Paslaptys

— Ir kaipgi tie vaikai ištveria be pasakų knygų? — paklausė Naftali.

Rebas Zebulunas atsakė:

— Jiems tenka su tuo susitaikyti. Pasakų knygos — ne duona. Galima išgyventi ir be jų.

— Aš neišgyvenčiau, — atsiduso Naftali.

Isaakas B. Zingeris, „Pasakorius Naftali ir jo žirgas Zuzas“

Kai Megė pašoko iš miegų, dar tik švito. Virš laukų blyško naktis, tarsi lietus būtų išskalbęs jos drabužio apačią. Žadintuvas rodė kelias minutes po penkių, ir Megė norėjo apsiversti ant kito šono ir snausti toliau, tik staiga pajuto, kad kambaryje kažkas yra. Išsigandusi atsisėdo lovoje ir išvydo Mo, stovintį prie praviros jos drabužių spintos.

— Labryt, — tarė jis, dėdamas mėgstamiausią Megės megztinį į lagaminą. — Labai apgailestauju, žinau, kad dar labai anksti, bet mums reikia iškeliauti. Ar norėtum pusryčiams kakavos?

Dar apsvaigusi nuo miego Megė linktelėjo. Lauke paukščiai plyšavo taip garsiai, lyg jau seniausiai būtų pakirdę.

Mo švystelėjo į lagaminą dar dvejas kelnes, užvožė jį ir nutempė prie durų.

— Apsivilk šilčiau, — tarė jis. — Lauke vėsu.

— Kur iškeliaujam? — paklausė Megė, bet tėtis jau buvo dingęs. Sutrikusi ji žvilgtelėjo pro langą. Beveik buvo tikra, kad pamatys ten Dulkėtąjį Pirštą, tačiau kieme ant aplytų akmenų šokčiojo tik strazdas. Megė įsmuko į kelnes ir nusvirduliavo virtuvės link. Koridoriuje stovėjo du lagaminai, kelioninis krepšys ir dėžė su Mo įrankiais.

Tėtis sėdėjo prie virtuvės stalo ir tepė sumuštinius. Užkandžiai kelionei. Kai mergaitė įžengė į virtuvę, Mo trumpam pakėlė į ją akis, šyptelėjo, bet Megė matė, kad jis susirūpinęs.

— Mes negalime iškeliauti, Mo, — tarė ji. — Man atostogos prasideda tik po savaitės.

— Ir ką? Juk ne pirmas kartas, kai aš dėl užsakymo turiu išvykti, kol tau dar reikia į mokyklą.

Jis buvo teisus. Taip atsitikdavo netgi dažnai: kaskart, vos tik kokiam nors antikvarui, knygų kolekcininkui ar bibliotekai prireikdavo knygrišio, ir Mo gaudavo užsakymą nuvalyti nuo kelių vertingų senų knygų pelėsius ir dulkes arba pasiūti joms naujus aptaisus. Megei atrodė, kad apibūdinimas „knygrišys“ nelabai gerai apibrėžia Mo darbą, todėl prieš porą metų sumeistravo jo dirbtuvei iškabą, ant kurios buvo užrašyta: „Mortimeris Folchartas, knygų daktaras“. Ir šitas knygų daktaras pas pacientus niekad nevykdavo be savo dukros. Taip buvo visada, ir taip amžiais bus, visai nesvarbu, ką apie tai galvoja Megės mokytojai.

— O kaip su vėjaraupiais? Ar šitą priežastį jau išnaudojom?

— Pastarąjį kartą, kai vykom pas tą pasibjaurėtiną tipą su biblijomis. — Megė nužvelgė Mo veidą. — Mo? Ar mes išvykstam... dėl praėjusios nakties?

Akimirką mergaitė galvojo, kad tėtis viską papasakos — ką tik reikėtų papasakoti. Bet jis vis dėlto papurtė galvą.

— Nesąmonė, ne! — tarė jis ir sudėjo sumuštinius į polietileninį maišelį. — Tavo mama turėjo tetą. Tetą Elinorą. Kartą jau buvome pas ją, kai tu buvai visai mažutė. Ji jau seniai prašo, kad sutvarkyčiau jos knygas. Gyvena prie vieno iš Aukštutinės Italijos ežerų, nuolat užmirštu, kaip jis vadinasi, bet ten labai labai gražu, o kelionė nuo čia tetrunka šešias septynias valandas. — Kai tarė šiuos žodžius, į dukrą nežiūrėjo.

„Kodėl kaip tik dabar?“ — norėjo paklausti Megė. Tačiau nepravėrė burnos. Nepaklausė ir apie tai, ar tėtis jau užmiršo savo susitarimą šiai popietei. Pernelyg bijojo atsakymų — ir to, kad Mo jai dar kartą pameluos.

— Ar ji tokia pat juokinga kaip kiti? — tepaklausė Megė. Kartu su Mo jie jau buvo aplankę kai kuriuos giminaičius. Ir tėčio, ir mamos giminė buvo plati ir, kaip atrodė Megei, išsibarsčiusi po pusę Europos.

Mo šyptelėjo.

— Na, ji tikrai truputį keistoka, bet tu su ja sutarsi. Elinora turi tikrai puikių knygų.

— Kiek laiko būsime išvykę?

— Gali ir ilgėliau užtrukti.

Megė gurkštelėjo kakavos. Buvo tokia karšta, kad net nusidegino lūpas. Mergaitė skubiai prispaudė prie burnos šaltą peilio geležtę.

Mo stumtelėjo kėdę atgal.

— Dar turiu susidėti porą daiktų dirbtuvėje, — tarė jis. — Ilgai neužtruksiu. Tu tikriausiai mirtinai pavargusi, bet galėsi vėliau pamiegoti autobuse.

Megė linktelėjo ir žvilgtelėjo pro virtuvės langą. Buvo pilkšvas rytas. Virš laukų, kurie pamažu kilo į netolimas kalvas, tvyrojo rūkas, ir Megei pasirodė, kad nakties šešėliai pasislėpė tarp medžių.

— Įdėk sumuštinius ir pasiimk užtektinai knygų! — šūktelėjo Mo iš koridoriaus. Tarsi ji kada nors tai būtų pamiršusi. Jau prieš daugelį metų tėvas sumeistravo Megei skrynutę mylimiausioms knygoms, kurią ji imdavo į visas keliones, trumpas ir ilgas, tolimas ir nelabai. „Gera yra svetimoje vietoje turėti savo knygas“, — sakydavo Mo. Jis ir pats jų visada pasiimdavo apie porą tuzinų.

Mo nulakavo dėžę raudonai, taip raudonai it pūdymų aguona, Megės mylimiausia gėlė, kurios žiedlapius buvo galima taip gražiai suslėgti tarp knygos puslapių, o galvutės karūnėle galėjai įsispausti ant rankos žvaigždutės formos atspaudą. Ant dėžės dangčio Mo dailiomis, raitytomis raidėmis užrašė „Megės brangenybių skrynutė“, o vidus buvo išmuštas juoda blizgančia pamušaline tafta. Tiesą sakant, tos medžiagos buvo matyti nedaug, nes Megė turėjo nemažai mylimiausių knygų. Ir kiekvienoje kelionėje, kiekvienoje naujoje vietoje vis prisidėdavo po naują knygą. „Kai imi knygą į kelionę, — pasakė Mo, dėdamas pirmąją knygą į skrynutę, — nutinka kai kas keisto — ji pradeda kaupti tavo prisiminimus. Tereikės vėliau ją atsiversti, ir vėl nusikelsi ten, kur skaitei tą knygą. Jau sulig pirmaisiais žodžiais viskas grįš — vaizdai, kvapai, ledai, kuriuos valgei skaitydama... patikėk, knygos — lyg lipnus musgaudis. Prie nieko prisiminimai nekimba taip gerai kaip prie prirašytų puslapių“.

Galbūt tėtis buvo teisus. Tačiau Megė imdavosi knygas į kelionę ir dėl kitos priežasties. Jos svetimoje šalyje jai būdavo lyg namai — pažįstami balsai, draugai, kurie niekad su ja nesipyksta; protingi, galingi draugai, narsūs, vėtyti ir mėtyti, daug apkeliavę, visokių nuotykių patyrę. Knygos padrąsindavo Mėgę, kai ji būdavo nuliūdusi, ir išvaikydavo nuobodulį, kol Mo pjaustydavo odą ir audinius ar iš naujo aptaisydavo senas knygas, trapias nuo metų ir nesuskaičiuojamų jas varčiusių pirštų.

Kai kurios knygos keliaudavo kiekvieną sykį, kitos likdavo namie, nes netikdavo prie kelionės tikslo ar turėdavo užleisti vietą kokiai naujai, dar nepažįstamai istorijai.

Megė perbraukė per gaubtas nugarėles. Kokias istorijas pasiimti šį kartą? Kokios padėtų įveikti baimę, (slinkusią į namą vakar naktį? „Gal melų pasaka“, — pagalvojo Megė. Mo jai primelavo. Melavo, nors žinojo, kad Megė viską supras iš akių. „Pinokis“, pagalvojo Megė. Ne pernelyg baisi. Ir per daug liūdna. Reikėtų ko nors patrauklaus, ko nors, kas išvytų iš galvos visas mintis, net pačias niūriausias. Raganos, taip. Apie raganas reikėtų pasiimti, plikagalves raganas, kurios vaikus paverčia pelėmis — ir „Odisėją“ su visais kiklopais ir burtininke, karius paverčiančia kiaulėmis. Galbūt Megės kelionė nebus pavojingesnė nei šioji?

Visai kairėje buvo įkištos dvi paveikslėlių knygos, iš kurių Megė išmoko skaityti — tuomet ji buvo penkerių; ir knygų puslapiuose dar buvo matyti jos neįmanomai mažo pirštelio pėdsakas, paliktas vedžiojant palei raides. O pačioje apačioje, paslėptos po visomis kitomis, gulėjo knygos, kurias pagamino pati Megė. Kiauras dienas jas klijavo ir karpė, piešė vis naujus paveikslus, po kuriais Mo tekdavo parašyti, kas pavaizduota — „Angelas laimingu veidu, Mo nuo Megė“. Savo vardą Megė užrašydavo pati, „s“ pabaigoje visada praleisdavo. Megė apžiūrėjo negrabias raides ir padėjo knygelę atgal į skrynutę. Žinoma, įrišti knygas jai padėdavo Mo. Visoms Megės sukurtoms knygoms padarė margai raštuoto popieriaus viršelius, o kitoms sužymėti padovanojo antspaudą, jį užspaudus pirmame puslapyje būdavo matyti Megės vardas ir vienaragio galva. Mergaitė antspauduodavo tai juodu, tai raudonu rašalu — pagal norą. Tačiau knygų Mo jai niekada neskaitė. Nė vieno vienintelio karto.

Mėtydavo Mėgę aukštai į orą, nešiodavo po namus ant pečių, mokydavo, kaip iš strazdo plunksnų pasidaryti žymeklį knygai. Bet niekad jai neskaitydavo. Nė vieno vienintelio karto, nė vieno žodžio, kad ir kiek ji jam dėjo knygas ant kelių. Taigi Megei teko išmokti pačiai šifruoti juoduosius ženklus, atverti lobių skrynelę...

Megė atsitiesė.

Skrynutėje dar buvo vietos. Galbūt Mo turi kokią naują knygą, kurią ji galėtų pasiimti, labai storą, labai puikią...

Durys į jo dirbtuvę buvo uždarytos.

— Mo? — Megė spustelėjo durų rankeną. Ilgas darbastalis buvo it nušluotas — nė antspaudo, nė peilio, — Mo tikrai viską susidėjo. Gal jis vis dėlto nemelavo?

Megė įėjo į dirbtuvę ir apsidairė. Durys į aukso kambarėlį buvo praviros. Iš tiesų tai tebuvo sandėliukas, bet Megė praminė jį aukso kambariu, nes tėtis ten laikė savo brangiausias medžiagas — ploniausias odas, gražiausius audinius, marmurą imituojantį popierių, antspaudus, kuriais į minkštą odą įspausdavo auksinius ornamentus... Megė kyštelėjo galvą pro praviras duris ir pamatė, kaip tėtis vynioja į popierių knygą. Ji buvo nedidelė ir nelabai stora. Blyškiai žalsvos drobės viršelis atrodė apsitrynęs, o daugiau Megė neįžiūrėjo, nes Mo, vos ją pamatęs, skubiai paslėpė knygą už nugaros.

— Ką čia veiki? — pakėlė balsą.

— Aš... — Megei iš baimės akimirką užkando žadą — toks niūrus buvo tėčio veidas. — Tenorėjau paklausti, gal turėtum man kokią knygą... Tas, kurios mano kambaryje, jau visas perskaičiau, o...

Mo persibraukė ranka per veidą.

— Žinoma. Ką nors tikrai rasiu, — tarė jis, bet žvilgsnis tebekartojo: „Eik lauk, eik lauk, Mege.“ O už nugaros čežėjo vyniojamasis popierius. — Greit ateisiu, — pridūrė Mo. — Dar turiu šį tą susidėti, gerai?

Netrukus tėtis atnešė Megei tris knygas, bet tarp jų nebuvo tos, kurią vyniojo į popierių.

Po valandos jiedu išnešė ryšulius į kiemą. Megei lauke buvo šalta. Rytas buvo vėsus, vėsus kaip praėjusios nakties lietus, o saulė viršuje — blyški lyg moneta, kurią kažkas pametė aukštai danguje.

Jie dar tik metus gyveno šitoje senoje sodyboje. Megei patiko žvalgytis po aplinkines kalvas, patiko kregždžių lizdai po stogo kraigu, išdžiūvęs šulinys, kuris tarsi žiovaudamas atverdavo tokią juodą koserę, lyg ji siektų iki pat žemės širdies. Namas visuomet jai atrodė per didelis ir perpučiamas skersvėjų, jame buvo daugybė tuščių kambarių, kuriuose glaudėsi tik riebūs vorai, bet nuomos kaina buvo neaukšta, o Mo čia pakako vietos knygoms ir dirbtuvei. Be to, šalia namo buvo vištidė ir tvartelis, kuriame dabar buvo statomas tik senas jų autobusiukas, nors būtų puikiausiai tikęs porai karvių ar arkliui. „Karves reikia melžti, Mege, — atsakė Mo, kai mergaitė kartą pasiūlė įsigyti jų bent dvi ar tris. — Labai labai anksti ryte. Ir kiekvieną dieną“.

„O kaip dėl arklio? — paklausė ji tada. — Net Pepė Ilgakojinė laiko arklį, o ji juk net tvarto neturi.“

Jai būtų pakakę ir poros vištų ar ožkos, bet ir jas reikia šerti kasdien, o jie juk taip dažnai keliauja. Taigi Megei teliko rusvakailė katė, kuri retkarčiais atsliūkindavo, kai pabosdavo gretimoje sodyboje rietis su šunimis. Senas paniuręs valstietis toje sodyboje buvo vienintelis jų kaimynas. Jo šunys kartais kaukdavo taip gailiai, kad Megei tekdavo užsikimšti ausis. Iki artimiausios gyvenvietės, kur buvo Megės mokykla ir gyveno dvi jos draugės, su dviračiu būtum trukęs dvidešimt minučių, bet Mo dažniausiai nuveždavo ją automobiliu, nes kelias buvo atokus, siauras asfaltas suko tik pro laukus ir medžių paunksme.

— O dangau, ko tu ten prisikrovei? Plytų? — paklausė Mo, nešdamas iš namo Megės knygų skrynutę.

— Tu juk pats nuolat kartoji — knygos turi būti sunkios, nes jose glūdi visas pasaulis, — atsakė Megė ir pirmą kartą šį rytą prajuokino tėtį.

Autobusėlis, lyg keršas nerangus žvėris stovintis apleistame tvartelyje, Megei buvo artimesnis nei visi tie namai, kuriuose ji kada nors gyveno su Mo. Niekur kitur nemiegodavo taip giliai ir kietai kaip lovoje, įtaisytoje autobuse. Žinoma, stalas čia irgi buvo, maža virtuvėlė ir suolas, po kuriuo atvožęs dangtį rasdavai kelionių vadovų, kelių žemėlapių ir sučiurusių kišeninių knygelių.

Taip. Megė mylėjo autobusiuką, bet šį rytą nesiskubino į jį lipti. Kai Mo nuėjo prie namo užrakinti durų, ją staiga apėmė nuojauta, kad čia daigiau nebegrįš, kad šioji kelionė būsianti kitokia nei visos kitos, kad jie važiuosią vis tolyn ir tolyn sprukdami nuo kažko, kas neturi vardo. Bent jau tokio vardo, kurį Mo jai būtų pasakęs.

— Na, tai į pietus? — tepasakė Mo įsirangęs prie vairo. Ir taip jie iškeliavo — su niekuo neatsisveikinę, pernelyg ankstyvą rytą, kuris kvepėjo lietumi.

Tačiau prie vartų jų jau laukė Dulkėtasis Pirštas.