VI SKYRIUS

— Bezili, tikriausiai jau girdėjai naujieną? — paklausė lordas Henris tą vakarą, kai tarnas įvedė Holvordą į atskirą kambarį „Bristolyje“, kur stovėjo trims asmenims padengtas stalas.

— Ne, Hari, — atsakė dailininkas, atiduodamas skrybėlę ir paltą nusilenkusiam padavėjui. — Kokią naujieną? Tikiuosi, su politika ji nesusijusi. Nesidomiu politika. Bendruomenių rūmuose nėra nė vieno žmogaus, kurį būtų verta nutapyti, nors daugelį reikėtų truputėlį pabaltinti.

— Dorianas Orėjus susižiedavo, — tarė lordas Henris, stebėdamas jį.

Holvordas krūptelėjo, paskui susiraukė.

— Dorianas susižiedavo! — sušuko jis. — Negali būti!

— Tikrų tikriausia teisybė!

— Su kuo?

— Su kažkokia aktoryte.

— Netikiu. Dorianas pernelyg protingas.

— Mielas Bezili, Dorianas pernelyg išmintingas, kad kartkartėmis nepadarytų kvailysčių.

— Tuoktis kartkartėmis negalima, Hari.

— Amerikoje galima, — vangiai atsakė lordas Henris. — Bet aš juk nesakiau, kad jis susituokė. Sakiau, kad susižiedavo. Tai didžiulis skirtumas. Aš puikiai prisimenu, kad esu vedęs, bet visiškai neprisimenu, ar kada nors buvau susižiedavęs. Esu linkęs manyti, jog susižiedavęs nebuvau.

— Bet pagalvok apie Doriano kilmę, padėtį, turtą. Tikra nesąmonė būtų, jei jis vestų tiek žemesnę merginą.

— Jei nori, Bezili, kad jis ją vestų, pasakyk jam tą, ką man dabar sakei. Tada tikrai ves. Tik pačių kilniausių motyvų skatinamas žmogus padaro visišką kvailystę.

— Hari, aš manau, kad mergaitė gera. Nenorėčiau, kad Dorianas savo gyvenimą sujungtų su kokia nedorėle, kuri sugadintų jo būdą ir pražudytų intelektą.

— O, ji daugiau negu gera, ji — graži, — tyliai pasakė lordas Henris, gurkšnodamas vermutą su apelsinų antpilu. — Dorianas sako, kad ji gražuolė, o jis išmano apie grožį. Tavo nutapytas portretas išmokė jį jautriau suvokti kitų grožį. Net šiuo atžvilgiu, neminint kitų, portretas teigiamai jį paveikė. Šį vakarą mes ją matysim, jei vaikinas nepamirš susitarimo.

— Ar nejuokauji?

— Nėmaž, Bezili. Nenorėčiau, kad man kada nors tektų kalbėti rimčiau negu dabar.

— Bet, Hari, nejaugi tu pritari? — paklausė dailininkas, žingsniuodamas po kambarį ir kramtydamas lūpą. — Jokiu būdu negalima pritarti. Čia kažkoks kvailas apkvaitimas.

— Dabar aš niekada niekam nepritariu ir niekam neprieštarauju. Absurdiška šitaip žiūrėti į gyvenimą. Į pasaulį mes atėjom ne savo moralinių prietarų skelbti. Niekada nekreipiu dėmesio, ką šneka eiliniai žmonės, ir niekada netrukdau žaviems. Jei žmogus mane patraukia, man nesvarbu, kokį saviraiškos būdą jis pasirenka, man viskas miela. Dorianas Grėjus įsimyli gražią merginą, kuri vaidina Džuljetą, ir jai pasiperša. O kas čia blogo? Jei jis vestų Mesaliną49, irgi būtų ne mažiau įdomus. Tu žinai, aš nesu vedybų šalininkas. Didžiausias vedybų trūkumas tas, kad jos žmonėms atima egoizmą. O žmonės be egoizmo — bespalviai. Jiems stinga individualumo. Tačiau yra temperamentų, kuriuos vedybos daro dar komplikuotesnius. Jie išsaugo savo egoizmą ir jį papildo daugybe kitų „ego“. Jie priversti gyventi daugiau negu vieną gyvenimą. Jie tampa labiau organizuoti, o aukštesnis organizuotumas, mano supratimu, žmogaus egzistencijos tikslas. Be to, kiekviena patirtis vertinga, ir vedybos, kad ir ką galėtum joms prikišti, patyrimą praturtina. Manau, kad Dorianas Grėjus šią mergaitę ves, šešis mėnesius aistringai ją mylės, o paskui susižavės kita. Be galo įdomu bus jį stebėti.

— Tu pats, Hari, netiki nė vienu savo žodžiu. Jeigu Doriano Grėjaus gyvenimas būtų sugriautas, tu pats labiau už kitus apgailestautum. Esi daug geresnis, negu dediesi.

Lordas Henris nusijuokė.

— Mes linkę gerai galvoti apie kitus vien todėl, kad patys savęs bijom. Optimizmo pagrindas — paprasčiausia baimė. Tariamės esą didžiadvasiai, nes apdovanojam savo kaimyną dorybėmis, kurios ir mums duotų naudos. Giriame bankininką, kad pratęstume skolos mokėjimo terminą, randam gerų savybių plėšiko būde, vildamiesi, kad jis nepalies mūsų kišenių. Aš iš tikrųjų galvoju taip, kaip kalbu. Be galo niekinu optimizmą. O gyvenimas sugriaunamas tik tada, kai jo augimą kas sustabdo. Jei nori sugadinti žmogaus prigimtį, pradėk ją taisyti. Kai dėl vedybų — be abejonės, tai būtų kvaila, nes juk yra kitokių, įdomesnių ryšių tarp vyro ir moters. Aš, žinoma, remsiu juos. Jie žavūs savo modernumu. Bet štai ir pats Dorianas. Jis tau papasakos daugiau negu aš.

— Mielas Hari, mielas Bezili, sveikinkit mane! — tarė vaikinas, nusimesdamas vakarinį atlasu pamuštą apsiaustą ir spausdamas ranką savo bičiuliams. — Dar niekada nebuvau toks laimingas. Žinoma, tai nelaukta — bet visa, kas nuostabu, ateina nelauktai. Ir vis dėlto, man regis, kad visą gyvenimą aš šito ieškojau.

Iš džiaugsmo ir susijaudinimo jis buvo paraudęs ir atrodė neapsakomai gražus.

— Tikiuosi, Dorianai, kad jūs visada būsit laimingas, — pasakė Holvordas, — tačiau negaliu jums atleisti, kad man nepranešėt apie savo sužadėtuves. Hariui pranešėt.

— O aš negaliu atleisti, kad pavėlavot pietų, — įsiterpė lordas Henris, dėdamas ranką vaikinui ant peties ir šypsodamas. — Na, sėskim ir pažiūrėkim, ko vertas naujasis vyriausias virėjas, o paskui jūs mums papasakosit, kaip visa tai atsitiko.

— Beveik nėra ko pasakoti, — sušuko Dorianas, kai jie susėdo prie mažo apvalaus stalelio. — Buvo taip. Vakar vakare, kai išėjau iš jūsų, Hari, aš persirengiau, pavakarieniavau mažame itališkame restorane Ruperto gatvėje, kurį jūs man parodėt, ir aštuntą valandą nuėjau į teatrą. Sibilė vaidino Rozalindą. Aišku, dekoracijos buvo siaubingos, Orlandas — nepakenčiamas. Bet Sibilė! Ak, jei būtumėt ją matę! Kai įėjo, apsivilkusi berniuko drabužiais, buvo tiesiog nuostabi. Su samanine aksomo striuke cinamono spalvos rankovėmis, glaudžiai prigludusiom rudom kryžmai suvarstytom kelnėm, dailia žalia kepuraite su sakalo plunksna, prismeigta brangakmeniu ir su dulsvai raudona medžiaga pamuštu apsiaustu su gaubtu. Niekada ji man neatrodė tokia stebuklingai graži. Ji buvo kupina švelnaus grakštumo tarsi Tanagros50 figūrėlė, kurią jūs, Bezili, turit savo dirbtuvėje. Plaukai supo veidą lyg tamsūs lapai blyškią rožę. O vaidyba — na, jūs patys šį vakarą ją pamatysit. Ji apsigimusi menininkė. Sėdėjau skurdžioje ložėje kaip užburtas. Užmiršau, kad dabar devynioliktas šimtmetis ir aš Londone. Buvau su savo mylima miške, kokio dar niekada nebuvo regėjusios žmogaus akys. Po spektaklio nuėjau į užkulisius pasikalbėti su ja. Mums drauge besėdint, jos akys staiga pasidarė kažkokios nepaprastos — tokių dar man niekada nebuvo tekę matyti. Mano lūpos prigludo prie jos lūpų. Mes pasibučiavome. Negaliu jums apsakyti, ką jaučiau tą akimirką. Man rodėsi, kad visas mano gyvenimas susikoncentravo į vieną rausvaspalvio džiaugsmo akimirką. Jinai visa virpėjo, drebėjo lyg baltas narcizas. Paskui puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti man rankas. Jaučiu, kad neturėčiau jums viso to pasakoti, bet negaliu susilaikyti. Be abejonės, mūsų sužadėtuvės didžiausia paslaptis. Ji net motinai nieko nepasakė. Nežinau, ką sakys mano globėjai. Lordas Redlis tikriausiai užsius. Tačiau man nerūpi. Ir tegu. Greičiau kaip po metų būsiu pilnametis, o tada galėsiu daryti, ką tinkamas. Juk aš teisingai pasielgiau, Bezili, savo meilę suradęs poezijoje, o žmoną — Šekspyro pjesėse? Lūpos, kurias Šekspyras mokė kalbėti, man į ausį pašnibždėjo savo paslaptį. Mane laikė apglėbusios Rozalindos rankos, aš bučiavau Džuljetos lūpas.

— Taip, Dorianai, man atrodo, kad jūs teisus, — iš lėto tarė Holvordas.

— Ar matėt ją šiandien? — paklausė lordas Henris.

Dorianas Grėjus papurtė galvą.

— Palikau ją Ardėnų miške. Rasiu sode Veronoje51.

Lordas Henris susimąstęs gurkšnojo šampaną.

— O kurią akimirką jūs ištarėt žodį „vedybos“? Ir ką jinai atsakė? Gal užmiršot viską?

— Mielas Hari, aš į tai nežiūrėjau kaip į formalią sutartį ir oficialiai nepasipiršau. Pasakiau, kad myliu ją, o ji atsakė esanti neverta būti mano žmona. Ji neverta! Visą pasaulį už ją atiduočiau.

— Moterys nuostabiai praktiškos, — tyliai tarė lordas Henris, — daug praktiškesnės už mus. Tokiose situacijose mes dažnai užmirštam užsiminti apie vedybas, bet jos visada mums primena.

Holvordas palietė jo ranką.

— Liaukis, Hari. Tu supykinsi Dorianą. Jis ne toks kaip visi. Jis niekada nieko nenuskriaus. Per švelnios prigimties.

Lordas Henris pažvelgė per stalą.

— Dorianas niekada ant manęs nepyksta, — atsakė jis. — Aš paklausiau skatinamas paties rimčiausio motyvo, kuris pateisina bet kokį kamantinėjimą, paklausiau grynai iš smalsumo. Mat pagal mano teoriją, visada moterys mums pasiperša, o ne mes moterims. Žinoma, tik ne vidurinėse klasėse. Bet juk vidurinės klasės nemoderniškos.

Dorianas Grėjus nusijuokė ir atmetė galvą.

— Hari, jūs nepataisomas, bet man vis tiek. Neįmanoma ant jūsų supykti. Kai pamatysit Sibilę Vein, suprasit, kad ją nuskriausti galėtų tik žvėris, beširdis žvėris. Negaliu suvokti, kaip galima pažeminti tą, kurią myli. Aš myliu Sibilę Vein. Noriu užkelti ją ant auksinio pjedestalo ir žiūrėti, kaip pasaulis garbina moterį, kuri priklauso man. Kas yra santuoka? Nesulaužoma priesaika. Dėl to jūs iš jos šaipotės. Nesišaipykit. Tai nesulaužoma priesaika, ir aš noriu ją duoti. Jos pasitikėjimas daro mane ištikimą, jos tikėjimas — gerą. Būdamas drauge su ja, gailiuosi išmokęs to, ko jūs mane mokėt. Darausi nebe toks, kokį mane pažįstat. Aš pasikeičiau ir, vos tik Sibilė paliečia mane ranka, užmirštu jus ir jūsų klaidingas, vylingas, kupinas nuodų, nuostabias teorijas.

— Kurias? — paklausė lordas Henris, dėdamas sau į lėkštę mišrainės.

— Jūsų teorijas apie gyvenimą, teorijas apie meilę, teorijas apie malonumus. Iš teisybės visas jūsų teorijas, Hari.

— Malonumas — vienintelis objektas, vertas teorijos, — tarė Haris savo tyliu melodingu balsu. — Bet aš, deja, šios teorijos negaliu savintis. Ji priklauso ne man, o Gamtai. Malonumas — tai išmėginimas, kurį siunčia pati Gamta, tai jos palankumo ženklas. Laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.

— O ką tu vadini gerumu? — paklausė Bezilis.

— Iš tikrųjų — ką? — pritarė Dorianas, atsilošdamas kėdėje ir žvelgdamas į lordą Henrį pro stambias kekes raudonlūpių irisų, pastatytų vidury stalo. — Ką jūs, Hari, vadinat gerumu?

— Būti geram — reiškia gyventi santarvėje su savimi, — atsakė lordas Henris, baltais grakščiais pirštais čiupinėdamas plonytę taurės kojelę. — O kai esi verčiamas gyventi santarvėje su kitais, pradedi nebesutarti su savimi. Tavo paties gyvenimas — štai kas svarbu. O kai dėl kitų žmonių, ką gi, jei nori būti sausas formalistas ar puritonas, gali sau puikautis prieš kitus savo moraliniais sprendimais, nors tau pačiam dėl jų nei šilta, nei šalta. Be to, individualizmas iš tikrųjų turi aukštesnę paskirtį. Modernioji moralė — tai savo epochos normų pripažinimas. Mano supratimu, kiekvienas kultūringas žmogus, pripažindamas savo epochos normas, yra didžiausio amoralumo reiškėjas.

— Bet, Hari, jei gyvensi vien sau, turėsi už tai mokėti labai brangią kainą, — užsiminė dailininkas.

— Taip, nūnai mes už viską permokam. Mano galva, tikroji vargšų tragedija ta, kad jiems niekas kita neįkandama, tik savęs atsižadėjimas. Gražios nuodėmės, kaip ir gražūs daiktai, — turtuolių privilegija.

— Už tai reikia mokėti ne pinigais, o kuo kitu.

— Kuo, Bezili?

— Man regis, sąžinės priekaištais, kančia... savo moralinio nuopuolio suvokimu.

Lordas Henris gūžtelėjo pečiais.

— Mielas bičiuli, viduramžių menas žavus, tačiau viduramžių emocijos jau paseno. Be abejo, romanams jos tinka, bet juk romanuose galima panaudoti tik tą, kuo gyvenime jau nebesinaudojama. Patikėk, joks civilizuotas žmogus nesigaili patirto malonumo, o joks necivilizuotas žmogus nežino, kas yra malonumas.

— Aš žinau, kas yra malonumas, — sušuko Dorianas Grėjus. — Tai ką nors dievinti.

— Žinoma, geriau dievinti, negu būti dievinamam, — atsakė Henris, žaisdamas vaisiais. — Būti dievinamam — nuobodybė. Moterys elgiasi su mumis taip, kaip žmonija elgiasi su savo dievais. Jos garbina mus ir tolydžio vargina, ko nors prašydamos.

— Man rodos, kad visa, ko jos prašo, jau pačios yra mums davusios, — tyliai ir rimtai pasakė vaikinas. — Mums jos uždega meilę. Todėl turi teisę reikalauti jos ir sau.

— ; Tikra teisybė, Dorianai! — sušuko Holvordas.

— Teisybės niekada nebūna, — nesutiko lordas Henris.

— O čia teisybė, — nepasidavė Dorianas. — Turit pripažinti, Hari, kad moterys vyrams atiduoda savo gyvenimo auksą.

— Galbūt, — atsiduso lordas Henris, — bet jos visada nori jį atgauti smulkiomis monetomis. Štai kur bėda. Moterys, kaip sykį pasakė vienas aštrialiežuvis prancūzas, įkvepia mums norą kurti šedevrus, tačiau visada trukdo juos sukurti.

— Hari, jūs baisus. Nežinau, kodėl man taip patinkat.

— Aš jums, Dorianai, visada patiksiu, — atsakė lordas Henris. — Na, vyrai, ar gersit kavos? Kelneri, atneškit kavos, fine-champagne52 ir cigarečių. Ne, cigarečių nereikia, aš turiu. Bezili, neleisiu tau rūkyti cigarų. Paimk cigaretę. Cigaretė — tobulo malonumo tobulas pavyzdys. Ji nuostabi ir vis dėlto nepasotina. Ko dar bereikia? Taip, Dorianai, aš jums visada patiksiu. Manyje jūs matot visas tas nuodėmes, kurių niekada neišdrįsit padaryti.

— Kokius niekus šnekat, Hari, — sušuko vaikinas, užsidegdamas cigaretę nuo ugnimi alsuojančio sidabrinio drakono, kurį kelneris padėjo ant stalo. — Eime į teatrą. Kai scenoje pamatysit Sibilę, jūs rasit naują idealą gyvenime. Ji jums atskleis tai, ko dar niekad nesat patyręs.

— Aš esu viską patyręs, — atsakė lordas Henris, žvelgdamas nuobodulio pilnom akim, — bet esu visada pasiruošęs naujoms emocijoms. Tik vargu ar beteks jų patirti. Bet gal ta jūsų nuostabi mergaitė ir mane sujaudins. Teatras man patinka. Jis daug realesnis už gyvenimą. Eime, Dorianai, jūs važiuosit su manimi. Deja, Bezili, mano karietoje vietos tik dviem, tau teks važiuoti atskirai.

Jie pakilo nuo stalo, apsivilko paltus ir stati baigė gerti kavą. Dailininkas buvo tylus ir susikaupęs. Niūri nuotaika slėgė jį. Tai santuokai jis nieku būdu negalėjo pritarti, tačiau ji rodėsi jam mažesnė blogybė už kitas nelaimes, kurios galėjo ištikti Dorianą. Po kelių minučių visi nulipo žemyn. Kaip buvo sutarta, Holvordas važiavo vienas ir stebėjo priešais riedančios karietos blyksinčius žibintus. Keistas jausmas pagavo jį, tarsi būtų ką praradęs. Jautė, kad Dorianas jam niekada nebebus tuo, kuo buvo praeityje. Gyvenimas įsibrovė į jų tarpą... Akys jam apsiblausė, ir jis lyg pro miglą žiūrėjo į gatves, pilnas žmonių ir žiburių. Kai karieta privažiavo prie teatro, jam rodėsi, lyg būtų daugeliu metų pasenėjęs.