V SKYRIUS

— Mama, mama, aš tokia laiminga, — šnibždėjo mergaitė, įsikniaubusi į suvytusios, išvargusios moters skreitą; moteriškė, atgręžusi nugarą ryškiai, skvarbiai šviesai, sėdėjo apšiurusios svetainės vieninteliame fotelyje. — Aš tokia laiminga, — kartojo mergaitė, — ir tu turi būti laiminga.

Ponia Vein krūptelėjo ir uždėjo savo liesas bismuto išbalintas rankas dukrai ant galvos.

— Laiminga! — kaip aidas atkartojo ji. — Aš tik tada laiminga, Sibile, kai matau tave vaidinant. Tau nevalia apie nieką kitą galvoti, tik apie vaidybą. Ponas Aizeksas buvo mums labai geras, ir mes jam skolingos pinigų.

Mergaitė pakėlė galvą ir papūtė lūpas.

— Pinigų, mama? — sušuko ji. — Ką reiškia pinigai? Meilė svarbiau už pinigus.

— Ponas Aizeksas avansu davė mums penkiasdešimt svarų skoloms apmokėti ir Džeimsui išleisti į kelionę. Nepamiršk to, Sibile. Penkiasdešimt svarų labai didelė suma. Ponas Aizeksas buvo mums labai malonus.

— Jis ne džentelmenas, mama, ir aš negaliu pakęsti, kaip jis su manimi kalba, — pasakė mergaitė ir atsistojusi nuėjo prie lango.

— Nežinau, kaip mes be jo išsiverstume, — irzliai atsakė senesnioji moteris.

Sibilė Vein atmetė galvą ir nusijuokė.

— Mums, mama, jo nebereikia. Dabar Pasakų Princas viešpatauja mūsų gyvenime.

Paskui ji nuščiuvo. Kraujas užliejo jai skruostus ir nudažė juos lyg rožes. Nuo tankaus alsavimo prasiskyrė jos lūpų žiedlapiai. Jie virpėjo. Karštas aistros vėjas padvelkė į ją ir sujudino dailias jos suknelės klostes.

— Aš jį myliu, — pasakė ji paprastai.

— Kvailute, kvailute, — kaip papūga sutarškėjo motina. Ji judino sukumpusius, netikrais brangakmeniais apmaustytus pirštus, ir nuo to jos žodžiai atrodė juokingi.

Mergaitė vėl nusijuokė. Jos balse skambėjo narve uždaryto paukščio džiaugsmas. Akys pagavo balso melodiją ir džiugiai suspindo; paskui ji užsimerkė, lyg nenorėdama išduoti savo paslapties. Kai netrukus akys vėl atsimerkė, pro jas buvo praplaukusi svajonių migla.

Plonalūpė išmintis, sėdinti aptrintame fotelyje, kalbėjo apie nuovokumą, citavo frazes iš bailumo knygos, kurios autorius dangstosi sveiku protu. Mergaitė nesiklausė. Ji buvo laisva savo aistros kalėjime. Jos princas, Pasakų Princas, buvo drauge su ja. Pasitelkta atmintis buvo atkūrusi jo paveikslą. Pasiųsta jo ieškoti siela buvo jį čia atvedusi. Jo bučinys vėl degino jai lūpas. Akių vokai kaito nuo jo alsavimo.

Tada Išmintis pakeitė taktiką ir ėmė postringauti apie būtinybę išsiaiškinti ir ištyrinėti. Gal tas vaikinas turtingas. Jei taip, vertėtų pagalvoti apie vedybas. Bet žmonių gudrybės bangos dužo, atsimušusios į mergaitės ausų kriaukles. Klastos strėlės lėkė pro šalį. Ji matė judant plonas lūpas ir šypsojo.

Staiga ji pajuto poreikį kalbėti. Žodžių pritvinkusi tyla ją trikdė.

— Mama, mama, — sušuko ji, — kodėl jis taip mane myli? Žinau, kodėl aš myliu jį. Myliu todėl, kad jis toks, kokia turėtų būti pati Meilė. Bet ką jis mato manyje? Nesu jo verta. Ir vis dėlto — kodėl, nežinau, — nors jaučiuosi daug menkesnė už jį, pažeminta nesijaučiu. Aš didžiuojuos, neapsakomai didžiuojuos. Mama, ar tu mylėjai mano tėvą taip, kaip aš myliu Pasakų Princą?

Vyresniosios moters veidas po storu pudros sluoksniu, dengiančiu skruostus, išblyško, o išdžiūvusias lūpas iškreipė skausmas. Sibilė puolė prie jos, apkabino kaklą ir pabučiavo.

— Atleisk man, mama. Žinau, kaip tau skaudu kalbėti apie mano tėvą. Bet tik todėl skaudu, kad tu jį taip labai mylėjai. Nežiūrėk taip liūdnai. Šiandien aš tokia laiminga, kaip ir tu prieš dvidešimt metų. Ak, leisk man visada būti laimingai.

— Vaikeli mano, tu per jauna galvoti apie meilę. Be to, ką tu žinai apie šį vaikiną. Net vardo nežinai. Viskas labai neįprasta, ir iš tikrųjų tokiu metu, kai Džeimsas išvyksta į Australiją, o aš turiu tiek rūpesčių, mano supratimu, tu būtum galėjusi būti atidesnė. Bet jeigu, kaip sakiau, jis turtingas...

— Ak, mama, leisk man būti laimingai!

Ponia Vein pažvelgė į ją ir apkabino, — tai buvo vienas iš tų nenatūralių teatrališkų mostų, kurie taip dažnai aktoriui tampa savotiška antrąja prigimtimi. Tą akimirką atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo vaikinas šiurkščiais kaštoniniais plaukais. Jis buvo kresnas, stambių rankų ir kojų, kiek nerangių judesių. Anaiptol ne taip dailiai sudėtas kaip jo sesuo. Sunku buvo patikėti, kad jie tokie artimi giminaičiai. Ponia Vein įsmeigė žvilgsnį į jį ir ėmė plačiau šypsotis. Mintyse ji sūnų pavertė garbingąja publika. Ji neabejojo, kad tableau47 įdomus.

— Gal ir man kelis bučinius paliktum, Sibile, — geraširdiškai suniurnėjo vaikinas.

— Bet juk tu, Džimai, nemėgsti bučinių, — sušuko Sibilė. — Tu baisus senas lokys, — ir, perbėgusi per kambarį, jį apkabino.

Džeimsas Veinas meiliai pažiūrėjo seseriai į veidą.

— Eime, Sibile, pasivaikščioti. Nebesitikiu dar kada išvysti tą bjaurų Londoną. Bet ir nenoriu.

— Sūnau, nekalbėk tokių baisių dalykų, — sumurmėjo ponia Vein; ji atsiduso ir, paėmusi pigiais blizgučiais papuoštą teatrinį kostiumą, pradėjo jį lopyti. Ji truputį nusivylė, kad sūnus neprisijungė prie jų. Reginys būtų buvęs dar teatrališkesnis.

— O kodėl ne, mama? Aš taip galvoju.

— Tu skaudini mane, sūnau. Tikiu, kad tu grįši iš Australijos visko pertekęs. Kolonijose nėra to, ką aš vadinu gera draugija, todėl pralobęs turėsi grįžti į Londoną ir čia išsikovoti sau vietą.

— Gera draugija! — burbtelėjo vaikinas. — Nenoriu apie ją girdėti. Norėčiau kiek užsidirbti, kad galėčiau tave ir Sibilę ištraukti iš teatro. Nekenčiu jo.

— Ak, Džimai, — juokdamasi tarė Sibilė. — Koks tu negeras. Bet nejaugi tu tikrai nori pasivaikščioti su manimi? Kaip puiku! O aš bijojau, kad tu eisi atsisveikinti su savo draugais — Tomu Hardžiu, kuris tau davė tą šlykščią pypkę, ar Nedu Lengtonu, kuris šaiposi, kad ją rūkai. Koks tu geras, kad man paskiri paskutinę savo popietę. Kur eisim? Eime į Parką.

— Aš per daug apskuręs, — atsakė jis susiraukdamas. — Į Parką eina tik dabitos.

— Niekai, Džimai, — sušnibždėjo ji, glostydama jam švarko rankovę.

Akimirką jis dvejojo.

— Na gerai, — tarė jis pagaliau. — Tik greitai apsirenk.

Šokio žingsniu ji išėjo pro duris. Buvo girdėti, kaip ji dainuoja, bėgdama laiptais aukštyn. Paskui mažos jos kojelės ėmė bildėti viršuje.

Džeimsas du ar tris kartus perėjo per kambarį. Tada atsigręžė į tylią figūrą kėdėje.

— Mama, ar mano daiktai paruošti? — paklausė jis.

— Viskas paruošta, Džeimsai, — atsakė ji, nepakeldama akių nuo siuvinio.

Keletą pastarųjų mėnesių ji jausdavosi nesmagiai, likusi viena su savo šiurkščiu, niūriu sūnumi. Lėkštą slapukišką jos sielą apimdavo nerimas, kai jų akys susitikdavo. Ji klausdavo savęs, ar jis ką nors įtaria. Tyla — Džeimsas daugiau nieko nebesakė — pasidarė jai nebepakeliama. Ji ėmė skųstis. Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nesuprantamai pasiduodamos.

— Manau, kad tau, Džeimsai, jūreivio gyvenimas patiks, — prašneko ji. — Bet nepamiršk, kad pats jį pasirinkai. Galėjai dirbti advokato kontoroje. Advokatų luomas labai garbingas, ir provincijoje geriausios šeimos dažnai kviečia juos pietų.

— Nekenčiu kontorų ir raštininkų, — atsakė jis. — Bet tavo teisybė. Pats pasirinkau savo kelią. Tik vieno dalyko prašau tavęs — saugok Sibilę. Žiūrėk, kad jos neištiktų kokia nelaimė. Mama, tu privalai ją saugoti.

— Džeimsai, kaip keistai tu kalbi. Aš juk saugau Sibilę.

— Sako, kad kas vakarą į teatrą ateina kažkoks džentelmenas ir eina į užkulisius pas ją. Ar teisybė? Ką tai reiškia?

— Tu, Džeimsai, kalbi apie tai, ko neišmanai. Mes, aktoriai, pripratę prie dėkingų žiūrovų dėmesio. Buvo metas, kai ir aš gaudavau daugybę puokščių. Anais laikais, kai žmonės mokėjo vertinti teatrą. O kai dėl Sibilės, dabar dar nežinau, ar jos jausmas rimtas. Tačiau nekyla jokių abejonių, kad minėtas jaunas vyras tikras džentelmenas.

Su manimi jis visada labai mandagus. Be to, atrodo taip, lyg būtų turtingas, ir gėlės, kurias jis Sibilei siunčia, nuostabios.

— Tačiau tu nežinai, kas jis toks, — atkirto vaikinas.

— Ne, — atsakė motina ramiausiu veidu. — Savo tikrosios pavardės jis mums dar nepasakė. Jis elgiasi labai romantiškai. Greičiausiai jis aristokratas.

Džeimsas Veinas prikando lūpą.

— Saugok Sibilę, mama! — sušuko jis. — Saugok Sibilę.

— Sūnau, tu užgauni mane. Nuo Sibilės aš akių nenuleidžiu. Žinoma, jei šis žmogus turtingas, kodėl ji turėtų už jo netekėti. Neabejoju, kad jis aristokratas. Atrodo visiškai kaip aristokratas. Sibilei tai būtų puiki partija. Juodu tokia nuostabi pora. Jis iš tikrųjų be galo gražus, visi tą pastebi.

Vaikinas kažką sumurmėjo sau panosėje ir šiurkščiais pirštais ėmė barbenti į lango stiklą.

Jis atsigręžė kažką pasakyti motinai, bet tuo tarpu atsivėrė durys, ir įbėgo Sibilė.

— Kokie judu rimti! — sušuko ji. — Kas nutiko?

— Nieko, — atsakė jis. — Kartais žmogui reikia ir rimtam pabūti. Lik sveika, mama. Pietausiu penktą. Viskas sukrauta, išskyrus marškinius, tad gali nesirūpinti.

— Lik sveikas, sūnau, — tarė motina, oriai nusilenkdama.

Ponią Vein labai suerzino sūnaus tonas, o žvilgsnis kažkuo baugino.

— Pabučiuok mane, mama, — tarė mergaitė. Jos lūpos lyg gėlės žiedlapiai palietė suvytusį motinos skruostą ir nutirpdė nuo jo šerkšną.

— Mano vaikeli! Mano vaikeli! — sušuko ponia Vein ir pažvelgė į lubas, ieškodama įsivaizduojamo balkono.

— Eime, Sibile, — nekantriai paragino ją brolis. Jis nekentė perdėto motinos jausmingumo.

Jie išėjai lauką, į orą, virpantį nuo saulės šviesos ir vėjo, ir nužingsniavo žemyn niūria Justeno gatve. Praeiviai nustebę žvilgčiojo į rūškaną kresną vaikiną nedailiais, prastai pasiūtais drabužiais, kuris ėjo drauge su tokia grakščia, taurios išvaizdos mergina. Rodėsi, lyg paprastas daržininkas būtų ėjęs su rože.

Džimas kartkartėmis suraukdavo kaktą, pagavęs kokio praeivio smalsų žvilgsnį. Svetimų žvilgsnių jis nepakentė — tokį jausmą genijai patiria tik senatvėje, o eilinio žmogaus jis niekada neapleidžia. O Sibilė visai nenumanė, kokį įspūdį ji palieka praeiviams. Meilės šypsnys virpėjo ant jos lūpų. Ji galvojo apie Pasakų Princą ir, kad galėtų netrukdoma svajoti, nekalbėjo apie jį, o plepėjo apie laivą, kuriuo Džimas turėjo plaukti, apie auksą, kurio jis tikrai rasiąs, apie nepaprastai turtingą nuotaką, kurią jis išgelbėsiąs iš piktų raudonmarškinių bušreindžerių48. Juk jis neliksiąs jūrininku ar trečiuoju kapitono padėjėju. O, ne! Jūreivio gyvenimas klaikus! Tik pagalvok, — įkiš tave į tą šlykštų laivą kaip į kokį narvą, o šniokščiančios bangos didžiulėm keterom taip ir tykos įsiveržti vidun, rūstus vėjas lenks stiebus ir draskys bures į ilgas švilpiančias skiautes. Melburne jis išlips iš laivo, mandagiai atsisveikins su kapitonu ir tiesiai patrauks ieškoti aukso. Po kelių dienų jis ras didžiulį aukso grynuolį, kokio dar niekas nebuvo radęs, ir nugabens jį į pakrantę furgonu, kurį saugos šeši raiti policininkai. Tris sykius juos užpuls bušreindžeriai, tačiau po baisių skerdynių bus įveikti. Arba ne. Kam jam ieškoti aukso. Ten baisios vietos, vyrai girtauja, šaudo viens kitą smuklėse ir bjauriai keikiasi. Jis pasidarys puikus avių augintojas ir vieną vakarą, jodamas namo, sutiks plėšiką, ant juodo žirgo nešantį pagrobtą gražią turtingą merginą; jis plėšiką pasivys ir išvaduos mergaitę. Be abejonės, jinai pamils jį, o jis — ją, jie susituoks, grįš namo ir gyvens Londone, didžiuliame name. Taip, jo laukia nuostabi ateitis. Bet jis privalo būti labai geras, nepykti, nešvaistyti pinigų. Jinai tik vieneriais metais vyresnė už jį, bet daug geriau pažįsta gyvenimą. Be to, jis būtinai turi rašyti jai kiekvieną kartą, kai bus gabenamas paštas, ir kiekvieną vakarą prieš guldamas pasimelsti. Dievas geras ir sergės jį. Jinai taip pat už jį melsis, o po kelerių metų jis grįš turtingas ir laimingas.

Vaikinas klausėsi apniukęs ir nieko nesakė. Sunku jam buvo palikti namus.

Bet ne vien išsiskyrimas jį slėgė ir kamavo. Nors ir buvo visiškai neprityręs, tačiau aiškiai jautė, koks pavojus gresia Sibilei. Jaunasis dendis, kuris mergino Sibilę, nieko gera nežadėjo. Jis džentelmenas, ir jau vien dėl to Džeimsas jo nekentė; kažkoks klasinis instinktas, kurio Džeimsas pats nesuprato ir kuris dėl to buvo dar stipresnis, vertė neapkęsti. Jis suvokė ir motinos tuštybę bei lėkštumą ir suprato, kad čia slypi begalinis pavojus Sibilei ir Sibilės laimei. Vaikai iš pradžių tėvus myli, kai suauga, teisia juos, retkarčiais jiems atleidžia.

Jo motina! Džeimsui rūpėjo jos paklausti to, apie ką daugelį mėnesių patyliukais mąstė. Teatre nugirsta atsitiktinė frazė, pašaipus šnibždesys, pasiekęs jo ausis vieną vakarą, belaukiant prie scenos durų, sukėlė baisų minčių srautą. Vos tik prisiminus, jam ėmė degti veidas tarsi nuo botago kirčio. Gili raukšlė įsirėžė tarp surauktų antakių, ir iš skausmo jis prikando apatinę lūpą.

— Tu, Džimai, visai nesiklausai, ką aš kalbu, — sušuko Sibilė. — O aš kuriu tau pačius gražiausius ateities planus. Na, pasakyk gi ką nors.

— O ką pasakyti?

— Ak, kad būsi geras ir mūsų nepamirši, — atsakė Sibilė, šypsodama jam.

Jis trūktelėjo pečiais.

— Tu, Sibile, greičiau mane pamirši negu aš tave.

Ji paraudo.

— Ką tu turi galvoje, Džimai? — paklausė ji.

— Girdėjau, radai naują draugą. Kas jis? Kodėl man nieko nesakei apie jį? Jo ketinimai nėra geri.

— Liaukis, Džimai, — sušuko ji. — Nedrįsk blogai kalbėti apie jį. Aš jį myliu.

— Tu net jo vardo nežinai, — atsakė vaikinas. — Kas jis? Juk aš turiu teisę žinoti.

— Jis vardu Pasakų Princas. Negi tau nepatinka jo vardas? Įsidėmėk jį, kvailas berniūkšti, ir niekada nepamiršk. Jei tu tik pamatytum jį, suprastum, kad jis nuostabiausias žmogus pasaulyje. Kada nors, kai grįši iš Australijos, su juo susipažinsi. Ir tau jis labai patiks. Visiems jis patinka, o aš... jį myliu. Būtų gera, jei šįvakar galėtum ateiti į teatrą. Jis ten bus, o aš vaidinsiu Džuljetą. Ak, kaip aš vaidinsiu! Tik įsivaizduok, Džimai, — mylėti ir vaidinti Džuljetą! O jis čia pat sėdi! Vaidinti jo malonumui! Bijau, kad galiu išgąsdinti visą trupę, išgąsdinti arba sužavėti. Mylėti — tai būti kažkuo daugiau negu esi. Vargšas baisusis ponas Aizeksas apskelbs savo bičiuliams bare, kad aš geniali. Jis šventai tiki manimi, o šį vakarą jis man melste melsis. Jaučiu tą. Ir viskas dėl jo, vien tik dėl jo, dėl Pasakų Princo, mano nuostabaus mylimojo, grožio dievo. Greta jo aš tokia varguolė. Varguolė? Bet argi tai svarbu? Kai skurdas įslenka pro duris, meilė išlekia pro langą. Mūsų priežodžius reikia perdirbti. Jie buvo sukurti žiemą, o dabar vasara. Man atrodo, kad dabar pavasaris, žiedų šventė po žydro dangaus skliautu.

— Jis aristokratas, — niūriai tarė vaikinas.

— Jis princas! — sušuko ji skambiu balsu. — Ko dar tau bereikia?

— Jis nori tave pavergti.

— Laisvė man kelia siaubą.

— Saugokis jo.

— Kas jį mato — dievina, kas pažįsta — juo patiki.

— Sibile, dėl jo tu pametei galvą.

Ji nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.

— Mielas mano Džimai, šneki, lyg būtum šimtametis senis. Ir pats kada nors pamilsi. Tada žinosi, ką tai reiškia. Nebūk toks apniukęs. Turėtum džiaugtis, kai išvažiuodamas palieki mane laimingesnę, negu buvau. Mudviejų gyvenimas buvo vargingas, labai vargingas ir sunkus. Bet dabar bus kitaip. Tu į naują pasaulį iškeliauji, o aš jį čia suradau. Štai dvi vietos. Sėskim ir pažiūrėkim, kaip vaikšto prašmatnūs ponai.

Jie atsisėdo žiūrovų minioje. Kitapus kelio tulpių lysvės liepsnojo tartum virpantys ugniniai ratai. Tvankiame ore mirgėjo baltos dulkelės — lyg debesis, pakilęs nuo irisų žiedų. Kaip milžiniški drugiai plazdėjo ir nardė margaspalviai skėčiai.

Sibilė privertė brolį pasipasakoti apie save, savo viltis, sumanymus. Jis kalbėjo lėtai, su didelėm pastangom. Juodu persimesdavo žodžiais lyg lošėjai, kurie paeiliui ritina kaulelius. Sibilė jautėsi prislėgta. Ji negalėjo dalintis su broliu savo džiaugsmu. Blankus šypsnys, išlenkęs tas rūsčias lūpas, buvo vienintelis atgarsis, kurio ji susilaukė. Pagaliau ji nutilo. Staiga šmėkštelėjo auksiniai plaukai ir šypsančios lūpos, ir Sibilė išvydo, kaip atviroje karietoje drauge su dviem damom pravažiavo Dorianas Grėjus. Ji pašoko.

— Štai jis! — suriko jinai.

— Kas? — paklausė Džimas Veinas.

— Pasakų Princas, — atsakė ji, žiūrėdama įkandin karietos.

Vaikinas pašoko ir sugriebė ją už rankos.

— Parodyk man. Kuris? Parodyk. Turiu jį pamatyti! — sušuko jis. Bet tą akimirką jiems visą reginį užstojo pravažiuojanti lordo Beriko keturkinkė, o kai tarpas vėl liko tuščias, karieta jau buvo išvažiavusi iš parko.

— Nuvažiavo, — tyliai ir liūdnai tarė Sibilė. — Gaila, kad tu jo nepamatei.

— Gaila, kad nepamačiau, nes, prisiekiu dangumi, jei jis tave nuskriaus, aš jį nudėsiu.

Su siaubu ji pažvelgė į brolį. O jis pakartojo savo žodžius. Tartum durklas jie perskrodė orą. Aplinkiniai žmonės sužiuro į juos. Greta stovėjusi moteriškė pradėjo krizenti.

— Eime, Džimai, eime, — sušnibždėjo ji. Ir nuėjo per minią, o brolis klusniai sekė įkandin. Jis džiūgavo tą pasakęs.

Kai jie priėjo Achilo statulą, mergaitė apsigręžė. Užuojauta broliui, spindėjusi akyse, lūpose virto juoku. Ji papurtė galvą, žiūrėdama į brolį.

— Na ir kvailas tu, Džimai, visiškai kvailas; tikras pikčiurna. Kaip gali taip baisiai kalbėti? Nenutuoki, ką sakai. Tu pavydus ir negeras. Ak, kaip norėčiau, kad tu ką nors pamiltum. Meilė žmones daro gerus, o tai, ką tu kalbėjai — pikta.

— Man šešiolika, — atsakė jis, — ir aš žinau, ką kalbu. Motina tau negali padėti. Ji nemoka tavęs prižiūrėti. Būtų geriau, jei nebevažiuočiau į Australiją. Man labai knieti spjauti į viską. Jei sutarties nebūčiau pasirašęs, tikrai viską mesčiau.

— Ak, Džimai, nebūk toks rimtas. Elgiesi, lyg būtum herojus iš kokios kvailos melodramos, kuriose mama taip mėgdavo vaidinti. Nesivaidysiu su tavimi. Aš jį pamačiau... ak, to gana, kad būčiau visiškai laiminga. Mes nesibarsim. Žinau, tu niekada nenuskriaustum to, kurį aš myliu.

— Tol, kol tu jį myli, — suskambo niūrus atsakymas.

— Amžinai mylėsiu! — sušuko Sibilė.

— O jis?

— Taip pat amžinai!

— Tegu tik pabando tave mesti!

Jinai atšlijo nuo jo. Paskui nusijuokė ir paėmė jį už alkūnės. Juk jis tebuvo berniukas.

Prie Marmuro Arkos jie įlipo į omnibusą, kuris juos nuvežė ligi pat skurdaus jų namelio Justeno gatvėje. Jau buvo po penkių, ir Sibilei reikėjo porą valandų pagulėti prieš spektaklį. Džimas primygtinai to reikalavo. Jis pasakė norįs su ja atsisveikinti, kol motinos nėra. Motina tikriausiai iškels sceną, o jis nekenčia jokių scenų.

Juodu atsisveikino Sibilės kambaryje. Vaikino širdyje liepsnojo pavydas ir nuožmi, mirtina neapykanta nepažįstamajam, kuris, kaip jam rodėsi, įsibrovė į jųdviejų tarpą. Tačiau, kai jos rankos apkabino jam kaklą ir pirštai ėmė kedenti plaukus, jis atlyžo ir pabučiavo ją su tikra meile. Kai jis lipo žemyn, jo akys buvo ašarotos.

Apačioje laukė motina. Jam įėjus, ji ėmė niurnėti, kad jis vėluojąs. Nieko neatsakęs, jis sėdo valgyti skurdžių pietų. Musės zyzė viršum stalo ir ropojo po dėmėtą staltiesę. Pro omnibusų ūžimą ir karietų bildesį jis girdėjo monotoniškai dūzgiantį motinos baisą, kuris ryte rijo kiekvieną jam likusią minutę.

Netrukus jis atstūmė lėkštę ir rankomis pasirėmė galvą. Jautė turįs teisę žinoti. Motina jau anksčiau privalėjo jam pasakyti, jei buvo taip, kaip jis įtarė. Suakmenėjusi iš baimės motina jį stebėjo. Lūpos mechaniškai bėrė žodžius. Pirštai maigė sudriskusią mezginiuotą nosinę. Kai laikrodis išmušė šešias, jis pakilo ir nuėjo prie durų. Tada atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jų žvilgsniai susitiko. Jos akyse jis išvydo karštą meldimą pasigailėti. Tai jį įsiutino.

— Mama, noriu tave kai ko paklausti, — prabilo jis. Jos akys ėmė beprasmiškai klaidžioti po kambarį. Ji nieko neatsakė. — Pasakyk teisybę, — aš turiu teisę žinoti. Ar buvai ištekėjusi už mano tėvo?

Ji giliai atsiduso, pajutusi palengvėjimą. Baisi akimirka, akimirka, kurios daugelį mėnesių ir savaičių ji dieną naktį bijojo, pagaliau atėjo, ir vis dėlto ji nejautė jokios baimės. Iš tikrųjų ji netgi buvo mažumėlę nusivylusi. Šiurkštus klausimo tiesumas reikalavo tiesaus atsakymo. Scena nebuvo palaipsniui parengta. Taip elgtis nederėjo. Jai rodėsi, lyg čia būtų prasta repeticija.

— Ne, — atsakė ji, stebėdamasi, kad gyvenime viskas taip žiaunai paprasta.

— Vadinasi, mano tėvas buvo niekšas, — sušuko vaikinas, gniauždamas kumščius.

Ji papurtė galvą.

— Aš žinojau, kad jis nėra laisvas. Mes labai mylėjome vienas antrą. Jei jis būtų gyvas, būtų mus visus aprūpinęs. Nesmerk jo, sūnau. Jis buvo tavo tėvas, taip pat ir džentelmenas. Taip, jis priklausė aukštuomenei.

Keiksmas išsprūdo iš jaunuolio lūpų.

— Savimi aš nesirūpinu, — sušuko jis, — bet saugok, kad Sibilei... Juk ir ją, rodos, myli džentelmenas ar bent taip sako. Tikriausiai taip pat iš aukštuomenės.

Akimirką moteriškė sugniužo, baisaus pažeminimo prislėgta. Jos galva nusviro. Drebančiomis rankomis nusišluostė akis.

— Sibilė turi motiną, — tyliai tarė ji. — O aš neturėjau.

Vaikinas susigraudino. Priėjo prie jos ir pasilenkęs pabučiavo.

— Atleisk, jei įskaudinau tave, klausinėdamas apie tėvą, — tarė jis. — Bet kitaip negalėjau. Dabar turiu eiti. Lik sveika. Nepamiršk, kad nuo šiol tau teks rūpintis tik vienu vaiku. Atmink, jei šis vyriškis nuskriaus mano seserį, aš sužinosiu, kas jis per vienas, suseksiu jį ir nudėsiu kaip šunį. Prisiekiu.

Beprotiškai drąsus grasinimas, energingi mostai, melodramatiškai tūžmingi žodžiai gyvenimą jai nuspalvino ryškesnėm spalvom. Tokia atmosfera buvo jai įprasta. Ji laisviau atsikvėpė ir po daugelio mėnesių pirmą kartą tikrai gėrėjosi savo sūnumi. Mielai būtų pratęsusi šią audringą sceną, bet sūnus ją nutraukė. Reikėjo žemyn nugabenti skrynias, surasti kažkur pamestą šaliką. Namų sargas zujo ten ir atgal. Teko suderėti vežiką. Niekingos smulkmenos prarijo puikų momentą. Tik sūnui važiuojant iš namų, su atgijusiu nusivylimu jinai mojavo jam sudriskusia mezginiuota nosine. Ji jautė, kad puiki proga dingo. Tik mažumėlę pasiguodė, pasakodama Sibilei, koks vienišas būsiąs dabar jos gyvenimas, nes jai belikę rūpintis tik vienu vaiku. Šią frazę ji buvo įsiminusi. Jinai jai patiko. Bet apie grasinimą ji nieko nepasakė. O jis buvo toks ryškus ir dramatiškas! Ponia Vein neabejojo, kad vieną gražią dieną jie visi iš to grasinimo pasijuoks.