Fenolijas
Jei neskaitėte knygos „Tomo Sojerio nuotykiai“, nieko apie mane nežinote, bet tai nesvarbu. Tą knygą parašė ponas Markas Tvenas ir papasakojo daugmaž teisybę. Kai ką jis, žinoma, pamelavo, bet apskritai papasakojo teisybę. Tai nieko. Aš kaip gyvas nemačiau žmogaus, kuris gyvenime nė sykio nebūtų sumelavęs...
Markas Tvenas, „Heklberio Fino nuotykiai“15
Kai Mo ir Megė išėjo iš viešbučio, Dulkėtasis Pirštas su Faridu I Xjau laukė automobilių stovėjimo aikštelėje. Virš artimiausių kalvų kybojo lietų nešantys debesys, drungnas vėjas pamažu ginė juos jūros link. Šiandien viskas atrodė pilka, net įvairių spalvų tinku nutinkuoti namai ir žydintys krūmai šalia gatvės. Mo įsuko į pakrante vedantį kelią, apie kurį Elinora pasakojo, kad jį nutiesę dar romėnai, ir patraukė tolyn į vakarus.
Visą kelią jiems iš kairės buvo jūra, vanduo iki pat horizonto, kartais ją užstodavo namai, kartais medžiai, bet šį rytą ji neatrodė tokia patraukli kaip tąsyk, kai Megė su Elinora ir Dulkėtuoju Pirštu nusileido iš kalnų. Bangose atsispindėjo vienoda dangaus pilkuma, jūros putos panėšėjo į paplavas. Megė vis pagaudavo save nukreipiant akis į dešinę, į kalvas, tarp kurių kažkur slypėjo Ožiaragio kaimas. Kartą jai net pasirodė, kad tamsioje kalnų klostėje mato blyškų bažnyčios bokštą, ir širdis sutvinkčiojo kažkur gerklėje, nors ir žinojo, kad ten negali būti Ožiaragio bažnyčia. Galiausiai juk jos kojos dar prisiminė tą be galo ilgą kelią.
Mo važiavo greičiau nei įprastai, kur kas greičiau, veikiausiai nekantravo kuo skubiau pasiekti tikslą. Po geros valandos jie išsuko iš pakrantės plento ir patraukė siauru vingiuotu keliu per slėnį, žalią nuo namų. Kalvos buvo sėte nusėtos šiltnamiais, jų stiklai nudažyti baltomis kalkėmis, saugančiomis nuo saulės, kurios šiandien nebuvo matyti. Tik kai kelias pasuko aukštyn, abipus vėl pasirodė žaluma. Mūrus pakeitė laukinės pievos, kelkraščiuose gūžėsi alyvmedžiai. Porą kartų kelias atsišakojo, ir Megės tėčiui vis teko žvilgčioti į nusipirktą žemėlapį, kol galiausiai lentelėje perskaitė reikiamą gatvės pavadinimą.
Jie įvažiavo į nedidelę gyvenvietę, ją tesudarė aikštė, pora tuzinų namų ir bažnyčia, labai panaši į esančią Ožiaragio kaime. Išlipusi iš automobilio Megė apačioje pamatė tyvuliuojant jūrą. Net iš toli buvo matyti bangų purslai, tokia nerami šią pilką dieną buvo jūra. Mo pastatė automobilį kaimo aikštėje, visai šalia paminklo dviejų čia praūžusių karų aukoms. „Žuvusiųjų sąrašas, kaip tokiam nedideliam kaimui, gana ilgas, — pamanė Megė, — vardų beveik tiek pat, kiek namų.“
— Automobilio gali nerakinti, pasaugosiu! — tarė Dulkėtasis Pirštas, nes Mo ketino užrakinti. Jis užsimetė ant pečių kuprinę, pasirišo prie grandinėlės apsnūdusį Gviną ir įsitaisė ant laiptelių prie paminklo. Faridas tylomis atsisėdo šalia, o Megė nusekė paskui Mo.
— Prisimink, kad žadėjai apie mane nieko nepasakoti! — pavymui šūktelėjo Dulkėtasis Pirštas.
— Gerai jau, gerai, — atsakė Mo.
Faridas vėl pradėjo žaisti su degtukais, Megė atsigręžusi tai pastebėjo. Užgesinti degantį degtuką burnoje jam jau tikrai neblogai pavykdavo, bet Dulkėtasis Pirštas vis dėlto atėmė dėžutę, ir Faridas nepatenkintas įsispoksojo į tuščias savo rankas.
Megei dėl tėčio profesijos jau buvo tekę susipažinti su žmonėmis, mylinčiais knygas, jas parduodančiais, kolekcionuojančiais, spausdinančiais arba, kaip jos tėtis, sergstinčiais, kad knygos nesuirtų, bet dar nebuvo sutikusi tokio, kuris rašo sakinius, užpildančius knygų lapus. Net kai kurių savo mylimiausių knygų autorių nežinojo, ką jau kalbėti apie tai, kad nenutuokė, kaip jie atrodo. Visuomet įsivaizduodavo tik vaizdinius, žengiančius iš žodžių, ir niekuomet to, kuris už viso šito slepiasi, to, kuris visa tai sugalvojo. Kaip sakė Mo, paprastai rašytojai įsivaizduojami mirę arba labai labai seni. Tačiau kai Mo dukart paskambino į duris, pasirodęs vyriškis nebuvo nei miręs, nei labai labai senas. Na, senas tai buvo, ganėtinai senas, bent jau Megės manymu, kokių šešių dešimčių ar dar daugiau. Jo veidas buvo raukšlėtas it vėžlio, bet plaukai juodi, nė menkiausios žilumo užuominos (vėliau ji nustatys, kad vyriškis plaukus dažo) ir visai neatrodė kretantis. Priešingai, taip išsikėtojo priešais juos tarpduryje, kad Megei amą atėmė.
Laimė, Mo šitaip neatsitiko.
— Ponas Fenolijas? — paklausė Mo.
— Taip. — Vyriškio veido išraiška pasidarė dar atšiauresnė. Kiekviena raukšlelė prisipildė nepasitikėjimo. Bet Megės tėčio, tai, regis, nenugąsdino.
— Mortimeris Folchartas, — prisistatė jis, — o čia mano dukra Megė. Atvykau čia dėl vienos jūsų knygos.
Tarpduryje šalia Fenolijo pasirodė nedidukas berniukas, gal penkerių, iš kitos pusės brukosi mergaitė. Mažylė smalsiai nužvelgė pirma Mo, paskui Mėgę.
— Pipas nukrapštė nuo pyrago šokoladą, — išgirdo Megė kuždant mergaitę, o ši nenuleido susirūpinusių akių nuo Mo. Kai šis jai draugiškai mirktelėjo, mergaitė kikendama spruko už Fenolijo nugaros, bet šeimininkas vis dar tebežvelgė toli gražu ne draugiškai.
— Visą šokoladą? — subambėjo jis. — Tuoj ateisiu. Būk gera, pasakyk Pipui, kad jis užsitrauks nemalonę.
Mergaitė linktelėjo ir nubėgo, veikiausiai mėgo perduoti blogas žinias. Berniukas apsivijo rankomis Fenolijo koją.
— Turiu omenyje konkrečią knygą, — tarė Mo. — „Rašalo širdį“. Parašėte ją senokai, ir, deja, jos niekur nebeįmanoma nusipirkti. — Megė stebėjosi, kaip Mo žodžiai neprikimba jam prie lūpų nuo to niauraus į jį įbesto žvilgsnio.
— Ak štai kas. Na, ir? — Fenolijas susikryžiavo rankas ant krūtinės. Jam iš kairės vėl galvą kyštelėjo mergaitė.
— Pipas pasislėpė, — sušnabždėjo ji ir vėl spruko.
— Nieko tuo nelaimės, — atsakė mergaitei Fenolijas. — Kaskart jį surandu.
Mergaitė vėl išgaravo. Megė girdėjo, kaip viduje ji garsiai šaukia šokolado grobiką.
Tuo tarpu Fenolijas vėl atsisuko į Mo.
— Ko jūs norit? Jei ketinote užduoti man kokių nors gudrių klausimų apie knygą, galite šią mintį mesti iš galvos. Neturiu laiko tokiems dalykams. Be to, kaip jūs pats sakėte, parašiau ją turbūt prieš pusę amžinybės.
— Ne, neturiu jokių klausimų apie ją, tik vienas dalykas. Mielai sužinočiau, ar neturite dar kelių egzempliorių, ir gal galėčiau vieną iš jūsų nusipirkti.
Dabar senasis ponas nužvelgė Mo nebe taip atžariai.
— Tik pažiūrėkit. Regis, knyga jus tikrai sujaudino. Jaučiuosi pamalonintas. Nors... — Jo veidas vėl apsiniaukė. — Gal nesate vienas iš tų pamišėlių, kurie renka retas knygas vien dėl to, kad jos retos?
Mo prajuko.
— Ne! — tarė jis. — Norėčiau ją perskaityti. Tiesiog perskaityti.
Fenolijas įsirėmė ranka į durų staktą ir nužvelgė priešais stovintį namą susirūpinęs, tarsi kitą akimirką jis galėtų sugriūti. Gatvelė, kurioje gyveno rašytojas, buvo tokia siaura, kad Mo ištiesęs rankas būtų siekęs nuo vieno pastato iki kito. Dauguma namų buvo sumūryti iš pilkšvai smėlinių netašytų akmenų, kaip ir namai Ožiaragio kaime, bet čia ant palangių ir palei duris buvo pristatyta gėlių, o dauguma langinių atrodė šviežiai nudažytos. Priešais vieną namą stovėjo vaikiškas vežimėlis, prie kito į sieną buvo atremtas mopedas, o pro pravirus langus laukan skverbėsi balsai. „Kitados, — pagalvojo Megė, — Ožiaragio kaimas irgi taip atrodė.“
Pro šalį praėjo senyva moteris, nepatikliai nužvelgė nepažįstamuosius. Fenolijas jai linktelėjo, trumpai murmtelėjęs pasisveikino ir palūkėjo, kol ji dingo už žaliai dažytų namo durų.
— „Rašalo širdis“, — pasakė rašytojas, — tikrai senokai ją rašiau. Keista, kad jūs teiraujatės kaip tik jos.
Vėl pasirodė mergaitė. Patampė Fenoliją už rankovės ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Vėžlišką Fenolijo veidą nutvieskė šypsena. Toks jis Megei daug labiau patiko.
— Taip, jis visada ten slepiasi, Paula, — tyliai pasakė mergaitei. — Gal patartum jam pasiieškoti geresnės slėptuvės.
Paula trečią kartą dingo, bet prieš tai smalsiai nužvelgė Mėgę.
— Gerai, tuomet užeikit, — tarė Fenolijas. Nebetaręs nė žodžio pamojo Mo ir Megei užeiti vidun, pasuko pirmas siauru tamsiu koridoriumi, šlubčiodamas, nes jo koją vis dar lyg beždžioniukas buvo apsivijęs berniukas, ir pravėrė duris į virtuvę, kur ant stalo kėpsojo apgnaibytas pyragas. Rusva plutelė buvo skylėta it knygos viršelis, metų metus dorotas popiergraužų.
— Pipai? — Fenolijas taip suriaumojo, kad net Megė krūptelėjo, nors ir niekuo nesijuto prasikaltusi. — Žinau, kad mane girdi. Sakau tau, už kiekvieną skylę pyrage užmegsiu tau ant nosies po mazgą. Supratai?
Megė išgirdo kikenimą. Regis, jis sklido iš spintos greta šaldytuvo. Fenolijas atsilaužė gabalėlį suniokoto pyrago.
— Paula, — tarė jis, — atpjauk ir mergaitei, jeigu jai skylės netrukdo. — Paula išlindo iš po stalo ir klausiamai žvilgtelėjo į Mėgę.
— Man netrukdo, — tarė Megė, ir mergaitė didžiuliu peiliu atriekė milžinišką gabalą pyrago ir padėjo jį ant servetėlės.
— Pipai, paduok man vieną lėkštę su rožėmis, — tarė Fenolijas, ir iš spintos kyštelėjo ranka šokoladuotais pirštais, laikanti lėkštę. Megė skubiai ją paėmė, kad nespėtų nukristi, ir pasidėjo ant jos pyrago gabalą.
— Jums irgi? — paklausė Fenolijas Mo.
— Mieliau norėčiau knygos, — atsakė Mo. Jis buvo pablyškęs.
Fenolijas atkabino sau nuo kojos mažąjį berniuką ir atsisėdo.
— Rikai, pasiieškok kito medžio, — tarė jis ir mąsliai nužvelgė Mo. — Negaliu jums jos duoti, — tarė tada. — Nebeturiu nė vieno egzemplioriaus. Juos visus iš manęs pavogė. Paskolinau knygas senų vaikiškų knygų parodai Genujoje. Tarp jų buvo vienas ypatingas leidimas, labai gausiai iliustruotas, tada dar vienas su nupiešta iliustratoriaus dedikacija, dvi knygos, priklausiusios mano vaikams, su prikeverzotomis jų pastabomis (visada prašydavau jų pabraukti tai, kas labiausiai patinka), galiausiai mano asmeninis egzempliorius. Visus pavogė praėjus vos dviem dienoms po parodos atidarymo.
Mo persibraukė ranka per veidą, tarsi norėtų nubraukti nusivylimą.
— Pavogė! — pratarė jis. — Žinoma.
— Žinoma? — Fenolijas prisimerkė ir smalsiai nužvelgė Mo. — Prašom paaiškinti. Neišleisiu jūsų iš namų, kol nesužinosiu, kodėl teiraujatės kaip tik šitos knygos. Užsiundysiu ant jūsų vaikus, o tai nėra malonu.
Mo pabandė nusišypsoti, bet ne itin pavyko.
— Manąją taip pat pavogė, — tarė galiausiai. — O tai irgi buvo ypatingas egzempliorius.
— Keista. — Fenolijas kilstelėjo antakius. Jie atrodė lyg pasišiaušę vikšrai, įsitaisę virš akių. — Nagi, pasakokit. — Iš jo veido dingo visas priešiškumas. Viršų paėmė smalsumas, grynas smalsumas. Fenolijo akyse Megė pastebėjo tą patį nepasotinamą alkį istorijoms, kuris ir ją pačią apimdavo pamačius naują knygą.
— Nėra čia ką pasakoti. — Iš Mo balso Megė suprato, kad jis neketina senajam ponui atskleisti teisybės. — Aš restauruoju knygas. Iš to gyvenu. Jūsiškę radau prieš keletą metų antikvariate, ketinau naujai įrišti ir parduoti, bet ji man taip patiko, kad pasilikau. Bet tada man ją pavogė, ir veltui bandžiau įsigyti naują. Viena draugė, labai gerai išmananti, kur rasti senų knygų, galiausiai pasiūlė pabandyti kreiptis į patį autorių. Ji man ir parūpino jūsų adresą. Tad atvykau čionai.
Fenolijas nubraukė nuo stalo keletą pyrago trupinių.
— Gerai, — tarė jis, — bet tai dar ne visa istorija.
— Ką jūs turite galvoje?
Senasis vyras tol žvelgė į Mo veidą, kol šis nusisuko ir nukreipė akis kažkur pro siaurą virtuvės langelį.
— Noriu pasakyti, kad geras istorijas užuodžiu iš tolo, tad nebandykite jų nuo manęs nuslėpti. Klokit. Už tai irgi gausit gabalėlį pasakiško sugnaibyto pyrago.
Paula užsiropštė ant Fenolijo kelių. Padėjo galvą jam po smakru ir su tokiu pat lūkesčiu kaip ir senasis ponas įsmeigė akis į Mo.
Tačiau Mo papurtė galvą.
— Ne, manau, neverta. Vis tiek nepatikėsit nė vienu mano žodžiu.
— O, aš patikiu beprotiškiausiais dalykais! — paprieštaravo Fenolijas, riekdamas Mo pyrago gabalą. — Patikiu kiekviena istorija, jei tik ji gerai papasakota.
Prasivėrė spintos durys, ir Megė pamatė, kaip pro plyšį kyštelėjo berniuko galva.
— O kaip dėl mano bausmės? — paklausė jis. Sprendžiant pagal šokoladuotus pirštus, tai turėjo būti Pipas.
— Vėliau, — pasakė Fenolijas. — Dabar ketinu kai ką kita veikti.
Pipas nusivylęs išlindo iš spintos.
— Žadėjai man mazgą ant nosies sumegzti.
— Dvigubą mazgą, jūrininko mazgą, peteliškę, ką tik panorėsi, bet dabar ketinu pasiklausyti šios istorijos. Taigi kol surasiu tau laiko, gali iškrėsti dar porą kvailysčių.
Pipas įsižeidęs papūtė lūpą ir dingo koridoriuje. Mažasis berniukas išskubėjo paskui jį.
Mo tebetylėjo, stumdė pyrago trupinėlius po gruoblėtą stalo paviršių ir smiliumi paišė nematomus raštus.
— Šioje istorijoje yra kai kas, kam aš pažadėjau jos nepasakoti, — pratarė galiausiai.
— „Blogas pažadas netampa geresnis, jei jį tesi“, — pacitavo Fenolijas. — Taip parašyta vienoje mylimiausių mano knygų.
— Nežinau, ar tai buvo blogas pažadas. — Mo atsiduso ir pažvelgė į lubas, tarsi ten galėtų rasti atsakymą. — Na, gerai, — apsisprendė, — papasakosiu jums. Bet Dulkėtasis Pirštas mane užmuš, jei sužinos.
— Dulkėtasis Pirštas? Kartą vieną veikėją taip pavadinau. Žinoma, klajojantį artistą iš „Rašalo širdies“. Priešpaskutiniame skyriuje sugalvojau jam mirtį ir rašydamas verkiau, tai taip jaudino.
Megė vos nepaspringo pyrago gabaliuku, kurį ką tik buvo įsikišusi burnon, bet Fenolijas nesutrikęs klojo toliau:
— Nedaug savo veikėjų pribaigiu, bet kartais tai tiesiog tinka. Aprašyti mirties scenas nelengva, kai kurios pernelyg greitai nukrypsta į sentimentalumą, bet Dulkėtojo Piršto mirties scena tuomet man tikrai pavyko.
Megė susijaudinusi pakėlė akis į Mo.
— Jis miršta? Bet... ar tu tai žinojai?
— Žinoma. Perskaičiau visą knygą, Mege.
— O kodėl jam to nepasakei?
— Jis nenorėjo to girdėti.
Fenolijas klausėsi jų pokalbio visiškai nieko nesuprasdamas, bet labai susidomėjęs.
— Kas jį nužudo? — paklausė Megė. — Basta?
— Ak, Basta! — Fenolijas nusišypsojo. Kiekviena jo veido raukšlelė prisipildė pasitenkinimo savimi. — Vienas geriausių niekšų, kokį tik esu išgalvojęs. Pasiutęs šuva, bet nė iš tolo neprilygsta kitam mano piktajam herojui — Ožiaragiui. Basta dėl jo leistų širdį iš krūtinės išplėšti, o Ožiaragiui tokios aistros svetimos. Jis nejaučia nieko, visiškai nieko, net jo paties baisybės neteikia jam malonumo. Taip, „Rašalo širdžiai“ tikrai sugalvojau keletą niūrių tipų, o kur dar Šešėlis. Ožiaragio šuva, kaip aš jį pats pavadinau. Žinoma, tai labai jau malonybinis apibūdinimas tokiam pabaisai.
— Šešėlis? — Megės balsas virto kuždesiu. — Ar tai jis nužudo Dulkėtąjį Pirštą?
— Ne, ne. Atsiprašau, visai pamiršau tavo klausimą. Kai pradedu pasakoti apie savo knygų veikėjus, mane sunku sustabdyti. Ne, Dulkėtąjį Pirštą užmuša vienas iš Ožiaragio vyrų. Tikrai ta scena man pavyko. Dulkėtasis Pirštas turi tokį prijaukintą kiaunių, Ožiaragio parankinis nori jį užmušti, nes labai mėgsta žudyti mažus gyvūnėliūs, na, o Dulkėtasis Pirštas bando išgelbėti savo mažąjį draugą... ir miršta vietoj jo.
Megė tylėjo. „Vargšas Dulkėtasis Pirštas, — galvojo ji. — Vargšas, vargšas Dulkėtasis Pirštas.“ Nebegalėjo daugiau apie nieką galvoti.
— Kuris iš Ožiaragio vyrų tai padarė? — paklausė ji. — Plokščianosis? O gal Kokerelis?
Fenolijas nužvelgė mergaitę su nuostaba.
— Va tai tau. Įsidėmėjai visus vardus? Aš beveik visus juos užmirštu vos baigęs kurti.
— Nė vienas iš tų dviejų, Mege, — įsiterpė Mo. — Knygoje žudiko vardas net neminimas. Gviną vaikėsi visa Ožiaragio vyrų gauja, ir vienas iš jų dūrė peiliu. Vienas, kuris, ko gero, vis dar tebelaukia Dulkėtojo Piršto.
— Tebelaukia? — Fenolijas sutrikęs pažvelgė į Mo.
— Tai pasibjaurėtina! — sukuždėjo Megė. — Džiaugiuosi, kad toliau nebeskaičiau.
— Ką gi visa tai reiškia? Ar tu vis dar kalbi apie mano knygą? — Fenolijas atrodė įsižeidęs.
— Taip, — atsakė Megė. — Apie jūsų knygą. — Ji klausiamai pažvelgė į Mo. — O Ožiaragis? Kas jį nužudo?
— Niekas.
— Niekas?
Mo taip priekaištingai pažvelgė į Fenoliją, kad šis sutrikęs ėmė trintis nosį. O ši buvo nemaža.
— Ko taip spoksai į mane? — pakėlė balsą Fenolijas. — Taip, aš leidau jam pasprukti. Tai vienas geriausių mano niekšų, kaip galėjau leisti jį užmušti? Ir tikrame gyvenime ne kitaip: didieji žudikai pasprunka ir gyvena laimingai iki pat galo, o gerieji miršta, kartais net patys geriausieji. Taip jau yra. Kodėl knygose turėtų būti kitaip?
— O kaipgi Basta? Gal ir jis lieka gyvas? — Megė prisiminė, ką tąsyk trobelėje sakė Faridas: „Kodėl jų nenužudote? Juk mus jie irgi ketino užmušti!“
— Basta lieka gyvas, — atsakė Fenolijas. — Tuomet ilgokai mintijau, ar nevertėtų parašyti „Rašalo širdies“ tęsinio, todėl nenorėjau atsisakyti tų dviejų veikėjų. Aš jais didžiavausi! Na gerai, Šešėlis man irgi neblogai pavyko, tikrai neblogai, bet prie savo sukurtų žmogiškų būtybių labiausiai prisirišu. Žinai, jei manęs paklaustum, kuriuo iš tų dviejų labiau didžiavausi, Basta ar Ožiaragiu, negalėčiau tau atsakyti!
Mo vėl įsispoksojo pro langą. Paskui atsigręžė į Fenoliją.
— Ar norėtumėt juodu susitikti? — paklausė.
— Ką taip? — Rašytojas atrodė sutrikęs.
— Ožiaragį ir Bastą.
— Dieve sergėk, ne! — Fenolijas taip garsiai nusikvatojo, kad Paula nusigandusi net uždengė jam burną.
— Na, o mes su jais susidūrėme, — nuvargusiu balsu ištarė Mo. — Aš, Megė ir... Dulkėtasis Pirštas.