VIII SKYRIUS

Buvo gerokai po vidurdienio, kai Dorianas Grėjus atsibudo. Tarnas jau kelis sykius buvo atstypčiojęs į jo kambarį pažiūrėti, ar jaunasis šeimininkas dar nesikelia, ir stebėjosi, ko jis taip ilgai miega. Pagaliau sutilindžiavo varpelis, ir Viktoras tyliai įėjo, nešinas puodeliu arbatos ir krūva laiškų ant mažo padėklo iš senovinio Sevro porceliano. Jis atitraukė alyvuogių spalvos atlaso užuolaidas blizgančiu mėlynu pamušalu, kurios dengė tris aukštus langus.

— Šįryt mesjė gerai miegojot, — pasakė jis šypsodamas.

— Kelinta valanda, Viktorai? — mieguistai paklausė Dorianas Grėjus.

— Ketvirtis po pirmos, mesjė.

Kaip vėlu! Dorianas atsisėdo ir, gurkštelėjęs arbatos, ėmė žiūrinėti laiškus. Vienas buvo iš lordo Henrio, šį rytą atneštas pasiuntinio. Dorianas akimirką dvejojo, paskui atidėjo laišką į šalį. Kitus atsainiai atplėšė. Juose buvo įprastos vizitinės kortelės, kvietimai pietauti, bilietai į uždarus spektaklius, labdaringų koncertų programos ir panašūs popieriukai, kuriais sezono metu verste apverčiami visi aukštuomenės jaunuoliai. Buvo ten ir gana solidi sąskaita už Liudviko XV laikų kalinėto sidabro tualetinį komplektą, kurios Dorianas dar nedrįso siųsti savo globėjams, itin senamadiškiems žmonėms, nesuprantantiems, kad mes gyvenam epochoje, kai tik nereikalingi daiktai tėra būtini. Buvo ir keli labai mandagūs laiškai iš Džermino gatvės palūkininkų, kurie siūlė paskolinti bet kokią sumą bet kokiu metu pačiom palankiausiom sąlygom.

Už kokių dešimt minučių Dorianas atsikėlė ir, užsimetęs puošnų šilkais siuvinėtą kašmyro chalatą, įėjo į vonios kambarį onikso grindimis. Po ilgo miego vėsus vanduo jį atgaivino. Jis tartum pamiršo viską, ką buvo patyręs. Vieną ar du sykius jam lyg ir pasivaideno, kad jis dalyvavęs kažkokioje keistoje tragedijoje, bet visa atrodė kaip sapne.

Apsirengęs tučtuojau nuėjo į biblioteką ir atsisėdo valgyti lengvų prancūziškų pusryčių, kurie jam buvo padėti ant mažo apskrito stalelio prie atviro lango. Diena buvo nepaprastai graži. Šiltas oras atrodė pritvinkęs kvapų. Įskrido bitė ir zvimbdama ėmė sukti ratus aplinkui vazą, stovinčią priešais jį, mėlyną kaip laumžirgis ir pilną geltonų lyg siera rožių. Dorianas jautėsi visiškai laimingas.

Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už širmos, kurią buvo pastatęs priešais portretą, ir jį nukrėtė šiurpas.

— Ar mesjė šalta? — paklausė tarnas, dėdamas ant stalo omletą. — Gal langą uždaryti?

Dorianas papurtė galvą.

— Ne, nešalta, — sumurmėjo jis.

Nejau tai teisybė? Negi portretas iš tikrųjų pasikeitė? O gal vietoj šypsenos jam tik pasivaideno pykčio iškreiptos lūpos? Juk nutapyta drobė negali keistis. Tai absurdas. Bus ką papasakoti Beziliui kada nors. Galės pasijuokti.

Ir vis dėlto kaip ryškiai jis viską prisiminė! Iš pradžių sambrėškoje, paskui skaisčiai išaušus jis matė žiaurumo liniją aplink iškreiptas lūpas. Dorianas beveik bijojo akimirkos, kai tarnas išeis. Žinojo, kad vienas pasilikęs turės apžiūrėti portretą. Bijojo realybės. Kai tarnas, atnešęs kavą ir cigaretes, pasisuko eiti, Dorianą pagavo baisiausias noras jo neišleisti. O kai išeidamas tarnas jau buvo beuždarąs duris, Dorianas jį šūktelėjo. Tarnas sustojo, laukdamas įsakymo. Valandėlę Dorianas žiūrėjo į jį.

— Viktorai, sakyk, kad manęs nėra, kad ir kas ateitų, — tarė jis atsidusęs.

Tarnas nusilenkė ir išėjo.

Tada Dorianas pakilo nuo stalo, užsidegė cigaretę ir krito ant prabangiom pagalvėm apkrautos kanapos, stovinčios priešais širmą. Širma buvo sena, iš paauksuotos ispaniškos odos, kurioje buvo įspaustas margintas Liudviko XIV laikų gėlių ornamentas. Dorianas įdėmiai ją apžiūrinėjo, svarstydamas, ar buvo jai kada tekę dengti žmogaus gyvenimo paslaptį.

O gal tos širmos neatstumti? Gal taip ir palikti? Kokia iš to žinojimo nauda? Jei iš tikrųjų taip įvyko — baisu. Jei ne — ko būgštauti? Bet kas bus, jei likimas ar koks dar šiurpesnis atsitiktinumas leis svetimoms akims pažvelgti už širmos ir išvysti tą klaikų pasikeitimą? Ką jis darytų, jei ateitų Bezilis Holvordas ir užsimanytų pažiūrėti savo paveikslą? Bezilis tikrai taip padarys. Ne, reikia išsiaiškinti, ir tučtuojau. Už tas baisias abejones nieko blogiau negali būti.

Jis atsistojo ir užrakino abejas duris. Bent tuo metu, kai žiūrės į savo gėdos kaukę, bus vienas. Paskui nustūmė į šalį širmą ir pažvelgė tiesiai į savo veidą. Tikra teisybė. Portretas buvo pasikeitęs.

Vėliau Dorianas ne sykį prisimindavo, ir visada su didele nuostaba, kad iš pradžių jis apžiūrinėjo portretą beveik su mokslininko susidomėjimu. Kad toks pakitimas galėjo įvykti, jam atrodė neįtikėtina. Ir vis dėlto tai buvo faktas. Nejau egzistuoja koks neapčiuopiamas ryšys tarp cheminių atomų, kurie drobėje virto spalva ir forma, ir sielos, kuri glūdi jame? Negi atomai gali atskleisti tai, ką mąsto jo siela, paversti tikrove tai, apie ką ji svajoja? O gal čia slypi kita, dar siaubingesnė priežastis? Šiurpas perbėgo jo kūnu, jis išsigando, vėl grįžo prie kanapos, atsigulė ir, nutirpęs iš baimės, ėmė žiūrėti į paveikslą.

Vieną dalyką portretas tikrai jau buvo padaręs. Portretas padėjo jam suprasti, kaip neteisingai, žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. Dar ne vėlu ištaisyti. Sibilė dar gali tapti jo žmona. Nerealią ir egoistišką jo meilę palenks aukštesnė įtaka, pavers ją kilnesniu jausmu, ir portretas, kurį jam nutapė Bezilis Holvordas, bus jo gyvenimo kelrodis, bus tai, kas vieniems yra šventumas, kitiems sąžinė, o visiems — Dievo baimė. Yra narkotikų sąžinės graužimui numaldyti, vaistų, kurie užmigdo doros pajautimą. Bet štai čia, priešais jį, akivaizdus pražūtingo nuodėmės poveikio simbolis. Nuolatinis įrodymas, bylojantis apie tai, kaip žmonės žlugdo savo sielas.

Išmušė trečią valandą, paskui ketvirtą, du sykiu nuaidėjo laikrodžio dūžiai, mušdami pusvalandžius, bet Dorianas nė nekrustelėjo. Jis bandė surankioti raudonas savo gyvenimo gijas ir suausti jas į kokį raštą, rasti kelią kruvinų aistrų labirinte, kuriame klajojo. Nežinojo, ką daryti, ką galvoti. Pagaliau priėjo prie stalo ir sėdo rašyti aistringą laišką mergaitei, kurią buvo mylėjęs, melsdamas jos atleidimo, vadindamas save bepročiu. Lapą po lapo prirašė skaudžios atgailos ir dar skaudesnio sielvarto žodžių. Priekaištai sau — savotiška prabanga. Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mus apkaltinti. Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą. Baigęs laišką, Dorianas pajuto, kad kaltė jam atleista.

Staiga kažkas pasibeldė į duris, ir jis išgirdo lordo Henrio balsą.

— Mielas bičiuli, privalau jus pamatyti. Tučtuojau mane įsileiskit. Negaliu pakęsti, kai šitaip sėdit užsidaręs.

Iš pradžių Dorianas nieko neatsakė ir sėdėjo nekrutėdamas. Beldimas netilo, pasidarė dar garsesnis. Taip, įleis lordą Henrį ir jam paaiškins, kad ketina pradėti naują gyvenimą; ginčysis su juo, jei reikės ginčytis, net išsiskirs, jei išsiskirti būtina. Dorianas pašoko, skubiai uždengė širma paveikslą ir atrakino duris.

— Man labai liūdna, Dorianai, — tarė įėjęs lordas Henris, — tačiau per daug apie tai negalvokit.

— Ar Sibilę Vein turit omenyje? — paklausė vaikinas.

— Be abejonės, — atsakė lordas Henris, grimzdamas į fotelį ir pamažu traukdamas nuo rankų geltonas pirštines. — Iš vienos pusės tai iš tikrųjų siaubinga, bet jūs čia niekuo dėtas. Sakykit, ar po spektaklio buvot nuėjęs pas ją į užkulisius?

— Buvau.

— Taip ir maniau. Ir iškėlėt jai sceną?

— Buvau žiaurus, Hari, tikrai žiaurus. Bet dabar viskas gerai. Nesigailiu nieko, kas įvyko. Išmokau labiau save pažinti.

— Ak, Dorianai, kaip aš džiaugiuosi, kad šitaip žiūrit į visa tai. Maniau, kad graužiatės, kad raunat savo puikias garbanas.

— Tai jau praėjo, — atsakė Dorianas, purtydamas galvą ir šypsodamas. — Dabar aš visai laimingas. Visų pirma supratau, kas yra sąžinė. Ne, tai ne tas, ką jūs man sakėt. Tai dieviškiausia, kas mums duota. Daugiau, Hari, nebesityčiokit iš sąžinės, bent man girdint. Noriu būti geras žmogus. Negaliu pakęsti minties, kad mano siela šlykšti.

— Žavus estetinis pagrindas moralei, Dorianai. Sveikinu jus. O nuo ko pradėsit?

— Vesiu Sibilę Vein.

— Sibilę Vein! — sušuko lordas Henris, stodamas ir žvelgdamas į Dorianą. Jis buvo apstulbęs ir priblokštas. — Bet, mano mielas Dorianai...

— Taip, Hari, žinau, ką norit pasakyti. Kokią baisybę apie santuoką. Nesakykit. Niekada man nebesakykit tokių dalykų. Prieš dvi dienas prašiau Sibilę tekėti už manęs. Nelaužysiu savo žodžio. Ji taps mano žmona.

— Jūsų žmona! Dorianai!.. Nejau negavot mano laiško? Šįryt parašiau ir per savo pasiuntinį atsiunčiau jums laišką.

— Jūsų laiško? Taip, prisimenu. Dar jo neskaičiau, Hari. Bijojau, kad ten rasiu ką nors, kas man nepatiks. Savo aforizmais jūs gyvenimą skaldot į gabalus.

— Vadinasi, nieko nežinot?

— Ko nežinau?

Lordas Henris perėjo per kambarį, atsisėdo šalia Doriano Grėjaus ir, paėmęs abi jo rankas, tvirtai suspaudė.

— Dorianai, — tarė jis. — Savo laiške — tik neišsigąskit — pranešiau jums, kad Sibilė Vein žuvo.

Skausmingas šūksnis išsiveržė iš vaikino lūpų, ir jis pašoko, išplėšdamas rankas iš lordo Henrio.

— Žuvo! Sibilė žuvo! Netiesa! Baisus melas! Kaip drįstat taip kalbėti?

— Tikra teisybė, Dorianai, — rimtai atsakė lordas Henris. — Visuose rytiniuose laikraščiuose rasit. Parašiau jums, prašydamas, kad, kol ateisiu, su niekuo nesikalbėtumėt. Žinoma, bus tardymas, bet jūs turit neįsivelti į šią istoriją. Tik Paryžiuje per tokius dalykus galima išgarsėti. O Londone žmonės labai prietaringi. Skandalu debiutuoti čia nedera. Verčiau pasitaupyti, kad senatvėj būtum įdomus. Tikiuosi, kad teatre niekas nežino jūsų pavardės? Jei nežino, viskas gerai. Ar kas matė, kai buvot jos kambary? Tatai labai svarbu.

Dorianas valandėlę nieko neatsakė. Jis buvo apkvaitęs iš siaubo. Galų gale užsmaugtu balsu pralemeno:

— Hari, jūs sakot — tardymas? Ką tai reiškia? Ar Sibilė?.. O Hari, aš nebepakelsiu... Nedelskit. Tučtuojau viską pasakykit.

— Esu įsitikinęs, Dorianai, kad ten nebūta nelaimingo atsitikimo, nors šitaip turi būti pranešta visuomenei. Išeidama iš teatro su motina maždaug apie pusę pirmos, ji staiga pasakė pamiršusi kažką viršuje. Kurį laiką jie jos laukė, tačiau ji negrįžo. Galiausiai rado ją grimo kambaryje nebegyvą ant grindų. Per klaidą ji buvo išgėrusi kažkokių nuodų, kuriuos teatre kažkam vartoja. Nežinau, kas ten į jų sudėtį įeina — ar ciano rūgštis, ar švino baltalas. Veikiausiai ciano rūgštis, nes ji, regis, mirė tučtuojau.

— Hari, Hari, tai klaiku! — sušuko vaikinas.

— Taip, žinoma, tai labai tragiška, bet jums į tą istoriją nereikia veltis. „The Standard rašo, kad jai buvę septyniolika metų. Maniau, kad ji dar jaunesnė. Atrodė visiškas vaikas ir taip menkai nutuokė apie vaidybą. Dorianai, neimkit taip į širdį. Eime su manimi pietų, o paskui užsuksim į operą. Šiandien dainuoja Pati58, ir visi suvažiuos. Galėsit užeiti į mano sesers ložę. Ten bus kelios elegantiškos damos.

— Tad aš nužudžiau Sibilę Vein, — beveik pats sau pasakė Dorianas Grėjus. — Nužudžiau taip, lyg būčiau jai gerklę peiliu perpjovęs. O vis dėlto rožės tokios pat gražios. Ir paukščiai mano sode čiulba taip pat linksmai. Šiandien pietausiu su jumis, paskui eisiu į operą ir turbūt vėliau kur nors vakarieniausiu. Koks neišpasakytai dramatiškas gyvenimas! Jei visa tai būčiau knygoje perskaitęs, Hari, tikriausiai būčiau verkęs. Tačiau kažkodėl dabar, kai tai ištiko mane patį, atrodo taip nepaprasta, jog verkti nebeįmanoma. Štai pirmas aistringas meilės laiškas, kurį parašiau savo gyvenime. Keista, kad pirmas aistringas meilės laiškas skirtas negyvai mergaitei. Kažin, ar jie ką jaučia, tie tylūs išblyškę žmonės, kuriuos vadinam negyvėliais? Sibilė!.. Ar ji jaučia, supranta, girdi? O Hari, kaip aš kadaise ją mylėjau! Dabar atrodo, kad visa tai buvo prieš daugelį metų. Ji man buvo viskas. Paskui atėjo tas klaikus vakaras — nejau tai buvo tik vakar, — kai ji taip prastai vaidino, ir širdis man vos neplyšo. Ji man viską paaiškino. Buvo be galo graudu. Bet manęs nėmaž nesujaudino. Galvojau, kad ji lėkšta. Staiga atsitiko vienas dalykas ir išgąsdino mane. Negaliu pasakyti kas, bet buvo baisu. Nusprendžiau grįžti pas ją. Pajutau blogai pasielgęs. O dabar ji nebegyva. Dieve mano, dieve mano! Hari, ką man daryti? Jūs nežinot, koks pavojus man gresia, ir niekas negali man padėti. Ji būtų padėjusi. Ji neturėjo teisės nusižudyti. Tai egoistiška.

— Mielas Dorianai, — tarė lordas Henris, imdamas cigaretę iš savo portsigaro ir išsitraukdamas degtukų dėžutę su aukso plokštelių šonais. — Moteris gali pataisyti vyrą tik įkyrėdama jam tiek, kad jis prarastų norą gyventi. Jei būtumėt vedęs šitą mergaitę, būtumėt buvęs nelaimingas. Be abejo, jūs būtumėt jai malonus. Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis. Bet netrukus ji būtų supratusi, kad jūs jai visiškai abejingas. O kai moteris tą sužino apie savo vyrą, ji arba ima baisiai neskoningai rengtis, arba nešioti itin elegantiškas skrybėles, už kurias turi mokėti kitos moters vyras. Nekalbu jau apie tos santuokos socialinę nelygybę — tai būtų buvusi baisi klaida, ir aš tikrai nebūčiau leidęs jai įvykti, bet užtikrinu, kad, šiaip ar taip, toji santuoka būtų buvus visiškai nesėkminga.

— Tikriausiai, — sumurmėjo Dorianas, kuris išblyškęs kaip drobė vaikštinėjo po kambarį. — Bet aš maniau, kad ją vesti mano pareiga. Nesu kaltas, kad ta šiurpi tragedija man sutrukdė teisingai pasielgti. Prisimenu, kaip kartą jūs sakėt, kad visi geri norai turi kažkokio lemtingumo — jie visi pavėluoti. Mano tikrai tokie buvo.

— Geri norai yra beprasmis bandymas kištis į mokslo dėsnius. Jie kyla iš gryniausios tuštybės. O jų rezultatas — absoliutus nulis. Kartkartėmis jie suteikia mums tų retų bevaisių emocijų, kurios kokią savaitę išlaiko savo žavesį. Tai ir viskas, ką apie juos galima pasakyti. Jie paprasčiausi čekiai banke, kuriame nėra tavo sąskaitos.

— Hari, — sušuko Dorianas, eidamas artyn ir sėsdamas greta. — Kodėl aš negaliu tos tragedijos išgyventi taip, kaip norėčiau? Nemanau, kad būčiau beširdis. O ką jūs galvojat?

— Jūs, Dorianai, per pastarąsias dvi savaites per daug kvailysčių iškrėtėt, kad galėtumėt save vadinti beširdžiu, — atsakė lordas Henris, maloniai, melancholiškai šypsodamas.

Vaikinas susiraukė.

— Nepatinka man toks aiškinimas, Hari, — atsakė jis, — bet aš džiaugiuosi, kad nelaikot manęs beširdžiu. Nesu toks, žinau, kad nesu. Bet vis dėlto turiu prisipažinti, kad tai, kas įvyko, nejaudina manęs taip, kaip turėtų jaudinti. Man rodosi, kad čia tėra nuostabios pjesės nuostabi pabaiga. Ji kupina šiurpaus graikų tragedijos grožio. Man toje tragedijoje buvo skirtas svarbus vaidmuo, tačiau aš likau nesužeistas.

— Įdomus klausimas, — pasakė lordas Henris, kuriam buvo neapsakomai malonu žaisti vaikino nesąmoningu egotizmu, — be galo įdomus klausimas. Man regis, štai kaip galima jį paaiškinti. Dažnai tikros gyvenimo tragedijos įvyksta taip neestetiškai, jog žeidžia mus savo grubia prievarta, visišku nenuoseklumu, absurdiška beprasmybe, absoliučia stiliaus stoka. Jos bjaurios mums, kaip ir visa, kas vulgaru. Matom jose tik šiurkščią jėgą ir prieš ją sukylam. Bet gyvenime kartais tenka patirti tragediją, kurioje slypi meninio grožio elementai. Jei tie grožio elementai tikri, tragedija paveikia mūsų slaptą dramatizmo pojūtį. Staiga pasijuntam esą nebe veikėjai, o žiūrovai. O gal veikiau ir vieni, ir kiti. Stebime save, reginio žavumas mus pagauna. Kas gi iš tikrųjų šiuo atveju atsitiko? Kažkas nusižudė iš meilės jums. Gaila, kad man neteko to patirti. Tai būtų mane privertę mylėti meilę ligi pat mirties. Tos, kurios mane mylėjo, — jų nebuvo labai daug, tačiau kelios buvo, — gyvena sau sveikos dar ilgai ir po to, kai aš jomis ar jos manimi paliovė domėtis. Jos nutuko, pasidarė nuobodžios ir, kai mes susitinkam, leidžiasi į prisiminimus. Klaiki moterų atmintis! Kokia ji siaubinga! Ir apie kokį beribį intelekto sustingimą ji byloja! Reikia sugerti gyvenimo spalvas, bet niekada neprisiminti detalių. Detalės visada vulgarios.

— Reikės sode aguonų59 pasisėti! — atsiduso Dorianas.

— Nebūtina, — atsakė jo bičiulis. — Aguonų pilnas gyvenimas. Be abejonės, kartais viskas kiek užtrunka. Sykį ištisą sezoną švarko atlape nešiojau vien žibutes kaip gražų gedulą dėl meilės, kuri nieku būdu nenorėjo mirti. Pagaliau ji numirė. Nebeprisimenu, kas ją nužudė. Atrodo, mylimosios pasiūlymas visą pasaulį dėl manęs paaukoti. Tai visada siaubinga akimirka. Ji pribloškia mus amžinybės baime. Ką gi, ar patikėsit — prieš savaitę pietaudamas pas ledi Hempšyr, prie stalo atsidūriau greta minimos damos, ir ji primygtinai norėjo vėl viską pradėti iš naujo, atkasti praeitį ir iš nuolaužų sulipdyti ateitį. Buvau palaidojęs savo romaną asfodelių60 žiedais išklotame kape. Jinai vėl jį ištraukė ir ėmė įtikinėti mane, kad aš sugriovęs jai gyvenimą. Turiu pasakyti, kad pietus ji kirto su apetitu, todėl nejaučiau jokio nerimo. Bet kokį ji parodė skonio neturėjimą! Praeitis žavi vien tuo, kad ji praeitis. O moterys niekada nepastebi, kada nusileidžia uždanga. Jos visada nori šeštojo veiksmo, o kai tik visiškai prapuola susidomėjimas spektakliu, tuoj siūlo jį pratęsti. Jei joms kas duotų valią, kiekviena komedija baigtųsi tragiškai, o farsas būtų kiekvienos tragedijos apogėjus. Moterys nenatūralios, todėl meno natūros nejaučia. Jūs už mane laimingesnis. Patikėkit, Dorianai, kad nė viena moteris, kurią pažinojau, nebūtų dėl manęs padariusi to, ką dėl jūsų padarė Sibilė Vein. Eilinės moterys pačios save paguodžia. Kai kurios ima rengtis sentimentalių spalvų drabužiais. Niekada nepasitikėkit moterim, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tai jau byloja, kad jos turi praeitį. Kitos guodžiasi, netikėtai atrasdamos savo vyrų dorybes. Jos visiems kaišioja į akis savo šeimyninę laimę, tartum čia būtų pati patraukliausia nuodėmė. Kai kurias nuramina religija. Religijos paslaptys jas žavi kaip koks flirtas, — taip sykį man pasakojo viena moteris, ir aš tą galiu suprasti. Be to, niekada taip nepaglostysi žmogaus tuštybės, kaip pavadindamas jį nusidėjėliu. Sąžinė mus visus paverčia egoistais. Taip, nesuskaičiuosi galimybių pasiguosti, kurias moterys randa nūdieniam gyvenime. Teisybė, nepaminėjau pačios svarbiausios.

— Kokios, Hari? — abejingai paklausė vaikinas.

— Pačios akivaizdžiausios. Praradus savo gerbėją, paveržti svetimą. Aukštojoj visuomenėj tatai visada pataiso moters reputaciją. Bet, tiesą sakant, Dorianai, kaip labai skyrėsi Sibilė Vein nuo tų moterų, kurias dažniausiai sutinkame! Jos mirtis man kažkuo graži. Džiaugiuosi, galėdamas gyventi epochoje, kai pasitaiko tokių stebuklų. Jie verčia patikėti realumu tų dalykų, kuriais mes paprastai žaidžiam — romantika, aistra, meile.

— Aš buvau jai neapsakomai žiaurus. Jūs tatai pamirštat.

— Ko gero, moterys labiau už viską vertina žiaurumą, atvirą žiaurumą. Jų instinktai nuostabiai primityvūs. Mes joms davėm laisvę, bet jos vis tiek liko vergės, ieškančios sau šeimininkų. Mėgsta būti valdomos. Neabejoju, kad buvot nuostabus. Nesu jūsų matęs iš tikrųjų smarkiai supykusio, bet galiu įsivaizduoti, kaip pasigėrėtinai atrodėt. Ir pagaliau užvakar jūs man kai ką pasakėt, kas tąsyk man pasirodė grynai fantastiška, bet dabar matau, kad buvot teisus, ir tai viską išsprendžia.

— O ką aš pasakiau, Hari?

— Sakėt, kad Sibilė Vein jums įkūnija visas poezijos herojes, kad vieną vakarą ji Dezdemona, kitą — Ofelija, kad numirusi kaip Džuljeta, ji prisikelia kaip Imodžena.

— Dabar ji niekada nebeprisikels, — sušnibždėjo vaikinas, užsidengdamas rankomis veidą.

— Taip, ji niekada nebeprisikels. Ji suvaidino paskutinį savo vaidmenį. Bet pagalvokit apie tą vienišą mirtį bjauriam grimo kambary kaip apie keistą kraupų fragmentą iš kokios nors Jokūbo Stiuarto61 laikų tragedijos, kaip apie nuostabią sceną iš Vebsterio, Fordo ar Sirilo Ternerio pjesės62. Mergaitė niekada tikrai negyveno, todėl tikrai ir nenumirė. Bet jums ji visada buvo svajonė, dvasia, praskriejusi per Šekspyro pjeses ir suteikusi joms dar daugiau grožio, fleita, pro kurią Šekspyro muzika skambėjo dar sodriau ir džiaugsmingiau. Tą akimirką, kai tik susidūrė su gyvenimu, ji sutrypė jį, o jis sutrypė ją, todėl jinai pasitraukė. Jei norit, gedėkit Ofelijos. Barstykitės galvą pelenais, apraudodamas pasmaugtą Kordeliją. Keikit dangų, nes žuvo Brabancijaus63 duktė. Bet neliekit veltui ašarų dėl Sibilės Vein. Ji buvo mažiau reali už jas visas.

Stojo tyla. Kambaryje brėško vakaras. Iš sodo tykiai sidabro kojomis atsėlino šešėliai. Daiktų spalvos palengva blėso.

Po valandėlės Dorianas Grėjus pakėlė akis.

— Hari, jūs man išaiškinot mane patį, — tyliai tarė jis, lyg ir atsidusdamas su palengvėjimu. — Ką jūs kalbėjot, visa tai pats jaučiu, bet kažkodėl man buvo baisu ir neįstengiau sau šito pasakyti. Kaip puikiai jūs mane pažįstat! Tačiau nebekalbėkim apie tai, kas atsitiko. Tai buvo nuostabus pergyvenimas. Štai ir viskas. Kažin, ar gyvenimas man dar duos ką taip nuostabaus.

— Gyvenimas jums viską duos, Dorianai. Tokiam gražiam žmogui viskas pasiekiama.

— Bet, Hari, juk aš pasidarysiu sudžiūvęs, senas, raukšlėtas. Kas tada?

— A, tada, — atsakė lordas Henris, kildamas eiti, — tada, mielas Dorianai, teks pakovoti dėl savo pergalių. Dabar jos pačios ateina. Ne, jūs privalot išsaugoti savo grožį. Mes gyvename epochoje, kuri negali būti išmintinga, nes per daug skaito, ir negali būti graži, nes per daug galvoja. Jūs mums reikalingas. O dabar verčiau apsirenkit ir važiuojam į klubą. Mes ir taip jau vėluojam.

— Aš gal operoje susitiksiu su jumis, Hari. Jaučiuosi per daug išvargęs ir nenoriu valgyti. Koks jūsų sesers ložės numeris?

— Rodos, dvidešimt septintas. Pirmoje eilėje. Ant durų pamatysit jos pavardę. Bet man labai gaila, kad neisit pietauti.

— Nesinori, — atsainiai tarė Dorianas. — Bet aš nepaprastai dėkingas jums už viską, ką pasakėt. Jūs iš tikrųjų geriausias mano draugas. Niekas manęs taip nesupranta kaip jūs.

— Čia tik mūsų draugystės pradžia, Dorianai, — atsakė lordas Henris, spausdamas jam ranką. — Likit sveikas. Susitiksim prieš pusę dešimtos. Nepamirškit, dainuoja Pati.

Kai lordas Henris uždarė duris, Dorianas Grėjus paskambino, po kelių minučių atėjo lempomis nešinas Viktoras ir užtraukė užuolaidas. Dorianas nekantriai laukė jo išeinant. Jam rodėsi, kad tarnas neapsakomai ilgai gaišta.

Vos tik jam išėjus, Dorianas tučtuojau puolė prie širmos ir atitraukė. Ne, naujų permainų portrete nebuvo. Apie Sibilės mirtį portretas sužinojo anksčiau už Dorianą. Jis pajunta kiekvieną dalyką tuojau, vos jam gyvenime nutikus. Nuožmus žiaurumas, kuris bjaurojo gražias lūpų linijas, be abejonės, atsirado tą pačią akimirką, kai mergaitė išgėrė nuodų. O gal pasekmėms portretas abejingas? Gal reaguoja tik į tai, kas vyksta Doriano sieloje? Taip svarstydamas Dorianas pagalvojo, kad kada nors pamatys, kaip paveikslas keičiasi, jam bežiūrint, ir nuo tos minties šiurpas perbėgo jo kūnu.

Vargšė Sibilė! Kaip tai buvo romantiška! Scenoje ji dažnai vaidindavo mirtį. O paskui Mirtis pati ją palietė ir išsivedė. Kaip ji suvaidino tą pačią paskutinę klaikią sceną? Ar keikė jį mirdama? Ne, ji mirė iš meilės jam, ir nuo šiol meilė jam bus šventa. Jinai viską išpirko, paaukodama savo gyvybę. Jis daugiau nebegalvos apie tai, ką iškentė dėl jos tą baisų vakarą teatre. Prisimins ją kaip nuostabų tragišką personažą, pasiųstą į pasaulio sceną įrodyti meilės aukščiausią realybę. Argi ji ne nuostabus tragiškas personažas? Ašaros užplūdo jam akis, prisiminus vaikišką jos povyzą, linksmą žaismingą būdą, baikštų virpantį grakštumą. Jis skubiai nuvijo prisiminimus ir vėl pažvelgė į paveikslą.

Dorianas pajuto, kad tikrai atėjo metas apsispręsti. O gal jis jau apsisprendė? Taip, gyvenimas jau buvo nusprendęs už jį, gyvenimas ir paties Doriano begalinis domėjimasis juo. Amžina jaunystė, nepasotinama aistra, rafinuoti slapti malonumai, pašėlę džiaugsmai ir beprotiškos nuodėmės. Visa tai teks jam. O portretas neš jo gėdos naštą. Štai ir viskas.

Skausmas suspaudė jam širdį, pagalvojus, kaip bus išniekintas gražusis veidas paveikslo drobėje. Sykį, valiūkiškai mėgdžiodamas Narcizą, jis pabučiavo ar bent dėjosi bučiuojąs tas nutapytas lūpas, kurios dabar taip žiauriai jam šypsojo. Kiekvieną rytą jis sėdėdavo priešais portretą, gėrėdamasis jo grožiu, ir tarpais jam rodėsi, kad beveik jį įsimylėjo. Nejau portretas keisis sulig kiekviena nuotaika, kuriai Dorianas pasiduos. Nejau taps baisus, šlykštus ir turės būti slepiamas užrakintame kambaryje, uždarytas nuo saulės, kuri taip dažnai dar skaisčiau nuauksindavo banguojančių jo plaukų stebuklą? Kaip gaila! Kaip gaila!

Akimirką Dorianui net dingtelėjo mintis pasimelsti, kad tas baisus ryšys tarp jo ir portreto nutrūktų. Portretas pasikeitė, nes Dorianas to meldė, gal malda padės, ir portretas nebesikeis. Bet nejaugi žmogus, šiek tiek pažinęs Gyvenimą, atsisakytų galimybės likti visada jaunas, kad ir kokia fantastiška toji galimybė būtų, kad ir kokias lemtingas pasekmes ji užtrauktų? Be to, argi iš tikrųjų tai priklauso nuo jo? Negi dėl jo maldos įvyko toks pakitimas? Gal čia slypi kokia keista mokslo priežastis? Jei mintis gali paveikti gyvą organizmą, kodėl ji negalėtų veikti negyvų, neorganinių daiktų? Taip, kodėl be minties, be sąmoningo noro daiktai, esantys ne mumyse, negalėtų vibruoti kartu su mūsų nuotaikomis ir aistromis, kodėl slapta meilė ar slapta neapykanta negalėtų persiduoti iš atomo į atomą? Tačiau priežastis nesvarbu. Jis niekada malda nebegundys tos baisios jėgos. Jei paveikslas turi keistis, jis keisis. Štai ir viskas. Kam per daug gilintis?

Juk stebėti portretą bus tikras malonumas. Jis galės matyti slapčiausius savo sielos vingius. Portretas taps pačiu stebuklingiausiu iš visų veidrodžių. Taip, kaip jis atspindėjo Doriano kūną, dabar atspindės sielą. O kai portretas sulauks žiemos, Dorianas vis dar tebestovės ten, kur ant vasaros slenksčio virpa pavasaris. Kai kraujas dings iš portreto veido ir liks tiktai blyški kreidinė kaukė švininėmis akimis, Dorianas tebeturės jaunystės kerus. Nė vienas jo grožio žiedas nenuvys. Gyvenimo pulsas plaks kaip plakęs. Kaip koks graikų dievas jis bus stiprus, vikrus, džiugus. Ar svarbu, kas atsitiks spalvotam jo atvaizdui drobėje? Kad tik jam pačiam nieko nebūtų. Tai svarbiausia.

Šypsodamas jis vėl pastatė širmą priešais paveikslą, paskui nuėjo į miegamąjį, kur tarnas jau laukė jo. Po valandos Dorianas buvo operoje, ir lordas Henris sėdėjo pasilenkęs prie jo kėdės.