nuo jokio gyvūnėlio, net jei jis turėdavo tokius aštrius dantis.

— Tai turbūt kiaunė ar kažkas panašaus, ar ne? — paklausė mergaitė, atsargiai pirštų galiukais braukdama per vieną apskritą ausytę.

— Kažkas tokio. — Dulkėtasis Pirštas kyštelėjo ranką kišenėn ir ištraukė gabaliuką sužiedėjusios duonos, kurį padavė gyvūnėliui. Kol Gvinas kramtė, Megė kasė jam galvą, ir po šilko švelnumo kailiu pirštais užčiuopė kažką kieto palei ausis — mažučiukus ragelius. Nustebusi atitraukė ranką.

— Kiaunės turi ragus?

Dulktasis Pirštas mirktelėjo jai ir leido Gvinui ropštis atgal į krepšį.

— Šita turi, — tarė jis.

Megė sutrikusi stebėjo, kaip vyriškis užsegė kuprinę. Jai atrodė, kad pirštais vis dar tebejaučia Gvino ragiukus.

— Mo, ar tu žinojai, kad kiaunės turi ragus? — paklausė mergaitė.

— Baik tu, juos Dulkėtasis Pirštas tam mažam velniūkščiui tik priklijavo. To reikia pasirodymams.

— Kokiems pasirodymams? — Megė klausiamai pasižiūrėjo pirma į Mo, paskui į Dulkėtąjį Pirštą, bet tėtis tik užvedė autobuso variklį, o jų pakeleivis nusispyrė batus, kurie, regis, buvo įveikę tokią pat ilgą kelionę kaip ir krepšiai, ir atsidusęs išsitiesė Mo lovoje.

— Nė žodžio, Stebuklingasis Liežuvi, — pratarė jis prieš užmerkdamas akis. — Tavo paslapčių aš neišduosiu, bet už tai ir tu manųjų neišpliurpk. O be to, pasirodymui reikia tamsos.

Megė jau tikrai visą valandą laužė galvą, ką turėtų reikšti šitas atsakymas. Bet dar labiau ją kankino kitas klausimas.

— Mo, — kreipėsi ji, kai Dulkėtasis Pirštas už jų pradėjo knarkti. — Ko šitas... Ožiaragis iš tavęs nori? — Mergaitė tardama tą vardą nuleido balsą, tarsi šitaip galėtų truputį sumažinti jo grėsmę.

— Knygos, — atsakė Mo nenukreipdamas akių nuo kelio priešais.

— Knygos? Kodėl tu jos jam neduodi?

— Taip negalima. Greitai tau paaiškinsiu, bet dar ne dabar. Sutariam?

Megė žvilgtelėjo pro autobuso langą. Pasaulis, skriejantis už jo, jau dabar atrodė svetimas — svetimi namai, svetimos gatvės, svetimi laukai, net medžiai ir dangus atrodė svetimi, bet prie to Megė buvo pripratusi. Dar niekad nė vienoje vietoje ji nesijautė kaip tikruose namuose. Mo buvo jos namai, Mo ir jo knygos, ir gal dar šitas autobusas, kuris nugabendavo ją iš vienos svetimos vietos į kitą.

— Toji teta, pas kurią mes važiuojam, — paklausė mergaitė, kai jie važiavo be galo ilgu tuneliu, — ar ji turi vaikų?

— Ne, — atsakė Mo. — Ir aš bijau, kad ji juos neypatingai mėgsta. Bet, kaip sakoma, tu su ja kaip nors sutarsi.

Kalvos pamažu virto kalnais, šlaitai abipus kelio vis statėjo, o namai buvo ne tik svetimi, bet ir visai kitokie. Megė bandė stumti laiką skaičiuodama tunelius, bet kai keleivius prarijo devintasis ir tamsa vis nenorėjo baigtis, mergaitė užsnūdo. Sapnavo kiaunes juodais švarkeliais ir knygą, susuktą į rudą vyniojamąjį popierių.