Faridas
Mat tie plėšikai tykodavo prie kelių, užpuldavo kaimus ir miestus, apiplėšdavo jų gyventojus. Ir kaskart nusiaubę karavaną ar kaimelį savo grobį gabendavo į tą atokią slaptą vietą, toliau nuo žmonių akių.
„Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“
Faridas tol spoksojo į tamsą, kol paskaudo akis, bet Dulkėtasis Pirštas negrįžo. Kartais Faridui pasivaidendavo, kad regi jo randuotą veidą tarp nusvirusių medžių šakų. Kartais tardavosi girdįs jo beveik begarsius žingsnius ant sausų lapų, bet kaskart pasirodydavo, kad klydo. Faridas buvo pratęs įsiklausyti į naktį. Daug, be galo daug naktų buvo šitaip praleidęs, išmoko labiau pasikliauti savo ausimis nei akimis. Kitados, tame kitame gyvenime, kai pasaulis aplink jį buvo ne žalias, o geltonas ir rusvas, akys kartais palikdavo jį vieną nelaimėje, bet ausimis berniukas visuomet galėjo pasitikėti.
Ir vis dėlto tą naktį, ilgiausią iš visų naktų, Faridas klausėsi veltui. Dulkėtasis Pirštas negrįžo. Kai virš kalvų ėmė brėkšti, Faridas patraukė prie įkalintųjų, davė jiems vandens ir šiek tiek užsilikusios sudžiūvusios duonos, keletą alyvuogių.
— Nagi, Faridai, atrišk mus, — tarė Stebuklingasis Liežuvis, kai berniukas jam į burną įdėjo kąsnelį duonos. — Juk žinai, kad Dulkėtasis Pirštas jau seniai turėjo būti grįžęs.
Faridas tylėjo. Jo ausims patiko Stebuklingojo Liežuvio balsas. Šitas balsas išviliojo jį iš to kito vargano gyvenimo, bet Dulkėtąjį Pirštą berniukas mylėjo labiau, net nežinojo, kodėl; o Dulkėtasis Pirštas liepė saugoti kalinius. Negalėjo būti nė kalbos apie atrišimą.
— Klausyk, juk tu protingas berniukas, — tarė moteris. — Taigi bent truputį pasinaudok savo galva, gerai? Ar ketini čia sėdėti tol, kol ateis ir mus suras Ožiaragio vyrai? Neblogas vaizdas būtų — berniukas, saugantis du supančiotus kalinius, kurie negali pakrutinti rankų, nors nori jam padėti. Juoktųsi iki nukritimo.
Koks gi tos moters vardas? Elinora. Faridui buvo sunku jį įsidėmėti. Prispausdavo jam liežuvį it akmuo. Skambėjo lyg burtininkės vardas iš tolimos tolimos šalies. Moteris buvo keista, žvelgė į jį kaip vyras, visai nesigėdydama, be baimės, o jos balsas galėjo būti labai garsus, piktas it liūto...
— Faridai, mums reikia leistis į kaimą! — tarė Stebuklingasis Liežuvis. — Reikia sužinoti, kas nutiko Dulkėtajam Pirštui ir kur paslėpta mano dukra.
Ak taip, mergaitė... mergaitė šviesiomis akimis, lyg maži dangaus gabalėliai, nusileidę žemyn ir įstrigę tarp tamsių blakstienų. Faridas baksnojo pagaliuku žemę. Pro jo kojų pirštus praskubėjo skruzdėlė, nešina duonos guriniu, didesniu už ją pačią.
— Gal jis mūsų visai nesupranta, — pasakė Elinora.
Faridas pakėlė galvą ir piktokai žvilgtelėjo į ją.
— Aš viską suprantu!
Nuo pat pirmosios akimirkos čia viską suprato, tarsi niekuomet nebūtų girdėjęs kitos kalbos. Prisiminė raudonąją bažnyčią. Dulkėtasis Pirštas jam paaiškino, kad tai bažnyčia, tokio pastato iki šiol Faridas nebuvo regėjęs. Prisiminė vyriškį su peiliu. Jo senajame gyvenime buvo daugybė tokių vyrų. Jie mylėjo savo peilius ir išdarinėdavo su jais baisiausius dalykus.
— Tu paspruksi, jei aš tave atrišiu. — Faridas žvelgė į Stebuklingąjį Liežuvį nepatikliai.
— Ne, nepaspruksiu. Negi manai, kad palikčiau savo dukrą ten, apačioje? Pas Bastą ir Ožiaragį?
Basta ir Ožiaragis. Taip, tokie buvo jų vardai. Vienas su peiliu, kitas skaidriomis it vanduo akimis. Plėšikas, žudikas... Faridas viską apie jį žinojo. Dulkėtasis Pirštas daug pasakodavo, kai vakarais jiedu sėdėdavo prie laužo. Porindavo vienas kitam baisias istorijas, nors abu labai ilgėjosi šviesesnių.
Bet ir šioji sulig kiekviena diena vis labiau niuko.
— Bus geriau, jei eisiu vienas. — Faridas taip stipriai smeigė pagaliuką į žemę, kad tas sutrupėjo tarp pirštų. — Esu pratęs sėlinti į nepažįstamus kaimus, svetimus rūmus, namus... anksčiau tokios būdavo mano užduotys. Juk tu žinai.
Stebuklingasis Liežuvis linktelėjo.
— Jie visados mane siųsdavo, — kalbėjo Faridas. — Kas gi nusigąs lieso berniūkščio? Viską apšniukštinėdavau niekam nė neįtariant. Kada keičiasi sargyba? Kuriuo keliu geriausia sprukti? Kur gyvena turtingiausias vietovės žmogus? Jei sekdavosi gerai, jie duodavo man sočiai pavalgyti. Jei nelabai, prilupdavo kaip šunį.
— Jie? — pasiteiravo Elinora.
— Plėšikai, — atsakė Faridas.
Abu suaugusieji tylėjo. O Dulkėtojo Piršto vis nebuvo. Faridas žvelgė į kaimą ir stebėjo, kaip stogus perbraukė pirmieji saulės spinduliai.
— Gerai. Gal tu ir teisus, — tarė Stebuklingasis Liežuvis. — Eik vienas žemyn ir sužinok, ką mums dera žinoti, bet prieš tai atrišk mus. Tik tuomet galėsim tau padėti, jei jie vis dėlto tave sučiuptų. Be to, nenorėčiau sėdėti štai čia šitaip apnarpliotas, kai pro šalį šliauš pirmoji gyvatė.
Moteris apsidairė tokiomis baukščiomis akimis, tarsi jau išgirdusi tarp sausų lapų čežėjimą. Tačiau Faridas susimąstęs nužvelgė Stebuklingojo Liežuvio veidą. Nustatys, ar dar gali pasikliauti savo akimis. Ausys tebebuvo ištikimos. Galiausiai atsistojo, išsitraukė iš už diržo peilį, padovanotą Dulkėtojo Piršto, ir nupjovė virves.
— O Viešpatėliau, daugiau niekuomet nesileisiu šitaip apnarpliojama! — šūktelėjo Elinora, trindamasi rankas ir kojas. — Viskas taip nutirpę, lyg būčiau pavirtusi skudurine lėle. O kaip tu, Mortimeri? Ar dar jauti savo kojas?
Faridas smalsiai nužvelgė moterį.
— Tu... nepanašu, kad būtum jo žmona. Gal tu jo motina? — paklausė mostelėjęs galva Stebuklingojo Liežuvio pusėn.
Elinoros veidą taip išmušė dėmėmis, kad tapo panaši į musmirę.
— O švenčiausioji Mergele, ne! Kaip tau šitai šauna į galvą? Negi atrodau tokia sena? — Nužvelgė save ir pridūrė: — Ko gero, taip. Ir vis dėlto nesu jo motina. Nesu ir Megės motina, jei toliau būtum mėginęs šitaip spėti. Mano visi vaikai — iš popieriaus ir rašalo, ir tasai, — ji mostelėjo ton pusėn, kur pro medžius mirguliavo Ožiaragio kaimo stogai, — liepė labai daug jų išžudyti. Jis to dar pasigailės, patikėk manim.
Faridas dvejodamas žvelgė į Elinorą. Negalėjo įsivaizduoti, kad Ožiaragis bijotų moters, juolab tokios, kuri uždūsta vos užkopusi šlaitu aukštyn, be to, bijo gyvačių. Ne, jei tasai vyras pavandenijusiomis akimis išvis ko nors bijo, tai tik to, ko bijo ir dauguma — mirties. O neatrodė, kad Elinora ką nors nutuoktų apie žudymą. Stebuklingasis Liežuvis irgi.
— Mergaitė... — Faridas dvejodamas kreipėsi į Stebuklingąjį Liežuvį. — Kur jos motina?
Stebuklingasis Liežuvis nuėjo prie atvėsusios laužavietės ir pakėlė kąsnelį duonos, nukritusios tarp suodinų akmenų.
— Jos jau seniai nėra su mumis, — tarė jis. — Megei tuomet buvo tik treji. O kurgi tavoji mama?
Faridas gūžtelėjo pečiais ir pakėlė akis į dangų. Jis buvo toks mėlynas, tarsi nakties nė nebuvę.
— Geriau jau eisiu, — tarė jis, įsikišo peilį ir pasiėmė Dulkėtojo Piršto kuprinę. Gvinas miegojo vos per kelis žingsnius nuo jos, susirietęs į kamuoliuką prie medžio šaknų. Faridas paėmė jį ant rankų ir įkišo kuprinėn. Kiauniukas užsimiegojęs bandė priešintis, bet Faridas pakasė jam galvelę ir užrišo kuprinės virvutę.
— Kodėl kartu imi kiaunę? — nustebusi paklausė Elinora. — Jos smarvė juk tave išduos.
— Gvinas man gali praversti, — atsakė Faridas ir sugrūdo kuprinėn kyšojusį gauruotą kiauniuko uodegos galiuką. — Jis protingas. Sumanesnis už šunį ar bent jau kupranugarį. Supranta, ką jam sakai, o gal ir Dulkėtąjį Pirštą suras.
— Faridai, — Stebuklingasis Liežuvis pasirausė savo krepšyje ir ištraukė popieriaus gabalėlį. — Nežinau, ar tau pavyks suuosti, kur jie laiko įkalinę Mėgę, — tarė jis, pieštuko galeliu karštligiškai kažką keverzodamas lapelyje, — bet jei įmanoma, gal kaip nors pabandytum perduoti jai šitą lapelį?
Faridas paėmė raštelį ir apžiūrėjo jį.
— Kas čia parašyta? — paklausė jis.
Elinora ištraukė jam raštelį iš rankų.
— Po galais, Mortimeri, ką visa tai reiškia? — paklausė ji.
Stebuklingasis Liežuvis nusišypsojo.
— Šiuo raštu mudu su Mege jau ne kartą perduodavom vienas kitam slaptas žinias, ji buvo įgudusi taip rašyti dar geriau už mane. Negi neatpažįsti? Juk tas raštas iš vienos knygos. „Mes visai netoli, — parašyta čia. — Nesirūpink. Greitai tave pasiimsim. Mo, Elinora ir Faridas.“ Megė galės perskaityti, kas parašyta, bet niekas daugiau.
— Aha, — sumurmėjo Elinora ir atidavė raštelį Faridui. — Na, gerai. Jei raštelis patektų ne į tas rankas, šitaip bus geriau, nes juk nežinia, gal kuris iš tų padegėjų ir moka skaityti.
Faridas perlenkė raštelį tiek kartų, kad tapo ne didesnis už monetą, ir įsikišo jį kišenėn.
— Vėliausiai tada, kai saulė kybos virš tos kalvos, grįšiu, — tarė jis. — O jei ne...
— ...jei ne, tai trauksiu tavęs ieškoti, — užbaigė Stebuklingasis Liežuvis.
— Žinoma, ir aš kartu, — pridūrė Elinora.
Faridui tai neatrodė gera mintis, bet jis nieko nepasakė.
Pasuko tuo pačiu keliu, kuriuo praėjusią naktį traukė Dulkėtasis Pirštas. Tą naktį jis ir dingo, tarytum prarytas piktųjų dvasių, tykojusių tamsoje.