Viena

— Branguti, — galų gale prabilo senelė, — ar tu tikrai nesikremti, kad visą gyvenimą teks būti pele?

— Nė kiek, — atsakiau. — Visai nesvarbu, kas esi ar kaip atrodai, jei tik yra, kas tave myli.

Roaldas Dahias, „Raganos“3

Kai Megė sugrįžo, Elinora stovėjo šviesos nutviekstame tarpduryje. Ant naktinių marškinių buvo užsimetusi paltą. Naktis buvo šilta, tačiau nuo ežero dabar čion pūtė šaltas vėjas. Mergaitė atrodė tokia sutrikusi, tokia nusiminusi. Elinorai pažįstamas šitas jausmas. Nieko nėra blogiau...

— Jie jį pasiėmė! — Megės balsas nuo bejėgio įniršio trūkčiojo. Piktai pažvelgė į šeimininkę. — Kodėl tu mane sulaikei? Mes būtume galėjusios jam padėti! — Mergaitė sugniaužė kumščius, tarsi norėtų smogti Elinorai.

Elinora prisiminė ir šį jausmą. Kartais norėdavosi prikulti visą pasaulį, bet tai niekuo nebūtų padėję, visiškai niekuo. O rūpestis likdavo.

— Nekalbėk nesąmonių! — šiurkščiai tarė ji. — Kaip mes būtume padėjusios? Jie būtų ir tave išsivežę. Ar tai būtų patikę tavo tėvui? Ar jam tai būtų bent kiek pagelbėję? Ne. Taigi nestoviniuok čia ilgiau, o eikš vidun.

Tačiau mergaitė nepakrutėjo.

— Jie nugabens jį pas Ožiaragį!

— Pas ką?

Megė tik papurtė galvą ir persibraukė rankove per šlapią nuo ašarų veidą.

— Tuoj čia bus policija, — tarė Elinora. — Paskambinau jiems iš tavo tėvo mobiliojo telefono. Niekad nenorėjau turėti tokio daikto, bet dabar manau, kad vis dėlto teks įsigyti. Juk jie tiesiog nukirto man kabelį.

Megė vis dar tebestovėjo kaip įkasta. Ji virpėjo.

— Jie, šiaip ar taip jau seniai toli nuo čia! — tarė mergaitė.

— O jergutėliau, jam juk nieko nenutiks! — Elinora geriau susisiautę į paltą. Vėjas stiprėjo. Tikrai bus lietaus.

— Iš kur taip gerai žinai? — Megės balsas drebėjo nuo pykčio.

„O dangau, — galvojo Elinora, — jeigu žvilgsniu būtų galima užmušti, tai aš dabar krisčiau negyvutėlė.“

— ...nes jis savo noru su jais išvyko! — atsakė ji piktai. — Tu juk irgi tai girdėjai, ar ne?

Mergaitė nunarino galvą. Žinoma, ji irgi girdėjo.

— Tai tiesa, — sukuždėjo ji. — Jis labiau rūpinosi knyga nei manimi.

Į tai Elinora nežinojo ką atsakyti. Jos pačios tėvas visuomet buvo tvirtai įsitikinęs, kad knygomis reikia rūpintis labiau nei vaikais. Ir kai jis staiga mirė, Elinora ir dvi jos seserys dar metų metus neatsikratė jausmo, kad tėvas kaip visada sėdi bibliotekoje ir braukia nuo knygų dulkes. Tačiau Megės tėtis buvo kitoks.

— Niekai, žinoma, kad jis tavimi rūpinosi! — paprieštaravo Elinora. — Nepažįstu nė vieno tėvo, kuris bent pusiau tiek būtų mylėjęs savo dukrą kaip tavasis. Pamatysi, jis greitai grįš. O dabar pagaliau eikš vidun! — Ji ištiesė Megei ranką. — Pakaitinsiu tau pieno su medumi. Ar ne kažką panašaus siūlo vaikams, kai jie jaučiasi negandų užgriūti?

Tačiau Megė ištiestos rankos nė nematė. Staiga apsigręžė ir pasileido bėgti. Tarsi į galvą kas būtų kniostelėję.

— Ei, palauk! — Elinora burnodama įsispyrė į sodininko batus ir pasileido jai iš paskos. Toji kvaila mergiščia spruko už namo, ten, kur ugnies rijikas jai rodė savo spektaklį. Bet, žinoma, pievelėje buvo tuščia. Tik žemėje tebesmigsojo apdegę deglai.

— Ką gi, rodos, degtukų rijikas irgi išvyko, — tarė Elinora. — Bent jau name jo tai tikrai nėra.

— Gal jis nusekė paskui juos? — Mergaitė prisiartino prie vieno iš apdegusių deglų ir perbraukė ranka per apanglėjusią galvutę. — Tikrai! Jis pamatė, kas atsitiko, ir nusekė paskui juos! — Megė viltingai pažvelgė į Elinorą.

— Išties. Taip ir bus. — Elinora tikrai stengėsi, kad jos balsas neskambėtų pašaipiai. „Kaip tu manai, kaip jis juos seka? Pėsčiomis?“ — pridūrė mintyse. Tačiau balsu to nepasakė, tik uždėjo Megei ranką ant pečių. Pone Dieve, mergaitė vis dar tirta.

— Nagi, eikš! — tarė ji. — Greitai čia bus policija, ir šią akimirką tikrai nieko negalim padaryti. Pamatysi, po poros dienų tavo tėtis pasirodys, ir gal tavo ugnimi spjaudantis draugas dabar su juo. Bet iki tol tau teks pakentėti su manimi.

Megė tik linktelėjo galva. Nebesipriešino, kai Elinora truktelėjo ją paskui save prie namo.

— Tik turiu dar vieną sąlygą, — tarė Elinora, kai jodvi jau stovėjo prie durų.

Megė pažvelgė į ją nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu.

— Kol mudvi būsime čia vienos, gal galėtum nežiūrėti į mane taip, lyg mieliausiai tuojau pat nunuodytum? Ar įmanoma įvykdyti šį prašymą?

Megės veidą nutvieskė sutrikusi menkutė šypsenėlė.

— Manyčiau, taip, — tarė ji.

Du policininkai, po kiek laiko įvažiavę į žvyru nubarstytą kiemą, daug klausinėjo, ir nei Elinora, nei Megė nepajėgė į tuos klausimus atsakyti. Ne, Elinora tų vyrų niekada anksčiau nemačiusi. Ne, pinigų jie nepavogę, ir šiaip nieko vertinga, tik knygą. Kai Elinora tai pasakė, vyrai tik pašiepiamai susižvalgė. Supykusi ji atskaitė jiems ilgą paskaitą apie retų knygų vertę, bet tai tik pablogino situaciją. Kai galiausiai Megė pareiškė, kad jie tikrai rasią jos tėvą, jei tik suieškosią kažkokį Ožiaragį, policininkai susižvalgė taip, lyg mergaitė rimtu veidu būtų teigusi, kad jos tėtį pagrobė vilkas Pilkas. Po to jie išvažiavo. O Elinora palydėjo Mėgę į jos kambarį. Kvailutei akyse vėl tvenkėsi ašaros, o Elinora neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip paguosti dvylikametę mergaitę, taigi tepasakė tik tiek:

— Tavo motina irgi visuomet miegodavo šitame kambaryje.

O tai veikiausiai buvo pats blogiausias dalykas, kokį tik buvo galima pasakyti. Todėl ji tučtuojau pridūrė:

— Paskaityk ką nors, jei neužmigsi. — Elinora du kartus atsikrenkštė ir nužygiavo per tuščią tamsų namą atgal į savo kambarį.

Kodėl taip staiga jis pasirodė toks be galo didelis ir tuščias? Visus tuos ilgus metus, kai gyveno čia viena, niekad nesijautė nejaukiai dėl to, kad už visų tų durų jos telaukia tik knygos. Daug laiko prabėgo nuo tada, kai šio namo kambariuose ir koridoriuose žaidė su seserimis slėpynių. Kaip tyliai jos tuomet slinkdavo pro bibliotekos duris...

Lauke vėjas trankė langines. „O dangau, nė bluosto nesudėsiu“, — pagalvojo Elinora. Ir staiga prisiminė knygą, kuri laukė jos šalia lovos, o tada, jausdama džiaugsmą dėl būsimo malonumo, sumišusį su sąžinės graužatimi, pradingo savo miegamajame.