XVI SKYRIUS

Ėmė lyti šaltas lietus, ir per lašų miglą nykiai bolavo gatvės žibintai. Aludės jau buvo uždaromos, o prie jų durų juodavo pasklidi vyrų ir moterų pulkeliai. Iš kelių barų skambėjo šiurpus juokas. Kitur pešėsi ir rėkavo girtuokliai.

Atsilošęs ekipaže, ant kaktos užsismaukęs skrybėlę, Dorianas Grėjus abejingu žvilgsniu stebėjo šlykščias didmiesčio padugnes ir tarpais kartojo sau žodžius, kuriuos lordas Henris buvo jam pasakęs pirmąją jų susitikimo dieną: „Gydyti sielą pojūčiais, o pojūčius — sielos pagalba“. Taip, čia visa paslaptis. Jis ne sykį tatai išbandė ir dar sykį pabandys. Yra opijaus rūkyklų, kur galima nusipirkti užmarštį, yra klaikių landynių, kur naujų nuodėmių beprotybė gali nutrinti senųjų nuodėmių prisiminimus.

Žemai danguje tarsi geltona kaukolė kabojo mėnuo. Kartkartėmis didžiulis debesis, lyg šmėkla kyštelėjęs ilgą ranką, uždengdavo jį. Dujiniai žibintai tolydžio retėjo, o gatvės vis siaurėjo ir tamsėjo. Sykį vežėjas paklydo, ir jam teko pusę mylios grįžti atgal. Nuo arklio kilo garas, jis bėgo, taškydamas valkas. Šoniniai ekipažo langai apsitraukė storu lyg flanelė rūko sluoksniu.

„Gydyti sielą pojūčiais, o pojūčius — sielos pagalba“. Šie žodžiai nesiliovė skambėję jam ausyse. Jo siela tikrai buvo mirtinai iškamuota. Nejau pojūčiai iš tiesų galėtų ją pagydyti? Pralietas nekaltas kraujas. Kas jį išpirks? Ak, jo išpirkti nebegalima, bet jei nebėra atleidimo, dar liko užmarštis, o jis pasiryžęs užmiršti, sutrypti, sutraiškyti praeitį taip, kaip traiškoma žmogų įgėlusi gyvatė. Galų gale, kokią teisę turėjo Bežibs šitaip su juo kalbėti? Kas jam leido teisti kitus? Tai, ką jis pasakė, — baisu, siaubinga, nepakenčiama.

Ekipažas riedėjo ir riedėjo, bet Dorianui rodėsi, kad jis juda vis lėčiau. Dorfenas pakėlė lango stiklą ir šūktelėjo vežėjui, kad paskubėtų. Jį ėmė kamuoti bjaurus opijaus alkis. Gerklė degė, dailios rankos nervingai gniaužėsi. Įšėlęs jis smogė arkliui savo lazda. Vežėjas nusijuokė ir sušėrė botagu. Tada Dorianas savo ruožtu nusijuokė, tačiau vežėjas tylėjo.

Atrodė, jog kelias be galo, o gatvės panašios į juodą išsikėtusio voro tinklą. Monotonija tapo nebepakenčiama, ir, rūkui tirštėjant, Dorianą pagavo baimė.

Paskui jie pravažiavo pro vienišą plytinių kvartalą. Rūkas čia buvo skystesnis, ir Dorianas matė keistas, į butelius panašias degimo krosnis, o viršum jų skleidėsi ugnies liežuvių vėduoklės. Jiems važiuojant kažkur sulojo šuo, toli nakties tamsoje sukliko praskrendanti žuvėdra. Arklys, už provėžos užkliuvęs, knaptelėjo, paskui pasuko į šoną ir ėmė šuoliuoti.

Netrukus jie išsuko iš negrįsto kelio ir vėl dardėjo grindiniu. Beveik visų namų langai buvo tamsūs, tik šen bei ten lempos apšviestoje užuolaidoje juodavo fantastiški šešėlių siluetai. Dorianas smalsiai žiūrėjo į juos. Šešėliai judėjo tartum milžiniškos marionetės ir mosikavo lyg gyvos būtybės. Jis jautė jiems neapykantą. Prislopintas pyktis ruseno jo širdyje. Kai jie pasuko už kampo, kažkokia moteris pro praviras duris riktelėjo jiems įkandin, o du vyrai gal šimtą jardų vijosi iš paskos. Vežėjas šmaukščiojo botagu.

Sakoma, kad aistra verčia mintis suktis ratu. Iš tikrųjų, sukramtytos Doriano Grėjaus lūpos be paliovos kraupiai kartojo tuos vylingus žodžius apie sielą ir pojūčius, kol galų gale įsitikino, jog jie visiškai išreiškia jo nuotaiką, ir kol protu pateisino aistras, kurios ir be pritarimo būtų jį užvaldžiusios. Viena vienintelė mintis šliaužė per visas jo smegenų ląsteles, o pašėlęs noras gyventi, baisiausias iš visų žmogaus troškimų, dirgino kiekvieną virpantį nervą, kiekvieną skaidulą. Bjaurumas, kurio jis kadaise nekentė, nes šis grąžindavo jį į tikrovę, dabar dėl tos pačios priežasties tapo jam malonus. Bjaurumas buvo vienintelė realybė. Šiurkštūs barniai, šlykšti landynė, grubi palaido gyvenimo prievarta, net vagių ir valkatų niekšybė buvo daug gyvesnė ir darė didesnį įspūdį už nuostabias Meno formas ir Dainos pažadintas miglotas svajones. Užsimiršimui tik jų ir reikėjo. Po trijų dienų jis bus išsivadavęs.

Staiga vežėjas, trūktelėjęs vadeles, sustabdė karietą prie tamsaus skersgatvio angos. Viršum žemų stogų su kyšančiais kaminais styrojo juodi laivų stiebai. Balzgano rūko kamuoliai lyg pamėkliškos burės tvyrojo kiemuose.

— Kažkur čia, ar ne, pone? — kimiu balsu paklausė vežėjas pro langelį.

Dorianas krūptelėjo ir apsidairė, įsmeigęs akis į tamsą.

— Ir čia bus gerai, — atsakė ir, iššokęs iš ekipažo, atidavė vežėjui žatlėtą priedą, o paskui ėmė skubiai žingsniuoti prieplaukos link. Kur ne kur prie didelių prekybos laivų degė žibintai. Šviesa mirgėjo, jos atspindžiai raibuliavo valkose. Raudona pašvaistė gaubė į tolimą kelionę išplaukiantį laivą — į jį buvo kraunamos anglys. Slidus grindinys atrodė lyg šlapias lietpaltis.

Dorianas nuskubėjo į kairę, retkarčiais dirsčiodamas atgal pasižiūrėti, ar kas nors neseka. Po septynių ar aštuonių minučių jis priėjo skurdų nedidelį namą, įsispraudusį tarp dviejų aukštų sandėlių. Viename viršutinių langų buvo pastatyta lempa. Dorianas sustojo ir pabeldė sutartu būdu.

Po valandėlės jis išgirdo žingsnius prieangyje, kažkas atkabino grandinę. Durys tylutėliai atsivėrė, ir jis įėjo į vidų, nė žodžio netaręs susigūžusiai beformei būtybei, kuri, jam įeinant, pasitraukė į šešėlį. Prieangio gale kabojo sudriskusi žalia užuolaida; nuo vėjo gūsio, įsiveržusio iš lauko paskui Dorianą, ji ėmė pleventi ir suptis. Dorianas ją atitraukė ir pateko į ilgą žemą patalpą, kuri galėjo kadaise būti trečios eilės dansingas. Aplinkui ant sienų ryškiai liepsnojo dujinės lempos, o priešais kabantys musių apdergti veidrodžiai skleidė blausius, iškreiptus jų atspindžius. Virpantys šviesos ratai sklido nuo apskretusių briaunoto alavo reflektorių, pritaisytų už lempų. Grindys buvo nubarstytos geltonomis pjuvenomis, kurios daiktais buvo sutryptos į purvą ir išmargintos tamsiomis palieto vyno dėmėmis. Keli malajiečiai, sutūpę prie mažos anglinės krosnelės, žaidė kauliukais ir šnekučiuodamiesi juokėsi, iššiepę baltus dantis. Kampe, užsikniaubęs ant stalo, sėdėjo jūreivis, o prie ryškiom spalvom dažyto bufeto, kuris ėjo palei visą sieną, stovėjo dvi sunykusios moterys ir šaipėsi iš senio, su pasišlykštėjimu valančio savo švarko rankoves.

— Įsivaizduoja, kad raudonos skruzdėlės jį apniko, — nusijuokė viena, Dorianui einant pro šalį.

Žmogus išgąstingai pažvelgė į ją ir ėmė verkšlenti.

Patalpos gale buvo laiptukai į pritemdytą kambarį. Dorianui skubiai lipant per tris išklibusias pakopas, į jį plūsterėjo slogus opijaus kvapas. Jis giliai įkvėpė, ir šnervės jam suvirpo iš malonumo. Jam įėjus į kambarį, jaunas vyriškis lygiais geltonais plaukais, kuris palinkęs viršum lempos degėsi ilgą ploną pypkę, žvilgterėjo į jį ir neryžtingai linkterėjo.

— Čia tu, Adrianai? — sumurmėjo Dorianas.

— O kur man būti? — apatiškai atsakė šis. — Niekas su manimi dabar nebenori kalbėti.

— Maniau, kad tu išvykai iš Anglijos.

— Darlingtonas nieko nedarys. Mano brolis pagaliau apmokėjo sąskaitą. Bet Džordžas nekalba su manimi... Man vis tiek, — pridūrė jis atsidusęs. — Kol šito turi, draugų nereikia. Man rodos, aš per daug turiu draugų.

Dorianas krūptelėjo, paskui apmetė žvilgsniu groteskiškas figūras, kurios keisčiausiomis pozomis gulėjo suvirtusios ant suplyšusių čiužinių. Iškraipytos galūnės, pražiotos burnos, pastėrusios apsiblaususios akys — visa tai jį traukė. Jis žinojo, kokiose keistose dausose jie kamuojasi ir koks nykus pragaras atskleidžia jiems naujų džiaugsmų paslaptis. Jie buvo laimingesni už jį. Jis dar tebebuvo minčių nelaisvėje. Prisiminimai lyg baisi liga graužė jam sielą. Kartkartėmis jam vaidenosi į jį žvelgiančios Bezilio Holvordo akys. Tačiau Dorianas jautė negalįs čia pasilikti. Adrianas Singltonas jį trikdė. Jis norėjo būti ten, kur niekas jo nepažintų. Norėjo pabėgti nuo savęs.

— Eisiu į kitą vietą, — pasakė jis palūkėjęs.

— Ties prieplauka?

— Taip.

— Tikriausiai ten bus toji pasiutusi katė. Čia jos nebepriima.

Dorianas trūktelėjo pečiais.

— Man įkyrėjo moterys, kurios myli. Moterys, kurios nekenčia, daug įdomesnės. Be to, ten ir tas daiktas geresnis.

— Beveik toks pat.

— Man labiau patinka. Eime išgerti. Labai noriu.

— Aš nieko nenoriu, — sumurmėjo jaunasis vyras.

— Vis tiek eime.

Adrianas Singltonas sunkiai pakilo ir nusekė paskui Dorianą ligi baro. Mulatas apdriskusiu tiurbanu ir nutriušusiu paltu pasveikino jį, bjauriai išsišiepdamas, ir pastūmėjo butelį brendžio bei dvi taures. Prislinko moterys ir ėmė plepėti. Dorianas atsuko joms nugarą ir kažką tyliai pasakė Adrianui Singltonui.

Šypsnys iškreipė vienos moters veidą.

— Kokie išdidūs mes šiandien, — nusišaipė jinai.

— Dėl dievo, nekalbink manęs, — suriko Dorianas, treptelėdamas koja. — Ko nori? Pinigų? Še! Tik nebekalbink manęs!

Atbukusiose moters akyse blykstelėjo dvi raudonos kibirkštys, bet vėl užgeso, ir akys liko bereikšmės, apsiblaususios. Ji atkragino galvą ir godžiais pirštais susišlavė monetas nuo baro. Draugė pavydžiai ją stebėjo.

— Kam visa tai? — atsiduso Adrianas Singltonas. — Grįžti nebenoriu. Ar ne vis tiek? Man ir čia gera.

— Parašysi man, jei tau ko reikės? — pasakė Dorianas palūkėjęs.

— Galbūt.

— Labanakt.

— Labanakt, — atsakė jaunasis vyras, lipdamas laiptais aukštyn ir nosine šluostydamas sukepusias lūpas.

Dorianas skausmo iškreiptu veidu nuėjo prie durų. Jam betraukiant užuolaidą, šlykštus juokas išsiveržė iš pinigus paėmusios moters dažytų lūpų.

— Va, eina tas, kur velniui parsidavė, — žagsėdama sugergždė jinai.

— Eik velniop! — sušuko jis. — Palik mane!

Ji spragtelėjo pirštais.

— Norėtum, kad Pasakų Princu vadinčiau? — suspigo jinai Dorianui įkandin.

Sulig tais žodžiais snaudžiantis jūreivis pašoko ir kaip pašėlęs ėmė dairytis. Jis išgirdo, kaip trinktelėjo uždaromos prieangio durys. Ir išlėkė lyg genamas.

Dorianas Grėjus skubėjo palei molą per dulkiantį lietų. Kažkodėl jį sujaudino susitikimas su Adrianu Singltonu, ir jis ėmė svarstyti, ar iš tikrųjų yra kaltas dėl šio jaunuolio pražūties, kaip kad užgauliai jį užsipuolė Bezilis Holvordas. Dorianas prikando lūpą, kelias akimirkas liūdesys apniaukė jam akis. Bet pagaliau kas jam Adrianas? Gyvenimas per trumpas, kad ant savo pečių užsikrautum svetimų suklydimų naštą. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir moka už jį pats. Tik gaila, kad taip dažnai tenka mokėti už vieną vienintelę klaidą. Reikia mokėti be paliovos. Likimas niekada galutinai nesuveda savo sąskaitų su žmogumi.

Psichologai teigia, jog yra akimirkų, kai nuodėmės troškimas ar noras įvykdyti tai, ką pasaulis vadina nuodėme, taip pagauna žmogų, jog kiekviena jo raumenų skaidula, kiekviena jo smegenų ląstelė prisipildo baisių impulsų. Tokiais atvejais ir vyrai, ir moterys praranda valios laisvę. Jie eina į savo baisią pražūtį taip, kaip eina automatai. Pasirinkimo jie nebeturi, jų sąžinė žuvusi, o jei ji dar gyva, tai tik tam, kad maištas atrodytų dar patrauklesnis, neklusnumas — žavesnis. Nes visos nuodemės, kaip nesiliaudami mums tvirtina teologai, kyla iš neklusnumo. Ir išdidžioji dvasia, toji blogio aušrinė žvaigždė188, krito iš dangaus už tai, kad maištavo.

Apdiržusia širdimi, geisdamas tik blogio, pilnas nešvarių minčių, maišto trokštančia siela Dorianas skubėjo, tolydžio spartindamas žingsnį, bet tuo metu, kai jis jau nėrė į tamsią tarpuvartę, kur ne kartą suko, norėdamas trumpesniu keliu pasiekti tą blogu vardu garsėjančią landynę, staiga pajuto, kaip iš užpakalio kažkas jį pačiupo; nespėjęs pasipriešinti, Dorianas buvo priremtas prie sienos, o žiauri ranka jau gniaužė jam gerklę.

Dorianas grūmėsi kaip pašėlęs ir baisiom pastangom atgniaužė smaugiančius pirštus. Po akimirkos jis išgirdo revolverio spragtelėjimą ir pamatė, kaip blizga tiesiai jam į galvą nutaikytas vamzdis, o priešais juoduoja tamsi neaukšto kresno vyro povyza.

— Ko norit? — suvapėjo Dorianas.

— Tylėk! Šausiu, jei krustelėsi!

— Jums protas pasimaišė. Ką aš jums padariau?

— Pražudei Sibilę Vein, — pasigirdo atsakymas. — O Sibilė Vein buvo mano sesuo. Ji nusižudė. Aš tą žinau. Ant tavęs krinta kaltė dėl jos mirties. Prisiekiau, kad už tai tave nudėsiu. Daugelį metų tavęs ieškojau. Neturėjau jokio ženklo, jokio pėdsako. Abu žmonės, kurie būtų galėję papasakoti, kaip atrodai, jau negyvi. Nieko nežinojau apie tave, tik meilės vardą, kuriuo jinai tave vadindavo. Šį vakarą atsitiktinai jį išgirdau. Susitaikyk su Dievu, nes šiąnakt mirsi.

Dorianui Grėjui iš baimės akys aptemo.

— Niekada tokios nepažinojau, — pralemeno jis. — Niekada apie tokią negirdėjau. Iš proto išsikraustėt.

— Verčiau išpažink savo nuodėmes. Kaip mane gyvą matai, tau galas.

Baisi akimirka. Dorianas nežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti.

— Klaupkis! — suriaumojo vyriškis. — Duodu vieną minutę susitaikyti su Dievu, ne daugiau. Šiąnakt išplaukiu į Indiją ir prieš tai turiu atlikti pareigą. Vieną minutę. Ne daugiau.

Dorianui nusviro rankos. Sustingęs iš siaubo, jis nebežinojo ką daryti. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis.

— Palaukit! — suriko jis. — Kada nusižudė jūsų sesuo? Sakykit greitai — kada?

— Prieš aštuoniolika metų, — atsakė vyriškis. — Ko čia klausti! Negi metai svarbu?

— Aštuoniolika metų, — nusijuokė Dorianas, ir jo balse suskambo pergalė. — Aštuoniolika metų! Nusiveskit mane po žibintu ir pažvelkit man į veidą.

Džeimsas Veinas akimirką dvejojo, nesuprasdamas, ko nori Dorianas. Paskui čiupo jį ir ištempė iš tarpuvartės.

Vėjo blaškoma žibinto šviesa buvo blausi ir mirgėjo, tačiau jos užteko, kad Džeimsas pamatytų šiurpią klaidą, kurią tarėsi padaręs, nes žmogaus, kurį ketino nužudyti, veidas žydėjo jaunyste, buvo nesuteršto jos tyrumo. Atrodė, kad jam ne daugiau kaip dvidešimt pavasarių, vargu ar buvo vyresnis, gal net tokio pat amžiaus, kaip jo sesuo, kai prieš daugelį metų jie išsiskyrė. Neliko jokių abejonių, kad ne šis žmogus ją pražudė.

Jis paleido Dorianą ir svirduliuodamas atšlijo.

— Dieve mano! Dieve mano! — sušuko jis. — Juk būčiau jus nužudęs!

Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė.

— Žmogau, jūs vos neįvykdėt baisaus nusikaltimo, — pasakė jis, griežtai žvelgdamas į Džeimsą Veiną. — Tebūnie tai įspėjimas, kad nemėgintumėt keršyti pats.

— Atleiskit, pone, — sumurmėjo Džeimsas Veinas. — Aš apsigavau. Atsitiktinis žodis, kurį nugirdau toj nelemtoj landynėj, nuvedė mane klaidingais pėdsakais.

— Verčiau eikit namo ir paslėpkit tą revolverį, kad bėdon neįkliūtumėt, — pasakė Dorianas ir apsisukęs palengva nuėjo sau gatve.

Džeimsas Veinas stovėjo ant šaligatvio, sustingęs iš siaubo. Jis drebėjo visu kūnu. Netrukus juodas šešėlis, kuris slinko palei varvančią sieną, išlindo į šviesą ir pritykino prie Džeimso. Jį palietė kažkieno ranka, ir krūptelėjęs jis atsigręžė. Tai buvo viena moterų, gėrusių prie baro.

— Kodėl jo nenudėjai? — sušnypštė jinai, prikišusi artyn sulysusį veidą. — Žinojau, kad nusivijai jį, kai išbėgai iš Deilio. Kvailys! Reikėjo nudėti. Jis turi krūvą pinigų, o bjauresnio žmogaus kaip gyvas nerasi.

— Ne jo aš ieškojau, — atsakė jis, — ir ne pinigų man reikia. Gyvybės man reikia. Žmogui, kurio gyvybės man reikia, turėtų būti gal keturiasdešimt metų. O šis dar beveik berniukas. Ačiū dievui, kad nesusitepiau rankų jo krauju.

— Beveik berniukas! — nusišaipė ji. — Žmogau, jau bus aštuoniolika metų, kai Pasakų Princas padarė mane tokią, kokia esu.

— Meluoji! — suriko Džeimsas Veinas.

Ji iškėlė ranką į dangų.

— Prisiekiu prieš Dievą, jog sakau teisybę, — sušuko ji.

— Prieš Dievą?

— Tegu man žadą atima, jeigu meluoju. Jis pats blogiausias iš visų, kurie čia lankosi. Sako, už gražų veidą velniui parsidavęs. Jau bus aštuoniolika metų, kaip aš jį pažįstu. Jis beveik nepasikeitė nuo to laiko. O aš pasikeičiau, — pridūrė ji, piktai dėbtelėdama.

— Prisieki?

— Prisiekiu, — lyg duslus aidas pasigirdo iš jos išdžiūvusių lūpų. — Tik neišduok manęs, — suinkštė ji. — Aš jo bijau. Ir duokš man už nakvynę užsimokėti...

Nusikeikęs jis atšoko nuo jos ir puolė prie gatvės kampo, bet Dorianas Grėjus jau buvo dingęs. Kai jis atsigręžė, moteriškės taip pat nebebuvo.