III SKYRIUS

Kitą dieną pusę pirmos lordas Henris Votonas žingsniavo Kerzono gatve į Olbenį13 aplankyti savo dėdės, lordo Fermoro, nuoširdaus, nors ir šiurkštoko seno viengungio, kurį žmonės, nepriklausą aukštuomenei, vadino savanaudžiu, kadangi niekada nieko iš jo negaudavo, bet aukštuomenė jį laikė dosniu, nes jis vaišindavo tuos, kurie jį linksmino. Jo tėvas buvo ambasadorius Madride, kai Izabelė14 dar buvo jauna, o Primas15 — dar buvo nežinomas, bet pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, įsižeidęs ir pasipiktinęs, kad jam nebuvo pasiūlyta pasiuntinio vieta Paryžiuje, vieta, kurią užimti tarėsi esąs vertas dėl kilmės, tingumo, taisyklinga anglų kalba rašomų pranešimų bei nežabotos aistros pramogoms. Drauge su juo pasitraukė ir sūnus, kuris buvo jo sekretorius, — tuo metu jo poelgį visi laikė kvailoku; po kelių mėnesių, paveldėjęs titulą, sūnus ėmė rimtai studijuoti didįjį aristokratų dykinėjimo meną. Jis turėjo du didelius namus mieste, tačiau jam daug labiau tiko gyventi mebliuotuose kambariuose, kad būtų mažiau rūpesčių, o valgydavo jis dažniausiai klube. Mažumėlę domėjosi ir savo anglies kasyklų, esančių Vidurio Anglijos grafystėse, reikalais, teisindamas šį nepadorų veiklumą tuo, kad, turėdamas anglies kasyklas, džentelmenas išgalįs savo židinyje deginti malkas. Politikoje jis buvo konservatorius, bet tik ne tais laikotarpiais, kai konservatoriai stovėdavo prie valdžios vairo; tada jis juos plūsdavo, vadindamas radikalų gauja. Savo tarno jis buvo garbinamas ir terorizuojamas, giminaičiams jis kėlė siaubą ir savo ruožtu juos terorizavo. Tik Anglija galėjo jį pagimdyti, o jis tuo tarpu tvirtino, kad Anglija einanti velniop. Jo principai buvo pasenę, bet apie jo prietarus vertėjo pašnekėti.

Kai lordas Henris įėjo į kambarį, dėdė sėdėjo apsivilkęs šiltą medžioklinę striukę, rūkė storą cigarą ir plūdo laikraštį The Times.

— Na, Hari, — paklausė senasis džentelmenas, — kas tave atnešė taip anksti? Maniau, kad jūs, dendžiai, anksčiau kaip antrą valandą niekada nesikeliat, o ligi penkių nosies neiškišat iš namų.

— Patikėkit, dėde Džordžai, tyriausi giminiški jausmai. Noriu paprašyti vieno dalyko.

— Tikriausiai pinigų, — spėjo lordas Fermoras ir susiraukė. — Ką gi, sėskis ir klok. Nūnai jaunimas mano, kad pinigai — viskas.

— Taip, — sumurmėjo lordas Henris, taisydamas gėlę švarko atlape. — O kai subręsta, tuo įsitikina. Bet pinigų man nereikia. Jų reikia tik tiems, kurie moka skolas, o aš, dėde Džordžai, niekad nemoku. Skola — vienintelis jaunesniojo sūnaus kapitalas, ir iš jo galima žaviai pragyventi. Be to, aš visada perku iš Dartmuro tiekėjų, todėl jie niekada nekvaršina man galvos. O paprašyti noriu vienos informacijos, ne reikšmingos, aišku, o bevertės informacijos.

— Ką gi, galiu tau, Hari, pasakyti viską, kas parašyta „Mėlynojoje knygoje“16, nors nūnai tie vyrukai visokių nesąmonių prirašo. Kai buvau diplomatas, viskas buvo geriau tvarkoma. O dabar, girdėjau, į diplomatus reikia egzaminus laikyti. Ir ko belieka laukti? Juk egzaminai, pone, nuo pradžios ligi galo gryniausia kvailystė. Jei žmogus džentelmenas, jis ir taip pakankamai žino, o jeigu ne džentelmenas, žinios jam tik kenkia.

— Pono Doriano Grėjaus nerasi „Mėlynojoje knygoje“, — vangiai tarė lordas Henris.

— Doriano Grėjaus? Kas jis? — paklausė lordas Fermoras, suraukdamas vešlius žilus antakius.

— Šito, dėde Džordžai, aš ir atėjau paklausti. Beje, kas jis per vienas, aš žinau. Jis paskutiniojo lordo Kelsou anūkas. Jo motina buvo iš Deveru šeimos, ledi Margareta Deveru. Norėčiau, kad papasakotum apie jo motiną. Kaip ji atrodė? Už ko ištekėjo? Juk tu kadaise pažinojai beveik visus, tad gal ir ją pažinojai. Šiuo metu ponas Grėjus mane labai domina. Aš ką tik su juo susipažinau.

— Kelsou anūkas! — lyg aidas pakartojo senis, — Kelsou anūkas!.. Žinoma... Gerai pažinojau jo motiną. Regis, buvau ir jos krikštynose. Neapsakomai graži mergaitė ji buvo, toji Margareta Deveru. Visi vyrai vos nepasiuto, kai ji pabėgo su tuo skurdžium, visiška niekybe, berods, kažkokio pėstininkų pulko karininkėliu. Žinoma. Prisimenu tą istoriją, tartum vakar visa būtų įvykę. Vargšą vyruką nudėjo dvikovoje Spa17 miestelyje, po poros mėnesių nuo vestuvių. Negražiai žmonės kalbėjo. Sklido gandai, kad Kelsou pasamdęs kažkokį niekšelį avantiūristą, kažkokį galviją belgą, kad tas viešai įžeistų jo žentą, — papirko jį, taip, pone, papirko, ir tas tipas nudėjo vyruką lyg kokį žvirblį. Ta istorija paskui buvo užglostyta, bet, dievaži, Kelsou po to ilgokai vienas klube valgė savo muštinį. Sako, paskui jis parsivežęs dukterį namo, bet jinai niekada daugiau nė žodžio jam nebepratarusi. O taip, bjauri buvo istorija. Dukra taip pat pasimirė, po metų. Berods paliko sūnų. Buvau užmiršęs. Koks jis užaugo? Jei panašus į motiną, turėtų būti gražus vaikinas.

— Jis labai gražus, — patvirtino lordas Henris.

— Gal paklius į geras rankas, — tęsė senis. — Tikriausiai turėtų gauti krūvą pinigų, jei Kelsou juo pasirūpino. Ir motina turėjo pinigų. Iš senelio jai atiteko Selbis18. Jos senelis nekentė Kelsou, laikė jį šikšna. Toks jis ir buvo. Sykį atvyko į Madridą, kai aš ten dar gyvenau. Tegu jį galas, kiek gėdos pridarė. Karalienė manęs klausinėdavo, kas tas anglų didikas, kuris visada su vežėjais dėl užmokesčio vaidijasi. Tikri anekdotai apie jį sklido. Visą mėnesį nedrįsau dvare akių parodyti. Gal anūkui buvo dosnesnis negu Madrido vežėjams.

— Nežinau, — atsakė lordas Henris. — Manau, kad vaikinas bus aprūpintas. Jis dar nepilnametis. Selbis jam jau atiteko, tą žinau. Pats sakė. Beje... ar motina labai graži buvo?

— Žavingesnės merginos už Margaretą Deveru nesu matęs, Hari. Ir kas ją, po galais, paskatino taip pasielgti, niekada neperpratau. Juk galėjo ištekėti už ko tik būtų panorėjusi. Kerlingtonas dėl jos kraustėsi iš proto. Bet ji buvo romantiška. Visos moterys toje giminėje tokios buvo. Vyrai niekam tikę, bet moterys, tegu jas galas, nuostabios. Kerlingtonas ant kelių prieš ją šliaužiojo. Pats man prisipažino. Ji iš jo tik juokėsi, o Londone nebuvo merginos, kuri apie jį nebūtų svajojus. Tarp kitko, Hari, kalbėdamas apie kvailas vedybas, prisiminiau, — ką ten tavo tėvas paistė, kad Dartmuras nori vesti amerikietę? Negi anglų merginos jam per prastos?

— Dabar, dėde Džordžai, madinga vesti amerikietes.

— Aš už anglų merginas. Galiu kirsti lažybų nors ir su visu pasauliu, — tarė lordas Fermoras, trenkdamas kumščiu į stalą.

— Dabar visi stato už amerikietes.

— Girdėjau, kad jos neištvermingos, — sumurmėjo dėdė.

— Ilgos distancijos jas išsekina, bet kliūčių ruože jos nepamainomos. Skriste perskrenda visas kliūtis. Manau, Dartmurui jau viskas.

— Kas jos tėvai? Ar ji juos turi? — suurzgė senasis džentelmenas.

Lordas Henris papurtė galvą.

— Amerikietės slepia savo tėvus taip pat gudriai kaip anglės savo praeitį, — pasakė jis stodamasis.

— Matyt, jos tėvai verčiasi kiaulienos eksportu.

— Greičiausiai, dėde Džordžai. Tuo geriau Dartmurui. Girdėjau, kad kiaulienos eksportas — vienas pelningiausių verslų po politikos.

— Ar ji daili?

— Elgiasi taip, lyg būtų gražuolė. Dauguma amerikiečių taip daro. Tai jų žavumo paslaptis.

— Kodėl tos amerikietės negali likti savam krašte? Juk mums jie visada sako, kad ten rojus moterims.

— Teisybė. Todėl joms, kaip ir Ievai, taip rūpi iš jo pabėgti, — atsakė lordas Henris. — Sudie, dėde Džordžai. Pavėluosiu priešpiečių, jei dar čia užtruksiu. Ačiū už žinias. Visada viską noriu žinoti apie naujus draugus ir nieko — apie senus.

— Kur valgysi priešpiečius, Hari?

— Pas tetą Agatą. Aš pats pakviečiau save ir poną Grėjų. Jis naujausias jos protežė.

— Ak, štai kas. Pasakyk savo tetai Agatai, Hari, kad ji man daugiau nebekvaršintų galvos su savo labdarybėm. Įkyrėjo. Ta moterėlė mano, jog aš kito darbo neturiu, kaip išrašinėti čekius jos kvailoms išmonėms.

— Gerai, dėde Džordžai, pasakysiu, bet nieko negelbės. Labdaringi žmonės praranda bet kokį žmoniškumą. Tai būdingiausias jų bruožas.

Senasis džentelmenas suniurzgė pritardamas ir paskambino tarnui. Lordas Henris pro žemą arką išėjo į Berlingtono gatvę ir pasuko į Barklio aikštę.

Štai kokia buvo Doriano Grėjaus tėvų istorija. Kad ir pačiais bendriausiais bruožais papasakota, ji sujaudino lordą Henrį savo panašumu į keistą, beveik šiuolaikinį romaną. Graži moteris, beprotiškos aistros pagauta, viskuo rizikuoja. Kelios siautulingos laimės savaitės, kurias nutraukė šlykštus, klastingas nusikaltimas. Ištisi mėnesiai nebylios agonijos, paskui — kančiose pagimdytas kūdikis. Motiną nusineša mirtis, vaikas pasmerkiamas vienatvei ir beširdžio senio tironijai. Taip, fonas įdomus. Jis išryškina vaikiną, daro jį dar nuostabesnį. Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška. Ištisi pasauliai blaškosi gimdymo kančiose, kad galėtų pražysti menkiausia gėlelė... O koks žavus buvo Dorianas vakar per vakarienę, kai baugios laimės kupinas, išgąstingomis akimis, pračiauptomis lūpomis sėdėjo klube priešais lordą Henrį, o nuo raudonų žibintų gaubtų bundantis jo veido stebuklas atrodė dar sodriau rausvas. Kalbėdamas su juo, jautiesi lyg griežtum brangiu smuiku. Jis atliepia į kiekvieną stryko prisilietimą, kiekvieną virptelėjimą... Koks kerintis jausmas — savo įtaka veikti kitą žmogų! Niekas negali tam prilygti. Savo sielą įkvėpti į kokią grakščią formą ir kurį laiką leisti jai ten pasilikti; klausytis, kaip aidu grįžta tavo mintys, prisodrintos aistros ir jaunystės muzikos; perlieti kitam savo temperamentą tarsi tai būtų koks kvapus gėrimas ar nepaprasti kvepalai: čia slypi tikras džiaugsmas, gal pats didžiausias pasitenkinimas, likęs žmogui šiame ribotame, vulgariame amžiuje, kurio malonumai perdėm jusliniai, o tikslai perdėm banalūs... Ir kaip tipas jis nuostabus, tas jaunuolis, kurį lordas Henris per tokį keistą atsitiktinumą sutiko Bezilio dirbtuvėje, ar mažų mažiausiai gali tapti nuostabiu tipu. Jis turi viską: grakštumą, skaistų jaunystės tyrumą ir grožį, kurį mums išsaugojo tik senovės graikų marmuro statulos. Iš jo gali padaryti ką tinkamas. Paversti titanu arba žaislu. Kaip gaila, kad tokiam grožiui lemta nublankti!.. O Bezilis? Koks jis įdomus psichologijos požiūriu. Naujas stilius tapyboje, nauja pažiūra į gyvenimą, kurią taip keistai jam įkvėpė savo fiziniu artumu žmogus, nieko apie tai nenumanantis; tyli dvasia, kuri tūnojo girių prieblandoj ir nematoma klaidžiojo laukais, staiga pasirodo dailininkui lyg driadė, tačiau nieko nebijo, nes dailininko sieloje, besiilginčioje jos, jau seniai atbudęs nuostabus regėjimas, ir tik jam lemta matyti stebuklus; daiktų formos, linijos įgavo subtilumo ir virto simboliais, išreiškiančiais kažkokios kitos tobulesnės formos atspindžius tikrovėje. Kaip visa tai keista! Kažką panašaus jis prisiminė ir iš istorijos. Ar tik ne Platonas, šis minčių menininkas, pirmasis tuo susidomėjo19? Ar ne Buonarotis20 tai išreiškė sonetais, iškaltais spalvotame marmure? Bet mūsų amžiuje tatai keista... Taip, jis pamėgins tapti Dorianui Grėjui tuo, kuo vaikinas, net nenumanydamas, tapo dailininkui, sukūrusiam nuostabųjį portretą. Jis mėgins jį užvaldyti, teisybę pasakius, jau beveik užvaldė jį. Ta nuostabi dvasia priklausys jam. Šis Mirties ir Meilės kūdikis jį kažkuo kerėte kerėjo.

Staiga lordas Henris stabtelėjo ir pažvelgė į namą. Jis pastebėjo jau gerokai praėjęs savo tetos namus ir šypsodamas grįžo atgal. Kai įžengė į apytamsį prieškambarį, tarnas pasakė, kad visi jau nuėję valgyti priešpiečių. Atidavęs skrybėlę ir lazdą vienam iš durininkų, jis įžengė į valgomąjį.

— Vėluoji, kaip ir visada, Hari, — sušuko teta, purtydama galvą.

Jis atsiprašė, sugalvojęs kažkokį pasiaiškinimą, ir, atsisėdęs į tuščią kėdę greta jos, apsižvalgė, norėdamas pamatyti, kas susirinko. Iš galustalės jam baikščiai linktelėjo Dorianas Grėjus ir nejučia paraudo iš džiaugsmo. Priešais sėdėjo hercogienė Harli, nepaprastai geros širdies ir gero būdo moteriškė, mėgstama visų, kurie ją pažinojo, didingų architektūrinių proporcijų, kuriomis apdovanotos moterys, jei jos ne hercogienės, nūdienių istorikų vadinamos apkūniomis. Greta jos, dešinėje, sėdėjo seras Tomas Berdenas, parlamento narys, radikalas, kuris visuomeniniame gyvenime buvo savo partijos lyderis, o privačiame — geriausios virtuvės šalininkas, pietaudavo jis drauge su konservatoriais, galvodavo drauge su liberalais, mat laikėsi išmintingos, visiems žinomos taisyklės. Į kairę nuo jos sėdėjo ponas Erskinas iš Tredlio, senas, gana žavus ir kultūringas džentelmenas, įgavęs blogą įprotį tylėti, kadangi, kaip sykį pasiaiškino ledi Agatai, visa, ką turėjo pasakyti, jau buvo išsakęs, dar trisdešimties metų nesulaukęs. Lordo Henrio kaimynė buvo ponia Vandeler, viena iš seniausių jo tetos draugių, tikra šventoji tarp moterų, tačiau taip klaikiai apsitaisiusi, jog atrodė panaši į blogai įrištą giesmyną. Lordo Henrio laimei, iš antrosios pusės greta jos sėdėjo lordas Fodlis, itin protingas pusamžis vidutinybė, plikas kaip pranešimas Bendruomenių rūmuose; ponia Vandeler su juo šnekėjosi labai gyvai ir rimtai, o tatai, kaip lordas Henris sykį buvo sakęs, nedovanotina klaida, kurią daro visi tikrai geri žmonės ir kurios nė vienas jų negali išvengti.

— Mes šnekam apie vargšą Dartmurą, lorde Henri, — sušuko hercogienė, meiliai linkčiodama jam iš anapus stalo. — Kaip manot, ar jis ves tą žavingą jauną būtybę?

— Mano supratimu, hercogiene, jinai jau bus nusprendusi jam pasipiršti.

— Kaip siaubinga! — sušuko ledi Agata. — Iš tikrųjų kas nors turėtų sukliudyti.

— Girdėjau iš patikimiausių šaltinių, kad jos tėvas Amerikoje turįs manufaktūros parduotuvę, — pasakė seras Tomas Berdenas niekinančiu veidu.

— O mano dėdė minėjo kiaulienos prekybą, sere Tomai.

— Manufaktūra? Kas yra toji amerikiečių manufaktūra? — paklausė hercogienė, iš nustebimo pakeldama savo didžiules rankas ir pabrėždama veiksmažodį.

— Amerikiečių romanai, — atsakė lordas Henris, dėdamasis sau į lėkštę putpelės gabalėlį.

Hercogienė suglumo.

— Nepaisykit jo, brangioji, — sušnibždėjo ledi Agata. — Jis niekada rimtai nekalba.

— Kai Amerika buvo atrasta, — prašneko parlamento narys radikalas ir ėmė dėstyti kažkokius nuobodžius faktus. Kaip ir visi šnekovai, kurie bando išsemti temą, jis išsėmė savo klausytojų kantrybę. Hercogienė atsiduso ir pasinaudojo savo teise pertraukti kitus.

— Verčiau tos Amerikos niekada nebūtų atradę! — sušuko ji. — Iš tiesų, mūsų merginos neteks progos ištekėti. Tai labai neteisinga.

— Gal Amerika ir nebuvo atrasta, — tarė ponas Erskinas. — Sakyčiau, kad veikiau ji tik buvo susekta.

— Ak, bet juk aš mačiau jos gyventojų atstovus, — atsainiai pasakė hercogienė. — Turiu pripažinti, kad kai kurios amerikietės labai gražios. Ir rengiasi dailiai. Visus drabužius gauna iš Paryžiaus. Būčiau laiminga, jei išgalėčiau taip rengtis.

— Žmonės sako, kad gerieji amerikiečiai po mirties keliauja į Paryžių, — sukikeno seras Tomas, kuris turėjo didžiausias padėvėtų sąmojų atsargas.

— Nejaugi! O kur po mirties keliauja blogieji amerikiečiai? — pasiteiravo hercogienė.

— Į Ameriką! — sumurmėjo lordas Henris.

Seras Tomas susiraukė.

— Man regis, jūsų sūnėnas nusistatęs prieš šią didžiąją šalį, — tarė jis ledi Agatai. — Aš ją skersai išilgai išvažinėjau vagonais, kuriuos man parūpino tenykščiai direktoriai. Jie tokiais atvejais labai paslaugūs. Užtikrinu jus, kad kelionė į Ameriką daug ko išmoko.

— Bet negi mes turim keliauti į Čikagą, kad šio to išmoktume? — graudžiai paklausė ponas Erskinas. — Nesijaučiu turįs jėgų tokiai kelionei.

Seras Tomas mostelėjo ranka.

— Pono Erskino iš Tredlio bibliotekoje — ištisas pasaulis. O mes, praktikai, užuot skaitę, verčiau patys pasižiūrim. Amerikiečiai nepaprastai įdomūs žmonės. Jie turi be galo daug sveiko proto. Užtikrinu jus, kvailysčių amerikiečiai nedaro.

— Kaip klaiku! — sušuko lordas Henris. — Galiu pakęsti brutalią jėgą, bet brutalų protą pakęsti neįmanoma. Juo naudotis kažkaip nepadoru. Niekšinga intelekto atžvilgiu.

— Nesuprantu jūsų, — tarė seras Tomas, gerokai parausdamas.

— O aš suprantu, lorde Henri, — šypsodamas tyliai tarė ponas Erskinas.

— Paradoksai, kur tinka, geras daiktas... — vėl pradėjo baronetas.

— Ar čia buvo paradoksas? — paklausė ponas Erskinas. — Man neatrodė. Gal ir paradoksas. Ką gi, paradoksai atspindi tiesą. Norėdami išbandyti tikrovę, leidžiam jai balansuoti ant virvės. Kai tiesos tampa akrobatais, galim spręsti apie jas.

— Dievaži, — tarė ledi Agata, — kaip jūs, vyrai, mėgstat ginčytis. Esu tikra, kad niekada nesuprasiu, apie ką jūs kalbatės. O ant tavęs, Hari, iš tikrųjų supykau. Kodėl bandai prikalbėti mūsų mieląjį poną Dorianą Grėjų, kad jis atsisakytų man talkininkauti Ist Ende? Patikėk — ten jis tiesiog nepakeičiamas. Jiems labai patiktų pasiklausyti, kaip jis skambina.

— Noriu, kad jis man skambintų, — sušuko lordas Henris šypsodamas ir, pažvelgęs į stalo galą, sutiko džiugų pritariantį žvilgsnį.

— Bet Vaitčepelyje žmonės tokie nelaimingi, — nesiliovė ledi Agata.

— Viską galiu užjausti, tik ne kančią, — pareiškė lordas Henris, trūktelėjęs pečiais. — Kančios užjausti neįstengiu. Ji pernelyg bjauri, pernelyg baisi, pernelyg slegianti. Nūdienė užuojauta skausmui kažkokia klaikiai liguista. Mes turėtume būti neabejingi spalvoms, grožiui, gyvenimo džiaugsmui. Kuo mažiau kalbama apie gyvenimo negandus, tuo geriau.

— Vis dėlto Ist Endas labai svarbi problema, — pasakė seras Tomas, rimtai kraipydamas galvą.

— Žinoma, — pritarė jaunasis lordas. — Tai vergijos problema, ir mes mėginam ją spręsti, linksmindami vergus.

Politikas įdėmiai pažvelgė į jį.

— O kokias reformas siūlot? — paklausė jis.

Lordas Henris nusijuokė.

— Anglijoje nieko nenoriu pakeisti, išskyrus orą, — atsakė jis. — Man visai pakanka filosofinės kontempliacijos. Bet kadangi devynioliktas amžius bankrutavo, pereikvojęs užuojautą, siūlyčiau atsigręžti į mokslą, kad jis grąžintų mus į tikrąjį kelią. Jausmai tuo geri, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas — kad nieko bendra su jausmais neturi.

— Bet mus slegia tokia sunki atsakomybės našta, — išdrįso kukliai įsiterpti ponia Vandeler.

— Be galo sunki, — pritarė ledi Agata.

Lordas Henris pažvelgė į poną Erskiną.

— Žmonija pernelyg rimtai į save žiūri. Tai prigimta pasaulio nuodėmė. Jei urvinis žmogus būtų mokėjęs juoktis, pasaulio istorija būtų kitaip susiklosčiusi.

— Jūs iš tikrųjų mane nuraminot, — pragydo hercogienė. — Visada, atėjusi aplankyti jūsų mielosios tetos, jausdavausi kalta, nes man visai nerūpi Ist Endas. Dabar nerausdama galėsiu žiūrėti jai į akis.

— Moteriai tinka rausti, hercogiene, — tarė lordas Henris.

— Tik tada, kai ji jauna, — atsakė jinai. — Kai sena moteris, tokia kaip aš, rausta, blogas ženklas. Ak, lorde Henri, gal pasakytumėt, kaip atjaunėti.

Valandėlę jis pagalvojo.

— Ar galit, hercogiene, prisiminti kokią didelę klaidą, padarytą jaunystėje? — paklausė jis, žvelgdamas į ją per stalą.

— Ko gero, ir ne vieną, — sušuko ji.

— Tad pakartokit jas, — rimtai patarė jis. — Jei nori susigrąžinti jaunystę, tereikia savo kvailystes pakartoti.

— Žavinga teorija! — sušuko jinai. — Būtinai pritaikysiu ją praktikoje.

— Pavojinga teorija! — išsprūdo pro kietai suspaustas sero Tomo lupas. Ledi Agata papurtė galvą, tačiau visa tai labai ją pralinksmino. Ponas Erskinas klausėsi.

— Taip, — tęsė lordas Henris. — Tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių. Dabar dauguma žmonių miršta nuo savo vergiško sveiko proto, o tada, kai jau per vėlu, pamato, kad tiktai savo klaidų niekada netenka gailėtis.

Juokas apskriejo stalą.

Lordas Henris ėmė žaisti su šia mintimi, žaisti nesivaržydamas: nušvietęs ją savo fantazijos spinduliais ir suteikęs paradoksų sparnus, jis svaidė ją aukštyn į erdvę, kaitaliojo, leisdavo jai ištrūkti ir vėl sugaudavo. Šlovindamas beprotystę, iškėlė ją ligi filosofijos aukštumų, o pati filosofija atjaunėjo ir, pasidavusi svaiginančiai pomėgių muzikai, tarytum bakchantė, vilkinti vynu sulietą drabužį, pasipuošusi galvą vijoklių vainiku, šokdama nuėjo per gyvenimo kalvas, šaipydamasi iš rambaus Sileno21 blaivumo. Faktai bėgo nuo jos lyg išbaidyti girios žvėrys. Baltos jos pėdos mynė didžiulį slėgtuvą, kurį saugo išmintingasis Omaras22, kol nuogas jos blauzdas rausvų purslų bangomis apsėmė trykštančios vynuogių sultys ir raudona puta ėmė virsti per nuožulnias apvarvėjusias indo sienas. Tai buvo nepaprasta improvizacija. Lordas Henris jautė į save įsmeigtas Doriano Grėjaus akis, o mintis, kad tarp klausytojų yra žmogus, kurio dvasią jis troško pakerėti, teikė jo sąmojui aštrumo, o vaizduotei spalvų. Jis buvo pilnas fantazijos, žaismingas, šmaikštus. Jo klausytojai, viską užmiršę, pakerėti, ėjo juokdamiesi paskui jo dūdelę23. Dorianas Grėjus nenuleido nuo jo akių ir sėdėjo kaip užburtas, jo lūpomis dažnai perbėgdavo šypsnys, o patamsėjusiose akyse nuostaba darėsi vis rimtesnė.

Galų gale į kambarį įėjo to meto apdaru apsivilkusi tikrovė tarno pavidalu ir pranešė hercogienei, kad jos laukianti karieta. Tariamos nevilties apimta, ji laužė rankas.

— Kaip apmaudu! — sušuko ji. — Privalau važiuoti. Turiu užsukti pas savo vyrą į klubą ir važiuoti su juo į kažkokį kvailą susirinkimą Viliso salėse24, kuriam jis pirmininkaus. Jei pavėluosiu, jis tikriausiai įnirš, o su šia skrybėle jokios scenos negalėčiau pakęsti. Ji pernelyg gležna. Šiurkštus žodis ją suplėšytų. Ne, brangioji Agata, turiu važiuoti. Likite sveiki, lorde Henri, jūs labai mielas ir siaubingai visus demoralizuojat. Iš tiesų, nežinau nė ką sakyti apie jūsų pažiūras. Būtinai atvažiuokit kada pas mus vakarienės. Gal antradienį? Ar jūs laisvas antradienį?

— Dėl jūsų, hercogiene, visko atsisakysiu, — nusilenkdamas tarė lordas Henris.

— Ak, tai labai malonu ir labai neteisinga, — sušuko jinai, — todėl būtinai ateikit, — ir iščiuožė iš kambario, lydima ledi Agatos ir kitų damų.

Kai lordas Henris vėl atsisėdo, ponas Erskinas priėjo prie jo ir, šalimais pasistatęs kėdę, uždėjo ranką jam ant peties.

— Kalbat kaip iš rašto, — pasakė jis. — Kodėl pats knygų nerašot?

— Per daug mėgstu knygas skaityti, ponas Erskinai, kad pats rašyčiau. Žinoma, norėčiau parašyti romaną, kuris būtų toks pat gražus ir toks pat nerealus kaip persiškas kilimas. Bet Anglijoje publika nieko kita neskaito, tik laikraščius, elementorius ir enciklopedijas. Iš visų pasaulio tautų anglai menkiausiai tesuvokia grožį literatūroje.

— Turbūt neklystat, — atsakė ponas Erskinas. — Aš pats esu turėjęs literatūrinių ambicijų, bet jau seniai jų atsisakiau. O dabar, mano mielas jaunasis drauge, jei leisit jus taip vadinti, sakykit, ar iš tikrųjų taip manot, kaip kalbėjot prie stalo?

— Visiškai nebeprisimenu, ką kalbėjau, — nusišypsojo lordas Henris. — Ar prišnekėjau ką bloga?

— Tai, ką sakėt, iš tikrųjų labai bloga. Mano supratimu, jūs itin pavojingas žmogus, ir jei kas ištiks mūsų gerąją hercogienę, mes jus laikysim svarbiausiu kaltininku. Bet aš norėčiau pasišnekėti su jumis apie gyvenimą. Karta, kuriai priklausau, labai nuobodi. Kada nors, kai jums pakyrės Londonas, atvažiuokit į Tredlį ir išdėstykit man savo pomėgių filosofiją prie puikaus burgundiško vyno, kurio, laimei, turiu į valias.

— Mielai. Viešnagė Tredlyje — didelė garbė. Ten puikus šeimininkas ir puiki biblioteka.

— Jums atvykus, viskas bus dar puikiau, — atsakė senasis džentelmenas, mandagiai nusilenkdamas. — O dabar turiu atsisveikinti su jūsų nuostabiąja teta. Privalau būti Ateneume25. Tokiu metu mes visi ten miegam.

— Ar visi, ponas Erskinai?

— Visi keturiasdešimt, susėdę į keturiasdešimt fotelių. Praktikuojamės, kaip bus įsteigus Anglijos Literatūros Akademiją26.

Lordas Henris nusijuokė ir pakilo.

— Einu į Parką, — sušuko jis.

Kai jis ėjo pro duris, Dorianas Grėjus palietė jam ranką.

— Leiskit man eiti drauge, — tyliai tarė jis.

— Bet, rodos, jūs Beziliui Holvordui žadėjot jį aplankyti, — atsakė lordas Henris.

— Mieliau eičiau su jumis; taip, jaučiu, kad privalau eiti su jumis. Leiskit, labai prašau. Ir visą laiką kalbėkit, gerai? Niekas nemoka taip nuostabiai kalbėti kaip jūs.

— Ak, šiandien aš ligi soties prikalbėjau, — šypsodamas atsakė lordas Henris. — Dabar noriu tik stebėti gyvenimą. Jei jums įdomu, eime jį stebėti drauge.