Vėl Ožiaragio kaime
Ji kalbėjosi su karaliumi ir paslapčia vylėsi, kad šis uždraus savo sūnui vykti į iškylą. Tačiau karalius tarė:
— Na, mieloji, juk tikra tiesa, kad nuotykiai išeina į naudą net ir patiems mažiausiems. Nuotykiai gali įaugti į kraują, net jei pats žmogus vėliau nė neprisimins juos patyręs.
Eva Ibotson, „Tryliktojo perono paslaptis“
Tą apniukusią lietingą dieną, kai Megė antrą kartą pamatė Ožiaragio kaimą, jis tikrai nebuvo panašus į pavojingą vietą. Tarp žalių kalvų kyščiojo vargani namukai. Nė vienas saulės spindulys jų neapšvietė, tad nuspėti amžių buvo sunku, ir Megė vargiai galėjo patikėti, kad tai tie patys namai, kurie pabėgimo naktį atrodė tokie grėsmingi.
— Įdomu, — sukuždėjo Fenolijas, kai Basta pasuko į automobilių stovėjimo aikštelę. — Ar žinai, kad ši vietovė stebėtinai panaši į vieną „Rašalo širdies“ veiksmo vietą? Tiesa, nėra pilies, bet kraštovaizdis aplink beveik toks pat, ir kaimo amžius turėtų būti maždaug toks. Žinai, „Rašalo širdies“ veiksmas vyksta pasaulyje, truputį panašiame į mūsų viduramžius. Žinoma, šiek tiek pridėjau, pavyzdžiui, fėjas ir milžinus, o kai ką praleidau, tačiau...
Megė toliau nebesiklausė. Nenorom prisiminė tą naktį, kai jie paspruko iš Ožiaragio nelaisvės. Tąsyk taip vylėsi, kad niekuomet nebeišvys šitos automobilių stovėjimo aikštelės, bažnyčios ir šių kalvų.
— Nagi, judinkitės, — sugrumeno Plokščianosis, atplėšęs automobilio dureles. — Juk dar prisimeni, kur eiti, ar ne?
Taip, Megė dar prisiminė — nors šiandien čia viskas atrodė kitaip. Fenolijas dairėsi po gatveles kaip koks turistas.
— Pažįstu šitą kaimą, — sukuždėjo Megei. — Tai yra esu apie jį girdėjęs. Apie jį pasakojama ne viena liūdna istorija. Žemės drebėjimas praėjusį šimtmetį, o tada dar tasai karas...
— Patausok savo liežuvį, rašeiva tu! — pertraukė Basta. — Nemėgstu, kai šnabždamasi.
Fenolijas piktai pažvelgė į jį ir nutilo. Neištarė nė žodžio, kol jie pasiekė bažnyčią.
— Nagi, atverkit duris, ko laukiat? — suurzgė Plokščianosis, ir Megė kartu su Fenoliju atvėrė sunkias medines duris. Vėsus į juos plūstelėjęs oras buvo toks pats pradvisęs kaip ir tą dieną, kai Megė čia įėjo su Mo ir Elinora. Viduje irgi nedaug kas tepasikeitė. Šią debesuotą dieną raudonos sienos atrodė dar grėsmingesnės, o lėliška Ožiaragio skulptūros veido išraiška, regis, tapo dar rūstesnė. Statinės, kuriose buvo sudegintos knygos, irgi tebestovėjo tose pačiose vietose, tik nebebuvo Ožiaragio krėslo laiptų viršuje. Du vyrai kaip tik nešė laiptais naują krėslą. Šalia jų stovėjo senyva moteris, panaši į šarką, Megė ją nenorom prisiminė, dabar ji nekantriu balsu nurodinėjo vyrams.
Basta stumtelėjo šalin dvi moteris, klūpom centrinėje navoje plaunančias grindis, ir nužingsniavo prie altoriaus laiptų.
— Mortola, kur Ožiaragis? — iš tolo šūktelėjo tai moteriai. — Turiu jam naujienų. Svarbių naujienų.
Senoji moteris net galvos nepasuko.
— Labiau į dešinę, pusgalviai jūs! — nurodinėjo vyrams, kurie vis dar kankinosi su sunkiu krėslu. — Na matot, juk įmanoma. — Tada su nuobodžiaujančio žmogaus išraiška veide atsigręžė į Bastą. — Laukėme tavęs grįžtant anksčiau, — tarė ji.
— Ką tai reiškia? — Basta pakėlė balsą, bet Megė jame išgirdo ir netvirtumo gaidelę. Net pasirodė, kad Basta bijosi senės. — Žinai, kiek toje prakeiktoje pakrantėje kaimelių? O mes net nebuvome tikri, kad Stebuklingasis Liežuvis pasiliko tose apylinkėse. Bet aš pasitikiu savo nosimi, tad... — jis mostelėjo galva Megės link, — savo užduotį įvykdžiau.
— Ak štai kaip? — Šarka žvilgtelėjo pro Bastą tolyn, ten, kur šalia Plokščianosio stovėjo Megė ir Fenolijas. — Aš matau tik senyvą poną ir mergaitę. O kur jos tėvas?
— Jo nebuvo! Bet jis pats čionai atvyks. Mažė — geriausias jaukas.
— O kaip Stebuklingasis Liežuvis sužinos, kad mergaitė čia?
— Palikau jam žinutę!
— Kada išmokai rašyti?
Megė matė, kaip nuo pykčio įsitempia Bastos pečiai.
— Palikau užrašytą savo vardą, daugiau žodžių nė nereikia, kad suprastų, kur ieškoti savo brangiausios dukrelės. Pasakyk Ožiaragiui, kad uždarysiu ją į vieną iš narvų. — Ištaręs šiuos žodžius apsisuko ant kulno ir atžingsniavo prie Megės ir Fenolijo.
— Ožiaragio nėra, ir aš nežinau, kada jis grįš! — pavymui riktelėjo Mortola. — O kol jo nėra, čia vadovauju aš, ir, mano nuomone, pastaruoju metu savo užduotis tu vykdai ne taip, kaip iš tavęs laukiama!
Basta atsisuko taip staigiai, lyg jam kas į sprandą būtų įgėlęs, bet Mortola nesutrikusi kalbėjo toliau:
— Pirmiausia leidaisi, kad Dulkėtasis Pirštas nukniauktų raktus, paskui praradai mūsų šunis, turėjome siųsti tavęs ieškoti kalnuose, o dabar dar šitai. Atiduok savo raktus. — Šarka ištiesė ranką.
— Ką? — Basta išblyško lyg berniukas, kuriam iškarš kailį prieš visą klasę.
— Gerai mane supratai. Pasiimsiu raktus sau — narvų raktus, požemių ir benzino saugyklos. Duok man juos.
Basta nepakrutėjo iš vietos.
— Tu neturi teisės! — sušvokštė jis. — Raktus man davė Ožiaragis ir tik jis gali juos atsiimti. — Basta vėl nusisuko.
— Jis iš tavęs ir pasiims! — šūktelėjo Mortola pavymui. — Ir vos grįžęs lauks tavo raporto. Gal jam bus lengviau suprasti nei man, kodėl tu neparvežei Stebuklingojo Liežuvio.
Basta nieko neatsakė, tik sučiupo Mėgę ir Fenoliją už rankų ir truktelėjo durų link. Šarka dar kažką šaukė pavymui, bet Megė nebesuprato, ką. Ir Basta nebeatsigręžė.
Užrakino ją ir Fenoliją sandėliuke, pažymėtame penktuoju numeriu, tame pačiame, kur anksčiau kalėjo Faridas.
— Taigi, čia palauksi, kol tėvelis atlėks, — pasakė Basta ir įstūmė Mėgę vidun.
Megė jautėsi it kokiame slogiame sapne, kurį sapnuoja antrą kartą. Tik šįkart čia nebuvo priplėkusių šiaudų, ant kurių būtų galima atsisėsti, o lemputė palubėje nedegė. Užtat pro siaurą plyšį sienoje vidun patekdavo siauras dienos šviesos pluoštas.
— Na, puiku! — tarė Fenolijas ir atsidusęs klestelėjo ant šaltų grindų. — Tvartas. Kaip neoriginalu. Tiesą sakant, būčiau manęs, kad Ožiaragis savo kaliniams bent jau tikrą kalėjimą turės.
— Tvartas? — Megė atsirėmė nugara į sieną. Girdėjo, kaip į uždaras duris teškena lietaus lašai.
— Taip. O kaip tu manei, kas čia? Anksčiau visuomet šitaip namus statydavo: apačioje — gyvuliai, viršuje — žmonės. Kai kuriuose kalnų kaimuose ožkos ir asilai vis dar taip tebelaikomi. Kai rytais išgena gyvulius į ganyklas, gatvėse visur pasilieka garuojančių krūvelių, ir eidamas pirkti bandelių į jas įmini. — Fenolijas išsirovė iš nosies plaukelį, apžiūrėjo jį, tarsi negalėdamas patikėti, kad toks dygus išaugo jo nosyje, ir nuspriegė šalin. — Išties truputį keista, — sumurmėjo jis, — bet kaip tik taip įsivaizdavau Ožiaragio motiną — tokia pat nosis, arti susodintos akys, net ir būdas, kaip sukryžiuoja ant krūtinės rankas ir atkiša smakrą.
Megė netikėdama savo ausimis pažvelgė į Fenoliją.
— Ožiaragio motina? Toji šarka?
— Šarka! Tu ją taip pavadinai? — Fenolijas tyliai nusijuokė. — Lygiai tokia pravardė jai duota mano istorijoje. Tikrai stebėtina. Saugokis jos. Senė ne itin meilaus būdo.
— O aš maniau, kad ji — Ožiaragio ekonomė.
— Hm, tikriausiai tau ir derėjo taip manyti. Taigi kol kas saugok mūsų mažytę paslaptį, supratai?
Megė linktelėjo, nors ir nieko nesuprato. O galiausiai juk vis vien, kas toji senė. Viskas vis vien. Šįkart čia nėra Dulkėtojo Piršto, kuris nakčia atrakintų duris. Viskas veltui — tarsi jie nė nebūtų pasprukę. Megė žengė prie užrakintų durų ir priglaudė prie jų delnus.
— Mo atvyks, — sukuždėjo ji. — Ir tada jie įkalins mus čia amžių amžiams.
— Nagi, nagi! — Fenolijas atsistojo ir priėjo prie Megės. Priglaudė ją prie krūtinės ir prispaudė jos veidelį prie savo švarko. Medžiaga buvo šiurkšti, kvepėjo pypkių tabaku.
— Aš ką nors sugalvosiu, — sušnabždėjo Megei. — Juk galiausiai aš sugalvojau tuos niekšus. Būtų juokinga, jei negalėčiau jų ištrinti iš šio pasaulio. Tavo tėvas turėjo vieną mintį, bet...
Megė pakėlė ašarotą veidą ir su viltimi pažvelgė į rašytoją, tačiau senukas papurtė galvą.
— Vėliau. O dabar papasakok, kodėl Ožiaragiui rūpi tavo tėvas. Ar tai susiję su jo gebėjimu skaityti balsu?
Megė linktelėjo ir nusibraukė ašaras.
— Jis nori, kad Mo išskaitytų jam kažkokį seną draugą...
Fenolijas padavė mergaitei nosinę. Kai Megė šluostėsi, iš jos iškrito keletas tabako trupinėlių.
— Draugą? Ožiaragis neturi draugų. — Senasis ponas suraukė kaktą. Ir Megė pajuto, kaip jis staiga giliai įkvėpė.
— Kas jis? — paklausė mergaitė, bet Fenolijas tik nušluostė jai ašarą nuo skruosto.
— Kai kas, su kuo tu susitiksi nebent tarp dviejų knygų aptaisų, — atsakė išsisukinėdamas. Tada nusisuko ir pradėjo vaikštinėti pirmyn atgal. — Ožiaragis netrukus grįš, — tarė jis. — Turiu pagalvoti, kaip jį pasitikti.
Tačiau Ožiaragis vis negrįžo. Lauke sutemo, o jų vis dar niekas neatėjo išleisti iš kalėjimo. Net ir valgyti neatnešė. Kai pro plyšį sienoje ėmė skverbtis nakties oras, pasidarė šalta, ir jiedu kiūtojo surėmę šonus ant kietų grindų, šildydami kits kitą.
— Ar Basta vis dar toks pat prietaringas? — po kiek laiko paklausė Fenolijas.
— Taip, labai, — atsakė Megė. — Dulkėtasis Pirštas už tai mielai jį traukia per dantį.
— Gerai, — sumurmėjo Fenolijas. Ir daugiau nieko.