II SKYRIUS

Įėję jie pamatė Dorianą Grėjų. Sėdėjo prie fortepijono, nugara į juos, ir sklaidė Šumano „Girios paveikslėlių“ pjesių rinkinį.

— Turėsit man paskolinti, Bezili, — sušuko jis. — Noriu išmokti. Neapsakomai žavu.

— Pareis nuo to, kaip jūs šiandien pozuosit, Dorianai.

— Ak, nusibodo pozuoti, man visai nereikia to portreto visu ūgiu, — atsakė vaikinas ir nekantriai, įnoringai apsisuko ant fortepijono taburetės. Pamatęs lordą Henrį, pašoko, ir jo skruostai parausvėjo. — Atleiskit, Bezili, nežinojau, kad turit svečių.

— Čia lordas Henris Votonas, Dorianai, senas mano bičiulis iš studijų dienų Oksforde. Aš ką tik pasakojau jam, kaip puikiai pozuojat, o štai jūs ir sugadinot viską.

— Tačiau man nesugadinot malonumo jus pažinti, ponas Grėjau, — tarė lordas Henris, žengdamas artyn ir tiesdamas ranką. — Mano teta ne kartą pasakojo apie jus. Esat vienas iš jos numylėtinių ir tikriausiai vienas iš jos aukų.

— Šiuo metu esu netekęs ledi Agatos malonės, — atsakė Dorianas Grėjus juokingai atgailaujančiu veidu. — Žadėjau su ja nuvažiuoti į klubą Vaitčepelyje9 pereitą antradienį, bet visiškai užmiršau. Mudu turėjom keturiom rankom paskambinti, rodos, tris duetus. Nežinau, ką ji man pasakys. Bijau pas ją ir nueiti.

— O, aš sutaikysiu jus su savo teta. Jūs labai jai patinkat. Nemanau, kad neatvykdamas būtumėt koncertui pakenkęs. Klausytojai tikriausiai manė, kad skambinama keturiom rankom. Kai teta Agata atsisėda prie fortepijono, ji kelia triukšmą už du.

— Tai žiauru jos atžvilgiu, bet ir man garbės nedaro, — juokdamasis tarė Dorianas Grėjus.

Lordas Henris žiūrėjo į jį. Taip, iš tikrųjų jis buvo neapsakomai gražus — dailiai išlenktom raudonom lūpom, atvirom mėlynom akim, garbanotais auksiniais plaukais. Kažkodėl jo veidas skatino juo pasitikėti. Visas jaunystės nuoširdumas ir nerimastingas tyrumas glūdėjo jame. Jautei, kad pasaulis dar jo nesuteršęs. Nenuostabu, kad Bežibs Holvordas jį dievino.

— Jūs, ponas Grėjau, per žavus filantropijai, taip, per daug žavus.

Lordas Henris klesterėjo ant kanapos ir atidarė portsigarą. Tuo tarpu dailininkas maišė dažus ir ruošė teptukus. Jis atrodė susirūpinęs, o išgirdęs paskutinę lordo Henrio pastabą, žvilgterėjo į jį ir, akimirką padvejojęs, tarė:

— Hari, noriu šiandien baigti paveikslą. Gal nepalaikytum manęs baisiu storžieviu, jei paprašyčiau tave išeiti.

Lordas Henris nusišypsojo ir pažvelgė į Dorianą Grėjų.

— Ar man išeiti, ponas Grėjau? — paklausė jis.

— Ak, lorde Henri, neišeikit jokiu būdu. Matau, kad Bezilis šiandien suniurzgęs, o suniurzgusio aš jo negaliu pakęsti. Be to, noriu sužinoti, kodėl aš netinku filantropijai.

— Vargu ar aš tą jums išaiškinsiu, ponas Grėjau. Tema tokia nuobodi, jog tektų rimtai kalbėti. Bet aš tikrai nebeišeisiu, jeigu jūs mane paprašėt pasilikti. Bezili, juk tu neprieštarausi? Ne kartą esi man sakęs, jog tau patinka, kai pozuotojai gali su kuo nors pasišnekučiuoti.

Holvordas prikando lūpą.

— Jei Dorianas nori, be abejo, pasilik. Doriano įgeidžiai — įstatymas visiems, išskyrus jį patį.

Lordas Henris paėmė skrybėlę ir pirštines.

— Nors tu, Bezili, primygtinai laikai, vis dėlto man teks išeiti. Esu susitaręs Orleanso restorane susitikti su vienu pažįstamu. Likit sveikas, ponas Grėjau. Užsukit kokią popietę pas mane į Kerzono gatvę. Penktą po pietų beveik visada būnu namie. Parašykit, kada atvyksit. Būtų gaila, jei nerastumėt manęs.

— Bezili, — sušuko Dorianas Grėjus. — Jeigu lordas Henris Votonas išeis, išeisiu ir aš. Jūs dirbdamas niekada neprasižiojat, ir man baisiai įkyri stovėti ant pakylos ir stengtis maloniai atrodyti. Paprašykit jį pasilikti, aš labai to noriu.

— Lik, Hari, dėl Doriano ir dėl manęs, — paprašė Holvordas, įdėmiai žiūrėdamas į paveikslą. — Iš tikrųjų aš dirbdamas niekada nekalbu ir nesiklausau, todėl nelaimingiems mano pozuotojams turbūt be galo nuobodu. Prašau tave pasilikti.

— O mano pažįstamas Orleanse?

Dailininkas nusijuokė.

— Nemanau, kad dėl to iškiltų kokių keblumų. Sėsk, Hari. O dabar, Dorianai, lipkit ant pakylos, per daug nesisukiokit ir nesidėkit galvon to, ką šnekės lordas Henris. Jis labai blogai veikia visus mano draugus, išskyrus mane patį.

Dorianas Grėjus užlipo ant pakylos jauno graikų kankinio veidu ir nutaisęs moue10 pažiūrėjo į lordą Henrį, kuris jam patiko iš pirmo karto. Jis toks nepanašus į Bezilį. Juodu — žavus kontrastas. O koks gražus jo balsas. Po valandėlės Dorianas paklausė lordą Henrį:

— Ar jūsų įtaka iš tikrųjų labai bloga? Tokia bloga, kaip sako Bezilis?

— Geros įtakos nebūna, ponas Grėjau. Bet kokia įtaka nemorali, moksliniu požiūriu nemorali.

— Kodėl?

— Todėl, kad darydamas kitam įtaką, atiduodi savo sielą. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis, savos aistros jo nebedegina. Jo dorybės jam nebetikros. Jo nuodėmės, jei nuodėmės iš viso egzistuoja, skolintos. Jis tampa svetimos muzikos aidu, aktoriumi, vaidinančiu ne jam parašytą rolę. Gyvenimo tikslas — išugdyti save. Mes ateinam į pasaulį, kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį. Nūnai žmonės bijo savęs. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų — pareigą sau. Žinoma, jie mielaširdingi. Pamaitina alkaną, aprengia elgetą. Bet jų pačių sielos badauja, jos nuogos. Drąsa apleido mūsų giminę. Gal mes niekada jos nė neturėjom. Visuomenės baimė, kuri sudaro moralės pagrindą, Dievo baimė, kuri yra religijos esmė, — štai kas valdo mus. Ir vis dėlto...

— Būkite geras, Dorianai, pasukit galvą dar truputėlį į dešinę, — paprašė dailininkas, įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas, tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką, kurios anksčiau nebuvo.

— Ir vis dėlto, — tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris, grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu, įgytu dar besimokant Itono11 mokykloje, — aš manau, jei bent vienas žmogus visapusiškai, ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą, suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą, kiekvienai minčiai išraišką, kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove, man rodos, kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui, jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo, o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo. Savęs atsižadėjimas, toji tragiška atgyvena, paveldėta iš laukinių, žalojusių savo kūną, žlugdo mus, griauna mūsų gyvenimą. Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas — tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos — jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė, geisdama to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės. Jūs, ponas Grėjau, nepaisant jūsų rausvos kaip rožės žiedas jaunystės ir baltos kaip rožės žiedas jaunuolio skaistybės, jūs patyrėt aistrų, kurios jus gąsdino, turėjot minčių, kurios jums kėlė siaubą, svajonių ir sapnų, kuriuos vien prisiminus skruostus nupliekstų gėdos raudonis...

— Liaukitės! — pralemeno Dorianas Grėjus. — Liaukitės, jūs pribloškėt mane. Nežinau, ką sakyti. Yra kažkoks atsakymas, bet aš jo nerandu. Nekalbėkit. Leiskit man pagalvoti, o gal verčiau leiskit man negalvoti.

Kokį dešimt minučių Dorianas stovėjo nekrutėdamas, pravirom lūpom ir keistai spindinčiom akim. Jis lyg per miglą suvokė, kad jį pagavo visiškai nauji jausmai ir mintys. Tačiau jam rodėsi, kad jie gimė iš jo paties. Keli Bezilio draugo žodžiai, ištarti, be abejo, tarp kitko ir pilni įnoringų paradoksų, užgavo kažkokią slaptą stygą, kurios niekas dar ligi tol nebuvo užgavęs, ir jis jautė, kaip ji dabar virpa, vibruoja keistu ritmu.

Tik muzika jį šitaip sujaudindavo. Muzika ne kartą buvo jį įaudrinusi. Bet muzikos nenusakysi žodžiais. Ne naują pasaulį, o veikiau naują chaosą sukuria ji mumyse. O čia žodžiai! Tik žodžiai! Bet kokie jie baisūs! Kokie aiškūs, gyvi ir negailestingi! Nuo jų nepabėgsi. Ir vis dėlto kokie slaptingi kerai glūdi juose! Atrodė, kad jie beformiams daiktams galėjo suteikti plastinį pavidalą, kad jie skambėjo lyg kokia muzika, tokia pat žavi kaip violos ar liutnios garsai. Tiktai žodžiai! Kas gali būti realiau už žodžius?

Taip, vaikystėje buvo tokių dalykų, kurių jis nesuprato. O dabar suprato. Staiga gyvenimas jam sužiro ugninėm spalvom. Rodėsi, tartum jis eitų per liepsnas. Kodėl jis ligi šiol to nesuvokė?

Lordas Henris stebėjo jį, supratingai šypsodamas. Jis žinojo tą tikslų psichologinį momentą, kai nieko nereikia sakyti! Jam buvo be galo įdomu. Jį stebino staigus įspūdis, kurį padarė jo žodžiai, ir, prisiminęs knygą, kurią skaitė būdamas šešiolikos metų ir kuri atskleidė jam galybę nežinomų dalykų, svarstė, ar Dorianas Grėjus šiuo metu nejaučia to paties. Lordas Henris tik strėlę paleido į erdvę. Nejau ji būtų pataikiusi? Koks žavus šis vaikinas.

Holvordas ir toliau tapė nuostabiai drąsiais potėpiais, pilnais tikro rafinuotumo ir tobulo subtilumo, kurie mene, šiaip ar taip, randasi tiktai iš menininko jėgos. Tylos jis nepastebėjo.

— Bezili, aš pavargau stovėti, — staiga sušuko Dorianas Grėjus. — Būtinai turiu išeiti ir pasėdėti sode. Čia taip tvanku.

— Atleiskit man, mielas drauge. Kai dirbu, nieko kito galvoti negaliu. Bet jūs dar niekada nesat taip gerai pozavęs. Nė nekrustelėjot. Ir aš galų gale išgavau tą išraišką, kurios norėjau — tos pračiauptos lūpos ir tas spindintis žvilgsnis. Nežinau, ką jums kalbėjo Haris, bet jo dėka jūsų veide atsirado nuostabiausia išraiška. Turbūt bėrė komplimentus. Netikėkit nė vienu jo žodžiu.

— Komplimentų jis tikrai man nesakė. Gal dėl to aš ir netikiu nė vienu jo žodžiu.

— Jūs puikiai žinot, jog patikėjot viskuo, ką sakiau, — tarė lordas Henris, žvelgdamas į jį svajingomis, ilgesio kupinomis akimis. — Išeisiu į sodą drauge su jumis. Dirbtuvėje baisiai karšta, Bezili, duok mums kokio šalto gėrimo, ko nors su braškėmis.

— Mielai, Hari. Tik skambtelėk varpelį, o kai ateis Parkeris, aš jam pasakysiu, ko pageidauji. Turiu baigti šį foną, todėl pas jus ateisiu kiek vėliau. Per daug neužlaikyk Doriano. Man dar niekada taip nesisekė dirbti kaip šiandien. Čia bus mano šedevras. Jau ir dabar čia mano šedevras.

Išėjęs į sodą, lordas Henris rado Dorianą Grėjų veidu įsikniaubusį į didelius vėsius alyvų žiedus, karštligiškai geriantį jų kvapą, tarsi tai būtų vynas. Priėjęs uždėjo ranką Dorianui ant peties.

— Taip ir reikia daryti, — tyliai tarė jis. — Niekas kitas neišgydys sielos, tik pojūčiai, kaip ir pojūčių niekas neišgydys, tik siela.

Vaikinas krūptelėjo ir atsitraukė. Jis buvo vienplaukis, lapų sutaršytom neklusniom garbanom ir sunarpliotom auksinėm jų gijom. Jo žvilgsnis buvo išgąstingas lyg staiga iš miego pažadinto žmogaus. Dailiai išlenktos šnervės virpčiojo, o kažkoks slaptas nervas palietė raudonas jo lūpas, ir dabar jos drebėjo.

— Taip, — tęsė lordas Henris, — tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių — gydyti sielą pasitelkus pojūčius, o pojūčius — pasitelkus sielą. Jūs nuostabus žmogus. Žinot daugiau, negu tariatės žinąs, bet mažiau, negu norėtumėt žinoti.

Dorianas Grėjus susiraukė ir nusigręžė. Jį traukte traukė tas aukštas grakštus jaunas vyras, kuris stovėjo šalia. Romantiškas tamsaus gymio veidas ir nuvargusi išraiška domino jį. Tylus ilgesingas balsas kerėte kerėjo. Net vėsios baltos, į gėlės žiedus panašios jo rankos buvo savotiškai žavios. Jam šnekant, jos judėjo, lyg būtų kupinos muzikos ir kalbėtų sava kalba. Tačiau Dorianas jo bijojo ir tuo pat metu drovėjosi savo baimės. Kodėl svetimam žmogui lemta atskleisti jam jo paties sielą? Bezilį Holvordą jis pažinojo daugelį mėnesių, tačiau jų draugystė nėmaž jo nepakeitė. Staiga į jo gyvenimą atėjo šitas žmogus ir tarytum atskleidė jam gyvenimo paslaptį. Ir vis dėlto ko jam bijoti? Juk jis ne mokinukas ir ne mergaitė. Kvaila būgštauti.

— Eime, atsisėsim pavėsyje, — tarė lordas Henris. — Parkeris atnešė gėrimus, o jeigu jūs dar ilgiau stovėsit atokaitoj, suges odos spalva, ir Bezilis jūsų niekada nebetapys. Jums negalima įdegti. Tai jums netiktų.

— Negi tai svarbu? — sušuko juokdamasis Dorianas Grėjus, kai jie susėdo ant suolo gale sodo.

— Jums, ponas Grėjau, viskas turėtų būti svarbu.

— Kodėl?

— Todėl, kad jūs turite stebuklingąją jaunystę, o jaunystė — vienintelis turtas, kurį verta branginti.

— Man taip neatrodo, lordai Henri.

— Ne, dabar jums taip neatrodo. Bet kada nors, kai būsit senas, surukęs ir bjaurus, kai mintys bus raukšlėmis išvagojusios kaktą ir aistros baisia liepsna nudeginusios lūpas, pajausite tai visu baisumu. Dabar, kad ir kur eitumėt, jūs visus žavit. Ar visada taip bus?.. Jūsų neapsakomai gražus veidas, ponas Grėjau. Nesiraukykit. Iš tiesų gražus. O Grožis — tam tikra genialumo forma, iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes Grožio net aiškinti nereikia. Tai vienas iš didingiausių reiškinių pasaulyje, kaip saulės šviesa, pavasario metas ar to mėnuliu vadinamo sidabrinio kiaukuto atspindys tamsiame vandenyje. Dėl to nėra jokių abejonių. Grožiui suteikta dieviška teisė pirmauti. Kas jį turi, tie tampa princais. Jūs šypsotės? Nebesišypsosit, kai jį prarasit... Žmonės kartais sako, kad Grožis tuščias. Galbūt. Tačiau jis bent nėra toks tuščias kaip Mintis. Man Grožis — stebuklų stebuklas. Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. Tikroji pasaulio paslaptis — tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma... Taip, ponas Grėjau, dievai jums buvo dosnūs. Bet ką dievai duoda, tą veikiai ir atsiima. Jūs teturit vos kelerius metus tikram, tobulam, pilnutiniam gyvenimui. Kai praeis jūsų jaunystė, dings ir grožis, ir tada staiga pamatysit, kad nebėra jokių pergalių arba kad reikia tenkintis tomis niekingomis pergalėmis, kurios nuo praeities prisiminimų taps kartesnės už pralaimėjimus. Kiekviena nauja mėnulio delčia vis labiau priartina kažką baisaus. Laikas jums pavydi ir puola jūsų rožes bei lelijas. Jūs nublykšite, skruostai įdubs, akys užges. Jūs baisiai kankinsitės... Ak, naudokitės jaunyste, kol ją turit. Nešvaistykit savo dienų aukso, klausydamas nuobodžių plepių, mėgindamas pataisyti, kas nepataisoma, ar eikvodamas gyvenimą neišmanėliams, niekingiesiems ir nevykėliams. Tai liguisti mūsų epochos tikslai, klaidingi idealai. Gyvenkit! Gyvenkit nuostabų gyvenimą, kuris glūdi jumyse. Nieko nepalikit neišbandęs. Visada ieškokit naujų pojūčių. Nieko nebijokit... Naujasis hedonizmas — štai ko reikia mūsų amžiui. O jūs galėtumėt tapti akivaizdžiu jo simboliu. Nieko nėra, ko toks žmogus kaip jūs negalėtų atlikti. Pasaulis kurį laiką priklauso jums... Vos jus pamatęs supratau, kad visiškai nesuvokiat, kas iš tikrųjų esat ir kuo galėtumėt tapti. Jūs daug kuo taip mane sužavėjot, kad aš pajutau turįs jums kai ką pasakyti apie jus patį. Pagalvojau, kaip būtų tragiška, jeigu jūsų gyvenimas žūtų veltui. Juk tokia trumpa jūsų jaunystė, tokia trumpa. Paprastos kalvų gėlės vysta, bet jos ir vėl pražysta. Kitą birželį akacijos bus tokios pat geltonos kaip ir dabar. Po mėnesio raganė pasipuoš purpurinėmis žvaigždėmis, kasmet purpurinės žvaigždės žiba žalioje jos lapų naktyje. Bet savo jaunystės mes nebeatgausim. Džiaugsmo pulsas, kuris plaka, kai mums dvidešimt, ima silpti. Sąnariai suglemba, pojūčiai atbunka. Mes virstam šlykščiomis marionetėmis, negalinčiomis atsikratyti prisiminimų apie aistras, kurių per daug bijojome, apie nuostabias pagundas, kurioms pasiduoti pritrūkom drąsos. Jaunystė! Pasaulyje nieko daugiau nėra, tik Jaunystė!

Dorianas Grėjus klausėsi apstulbęs, plačiai atmerkęs akis. Alyvos šakelė, išslydusi jam iš rankos, nukrito ant žvyro. Atlėkė širšė ir valandėlę zvimbdama suko aplink ją. Paskui ėmė ropštis per žvaigždinį mažų žiedelių gaublį. Dorianas stebėjo ją labai įdėmiai — toks nepaprastas dėmesys menkniekiui kyla tada, kai žmogus išsigąsta ko nors ypatingai svarbaus, kai jį sukrečia naujas jausmas, kurio jis nemoka išreikšti, kai sąmonę netikėtai apninka bauginančios mintys ir reikalauja pasiduoti. Po valandėlės širšė nuskrido. Dorianas matė, kaip ji įropojo į margą vijoklio žiedo tūtelę. Gėlė suvirpėjo ir ėmė švelniai linguoti.

Staiga dirbtuvės duryse pasirodė dailininkas ir energingais mostais ėmė kviesti juos į vidų. Dorianas ir lordas Henris susižvalgė ir nusišypsojo.

— Aš laukiu, — sušuko dailininkas. — Grįžkit. Šviesa kuo puikiausia, o savo gėrimus galit atsinešti.

Jie pakilo ir palengva nuėjo taku. Du baltžaliai drugiai plasnojo jiems įkandin, o sodo kampe, kriaušėje, pragydo strazdas.

— Jūs džiaugiatės mane sutikęs, ponas Grėjau, — tarė lordas Henris, žvelgdamas į jį.

— Taip, dabar džiaugiuosi. Tik kažin, ar visada džiaugsiuosi?

— Visada? Koks baisus žodis! Šiurpas mane nukrato jį išgirdus. Moterys jį labai mėgsta. Jos sugadina kiekvieną meilę, siekdamos, kad ji truktų amžinai. Beje, šis žodis irgi beprasmis. Kaprizas ir visą gyvenimą trunkanti aistra skiriasi tik tuo, kad kaprizas užsitęsia kiek ilgėliau.

Kai jie įėjo į dirbtuvę, Dorianas Grėjus palietė lordui Henriui ranką.

— Tebūna mūsų draugystė kaprizas, — tyliai tarė jis ir nukaito, susigėdęs savo drąsos; paskui užlipo ant pakylos ir atsistojo reikiama poza.

Lordas Henris patogiai atsisėdo į platų pintą fotelį ir ėmė jį stebėti. Kambaryje buvo visiškai tylu, tik teptukas brūkšėjo į drobę ir kartkartėmis Holvordas žingtelėdavo atgal, norėdamas iš tolo pasižiūrėti į savo darbą. Įžambiuose saulės spinduliuose, kurie krito pro atviras duris, dulkės mirguliavo ir spindėjo auksu. Sodrus rožių kvapas tarytum buvo apglėbęs viską aplinkui.

Už kokio ketvirčio valandos Holvordas liovėsi tapęs ir ilgai žiūrėjo į Dorianą Grėjų, o paskui vėl ilgai žiūrėjo į paveikslą, suraukęs kaktą, kramtydamas didžiulio savo teptuko galą.

— Visiškai baigta, — pagaliau sušuko jis ir pasilenkęs aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis užrašė savo pavardę kairiajame drobės kampe.

Lordas Henris priėjo arčiau ir ėmė įdėmiai žiūrinėti paveikslą. Iš tikrųjų tai buvo nuostabus meno kūrinys, ir panašumas buvo stulbinantis.

— Mielas bičiuli, nuoširdžiai sveikinu tave, — tarė jis. — Čia puikiausias portretas, nutapytas mūsų dienomis. Ponas Grėjau, prieikit ir pats pasižiūrėkit.

Vaikinas krūptelėjo, tartum iš sapno pažadintas.

— Ar jau tikrai baigta? — tyliai paklausė jis, lipdamas nuo pakylos.

— Visiškai baigta, — atsakė dailininkas. — Šiandien jūs puikiai pozavot. Aš jums be galo dėkingas.

— Čia mano nuopelnas, — įsiterpė lordas Henris. — Ar ne, ponas Grėjau?

Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai — lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.

Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.

— Ar jums nepatinka? — galų gale sušuko Holvordas, mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas, ką tai reiškia.

— Be abejonės, jam patinka, — tarė lordas Henris. — Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių šiuolaikinio meno kūrinių. Duosiu tau už jį tiek, kiek paprašysi. Būtinai noriu jį turėti.

— Jis, Hari, man nepriklauso.

— O kam?

— Žinoma, Dorianui, — atsakė dailininkas.

— Kaip jam pasisekė.

— Kaip liūdna! — tyliai tarė Dorianas Grėjus, vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto. — Kaip liūdna! Aš pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas. Niekada nebus senesnis, negu šią birželio dieną... O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš, o portretas pasentų! Už tai... Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!

— Vargu ar tau, Bezili, tokie mainai patiktų, — juokdamasis sušuko lordas Henris. — Tavo kūriniui jie būtų nenaudingi.

— Aš, Hari, labai ryžtingai pasipriešinčiau, — tarė Holvordas.

Dorianas Grėjus grįžtelėjo ir pažvelgė į jį.

— Tikiu, kad jūs, Bezili, priešintumėtės. Savo meną jūs branginat labiau negu draugus. Jums esu maža ką vertesnis už kokią pažaliavusios bronzos statulėlę. Vargu ar ir jos esu vertas.

Dailininkas apstulbęs žiūrėjo į jį. Keista buvo girdėti Dorianą šitaip kalbant. Kas nutiko? Jis atrodė ne juokais supykęs. Veidas buvo iškaitęs, skruostai liepsnojo.

— Taip, — tęsė jis. — Mane jūs mažiau branginat negu savo dramblio kaulo Hermį ar tą sidabrinį Fauną. Jie visada jums patiks. O kiek aš jums patiksiu? Tikriausiai tol, kol įsibrėš pirmoji raukšlė. Dabar žinau, kad praradęs grožį, kad ir koks jis būtų, prarandi viską. Jūsų paveikslas man tą atskleidė. Lordas Henris Votonas visiškai teisus. Jaunystė — vienintelis turtas. Kai pastebėsiu, jog senstu, nusižudysiu.

Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką.

— Dorianai! Dorianai! — sušuko jis. — Nekalbėkite šitaip. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu. Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.

— Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta. Pavydžiu portretui, kurį jūs nutapėt. Kodėl jam lemta išlaikyti tai, ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. O, jeigu būtų atvirkščiai! Jei portretas galėtų keistis, o aš likčiau toks, koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs, siaubingai tyčiosis!

Karštos ašaros užtvindė jam akis, jis išplėšė ranką iš Holvordo, puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis.

— Čia tavo darbas, Hari, — su kartėliu tarė dailininkas.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

— Čia tikrasis Dorianas Grėjus — štai ir viskas.

— Ne, čia ne jis.

— Jeigu ne, tai kuo aš dėtas?

— Tau reikėjo išeiti, kai aš prašiau, — tyliai tarė dailininkas.

— Aš likau, kai tu paprašei, — atsakė lordas Henris.

— Hari, juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais, bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio, ir aš jį sunaikinsiu. Galų gale juk čia tik drobė ir dažai. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti.

Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą, o šis priėjo prie darbo stalo, kuris stovėjo po aukštu langu, uždengtu užuolaida. Ką jis ten veikė?

Jo pirštai, lyg ko ieškodami, grabinėjo tarp suverstų metalinių tūbelių, sudžiūvusių teptukų. Taip, jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Pagaliau rado. Jis ketino suraižyti drobę.

Slopindamas raudą, vaikinas pašoko nuo kanapos, pripuolė prie Holvordo ir, išplėšęs mentelę jam iš rankos, nusviedė į dirbtuvės galą.

— Ne, Bezili, ne! — sušuko jis. — Tai būtų žmogžudystė.

— Džiaugiuosi, Dorianai, kad jūs galų gale įvertinot mano darbą, — šaltai tarė dailininkas, atsitokėjęs iš nustebimo. — Nebesitikėjau.

— Įvertinau? Aš, Bezili, jį įsimylėjau. Jis mano paties dalis. Jaučiu tą.

— Na ką gi, kai tik išdžiūsit, nulakuosiu jus, įrėminsiu ir nusiųsiu į namus. Tada ką tinkamas galėsit daryti su savimi.

Dailininkas perėjo per kambarį ir paskambino, kad atneštų arbatos.

— Jūs, Dorianai, be abejo, išgersit arbatos? Ir tu, Hari? O gal tu neigi tokius paprastus malonumus?

— Dievinu paprastus malonumus, — atsakė lordas Henris. — Jie paskutinis prieglobstis sudėtingiems žmonėms. Bet scenų nemėgstu, tik teatre jas pakenčiu. Jūs tikri puspročiai, abu! Įdomu, kas pasakė, kad žmogus — protingas gyvūnas. Tai labiausiai neapgalvotas apibrėžimas, koks gali būti. Daug ką žmogus turi, tik ne protą. Galų gale aš netgi džiaugiuosi, kad jis neturi proto, nors pageidaučiau, kad judu, vyručiai, dėl paveikslo nesikivirčytumėt. Verčiau tu, Bezili, man jį atiduotum. Tam kvailam berniūkščiui iš tikrųjų jo nė nereikia, o aš labai jo noriu.

— Jeigu jį ne man atiduosit, Bezili, — sušuko Dorianas Grėjus, — niekada jums to neatleisiu. Be to, nepakęsiu, kad mane vadintų kvailu berniūkščiu.

— Juk žinot, Dorianai, kad paveikslas jūsų. Dovanojau dar nepradėjęs tapyti.

— Taip pat žinot, ponas Grėjau, kad elgiatės kvailokai ir kad jums iš tikrųjų nėra nemalonu, kai kas primena jūsų nepaprastą jaunumą.

— Dar šį rytą, lorde Henri, būtų buvę labai nemalonu.

— A! Šį rytą! Bet nuo to laiko jau praėjo šiek tiek jūsų gyvenimo.

Pasigirdo beldimasis į duris, tarnas įnešė padėklą su arbata ir padėjo ant mažo japoniško stalelio. Suskambo puodukai, lėkštutės, šnypštė didelis gruziniškas arbatinukas. Pažas įnešė du gaublio formos porcelianinius indelius. Dorianas Grėjus priėjo prie stalelio ir ėmė pilstyti arbatą. Abu vyrai palengva, neskubėdami priėjo prie stalo ir apžiūrėjo, kas tuose indeliuose.

— Eime šį vakarą į teatrą, — tarė lordas Henris. — Tikriausiai kur nors rasim ką žiūrėtina. Žadėjau vakarieniauti Vaito klube12, bet tik su vienu senu draugu, todėl galiu nusiųsti jam telegramą, kad susirgau ar kad man sukliudė vėlesnis pakvietimas. Manau, kad tai būtų neblogas pasiteisinimas — nustebintų savo atvirumu.

— Taip įkyru vilktis fraką, — sumurmėjo Holvordas. — O apsivilkęs jį, taip bjauriai atrodai.

— Taigi, — užsisvajojęs pritarė lordas Henris, — devynioliktojo amžiaus apdaras šlykštus. Toks niūrus, toks slegiantis. Vienintelis spalvinis elementas šiuolaikiniame gyvenime — nuodėmė.

— Hari, tau iš tikrųjų nederėtų taip kalbėti Dorianui girdint.

— Katram Dorianui? Tam, kuris pilsto arbatą, ar tam, kuris portrete?

— Ir vienam, ir antram.

— Norėčiau, lorde Henri, drauge su jumis eiti į teatrą, — tarė Dorianas.

— Na ir puiku, juk ir tu, Bezili, eisi?

— Ne, aš iš tikrųjų negaliu. Turiu daugybę darbo.

— Ką gi, tokiu atveju mudu, ponas Grėjau, eisim dviese.

— Kaip nuostabu!

Dailininkas prikando lūpą ir su puodeliu rankoje priėjo prie paveikslo.

— Aš liksiu su tikruoju Dorianu, — pasakė jis liūdnai.

— Ar tikrasis Dorianas ten? — sušuko portreto originalas, palengva eidamas prie dailininko. — Ar aš iš tiesų toks?

— Taip, visiškai toks.

— Kaip nuostabu, Bezili!

— Bent išvaizda toks. O portrete ir liksit nepasikeitęs, — atsiduso Holvordas. — Tai jau šis tas.

— Kiek triukšmo žmonės kelia dėl ištikimybės! — sušuko lordas Henris. — Juk net meilėje ištikimybė grynai fiziologinis dalykas. Ji nieko bendra neturi su mūsų valia. Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nebūna, seniai nori būti neištikimi, bet negali. Tai visa, ką galima pasakyti.

— Neikit, Dorianai, šį vakarą į teatrą, — paprašė Holvordas. — Likit vakarieniauti su manimi.

— Negaliu, Bezili.

— Kodėl?

— Pažadėjau lordui Henriui Votonui eiti drauge su juo.

— Nė kiek ne mažiau jam patiksit, jei pažado netesėsit. Savo pažadus jis visada laužo. Prašau jūsų — neikit.

Dorianas nusijuokė ir papurtė galvą.

— Maldauju.

Vaikinas dvejodamas pažvelgė į lordą Henrį, kuris, atsisėdęs prie arbatos stalelio, su linksma šypsena stebėjo juos abu.

— Privalau eiti, Bezili, — atsakė Dorianas.

— Na gerai, — tarė Holvordas ir, priėjęs prie stalelio, padėjo savo puoduką ant padėklo. — Jau gana vėlu, verčiau negaiškit laiko, nes jums dar reikia persirengti. Likit sveikas, Dorianai. Aplankykit mane netrukus. Ateikit rytoj!

— Būtinai.

— Ar neužmiršit?

— Jokiu būdu! — sušuko Dorianas.

— Beje... Hari!

— Ką, Bezili?

— Neužmiršk, ko prašiau, kai šįryt buvom sode.

— Jau užmiršau.

— Pasitikiu tavimi.

— O, kad galėčiau pats savimi pasitikėti, — juokdamasis atsakė lordas Henris. — Eime, ponas Grėjau. Mano karieta lauke, ir aš galiu jus nuvežti ligi pat namų. Sudie, Bezili. Maloniai praleidau popietę.

Kai jiems išėjus užsivėrė durys, dailininkas krito ant sofos, ir skausmas užtemdė jo veidą.