Nekokios perspektyvos

Tuo tarpu smauglys vieną akimirką lengvai palietė Maugliui petį savo galva ir pasakė:

— Turi drąsią širdį ir mandagų liežuvį, — su jais, žmogiuk, toli nueisi džiunglėse. O dabar skubėk su savo bičiuliais. Eik ir išsimiegok, nes jau mėnulis prie laidos, o be to, čia dabar dėsis tokie dalykai, kurių tau dar nepritinka matyti.

Radjardas Kiplingas, „Džiunglės“10

Sočiai pavalgyti jie tikrai gavo. Per pietus viena moteris atnešė jiems duonos ir alyvuogių, vakarienei buvo makaronų, kvepiančių šviežiu rozmarinu. Tačiau tai nesutrumpino ilgų laukimo valandų; prisikimšus pilvus neišgaravo ir baimė dėl rytdienos. Galbūt jos nebūtų išvaikiusi net ir knyga, tačiau nėra jokios prasmės apie tai galvoti. Čia nebuvo knygos, tik belangės sienos ir užrakintos durys. Tiesa, palubėje kabojo nauja lemputė, tad jiems nereikėjo visą laiką kiūtoti tamsoje. Megė vis žvilgčiojo pro durų plyšį, norėdama pažiūrėti, ar jau sutemo. Įsivaizdavo, kaip ten, lauke, saulės atokaitoje šildosi driežai. Aikštėje priešais bažnyčią matė keletą. Ar tasai smaragdo spalvos driežas, išvinguriavęs iš monetų krūvos, rado kelią laukan? O kaipgi berniukas? Kaskart užmerkusi akis Megė išvysdavo suglumusį jo veidą.

Megė klausė savęs, ar ir Mo suka dėl to galvą. Nuo tada, kai juos vėl užrakino, Mo nepratarė nė žodžio. Krito ant šiaudų ir nusisuko veidu į sieną. Elinora buvo neką šnekesnė.

— Kaip kilnu, — tesumurmėjo ji, kai Kokerelis užsklendė paskui juos duris. — Mūsų šeimininkas parūpino dar dvi krūveles supelijusių šiaudų. — Tada atsisėdo kampe, ištiesė kojas ir įsispoksojo pirma į savo kelius, paskui į purviną sieną.

— Mo? — po kiek laiko prabilo Megė, kai tyla pasidarė nebepakenčiama. — Kaip manai, ką jie padarys tam berniukui? Ir koks gi tas draugas, kurį tu turi išskaityti Ožiaragiui iš knygos?

— Nežinau, Mege, — atsakė Mo neatsigręždamas.

Tad ji paliko tėtį ramybėje, susiruošė šiaudų guolį šalia Mo ir ėmė žingsniuoti palei plikas sienas. Galbūt už vienos iš jų sėdi tasai nepažįstamas berniukas? Megė priglaudė ausį prie sienos. Pro ją nesiskverbė joks garsas. Kažkas buvo išbraižęs tinke savo vardą: Rikardas Bentonė, 1996 05 19. Megė perbraukė pirštais raides. Per dvi plaštakas nuo šio buvo įrėžtas kitas vardas, paskui dar vienas. Megė klausinėjo savęs, kas gi jiems nutiko — Rikardui, Ugo ir Bernardui... „Gal ir man įrėžti savo vardą, — pagalvojo ji, — tam atvejui, jei...“ Verčiau nebaigti tos minties.

Už Megės nugaros nuo savo šiaudų guolio dūsaudama pakilo Elinora. Kai mergaitė atsigręžė, Elinora šyptelėjo.

— Kaži ką dabar atiduočiau už šukas, — tarė ji ir nusibraukė plaukus nuo kaktos. — Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad šitokioje situacijoje pasigesiu šukų, bet taip jau yra. Jergutėliau, net visus plaukų smeigtukus išbarsčiau. Turbūt atrodau kaip ragana ar ne pačias geriausias dienas išgyvenantis šepetys buteliams plauti.

— Ne, tiesą sakant, tu visai neblogai atrodai. Plaukų smeigtukai tau juk nuolat išslysdavo, — tarė Megė. — Man netgi atrodo, kad atrodai pajaunėjusi.

— Pajaunėjusi? Hm. Na, jei tu taip manai... — Elinora nužvelgė save. Pelės pilkumo megztinis buvo apkibęs purvo gurvuoliais, o pėdkelnėse nubėgusios net trys akys. — Išties miela, — tarė ji timptelėjusi sijono kraštą žemiau kelių, — kad man taip padėjai bažnyčioje. Man kinkos linkte linko, taip buvau nusigandusi. Nė nenutuokiu, kas su manimi darosi. Jaučiuosi taip, lyg būčiau kažkas kita, lyg senoji geroji Elinora išvažiavo namo ir paliko mane čia vieną. — Jos lūpos pradėjo virpėti, ir akimirką Megė nusigando, kad ji pravirks, bet vis dėlto senoji Elinora dar nebuvo išgaravusi.

— Na štai ir vėl, — tarė ji. — Tik bėdoje pasirodo, iš kokio medžio esi išdrožtas. Visados maniau, kad esu iš ąžuolo, bet, regis, tai veikiau kriaušė ar koks kitas minkštutėlis medis. Vos tik kažkoks niekšelis pamosavo peiliu man po nosimi, ir jau pažiro skiedros.

Dabar vis dėlto ašaros pabiro, kad ir kaip Elinora bandė jas nuryti. Piktokai persibraukė atgalia ranka per akis.

— Mano manymu, tu tvirtai laikaisi, Elinora. — Mo vis dar tebegulėjo nusisukęs veidu į sieną. — Manyčiau, jūs abi puikiai laikotės. O aš pats sau mielai sprandą nusukčiau už tai, kad priviriau šitiek košės ir dar jus į visa tai įvėliau.

— Nesąmonė, jei čia kam ir reikėtų nusukti spandą, tai Ožiaragiui, — tarė Elinora. — Ir dar Bastai. Jergutėliau, niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors šitaip su pasimėgavimu trokšiu kieno nors mirties. Esu tikra, jei jau galėčiau uždėti Bastai pirštus ant kaklo...

Pamačiusi nustebusį Megės žvilgsnį Elinora kalta nutilo, bet Megė tik gūžtelėjo pečiais.

— Man irgi ne kitaip, — sumurmėjo ji ir pradėjo raižyti dviračio raktu ant sienos M raidę. Keista, kad šitas raktas vis dar jos kelnių kišenėje. Tarsi prisiminimas apie tą kitą gyvenimą.

Elinora perbraukė pirštu per nubėgusią akį, Mo apsivertė ant nugaros ir įsispoksojo į lubas.

— Man labai gaila, Mege, — prabilo jis staiga. — Man taip gaila, kad leidau, jog iš manęs atimtų knygą.

Megė raižė sienoje didelę raidę E.

— Ak, dabar jau vis vien, — tarė ji ir žingtelėjo atgal. Raidė G jos varde panėšėjo į prakąstą O. — Galbūt vis tiek nebūtum galėjęs jos niekada atsiimti.

— Taip, galbūt, — sumurmėjo Mo ir vėl įsispoksojo į lubas.

— Tai ne tavo kaltė, Mo, — tarė Megė. „Svarbiausia, kad tu su manimi, — norėjo pridurti. — Svarbiausia, kad Basta niekad nebeprispaustų tau peilio prie kaklo. O mamos aš juk beveik neprisimenu, pažįstu ją tik iš kelių nuotraukų“.

Tačiau ji tylėjo, nes žinojo, kad visa tai Mo nepaguos, priešingai, greičiausiai tik dar labiau nuliūdins. Pirmą kartą Megė pajuto, kaip jai trūksta mamos. Ir visą beprotišką akimirką juto pavydą.

Įrėžė tinke E — tai nebuvo sunku — ir nuleido dviračio raktą.

Lauke išgirdo besiartinančius žingsnius.

Elinora užsiėmė ranka burną, o žingsniai sustojo. Duris pravėrė Basta. Už jo stovėjo moteris; Megė atpažino senutę, kurią buvo mačiusi Ožiaragio name. Moteris niūriu veidu prasibrovė pro Bastą ir pastatė ant grindų puodelį ir termosą.

— Tarsi man trūktų darbo, — sumurmėjo prieš išeidama. — Dabar dar ir šituos ponus reikia penėti. Bent jau duokit jiems darbo, jei jau įkalinot.

— Pasakyk tai Ožiaragiui, — teatsakė Basta. Tada išsitraukė peilį, vyptelėjo Elinorai ir nusivalė ašmenis į švarką. Lauke temo, ir jo baltutėliai marškiniai sutemoje tiesiog švytėjo.

— Paragauk arbatos, Stebuklingasis Liežuvi, — tarė jis mėgaudamasis Elinoros veide atsispindinčiu siaubu. — Mortola įdėjo į arbatinį tiek medaus, kad pirmasis gurkšnis tau veikiausiai burną užklijuos, bet gerklė rytoj bus vėl kaip nauja.

— Ką padarėt berniukui? — paklausė Mo.

— O, manyčiau, jis įkalintas kažkur visai šalia. Kokerelis rytoj surengs jam išmėginimuką ugnimi, tada sužinosim, ar jis ko nors vertas.

Mo atsisėdo.

— Išmėginimą ugnimi? — perklausė, jo balse buvo justi ir kartėlis, ir pašaipa. — Na, vargu ar tu galėtum tą padaryti. Juk bijai net Dulkėtojo Piršto degtukų.

— Prikąsk liežuvį! — šnipštelėjo Basta. — Dar žodis, ir jį tau nupjausiu, kad ir tokį vertingą.

— To nepadarysi, — stodamasis tarė Mo. Neskubėdamas prisipylė puodelį arbatos.

— Gal ir ne. — Basta prislopino balsą, tarsi baimintųsi, kad kas nors klausosi. — Bet tavo dukrelė irgi turi liežuvį, o jis ne toks vertingas kaip tavasis.

Mo sviedė į jį puodelį su karšta arbata, tačiau Basta taip greitai uždarė duris, kad indas sudužo į jas atsitrenkęs.

— Linkiu saldžių sapnų! — riktelėjo Basta anapus durų ir užšovė skląstį. — Paliepsiu atnešti tau kitą puodelį. O rytoj pasimatysim.

Kai Basta nuėjo, įsivyravo tyla. Ilgai ilgai niekas neprabilo.

— Mo, papasakok ką nors, — galiausiai neištvėrė Megė.

— Apie ką norėtum išgirsti? — paklausė jis ir apkabino dukrą per pečius.

— Papasakok, kaip keliaujam po Egiptą, — sušnabždėjo ji, — kaip ieškome lobių, ištveriame smėlio audras, įveikiame skorpionus ir visas tas baisias dvasias, pakylančias iš kapų, saugančias lobius.

— Ak, ta pasaka! — tarė Mo. — Ar ne aštuntajam tavo gimtadieniui ją sukūriau? Kiek prisimenu, ji gana baisi.

— Taip, labai! — tarė Megė. — Bet gerai baigiasi. Viskas baigiasi laimingai, o mes grįžtame apsikrovę lobiais.

— Tokią ir aš noriu išgirsti! — virpančiu balsu pratarė Elinora. Veikiausiai jai akyse vis dar tebestovėjo Bastos peilis.

Tad Mo pradėjo pasakoti — be jokio verčiamų lapų šiurenimo, be begalinio raidžių labirinto.

— Mo, o pasakojant dar juk niekas nebuvo atsiradę, ar ne? — po kiek laiko susirūpinusi paklausė Megė.

— Ne, — atsakė jis. — Tam veikiausiai reikia spaudos dažų ir kitos galvos, sukūrusios istoriją. — Ir jis pasakojo, o Megė ir Elinora klausėsi, kol Mo balsas nunešė jas toli toli. Po kiek laiko jie užmigo.

Visus tris pažadino tas pats garsas. Kažkas krapštėsi prie durų spynos. Megei pasirodė, kad girdi kažką pašnibždom keikiantis.

— O, ne! — sukuždėjo Elinora. Ji pirmoji pašoko ant kojų. — Dabar jie mane išsives! Senė juos įtikino! Kam mus penėti? Tave gal dar, — tarė skubiai metusi žvilgsnį į Mo, — bet kam mane?

— Eik ten prie sienos, Elinora, — tarė Mo, stumdamas Mėgę sau už nugaros. — Abi pasitraukit nuo durų.

Spyna dusliai bilstelėjusi pasidavė, ir kažkas pastūmė duris, — tik tiek, kad galėtų prasibrauti vidun. Dulkėtasis Pirštas. Dar kartą susirūpinęs pažvelgė laukan, tada užvėrė duris ir atsirėmė į jas nugara.

— Girdėjau, kad vėl tai padarei, Stebuklingasis Liežuvi, — tarė jis pritildęs balsą. — Jie sako, vargšas berniukas dar neišleido nė garselio. Ir negaliu ant jo pykti. Patikėkit, šlykštus jausmas — staiga atsidurti visiškai kitoje istorijoje.

— Ko jums čia reikia? — užsipuolė jį Elinora. Pasirodžius Dulkėtajam Pirštui baimė nuo jos veido iškart dingo.

— Palik jį ramybėj, Elinora! — Mo stumtelėjo ją šonan ir prisiartino prie Dulkėtojo Piršto. — Kaip tavo rankos? — paklausė.

Dulkėtasis Pirštas gūžtelėjo pečiais.

— Man užtepė kažkokio tepalo, bet oda vis dar raudona kaip ją laižiusios liepsnos.

— Paklausk, ko jam čia reikia, — šnypštė Elinora. — Jei atėjo tik skiesti mums, kad nekaltas dėl to, jog mes įklimpom į šitą mėšlą, tai prašau nusukti tam melagiui sprandą.

Užuot atsakęs Dulkėtasis Pirštas metė jai raktų ryšulį.

— Kaip jūs manote, kodėl aš čia? — dabar jau jis pakėlė balsą ir išjungė šviesą. — Nebuvo lengva pavogti iš Bastos automobilio raktelius, ir derėtų už tai bent padėkoti, bet tai galėsit padaryti ir vėliau. Dabar nebegaiškim, dinkim. — Jis atsargiai pravėrė duris ir įsiklausė į garsus lauke. — Ant bažnyčios bokšto viršaus stovi sargyba, — sukuždėjo jis, — bet sargybiniai stebi kalvas, o ne kaimą. Šunys uždaryti narve, o jei kartais tektų su jais susidurti, galiu pasakyti: laimė, jie mane myli labiau nei Bastą.

— Kodėl gi turėtume juo pasitikėti? — sukuždėjo Elinora. — O kas, jei už viso to slypi kokia nors velniava?

— Jūs turėsit mane pasiimti! Tai ir viskas, kas už viso to slypi! — užriko Dulkėtasis Pirštas. — Man čia nebėra kas veikti. Ožiaragis mane apgavo. Paleido dūmais tą paskutinį trupinėlį vilties, kurį dar turėjau! Su juo šitaip galima elgtis, mano jis, Dulkėtasis Pirštas tik šuva, kurį galima spardyti, o jis net įkąsti nedrįsta. Bet Ožiaragis klysta. Jis sudegino knygą, tad aš atimsiu iš jo skaitovą, kurį pats ir atgabenau. O dėl jūsų, — Dulkėtasis Pirštas bedė nudegintu pirštu Elinorai į krūtinę, — jūs vyksit kartu, nes turite automobilį. Iš šio kaimo pėsčiom nepaspruksi, nepabėgsi nuo Ožiaragio vyrų ir juo labiau nuo gyvačių, kurių knibžda kalvose. Bet aš nemoku vairuoti, tad...

— Štai, prašom, taip ir žinojau! — Elinora net pamiršo kalbėti pakuždomis. — Jis tegalvoja, kaip išgelbėti savo kailį. Todėl mums ir padeda! Jam net sąžinė nesukirba, ne, kur ten!

— O man tas pats, kodėl jis mums padeda, Elinora, — nekantriai pertraukė ją Mo. — Svarbiausia, kad galim iš čia ištrūkti. Bet mes pasiimsim dar kai ką.

— Pasiimsim? Ką? — Dulkėtasis Pirštas susirūpinęs pažvelgė į Mo.

— Berniuką. Vaikinuką, kuriam nulėmiau tokį pat likimą kaip tau, — atsakė Mo, eidamas pro Dulkėtąjį Pirštą laukan. — Basta sakė, kad jis įkalintas kažkur šalia, o tavo vikriems pirštams jokia spyna ne kliūtis.

— Šituos vikrius pirštus šiandien nusideginau! — pyktai sušnypštė Dulkėtasis Pirštas. — Bet kaip nori. Tavo minkšta širdis dar gali užtraukti mums nelaimę.

Už durų, pažymėtų penketu, Dulkėtajam Pirštui pabeldus pasigirdo tylus čežėjimas.

— Atrodo, jie vis dėlto ketina palikti jį gyvą! — sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas ir ėmėsi spynos. — Pasmerktuosius myriop jie uždaro bažnyčios laidojimo rūsyje, požemyje. Basta kaskart išblykšta kaip miltkirminis, kai Ožiaragis jį tenai pasiunčia, nes aš pasismaginau jam pasakodamas, kad tarp akmeninių karstų vaidenasi baltoji moteris. — Šitai prisiminęs Dulkėtasis Pirštas sukikeno tarsi mokinukas, iškrėtęs itin vykusį pokštą.

Megė pakėlė akis į bažnyčią.

— Ar jie dažnai ką nors baudžia mirtimi? — paklausė tyliai.

Dulkėtasis Pirštas gūžtelėjo pečiais.

— Ne taip dažnai kaip anksčiau. Bet pasitaiko...

— Baik pasakoti jai tokius skiedalus! — sušvokštė Mo. Jiedu su Elinora nenuleido akių nuo bažnyčios bokšto. Sargybinis tupėjo aukštai, šalia varpo. Megei vien pažvelgus svaigo galva.

— Tai ne skiedalai, Stebuklingasis Liežuvi, tai tiesa! Negi nebeatpažįsti jos, pažvelgęs į veidą? Taip, tiesa — pobjaurė mergiotė. Ne itin smagu žvelgti jai į veidą. — Dulkėtasis Pirštas atsitraukė nuo durų ir nusilenkė. — Labai prašom. Spyna įveikta. Galit jį pasiimti.

— Eik tu vidun, — sukuždėjo Megei Mo. — Tavęs jis mažiausiai išsigąs.

Už durų buvo tamsu nors į akį durk, bet Megė vėl išgirdo šiurenimą — tarsi kažkur šiauduose būtų sujudėjęs gyvūnas.

Dulkėtasis Pirštas kyštelėjo pro duris ranką ir įbruko Megei į ranką kišeninį žibintuvėlį. Kai Megė jį įjungė, šviesos spindulys švystelėjo tiesiai tamsiaodžiam berniukui į veidą. Jam pamesti šiaudai buvo dar labiau suplėkę nei tie, ant kurių miegojo Megė, bet berniukas atrodė taip, tarsi nuo tada, kai jį čia užrakino Plokščianosis, dar nebūtų nė bluosto sudėjęs. Sėdėjo apsikabinęs rankomis kelius lyg paskutinę jam likusią atramą.

Galbūt vis dar laukė, kol baigsis šitas slogutis.

— Eikš, — sukuždėjo Megė ir ištiesė berniukui ranką. — Mes norim tau padėti! Išgabensim tave iš čia!

Berniukas nesijudino. Tik žvelgė primerktomis nepatikliomis akimis.

— Mege, pasiskubink, — pro duris sušnabždėjo Mo.

Berniukas, pamatęs Mo, atšlijo, nugara atsirėmė į sieną.

— Prašau, — kuždėjo Megė. — Turi eiti kartu! Jie prigalvojo tau baisių dalykų!

Berniukas vis tebežiūrėjo į Mėgę. Tada dvejodamas atsistojo, nenuleisdamas nuo jos akių. Buvo aukštesnis už ją beveik per plaštaką.

Ir staiga šoko pro praviras duris. Taip šiurkščiai pastūmė Mėgę, kad ji pargriuvo, tačiau pro Mo prasmukti jam nepavyko.

— Ei, ei, — sukuždėjo Mo vaikinukui. — Nurimk, gerai? Mes tikrai norim tau padėti, bet turi daryti tai, ką mes pasakysim, supratai?

Berniukas priešiškai dėbsojo į Mo.

— Jūs visi velniai, — pašnibždomis iškošė jis. — Velniai arba demonai! — Taigi suprato jų kalbą. Ir kodėl gi ne? Juk jo pasaka pasakojama visomis pasaulio kalbomis.

Megė atsistojo ir pasičiupinėjo kelį. Tikrai bus nusibrozdinusi iki kraujo į akmenines grindis.

— Jei jau nori pamatyti porą velnių, tereikia pasilikti čia! — sušvokštė ji braudamasi pro berniuką. Kaip jis nuo jos atšlijo! Tarsi Megė būtų kokia ragana.

Mo prisitraukė berniuką arčiau savęs.

— Ar matai ten, viršuje, sargybinį? — sukuždėjo ir mostelėjo į bažnyčios bokštą. — Jei jis mus pastebės, nužudys.

Berniukas pažvelgė į sargybą.

Dulkėtasis Pirštas irgi prisiartino.

— Einam pagaliau, — šnipštelėjo. — Jei jis nenori eiti, tegu sau lieka. O jūs nusiaukit batus, — pridūrė pažvelgęs į basas berniuko pėdas. — Antraip sukelsit daugiau triukšmo nei visa ožkų banda.

Elinora bambėdama pakluso, berniukas irgi, kad ir dvejodamas, patraukė paskui juos. Dulkėtasis Pirštas nuskubėjo priekin, tarsi norėtų pasprukti nuo savo paties šešėlio. Megei vis susipindavo kojos — taip staigiai žemyn leidosi gatvelė, kuria juos vedė Dulkėtasis Pirštas. Elinora vis tyliai nusikeikdavo, kai užsigaudavo kojos pirštus į išsikišusius grindinio akmenis. Tarp tankiai sustatytų namų buvo tamsu. Tarp pastatų buvo sumūrytos arkos, kurios tarsi trukdė namam sugriūti. Aprūdiję žibintai metė vaiduokliškus šešėlius. Kaskart palei kojas pranėrus katei Megė krūptelėdavo.

Tačiau Ožiaragio kaimas miegojo. Tik kartą jie prasmuko pro sargybinį, kuris rūkydamas rymojo vienoje iš šoninių gatvelių. Kažkur ant stogų riejosi dvi katės, tad sargybinis nusisuko ir pasilenkė akmens, ketindamas sviesti į jas.

Tą akimirką Dulkėtasis Pirštas ir išnaudojo. Megė labai džiaugėsi, kad jis paliepė jiems nusiauti batus. Nesukeldami nė garselio jie prasliūkino pro sargybinį. Jis vis dar tebebuvo nusisukęs, bet Megė išdrįso įkvėpti tik už artimiausio kampo. Ir vėl jai į akį krito daugybė apleistų, negyvenamų namų tuščiomis langų kiaurymėmis ir aptręšusiomis durimis. Kas apgadino namus? Negi tik laikas? Ar jų gyventojai paspruko nuo Ožiaragio, o gal kaimas jau buvo apleistas, kai čia gūžtą susisuko tasai vyras su savo parankiniais? Ar Dulkėtasis Pirštas ne taip pasakojo?

Dulkėtasis Pirštas stabtelėjo. Perspėdamas pakėlė ranką ir prispaudė pirštą prie lūpų. Jie pasiekė kaimo pakraštį. Priešais juos plytėjo automobilių stovėjimo aikštelė. Aptrupėjusį asfaltą apšvietė du žibintai. Kairėje kilo tvora iš vielinio tinklo.

— Už tvoros aikštė, kurioje Ožiaragis rengia šventes, — sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas. — Anksčiau kaimo jaunimas ten ir kamuolį spardydavo, bet dabar čia tevyksta tik velniškos Ožiaragio orgijos: ugnis, degtinė, keletas šūvių į orą, keletas naujamečių raketų, suodžiais ištepti veidai — ir pramogos kaimynams jau paruoštos.

Jie apsiavė batus ir nusekė paskui Dulkėtąjį Pirštą į automobilių stovėjimo aikštelę. Megė vis žvilgčiojo pro vielinę tvorą. Velniškos orgijos. Jai atrodė, kad regi ugnis, suodžiais išteptus veidus...

— Nagi, eime, Mege, — kuždėjo Mo, tempdamas ją paskui save. Kažkur tamsoje buvo girdėti vandens čiurlenimas, ir Megė prisiminė tiltą, kurį jie kirto atvažiuodami čionai. Kas, jei šįkart ten stovės sargybinis?

Aikštelėje buvo keletas automobilių, tarp jų ir Elinoros, tik šiek tiek atokiau nuo kitų. Už jų virš stogų aukštyn šovė bažnyčios bokštas, ir nuo sargybinio akių jų niekas nebeslėpė. Megė iš tolo jo nematė, tačiau tikrai jis ten dar kiūtojo. Iš viršaus jie turbūt atrodė kaip juodi vabalai, ropojantys per stalą. Ar sargybinis turi žiūroną?

— Na, Elinora, greičiau, — šnabždėjo Mo, nes ši visą amžinybę krapštėsi prie automobilio durų spynelės.

— Tuoj, tuoj, — suniurzgė ji. — Mano pirštai ne tokie miklūs kaip mūsų dulkiapirščio draugužio.

Mo apkabino Mėgę per pečius ir susirūpinęs apsižvalgė, tačiau aplink vis dar buvo ramu, — ir aikštelėje, ir tarp namų, tik riejosi katės. Nusiraminęs jis stumtelėjo Mėgę ant užpakalinės sėdynės.

Berniukas akimirką dvejojo, nužvelgė automobilį tarsi keistos rūšies gyvį, lyg nebūtų tikras, ar jis geranoriškas, ar praris jį, bet galiausiai irgi įlipo vidun.

Megė ne itin draugiškai žvilgtelėjo į jį ir pasitraukė kuo toliau. Kelį jai vis dar skaudėjo.

— Kur tas degtukų rijikas? — sukuždėjo Elinora. — Po galais, tik nesakykit, kad tas tipas vėl išgaravo.

Megė pirmoji pamatė Dulkėtąjį Pirštą. Jis slankiojo apie kitus automobilius.

Elinora įsitvėrė vairo, tarsi kovotų su pagunda išvažiuoti be Dulkėtojo Piršto.

— Ką tas tipas vėl sugalvojo? — švokštė ji.

Niekas jai negalėjo atsakyti. Dulkėtasis Pirštas užtruko siaubingai ilgai, o kai grįžo, užlenkė sulankstomą peilį.

— Ką gi tai reiškia? — užsipuolė Elinora, kai jis atsisėdo ant užpakalinės sėdynės greta berniuko. — Argi ne jūs sakėte, kad reikia pasiskubinti? O ką išsidirbinėjote su peiliu? Tikiuosi, nieko nepapjovėte?

— Ar mano vardas Basta? — sudirgęs atsakė Dulkėtasis Pirštas, stengdamasis suraityti kojas už vairuotojo sėdynės. — Supjausčiau jiems padangas, štai ir viskas. Dėl visa ko. — Jis tebelaikė peilį rankose.

Megė neramiai pažvelgė į jį.

— Tai Bastos peilis, — tarė ji.

Dulkėtasis Pirštas nusišypsojo ir įsikišo peilį į kelnių kišenę.

— Jau nebe. Mielai būčiau nukniaukęs ir tą kvailą jo amuletą, tačiau net ir naktį nenusiima jo nuo kaklo, todėl buvo pernelyg pavojinga.

Kažkur sulojo šuva. Mo nuleido langelį ir sunerimęs iškišo galvą laukan.

— Norit tikėkit, norit ne, bet šitokį pragarišką triukšmą kelia tik rupūžės, — tarė Elinora, bet tai, ką ir Megė išgirdo staiga nuaidint nakties tyloje, buvo ne rupūžės kurkimas, ir kai ji nusigandusi pažvelgė pro galinį langą, pamatė iš vieno automobilio, purvino apdulkėjusio balto furgono, išlipant vyrą. Tai buvo vienas iš Ožiaragio parankinių, Megė buvo pastebėjusįjį bažnyčioje. Jis užsimiegojęs dairėsi.

Kai Elinora užvedė variklį, jis nusimetė nuo peties šautuvą ir puolė prie jų automobilio. Akimirką Megei jo netgi pagailo, toks sutrikęs ir užsimiegojęs atrodė. Kaip Ožiaragis pasielgs su sargybiniu, kuris užuot budėjęs miegojo? Tačiau tada jis pakėlė šautuvą ir šovė. Megė nulenkė galvą žemai už galinės sėdynės atlošo, o Elinora paspaudė akceleratorių.

— Po galais! — šaukė ji Dulkėtajam Pirštui. — Negi nematėte to vyrioko, kai slankiojot apie automobilius?

— Ne, nemačiau! — užriko ir Dulkėtasis Pirštas. — O dabar važiuokit! Ne tuo keliu! Į plentą veda ana tas!

Elinora susuko vairą. Berniukas šalia Megės susigūžė. Sulig kiekvienu šūviu jis stipriai sumerkdavo akis ir rankomis užsispausdavo ausis. Ar jo pasakoje buvo ginklų? Matyt, tiek pat nedaug kaip ir automobilių. Elinoros mašina taip šokčiojo akmenimis grįstu keliu, kad Megės ir berniuko galvos susidaužė viena į kitą. Galiausiai jie pasiekė plentą, bet nedaug tepagerėjo.

— Mes atvykome ne šituo plentu! — šaukė Elinora. Ožiaragio kaimas kilo virš jų it kokia tvirtovė. Namai visai nemažėjo.

— Šituo, tik Basta mus pasitiko gerokai aukščiau! — Dulkėtasis Pirštas viena ranka laikėsi įsitvėręs atlošo, kita spaudė savo kuprinę. Iš jos sklido piktas urzgimas, tad berniukas pasibaisėjęs dėbtelėjo į tą maišą.

Megei pasirodė, kad atpažino tą vietą, kur jie sutiko Bastą, po to kalvą, nuo kurios pirmą kartą pamatė Ožiaragio kaimą. Tada namai staiga išnyko, praryti nakties, tarsi kaimo nė būti nebuvę.

Ant tilto sargybos nebuvo, prie surūdijusio užkardo, užkertančio kelią į kaimą, irgi ne. Megė atsigręžė ir žiūrėjo, kol kaimas dingo tamsoje. „Viskas baigta, — pagalvojo ji. — Tikrai baigta.“

Naktis buvo giedra. Megė dar niekad nebuvo mačiusi šitiek žvaigždžių. Dangus plytėjo virš juodų kalvų it mažyčiais perliukais nusagstyta skraistė. Atrodė, visas pasaulis sudarytas tik iš kalvų, panašių į katės nugarą, apgaubtų nakties, be jokio žmogaus, be namų. Ir be baimės.

Mo atsigręžė ir nubraukė Megei plaukus nuo kaktos.

— Ar viskas gerai? — paklausė.

Ji linktelėjo ir užsimerkė. Staiga panoro tik miegoti... jei leistų besidaužanti širdis.

— Tai sapnas! — murmėjo kažkas šalia jos monotonišku balsu. — Ne kas kita kaip sapnas. O kas gi daugiau?

Megė atsisuko. Berniukas į ją nežiūrėjo.

— Turėtų būti sapnas, — pakartojo jis ir taip stipriai sukinkavo galva, tarsi norėtų pats save padrąsinti. — Viskas atrodo netikra, neteisinga, visiškai beprotiška, lygiai kaip sapnuose, o dabar, — jis mostelėjo galva lango pusėn, — dabar mes dar ir skrendam. Arba naktis skrenda pro mus. Kad ir kaip ten būtų...

Megė vos nesusijuokė. Tai ne sapnas, norėjo pasakyti, bet buvo pernelyg pavargusi, kad ryžtųsi pasakoti visą tą sudėtingą istoriją. Pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą. Šis glostinėjo kuprinės audinį, veikiausiai norėjo šitaip nuraminti savo įpykusį kiauniuką.

— Nežiūrėk į mane šitaip, — tarė pastebėjęs Megės žvilgsnį. — Aš jam neaiškinsiu. Tai turėtų padaryti tavo tėvas. Galiausiai juk jis kaltas dėl šio jo slogučio.

Kai Mo atsigręžė į berniuką, jo veide galėjai išskaityti, kaip jį kamuoja sąžinė.

— Kuo tu vardu? — paklausė Mo. — Tavo vardo nebuvo... — ir užsikirto.

Berniukas nepatikliai pažvelgė į Mo, tada nunarino galvą.

— Faridas, — atsakė negyvu balsu. — Aš Faridas, tačiau manau, kad sapne kalbėti blogai. Tuomet niekad negrįši atgal. — Tai pasakęs suspaudė lūpas, įsispoksojo priešais save, tarsi vengtų į ką nors pažvelgti, ir nutilo. Ar savo pasakoje jis turėjo tėvus? Megė to neprisiminė. Buvo pasakojama tik apie berniuką, bevardį vaikinuką, kuris tarnavo plėšikų gaujai. — Tai sapnas, — sukuždėjo jis vėl. — Tik sapnas. Patekės saulė ir viskas išnyks. Taip taip.

Mo pažvelgė į vaikinuką nelaimingas ir bejėgis, lyg žmogus, pačiupinėjęs paukščio jauniklį ir turįs stebėti, kaip dėl to tėvai išstumia mažylį iš lizdo. „Vargšas Mo, — pagalvojo Megė. — Vargšas Faridas.“ Bet jos galvoje sukosi ir kita mintis, tokia, kurios ji gėdijosi. Atėjo galvon tuomet, kai Ožiaragio bažnyčioje pamatė iš aukso monetų krūvos išlendant driežą. „Aš irgi norėčiau šitaip galėti“, — kuždėjo ta mintis, tyliai tyliai, bet vis pasikartodama. Tarsi kokia gegutė jos širdyje lizdą susisuko tas noras, kėtojosi, šiaušė plunksnas, kad ir kaip Megė mėgino jį išstumti iš galvos. „Aš irgi norėčiau šitaip sugebėti, — kuždėjo jis. — Norėčiau mokėti išvilioti jas, paliesti, visas tas figūras, nuostabius pavidalus, noriu, kad jie iššoktų iš puslapių ir sėstų šalia manęs, noriu, kad jie man šypsotųsi, noriu, noriu, noriu...“

Lauke vis dar tebebuvo tamsu, tarsi rytas nė neketintų išaušti.

— Važiuosiu per naktį, — pasakė Elinora. — Važiuosiu, kol pasieksiu savo namus.

Ir staiga toli už jų sublyksėjo žibintai, tarsi pirštai, ieškantys kelio naktyje.