Saugūs

Dienos slinko iš lėto, bet vis dėlto baimės našta po truputį darėsi lengvesnė.

Markas Tvenas, „Tomo Sojerio nuotykiai“13

Vis dėlto Elinorą, nors jos kojinės ir buvo suplyšusios, į banką įleido. Tik prieš tai ji įsmuko į moterų tualetą pirmoje pasitaikiusioje kavinėje. Megė taip ir nesužinojo, kurgi Elinora slėpdavo savo brangiausius daiktus, bet kai ji grįžo, veidas buvo nupraustas, plaukuose nebebuvo tiek kibių, o aukštai iškeltose rankose triumfuodama nešė auksinę kreditinę kortelę. Tada visiems užsakė pusryčių.

Buvo keista staiga sėdėti kavinėje, valgyti ir matyti gatvėje visai įprastus žmones, einančius į darbą, apsipirkinėjančius arba tiesiog stoviniuojančius ir besišnekučiuojančius. Megei atrodė neįtikėtina, kad Ožiaragio kaime jie tepraleido dvi naktis ir vieną dieną, o visas tas kasdienis šurmulys čia per tą laiką nė nebuvo nurimęs.

Ir vis dėlto kažkas pasikeitė. Nuo tada, kai Megė matė Bastos peilį, prispaustą prie Mo gerklės, jai atrodė, kad pasaulyje atsirado dėmė, bjauri juodrudė išdeginta žymė, kuri plėtėsi dvokdama ir traškėdama.

Net ir nekalčiausi daiktai staiga pasirodė beturį purviną šešėlį. Viena moteris nusišypsojo Megei, o paskui sustojo prie mėsinės vitrinos. Vienas vyriškis taip nekantriai tempė paskui save vaiką, kad tasai suklupo ir verkdamas trynėsi sumuštą kelį. O štai ana tas, kodėl jo švarkas virš diržo toks išsipūtęs? Gal jis ten nešiojasi peilį kaip Basta?

Taika atrodė netikra, apgaulinga. Sprukimas naktį ir baimė apgriuvusioje trobelėje Megei atrodė tikresni nei limonadas, stumtelėtas jai Elinoros.

Faridas savo stiklinės nepalietė. Pauostė geltoną jos turinį, gurkštelėjo ir įsispoksojo pro langą. Jo akims buvo sunku pasirinkti, kokį žmogų ar daiktą stebėti pirmiausia. Galvą sukiojo į visas puses, tarsi stebėtų nepažįstamą žaidimą, kurio taisykles iš visų jėgų bando perprasti.

Po pusryčių Elinora pasiteiravo prie baro, kur yra geriausias miesto viešbutis. Kol ji atsiskaitė kreditine kortele, Megė su Mo apžiūrėjo visus tuos gardėsius, išdėliotus už vitrinos stiklo, o kai atsigręžė, Dulkėtasis Pirštas ir Faridas buvo dingę. Elinora baisiai susijaudino, bet Mo ją nuramino.

— Lova viešbutyje Dulkėtojo Piršto nesuviliosi. Jis nenoriai nakvoja po stogu, — tarė jis, — ir nuo seno vaikšto savais keliais. Gal jis tenori pasprukti, o gal stovi čia pat už kampo ir rengia pasirodymą turistams. Patikėk, pas Ožiaragį jis tikrai nebegrįš.

— O Faridas? — Megė niekaip negalėjo patikėti, kad jis tiesiog pradingo su Dulkėtuoju Pirštu.

Bet Mo tik gūžtelėjo pečiais.

— Berniukas juk visą laiką nuo jo nesitraukė, — pasakė jis. — Nors ir nežinau, daugiau dėl Dulkėtojo Piršto ar dėl Gvino.

Viešbutis, kurį Elinorai rekomendavo kavinės personalas, buvo aikštėje netoli pagrindinės gatvės, vedančios per visą miestelį, apsodintos palmėmis ir apstatytos parduotuvėmis. Elinora užsakė du kambarius pačiame viršuje, iš jų balkonų buvo galima matyti jūrą. Tai buvo didelis viešbutis. Apačioje greta įėjimo stovėjo keistai apsirengęs vyriškis, kuris nusistebėjo, kad keleiviai neturi lagaminų, bet purvinus drabužius nužvelgė su draugiška šypsena. Lovos buvo tokios minkštos ir baltos, kad Megė pirmiausia priglaudė veidą. Ir vis dėlto netikrumo jausmas jos neapleido. Dalis Megės tebebuvo Ožiaragio kaime, skynėsi kelią pro brūzgynus ir virpėdama glaudėsi apgriuvusiame name, žvelgdama į besiartinantį Bastą. Regis, Mo ėjosi panašiai. Kai tik Megė į jį pažvelgdavo, Mo būdavo nugrimzdęs savo mintyse, ir vietoj palengvėjimo, kurio ji tikėjosi po viso to, ką jie patyrė, Mo veide aptiko tik liūdesį — ir mąslumą, kuris ją baugino.

— Tu juk neketini grįžti atgal, ar ne? — galiausiai paklausė mergaitė, kai Mo veide vėl pastebėjo šią išraišką. Taip gerai pažinojo tėtį.

— Ne, nesijaudink! — atsakė jis ir paglostė jai plaukus. Bet Megė juo nepatikėjo.

Elinora, rodos, baiminosi to paties kaip Megė, keletą kartų rimta mina bandė užkalbinti Mo — viešbučio koridoriuje prie savo kambario, pusryčiaujant, valgant, ir staiga nutildavo vos prisiartinus Megei. Taip pat Elinora iškvietė gydytoją, kuris pasirūpino Mo ranka, nors Mo nemanė, kad tai būtina, ji nupirko visiems ir naujų drabužių, išrinko juos kartu su Mege, nes, kaip sakė Elinora, vis tiek nevilkėsi to, ką aš parinksiu. Be to, ji daug skambino telefonu. Skambino ir aplankė visus miestelio knygynus. Trečiąją dieną per pusryčius staiga pareiškė važiuosianti namo.

— Man kojų nebeskauda, mirštu iš ilgesio savo knygoms, o pamačiusi dar bent vieną turistą su maudymosi kelnaitėmis pradėsiu rėkti, — paaiškino ji Mo. — Automobilį jau išsinuomojau. Bet prieš išvažiuodama norėčiau dar šį tą tau duoti.

Šitaip tarusi po stalu kyštelėjo Mo raštelį. Ten stambiomis išraitytomis raidėmis buvo užrašyta pavardė ir adresas.

— Pažįstu tave, Mortimeri, — tarė ji. — Žinau, kad tau iš galvos neišeina „Rašalo širdis“. Todėl parūpinau tau Fenolijo adresą. Patikėk, nebuvo lengva, bet yra nemažai vilties, kad jis dar turi porą egzempliorių. Pažadėk man, kad jį aplankysi — gyvena visai netoli nuo čia, — ir visiems laikams pamirši knygą, likusią tame prakeiktame kaime.

Mo įsispoksojo į adresą, tarsi ketintų išmokti jį atmintinai, ir tada įsidėjo raštelį į naują piniginę.

— Tu teisi, tikrai verta pabandyti, — pasakė. — Labai dėkui, Elinora! — Mo atrodė netgi šiek tiek laimingas.

Megė nieko nesuprato. Tik žinojo, kad yra teisi. Mo tebesuko galvą dėl „Rašalo širdies“, niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad ją prarado.

— Fenolijas? Kas jis toks? — netvirtu balsu paklausė Megė. — Koks nors knygų prekeivis? — Pavardė jai pasirodė girdėta, bet negalėjo prisiminti, kur.

Mo neatsakė. Žvelgė pro langą.

— Važiuokim su Elinora, Mo! — vėl prabilo Megė. — Labai prašau!

Buvo gera rytais eiti prie jūros, Megei patiko spalvoti namai, bet vis tiek norėjo išvažiuoti. Kaskart pažvelgus į kalvas, kylančias už miestelio, jos širdis imdavo plakti tankiau, ir žmonių minioje vis tarėsi matanti Bastos ar Plokščianosio veidus. Troško namo ar bent jau pas Elinorą. Norėjo žiūrėti, kaip Mo aprengs nauju rūbu Elinoros knygas, kaip spaudeliais įspaus į odą plonytį auksą, išrinks popierių priešlapiams, maišys klijus, suverš presą. Norėjo, kad viskas būtų kaip prieš tą naktį, kuomet pasirodė Dulkėtasis Pirštas.

Tačiau Mo papurtė galvą.

— Man dar reikia aplankyti tą žmogų, Mege, — tarė jis. — O paskui važiuosim pas Elinorą. Vėliausiai užporyt.

Megė spoksojo į savo lėkštę. Kokių neįtikėtinų dalykų patiekia pusryčiams prabangiame viešbutyje... bet ji visai nebenorėjo šviežių vaflių su braškėmis.

— Gerai, tai pamatysiu jus po dviejų dienų. Duok man garbės žodį, Mortimeri! — negalėjai neišgirsti, kad Elinoros balse skamba susirūpinimas. — Atvažiuosi net ir tuomet, jei pas Fenoliją nepasiseks. Pažadėk man!

Mo nenorom šyptelėjo.

— Duodu žodį, Elinora, — tarė jis.

Elinora giliai su palengvėjimu atsiduso ir atsikando ragelio, jau senokai laukiančio jos lėkštėje.

— Neklausk, kaip reikėjo suktis, kad gaučiau šitą adresą, — sumurmėjo pilna burna. — Tasai vyras tikrai gyvena netoli nuo čia, automobiliu netruksi nė valandos. Keista, kad jiedu su Ožiaragiu gyvena taip netoli vienas kito, tiesa?

— Taip, keista, — sumurmėjo Mo ir vėl pažvelgė pro langą. Viešbučio sode vėjas šiureno palmėse.

— Beveik visų jo istorijų veiksmas vyksta šiose apylinkėse, — kalbėjo Elinora, — bet, kiek žinau, jis ilgai gyveno užsienyje ir tik prieš kelerius metus grįžo. — Ji pamojo padavėjai ir paprašė įpilti dar kavos.

Padavėja paklausė ir Megės, ar jai dar ko nors atnešti, bet mergaitė papurtė galvą.

— Mo, aš nebenoriu čia likti, — tyliai pratarė. — Nenoriu nieko lankyti. Noriu namo. Arba bent jau pas Elinorą.

Mo kilstelėjo kavos puodelį. Pajudinęs kairę ranką vis dar susiraukdavo.

— Aplankysim tą žmogų rytoj pat, — tarė jis. — Juk girdėjai, tai visai netoli nuo čia. Ir vėliausiai poryt vakare jau miegosi milžiniškoje Elinoros lovoje, kurioje tilptų visa tavo mokyklos klasė.

Mo norėjo ją prajuokinti, bet Megei buvo ne iki juokų. Apžiūrinėjo braškes savo lėkštėje. Kokios jos raudonos...

— Man irgi teks išsinuomoti automobilį, Elinora, — tarė Mo. — Ar gali paskolinti pinigų? Grąžinsiu, vos tik grįšim pas tave.

Elinora linktelėjo ir ilgai nenuleido akių nuo Megės.

— Žinai ką, Mortimeri, — tarė galiausiai. — Manyčiau, šiuo metu tavo dukra gerokai supykusi ant knygų. Dar prisimenu tą jausmą. Kaskart, kai tėvas taip pasinerdavo knygon, kad mes jam tapdavom neregimi, mielai būčiau sukarpiusi ją žirklėmis. O dabar? Dabar esu tokia pat pamišėlė kaip jis tuomet. Argi tai ne keista? Na, gerai! — Ji sulankstė servetėlę ir atsistūmė kėdę. — Einu krautis daiktų, o tu papasakok dukrai, kas toks tasai Fenolijas.

Ir ji išėjo. O Megė ir Mo liko vienu du prie stalo. Mo užsisakė dar kavos, nors paprastai negerdavo daugiau kaip vieno puodelio.

— O kaipgi tavo braškės? — paklausė jis. — Nebenori?

Megė papurtė galvą.

Mo atsiduso ir paėmė vieną uogą.

— Fenolijas yra vyras, parašęs „Rašalo širdį“, — tarė jis. — Gali būti, kad turi dar keletą egzempliorių. Netgi labai labai gali būti.

— Ak štai kaip! — niekinamai išrėžė Megė. — Ožiaragis tikrai jas bus seniai pavogęs! Jis jas visas pavogė, juk matei!

Tačiau Mo papurtė galvą.

— Manyčiau, apie Fenoliją jis nepagalvojo. Žinai, su rašytojais yra toks keistas dalykas. Dauguma žmonių negali patikėti, kad knygas parašo tokie pat žmonės kaip jie. Apie rašytojus galvojama, kad jie seniai mirę, bet niekuomet nesusimąstomą, kad gali juos susitikti gatvėje arba apsiperkančius. Žinomos jų istorijos, bet nežinomi jų vardai, juo labiau veidai. Ir daugumai rašytojų tai patinka — girdėjai, ką sakė Elinora — buvo ganėtinai sunku surasti jo adresą. Taigi labai tikėtina, kad Ožiaragis nė nenutuokia, kad jo kūrėjas gyvena vos per dvi valandas kelio nuo jo.

Megė nebuvo tuo tokia tikra. Susimąsčiusi dėliojo į klostes gelsvos staltiesės kraštą ir vėl jį lygino.

— Ir vis tiek mieliau važiuočiau pas Elinorą, — tarė ji. — Knyga... — Ji užsikirto, bet susiėmusi vis dėlto pabaigė: — Nesuprantu, kodėl tau būtinai reikia ją turėti. Juk, šiaip ar taip, ji nieko verta. — „Ji dingo, — pridūrė mintyse, — juk bandei ją susigrąžinti, bet tai neįmanoma. Važiuokim namo.“

Mo paėmė dar vieną braškę iš Megės lėkštelės, pačią mažiausią.

— Mažiausios visada saldžiausios, — tarė jis įsimesdamas uogą į burną. — Tavo mama mėgo braškes. Niekad nepasisotindavo ir visuomet baisiai burnodavo, jei pavasarį dėl gausaus lietaus uogos supūdavo lysvėse.

Jo veidu perbėgo šypsnys, ir vėl įsistebeilijo pro langą.

— Šitas paskutinis bandymas, Mege, — tarė Mo. — Leisk dar šį vieną. O poryt važiuosim pas Elinorą. Pažadu.