Nepažįstamasis naktyje

Mėnuo atsispindėjo supamojo arkliuko akyje ir akyje peliuko, kurį Tolis išsitraukė iš po pagalvės pasižiūrėti. Tiksėjo laikrodis, ir berniukas tarėsi išgirdęs tyloje medinėmis grindimis tapsint mažas basas pėdutes, tada kikenimą ir kuždesį, ir tokį garsą, tarsi kas verstų milžiniškos knygos lapus.

Liusė M. Boston, „Vaikai iš Grynknouvo“

Tą naktį lijo lietus, smulkutis kuždantis lietutis. Dar ir po daugelio metų Megei tereiks užmerkti akis ir išgirs jį — plonus pirštelius, beldžiančius į lango stiklą. Kažkur tamsoje skalijo šuva, ir Megė negalėjo užmigti, vis vartėsi nuo šono ant šono.

Po pagalve gulėjo knyga, kurią skaitė. Viršelio aptaisas spaudė ausį, tarsi norėtų įvilioti mergaitę į prirašytus puslapius.

— O, tikrai turėtų būti labai patogu, šitas kampuotas kietas daiktas po galva, — sumurmėjo tėtis, pirmą kartą aptikęs knygą po dukros pagalve. — Prisipažink, ji nakčia kužda tau savąsias istorijas.

— Kartais, — prisipažino Megė. — Bet tai tik vaikams.

Už tai Mo gnybtelėjo jai į nosį. Mo. Megė kitaip savo tėčio ir nevadino.

Tą naktį — kurią tiek visko prasidėjo ir tiek visko pasikeitė visiems laikams — viena iš mylimiausių Megės knygų gulėjo po pagalve, ir kai lietus neleido užmigti, mergaitė atsisėdo, pasitrynė akis, kad nugintų nuovargį, ir išsitraukė knygą iš po pagalvės. Kai ją atsivertė, puslapiai sučežėjo taip, lyg žadėtų kažką įdomaus. Megė manė, kad šitas pirmasis kiekvienos knygos kuždesys skamba vis kitaip, priklausomai nuo to, ar skaitytojas jau žino, apie ką bus knyga, ar ne. Bet pirmiausia reikia šviesos. Naktinio stalelio stalčiuje mergaitė buvo paslėpusi dėžutę degtukų. Mo buvo uždraudęs nakčia degti žvakes. Jis nemėgo ugnies.

— Ugnis suryja knygas, — kartodavo jis, bet juk Megei jau dvylika, ir kaip nors pajėgs prižiūrėti porą liepsnelių. Megei patikdavo skaityti prie žvakių šviesos. Ant jos palangės stovėjo trys žibintai ir trys žvakidės. Kaip tik prikišo degtuką prie juodo dagčio, kai lauke išgirdo žingsnius. Išsigandusi užpūtė degtuką, — kaip gerai ji visa tai prisiminė ir po daugelio metų! — atsiklaupė prie aplyto lango ir žvilgtelėjo laukan. Ir tada pamatė jį.

Tamsa buvo balkšva nuo lietaus, o nepažįstamasis atrodė lyg šešėlis. Megė išvydo švytint tik jo veidą. Prie šlapios kaktos buvo prilipę plaukai. Stovėjo nejudėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, lyg bent tokiu būdu mėgintų sušilti. Ir spoksojo į jų namą.

„Reikia pažadinti Mo“, — pagalvojo Megė. Bet nepasijudino iš vietos, širdis daužėsi, o mergaitė toliau žvelgė į naktį, tarsi nepažįstamasis būtų užkrėtęs ją savo nejudrumu. Staiga jis suktelėjo galvą, ir Megei pasirodė, kad pažvelgė jai tiesiai į akis. Mergaitė taip skubiai nusirito nuo lovos, kad net atversta knyga plumptelėjo ant grindų. Pasileido basomis į tamsų koridorių. Sename name buvo vėsu, nors jau gegužio pabaiga.

Mo kambaryje dar degė šviesa. Jis dažnai naktinėdavo ir skaitydavo. Aistrą knygoms Megė paveldėjo iš Mo. Kai susapnavusi baisų sapną smukdavo į tėčio lovą, niekas taip nenuramindavo, kaip ramus jo alsavimas greta ir verčiamų puslapių šiurenimas. Niekas taip greitai neišbaidydavo košmarų, kaip prirašytų popieriaus lapų čežėjimas.

Bet ta figūra priešais namą nebuvo susapnuota.

Knyga, kurią šiąnakt skaitė Mo, buvo įrišta į šviesiai melsvos spalvos drobę. Ir tai Megė vėliau prisimins. Kokie nesvarbūs dalykai įstringa atmintyje!

— Mo, lauke kažkas stovi!

Tėtis pakėlė galvą ir nesusivokdamas įsispoksojo į dukrą, kaip visada, kai kas nors sutrukdydavo skaityti. Kaskart prireikdavo poros akimirkų, kol sugrįždavo iš to kito pasaulio, iš raidžių labirinto.

— Kažkas stovi? Tu tuo tikra?

— Taip. Ir apžiūrinėja mūsų namą.

Mo padėjo knygą į šalį.

— Ką skaitei prieš užmigdama? „Nepaprastą daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją“?

Megė suraukė kaktą.

— Prašau, Mo! Eime su manim.

Tėvas mergaite nepatikėjo, bet nusekė iš paskos. Megė taip nekantraudama tempė jį paskui save, kad Mo koridoriuje užsigavo kojos pirštą į knygų krūvą. Į ką gi daugiau? Jų namuose visur stūksojo stirtos knygų. Jos buvo sudėtos ne tik lentynose, kaip kitų žmonių namuose, ne, pas juos knygos buvo kraunamos po stalais, ant kėdžių, kambario ertmėse. Jų būdavo virtuvėje ir tualete, ant televizoriaus ir drabužių spintoje, mažos stirtelės, didelės stirtos, storos, plonos, senos, naujos... knygos. Jos pasitikdavo Mėgę atverstais kviečiančiais puslapiais ant pusryčių stalo, apniukusiomis dienomis išsklaidydavo nuobodulį — ir kartais ant jų būdavo suklumpama.

— Jis tiesiog ten stovi, — sukuždėjo Megė, tempdama tėtį į kambarį.

— Ar jo veidas apžėlęs kailiu? Tada tai galėtų būti vilkolakis.

— Baik. — Megė suraukė antakius, nors Mo juokai vaikė baimę. Jau pati beveik nebetikėjo, kad matė šešėlį lietuje... kol neatsiklaupė prie savo lango.

— Štai! Matai jį? — sušnabždėjo mergaitė.

Mo pažvelgė pro langą, pro vis dar stiklu varvančius lietaus lašus, ir nutilo.

— Argi tu neprisiekinėjai, kad pas mus nesilauš joks vagišius, nes čia nėra ką vogti? — sušnabždėjo Megė.

— Tai ne vagis, — atsakė Mo, pasitraukdamas nuo lango, o jo veidas buvo toks rimtas, kad Megės širdis ėmė plakti dar tankiau. — Grįžk į lovą, — tarė tėtis. — Šitas svečias pas mane.

Ir tėtis išgaravo iš kambario, Megei nė nespėjus paklausti, koks gi tai, dėl Dievo meilės, svečias, kuris ateina vidury nakties. Sunerimusi pasileido paskui Mo, koridoriuje išgirdo, kaip nuimama laukujų durų grandinėlė, o kai įžengė į prieangį, pamatė tėvą stovint tarpduryje.

Vidun įsiveržė naktis, tamsi ir drėgna, o lietus šnarėjo grėsmingai garsiai.

— Dulkėtasis Piršte! — šūktelėjo Mo tamson. — Ar tai tu?

Dulkėtasis Pirštas? Kas čia per vardas? Megė neprisiminė, kad būtų kada tokį girdėjusi, ir vis dėlto atrodė pažįstamas, tarsi koks tolimas prisiminimas, kuris niekaip neįgauna ryškesnių kontūrų.

Lauke kiek laiko buvo tylu. Tik kuždėdami ir šnarėdami krito lietaus lašai, tarsi naktis staiga būtų prabilusi. O tada arčiau namo pasigirdo žingsniai, ir iš tamsos išniro vyriškis, stovėjęs kieme. Kiaurai permirkęs ilgas paltas, kurį vilkėjo, pynėsi apie kojas, o kai nepažįstamasis žengė į šviesos pluoštą, sklindantį laukan iš namo, Megei pasirodė, kad virš jo pečių kyšo maža gauruota galvytė, išlindusi iš kuprinės ir uodžianti orą, po akimirksnio ji vėl skubiai pasislėpė.

Dulkėtasis Pirštas persibraukė rankove šlapią veidą ir atkišo Mo ranką.

— Kaip tau klojasi, Stebuklingasis Liežuvi? — pasiteiravo jis. — Senokai nesimatėm.

Mo dvejodamas spustelėjo atkištą ranką.

— Labai seniai, — pritarė ir žvilgtelėjo svečiui už nugaros, tarsi lauktų pasirodant dar ko nors. — Eikš vidun, o tai dar galą gausi. Megė sako, kad tu jau valandžiukę lauke prastovėjai.

— Megė? A, taip. — Dulkėtasis Pirštas leidosi pakviečiamas vidun. Taip įdėmiai nužvelgė Mėgę, kad ši susidrovėjusi nežinojo kur dėti akių. Galiausiai tiesiog įsispitrijo į svečią.

— Ji išaugo.

— Ar dar ją prisimeni?

— Žinoma.

Megei pasirodė, kad tėtis du kartus pasuko raktą spynoje.

— Kiek jai dabar metų? — Dulkėtasis Pirštas šyptelėjo mergaitei. Šypsena buvo keista. Megė negalėjo suprasti, ar ji pašaipi, atlaidi ar tiesiog drovi. Bet ji nenusišypsojo.

— Dvylika, — atsakė Mo.

— Dvylika? O dievulėliau. — Dulkėtasis Pirštas nusibraukė nuo kaktos šlaput šlaputėlius plaukus. Jie siekė beveik iki pečių. Megė klausė savęs, kokios gi jie spalvos, kai sausi. Barzdaplaukiai apie siauralūpę burną buvo rusvi kaip pas juos užklystančios katės kailis, jai Megė kartais prie durų pastatydavo dubenėlį pieno. Jie žėlė ir ant skruostų, reti kaip pirmoji jaunuolio barzda. Uždengti randų jie negalėjo, trijų ilgų balkšvų randų. Dėl jų Dulkėtojo Piršto veidas atrodė taip, tarsi būtų sudužęs ir vėl suklijuotas.

— Dvylika, — pakartojo svečias. — Na žinoma. Tuomet ji buvo... trejų, tiesa?

Mo linktelėjo.

— Eikš, duosiu tau ką persivilkti. — Mo timptelėjo svečią paskui save, nekantriai, tarsi staiga būtų suskubęs slėpti nepažįstamąjį nuo Megės. — O tu, — tarė dukrai per petį, — tu, Mege, eik miegot. — Ir nieko nesakęs uždarė paskui save dirbtuvės duris.

Megė stovėjo ir trynė vieną į kitą šąlančias pėdas. „Tu eik miegot“. Kartais, kai jie vėl užsisėdėdavo, Mo mesdavo ją ant lovos lyg maišą riešutų. Kartais po vakarienės vaikydavosi ją po namus, kol ji dusdama nuo juoko pasislėpdavo savo kambaryje. O kartais būdavo toks nuvargęs, kad išsitiesdavo ant sofos, o Megė jam prieš guldama išvirdavo kavos. Bet niekad, o niekad iki šiol jis nebuvo jos pasiuntęs į lovą taip kaip ką tik.

Megės širdyje išplito nuojauta, tokia lipni nuo baimės — kad su šiuo nepažįstamuoju, kurio vardas skamba taip keistai ir vis dėlto pažįstamai, į jos gyvenimą įslinko kažkas grėsminga. Ir ji panorėjo — taip stipriai, kad net pati nusigando, — panorėjo, kad nebūtų kvietusi Mo, ir Dulkėtasis Pirštas būtų likęs lauke, kol jį nuplautų liūtis.

Kai dirbtuvės durys dar kartą prasivėrė, Megė krūptelėjo.

— Tu vis dar čia stoviniuoji, — tarė Mo. — Keliauk lovon, Mege. Nagi. — Jam virš nosies buvo toji negili raukšlė, kuri išryškėdavo tik tada, kai tėtis tikrai turėdavo rūpesčių, ir žvelgė jis kažkur pro ją, tarsi mintys būtų kažkur toli toli. Nuojauta Megės širdyje augo ir skleidė savo juodus sparnus.

— Išvaryk jį, Mo! — tarė Megė, kai tėtis ją stūmė jos kambario link. — Prašau, išvaryk jį. Negaliu jo pakęsti.

Mo atsirėmė į praviras Megės kambario duris.

— Kai ryt pabusi, jo jau nebebus. Garbės žodis.

— Garbės žodis? O pirštų nesukryžiavai? — Megė narsiai žvelgė tėčiui į akis. Ji visuomet matydavo, kai Mo meluoja — nors jis ir labai stengdavosi tai nuo jos nuslėpti.

— Nesukryžiavau, — atsakė jis ir kaip įrodymą pakėlė abi rankas.

Tada užvėrė paskui save duris, nors ir žinojo, kad Megė to nemėgsta. Mergaitė priglaudė prie jų ausį ir įsiklausė. Išgirdo tarškant indus. „A, tas rusvabarzdis gavo arbatos, kad sušiltų. Tikiuosi, jis pasigaus plaučių uždegimą“, — pagalvojo Megė. Neturėtų mirti staiga, kaip jos anglų mokytojos mama. Megė girdėjo, kaip virtuvėje švilpia arbatinukas, ir Mo su padėklu, apkrautu barškančiais įrankiais, sugrįžo į dirbtuvę.

Kai jis uždarė duris, dėl atsargumo mergaitė dar palaukė keletą akimirkų, nors ir sunkiai ištvėrė. Tada vėl išslinko į koridorių.

Ant Mo dirbtuvės durų kabojo iškaba, siaura skardos juosta. Žodžius, užrašytus joje, Megė žinojo atmintinai. Sulaukusi penkerių mokėsi skaityti tas senamadiškas kampuotas raides:

Kai kurių knygų reikia paragauti,

Kai kurias praryti,

Ir tik nedaugelį kramsnoti

Ir suvirškinti visiškai.

Tuomet, kai dar reikėdavo užsiropšti ant dėžės, kad perskaitytų užrašą, Megė tikėjo, kad reikia kramsnoti tiesiogine prasme, ir kupina pasibjaurėjimo paklausė, kodėl Mo kaip tik šiuos knygų išniekintojo žodžius užsirašė ant savo durų.

Dabar ji jau žinojo, kas turima omenyje, bet šiandien, šiąnakt, užrašytieji žodžiai jos nedomino. Norėjo suprasti žodžius, kuždamus pašnabždomis, tylius, beveik nesuprantamus žodžius, kuriuos už durų tarė du vyrai.

— Nenuvertink jo! — išgirdo ji sakant Dulkėtąjį Pirštą. Jo balsas skambėjo visiškai kitaip nei Mo. Joks balsas nebuvo toks kaip jos tėvo. Mo gebėdavo juo tuštumoje nupiešti vaizdus.

— Jis viską padarytų, kad ją gautų! — Tai vėl Dulkėtasis Pirštas. — O viską, patikėk manimi, reiškia viską.

— Aš jos niekada jam neduosiu. — Tai Mo balsas.

— Gaus ją geruoju ar bloguoju! Sakau tau dar kartą: jie aptiko tavo pėdsakus.

— Ir tai ne pirmas kartas. Iki šiol man pavykdavo jų atsikratyti.

— Ak taip? Ir kaip tu manai, kiek dar tau taip seksis? O tavo dukra? Manai, patikėsiu, kad jai patinka kilnotis iš vietos į vietą? Būk tikras, žinau, apie ką kalbu.

Už durų įsiviešpatavo tokia tyla, kad Megė kone sulaikė kvapą, baimindamasi, kad vyrai ją išgirs.

Tada vėl prabilo tėvas, dvejodamas, tarsi liežuviui būtų sunku tarti žodžius.

— O ką... ką, tavo manymu, aš turėčiau daryti?

— Vyk su manim. Nuvesiu tave pas juos! — Barkštelėjo puodelis. Į porcelianą skimbtelėjo šaukštelis. Kaip aidi tyloje tokie menki garseliai! — Tu žinai, Ožiaragis labai vertina tavo gebėjimus, tikrai apsidžiaugtų, jei tu ją pats jam atvežtum! Naujasis, kuriuo Ožiaragis bandė pakeisti tave, pasirodė besąs tikras nemokša.

Ožiaragis. Dar vienas keistas vardas. Dulkėtasis Pirštas iškošė jį pro dantis, tarsi vardo skambesys kandžiotų liežuvį. Megė pakrutino šąlančius kojų pirštus. Šaltis kilo kojomis iki pat nosies, ir Megė nebelabai suprato, apie ką kalbasi tiedu vyrai, tačiau bandė įsidėmėti kiekvieną žodį.

Dirbtuvėje vėl viskas nurimo.

— Nežinau... — galiausiai pratarė Mo. Balsas buvo toks pavargęs, kad Megei net suspaudė širdį. — Turiu pagalvoti. Kaip manai, kada jo vyrai pasirodys čia?

— Greitai!

Žodis bilstelėjo lyg akmuo tyloje.

— Greitai, — pakartojo Mo. — Negerai. Tai iki rytdienos apsispręsiu. Ar turi kur nakvoti?

— O, visada atsiranda, — atsakė Dulkėtasis Pirštas. — Visai neblogai susigaudau, nors man čia dar viskas vyksta per greitai. — Jo juokas neskambėjo linksmai. — Bet man būtų smalsu sužinoti, ką tu nuspręsi. Ar nieko, jei rytoj vėl ateičiau? Apie pietus?

— Žinoma. Pusę antros pasiimu Mėgę iš mokyklos. Ateik šiek tiek vėliau.

Megė išgirdo, kaip atstumiama kėdė, ir skubiai šmurkštelėjo į savo kambarį. Kai prasivėrė dirbtuvės durys, mergaitė jau buvo uždariusi savąsias. Užsitraukusi antklodę iki pat smakro gulėjo ir klausėsi, kaip tėvas atsisveikina su Dulkėtuoju Pirštu.

— Tai dar kartą dėkui, kad perspėjai, — išgirdo sakant Mo. Tada Dulkėtojo Piršto žingsniai nutolo, lėtai, stabčiojant, tarsi jis neskubėtų, tarsi dar būtų pasakęs ne viską, ką norėjo.

Tačiau galiausiai jis dingo, o lietus tebebūgnijo šlapiais pirštais į Megės langą.

Kai Mo pravėrė dukros kambario duris, ji skubiai užmerkė akis ir pabandė alsuoti lygiai, kaip alsuojama giliai, nekaltai miegant.

Tačiau Mo nebuvo kvailas. Kartais būdavo tiesiog baisiai protingas.

— Mege, iškišk koją iš po patalų, — tarė jis.

Mergaitė nenoromis iškišo iš po antklodės vis dar šaltą pėdą ir paguldė ją į šiltą Mo delną.

— Taip ir žinojau, — tarė jis. — Šnipinėjai. Negali bent kartą padaryti taip, kaip prašau? — Atsidusęs tėtis pakišo mergaitės koją atgal po maloniai šiltais patalais. Tada atsisėdo ant jos lovos, persibraukė rankomis pavargusį veidą ir nukreipė žvilgsnį pro langą. Jo plaukai buvo pilkšvi kaip kurmio kailiukas. Megė buvo šviesiaplaukė kaip motina, kurios teturėjo tik porą neryškių nuotraukų. „Džiaukis, kad į ją esi panašesnė nei į mane, — nuolat sakydavo Mo. — Mano galva ant mergaitiško kaklo nekaip atrodytų.“

Tačiau Megė norėtų būti panašesnė į tėvą. Pasaulyje nėra veido, kurį mylėtų labiau nei šį.

— Vis tiek nesupratau, apie ką ten kalbėjotės, — sumurmėjo ji.

— Gerai jau.

Mo žvelgė pro langą, tarsi kieme tebestovėtų Dulkėtasis Pirštas. Tada atsikėlė ir nuėjo prie durų.

— Pasistenk dar kiek pamiegoti, — tarė jis.

Tačiau Megė nenorėjo miego.

— Dulkėtasis Pirštas! Kas čia per vardas? — pasiteiravo ji. — Ir kodėl jis vadina tave Stebuklinguoju Liežuviu?

Mo neatsakė.

— O dar tas, kuris tavęs ieško... girdėjau, kaip jį pavadino Dulkėtasis Pirštas... Ožiaragis. Kas jis toks?

— Su juo tau nebūtina susipažinti. — Tėtis neatsigręžė. — Maniau, tu nieko neišgirdai. Iki rytdienos, Mege.

Šįkart jis neuždarė durų. Šviesa iš koridoriaus krito ant Megės lovos. Maišėsi su nakties juoduma, kuri varvėjo kambarin pro langą, o Megė gulėjo ir lūkuriavo, kad tamsa pagaliau dingtų, išsinešdama su savimi grėsmingą nelaimės nuojautą.

Tik daug vėliau ji suprato, kad toji nelaimė gimė ne šią naktį. Ji tiesiog vėl atslinko.