X SKYRIUS

Kai įėjo tarnas, Dorianas įdėmiai pažiūrėjo į jį ir suabejojo, ar kartais šis nebus susigundęs žvilgterėti už širmos. Tarnas atrodė visiškai abejingas ir laukė įsakymų. Dorianas užsidegė cigaretę, priėjo prie veidrodžio ir pažiūrėjo į jį. Veidrodyje jis puikiausiai matė Viktoro veidą. Tai buvo rami vergiškumo kaukė. Bijoti nebuvo ko. Tačiau pasisaugoti būtų ne pro šalį.

Lėtai tardamas žodžius, Dorianas liepė pranešti ekonomei norįs ją matyti, o paskui įsakė tarnui nueiti pas rėmų dirbėją ir paprašyti, kad tučtuojau atsiųstų du vyrus. Dorianui pasirodė, kad Viktoras, eidamas iš kambario, žvilgterėjo į širmą. O gal jam tik pasivaideno?

Po kelių minučių į biblioteką atplustėjo ponia Lyf juoda šilkine suknele, senoviškom megztom pirštinaitėm ant raukšlėtų rankų. Dorianas paprašė rakto nuo pamokų kambario.

— Nuo senojo pamokų kambario, ponas Dorianai? — sušuko ji. — Juk ten pilna dulkių. Turiu viską apruošti, sutvarkyti, prieš jums įeinant. O dabar ten jums, pone, nedera eiti. Nieku būdu.

— Tvarkyti nereikia, Lyf. Man tik rakto reikia.

— Ten nuėjęs, pone, visas voratinkliais apkibsit. Beveik penkerius metus, nuo to laiko, kai mirė jo šviesybė senasis lordas, ten niekas kojos nebuvo įkėlęs.

Senelį paminėjus, Dorianas krūptelėjo. Prisiminimai apie jį buvo atgrasūs.

— Nesvarbu, — atsakė jis. — Noriu ten žvilgterėti. Štai ir viskas. Duokit man raktą.

— Štai raktas, pone, — tarė senoji moteris, drebančiom rankom grabinėdama raktų pundą. — Štai raktas. Tuojau jį atsegsiu. Bet juk jūs, pone, neketinat ten apsigyventi, čia apačioje jums taip patogu.

— Ne, ne, — sušuko jis sudirgęs, — ačiū, Lyf. Daugiau man nieko nereikia.

Valandėlę ji dar plepėjo apie kai kurias namų ūkio smulkmenas. Dorianas atsiduso ir pasakė, kad galinti tvarkytis kaip tinkama. Ji išėjo iš kambario švytėdama.

Kai durys užsidarė, Dorianas įsikišo raktą į kišenę ir apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už didelės purpurinio atlaso skraistės, gausiai siuvinėtos auksu, nuostabaus septyniolikto amžiaus Venecijos dirbinio, kurį jo senelis buvo radęs kažkokiam vienuolyne netoli Bolonijos. Taip, į ją bus galima suvynioti tą baisų daiktą. Gal ne sykį ji buvo naudota kaip marška numirėliui uždengti. O dabar ji paslėps tą, kuriame glūdi puvinys, baisesnis už lavono, tą, kuris skleis siaubą, o pats niekada nemirs. Kaip lavoną graužia kirminai, taip jo nuodėmės išvarpys drobėje nutapytą paveikslą. Jos subjauros jo grožį, sugrauš jo žavesį. Jos jį suterš ir išniekins. Ir vis dėlto portretas liks gyvas. Niekada nemirs.

Šiurpas nukrėtė Dorianą, ir akimirką jis pasigailėjo nepasakęs Beziliui tikrosios priežasties, kodėl norėjo paslėpti paveikslą. Bezilis būtų jam padėjęs atsispirti lordo Henrio poveikiui ir dar žalingesnei jo paties temperamento įtakai. Holvordo meilėje — tai iš tikrųjų buvo meilė — visa buvo kilnu ir intelektualu. Tai ne tik fizinis susižavėjimas grožiu, kurį sukelia pojūčiai ir kuris miršta, pojūčiams atbukus. Tai tokia meilė, kurią pažinojo ir Mikelandželas, ir Montenis70, ir Vinkelmanas71, ir pats Šekspyras. Taip, Bezilis būtų galėjęs jį išgelbėti. Bet dabar per vėlu. Praeitį visada galima sunaikinti. Atgaila, atsižadėjimas, užmarštis tą gali padaryti. Bet nuo ateities nepabėgsi. Dorianas jautė savyje aistras, kurios prasiverš visu baisumu, svajones, kurios, tapusios tikrove, tamsiu šešėliu apniauks jo gyvenimą.

Jis nudengė nuo kanapos didžiulę purpuro ir aukso skraistę ir, laikydamas ją rankose, nuėjo už širmos. Ar veidas drobėje pabjaurėjo?

Atrodė, kad portretas daugiau nebepasikeitė, tačiau Dorianas juo dar labiau šlykštėjosi. Aukso plaukai, mėlynos akys, rožinės lūpos — visa tebebuvo. Tik išraiška kita. Šiurpi savo žiaurumu. Kokie menki atrodė Bezilio priekaištai dėl Sibilės Vein, palyginus su tuo, kas jį kaltino ir smerkė iš portreto, — kokie menki ir bereikšmiai! Iš drobės į jį žvelgė jo paties siela ir šaukėsi teisybės. Skausmas iškreipė jam veidą, ir jis užmetė brangųjį dangalą ant paveikslo. Tuo metu kažkas pabeldė į duris. Dorianas išlindo iš už širmos tą akimirką, kai į kambarį įėjo tarnas.

— Mesjė, vyrai jau čia.

Dorianas suprato turįs tučtuojau atsikratyti šiuo žmogumi. Tarnui nevalia sužinoti, kur bus nugabentas paveikslas. Jis, atrodo, gudrus, o akys įdėmios, klastingos. Sėdęs už rašomojo stalo, Dorianas brūkštelėjo raštelį lordui Henriui, prašydamas, kad tas atsiųstų jam ką nors paskaityti, ir primindamas, kad juodu sutarę susitikti vakare penkiolika po aštuonių.

— Palauk atsakymo, — paliepė jis, įteikdamas tarnui raštelį, — ir atvesk čia vyrus.

Po dviejų ar trijų minučių vėl pasigirdo beldimas į duris, ir pats ponas Haberdas, įžymusis rėmų dirbėjas iš Saut Odlio gatvės, įėjo su žaliūku jaunu vyru, savo padėjėju. Haberdas buvo raudonskruostis žmogelis rudomis žandenomis, kurio pagarbą menui buvo gerokai ataušinusios amžinai tuščios daugumos klientų, dailininkų, kišenės. Paprastai jis niekada neidavo iš savo dirbtuvės. Laukdavo, kad patys klientai ateitų. Bet Dorianui Grėjui visada darydavo išimtį. Dorianas kažkuo patraukdavo visus žmones. Vien tiktai į jį pasižiūrėti būdavo malonu.

— Kuo galiu būti naudingas, ponas Grėjau? — paklausė jis, trindamas putlias strazdanotas rankas. — Pamaniau, kad man pačiam bus didelė garbė pas jus atvykti. Turiu be galo gražius rėmus. Varžytinėse aptikau. Seni, florentietiški. Spėju, kad jie iš Fonthilo. Puikiai tiktų religinio siužeto paveikslui.

— Labai gaila, kad gaištat, pats čia ateidamas, ponas Haberdai. Būtinai užsuksiu kada nors pažiūrėti rėmų, nors šiuo metu religiniu menu nelabai tesidomiu. Šiandien aš tik noriu nugabenti į viršų vieną paveikslą. Jis gana sunkus, todėl ir pamaniau, kad jūs galėtumėt atsiųsti man porą savo vyrukų.

— Nesirūpinkit, ponas Grėjau. Džiaugiuosi, kad galiu būti jums naudingas. Kur, pone, tas meno kūrinys?

— Štai, — atsakė Dorianas Grėjus. — Ar galėsit nunešti, nenuėmę skraistės? Nenoriu, kad benešant susibraižytų.

— Nunešim, pone, — atsakė paslaugusis rėmų dirbėjas ir kartu su padėjėju nukabino paveikslą nuo ilgų varinių grandinių. — O kur, ponas Grėjau, liepsit gabenti?

— Parodysiu kelią, ponas Haberdai. Malonėkite eiti įkandin. O gal verčiau eikit pirmi. Deja, teks lipti į patį viršų. Lipsime priekiniais laiptais, nes jie platesni.

Jis palaikė atidaręs jiems duris, ir jie, išėję į prieškambarį, ėmė kopti aukštyn. Portretas su prabangiais rėmais buvo labai gremėzdiškas, ir nors Haberdas mandagiai protestavo, — būdamas tikras amatininkas, jis jokiu būdu negalėjo pakęsti, kad džentelmenas dirbtų bet kokį naudingą darbą, — Dorianas kartkartėmis paveikslą prilaikydavo, pagelbėdamas vyrams.

— Nelengva, pone, — sušvenkštė žmogelis, kai jie pasiekė laiptų aikštelę viršuje, ir nusišluostė blizgančią kaktą.

— Taip, gana sunku, — sumurmėjo Dorianas, rakindamas duris į kambarį, kuris turėjo saugoti keistąją jo gyvenimo paslaptį ir slėpti jo sielą nuo žmonių akių.

Daugiau kaip ketverius metus jis nebuvo čia kojos įkėlęs, — iš teisybės, nuo to laiko, kai vaikystėje čia ateidavo žaisti, o vėliau, kiek paūgėjęs, ruošti pamokų. Tai buvo erdvus, proporcingas kambarys, kurį paskutinysis lordas Kelsou specialiai įrengė savo anūkui, nes dėl nepaprasto panašumo į motiną, taip pat ir dėl kitų priežasčių jo nekentė ir norėjo laikyti kuo toliau nuo savęs. Dorianui kambarys pasirodė menkai tepasikeitęs. Čia tebestovėjo milžiniška itališka skrynia — cassone, įmantriai išmargintais šonais ir patamsėjusiais auksuotais apkaustais, kurioje Dorianas, mažas būdamas, mėgdavo slėptis. Čia buvo ir atlaso medžio knygų spinta su aptriušusiais jo vadovėliais. Už jos ant sienos kabojo tas pats apskuręs flamandiškas gobelenas, kuriame išblukęs karalius ir karalienė sode žaidžia šachmatais, pro šalį joja pulkas sakalininkų, o ant pirštinėm apmautų jų riešų tupi sakalai su gaubtais ant galvų. Kaip puikiai jis viską prisiminė! Besidairant jam prieš akis iškilo kiekviena jo vienišos vaikystės akimirka. Jis prisiminė nesuterštą vaiko dienų tyrumą ir pasibaisėjo, kad kaip tik čia bus paslėptas lemtingasis portretas. Kaip maža jis numanė anuo prabėgusiu metu apie tai, kas jo laukė!

Bet namuose nebuvo kitos patalpos, labiau apsaugotos nuo smalsių akių. Raktą turės jis pats, ir niekas kitas negalės čia patekti. Po purpuro dangalu veidas, nutapytas drobėje, galės pasidaryti goslus, išpurtęs, nešvarus. Ar ne vis tiek? Niekas jo nepamatys. Ir jis pats nežiūrės.

Kam stebėti šlykštų savo sielos gedimą? Jis išsaugos jaunystę, to gana. Pagaliau negi jis negali dar pasitaisyti? Nebūtinai jo ateitis turi būti tokia gėdinga. Gal į jo gyvenimą ateis meilė, apvalys jį, apsaugos nuo tų nuodėmių, kurios jau, rodos, kirba ir jo sieloje, ir jo kūne, nuo tų keistų, neaprašomų nuodėmių, kurioms vien jų paslaptingumas jau teikia žavesio ir rafinuotumo. Gal kada nors žiaurumas išnyks iš tų raudonų juslingų lūpų, ir jis galės parodyti pasauliui Bezilio Holvordo šedevrą.

Ne, vilties nėra. Kas valandą, kas dieną jo atvaizdas paveiksle vis labiau sens. Jis gali išvengti nuodėmės bjaurumo, bet senatvės bjaurumo neišvengsi. Skruostai įdubs arba suglebs. Geltonos raukšlės apsups blėstančias akis, ir jos bus klaikios. Plaukai praras blizgesį, burna, kaip ir visų senių, prasižios arba atvėps ir atrodys kvaila ar atgrasi. Kaklas pasidarys raukšlėtas, rankos šaltos, mėlynom gyslom išvagotas kūnas susisukęs, kaip ir jo senelio, kuris jam vaikystėje buvo toks rūstus. Paveikslą reikia paslėpt. Kitos išeities nėra.

— Prašau įnešti, ponas Haberdai, — apsigręždamas tarė jis pavargusiu baisu. — Atleiskit, kad priverčiau jus taip ilgai laukti. Užsigalvojau apie kažką kita.

— Nieko, ponas Grėjau, džiaugiuosi gavęs pailsėti, — atsakė rėmų dirbėjas, vis dar gaudydamas kvapą. — Kur jį statysim, pone?

— Bet kur. Štai čia bus gerai. Nenoriu jo kabinti. Tik atremkit į sieną. Ačiū.

— Gal galima, pone, pažvelgti į meno kūrinį?

Dorianas krūptelėjo.

— Jums, ponas Haberdai, nebus įdomu, — atsakė jis, nenuleisdamas akių nuo vyriškio. Dorianas buvo pasirengęs šokti ir partrenkti jį žemėn, jei tas tik išdrįstų pakelti prabangiąją uždangą, kuri saugojo jo gyvenimo paslaptį. — Daugiau jūsų nebetrukdysiu. Dėkoju, kad buvot toks malonus ir atėjot.

— Nėra už ką, nėra už ką, ponas Grėjau. Visada pasirengęs jums patarnauti, pone.

Ir ponas Haberdas nukaukšėjo laiptais žemyn, lydimas padėjėjo, kuris dirstelėjo atgal į Dorianą su baikščia nuostaba šiurkščiame, nedailiame veide. Tokio gražaus žmogaus jis dar nebuvo regėjęs.

Nutilus jų žingsnių aidui, Dorianas užrakino duris ir įsikišo raktą į kišenę. Dabar jautėsi saugus. Niekas niekada nebepažvelgs į baisųjį portretą. Jokios kitos akys, išskyrus jo paties, nebepamatys jo gėdos.

Grįžęs į biblioteką, pamatė, kad jau po penkių ir arbata paduota.

Ant mažo tamsaus kvapnaus medžio stalelio, gausiai inkrustuoto perlamutru, — stalelį jam buvo dovanojusi jo globėjo žmona, ledi Redli, daili profesionali ligonė, kuri praeitą žiemą praleido Kaire, — gulėjo lordo Henrio laiškelis, o greta geltona knyga apdriskusiu viršeliu ir apčiurintais kampais. Ant arbatos padėklo jis rado „The Saint James Gazette“ vakarinį numerį. Vadinasi, Viktoras jau grįžęs. Dorianui parūpo, ar Viktoras prieškambaryje sutiko išeinančius vyrus ir ar iškvotė iš jų, ką jie čia veikė. Jis tikrai pasiges paveikslo, be abejonės, jau dabar, dengdamas stalą arbatai, pasigedo. Širma nebuvo pastatyta atgal, ir sienoje žiojėjo tuščia vieta. Gal kokį vakarą Dorianas užklups jį tykinant aukštyn ir bandant atidaryti to kambario duris. Baisu turėti šnipą savo namuose. Jis buvo girdėjęs apie turtingus žmones, kuriuos visą gyvenimą šantažavo koks tarnas, perskaitęs laišką, nugirdęs pokalbį, radęs nukritusią kortelę su adresu, po pagalve užtikęs sudžiūvusią gėlę ar suglemžtą mezginių skiautę.

Dorianas atsiduso ir, įsipylęs arbatos, atplėšė lordo Henrio laiškutį. Lordas Henris tik rašė siunčiąs vakarinį laikraštį ir knygą, kuri Dorianui gal būsianti įdomi, ir pranešė lauksiąs klube penkiolika po aštuonių. Dorianas vangiai atskleidė „The Saint James Gazette“ ir permetė akimis. Jo dėmesį patraukė raudonu pieštuku pažymėta vieta penktame puslapyje. Ten buvo rašoma:

KVOTA DĖL AKTORĖS

Šį rytą Bel Taverne, Hoksteno gatvėje, ponas Denbis, apygardos prokuroras, atliko kvotą dėl Sibilės Vein, jaunos aktorės, pastaruoju metu dirbusios Rojalio teatre, Holborne. Patvirtinta, kad mirtis įvykusi dėl nelaimingo atsitikimo. Pareikšta užuojauta velionės motinai, kuri labai jaudinosi, duodama parodymus ir klausydama daktaro Birelio pranešimo apie lavono skrodimo rezultatus.

Jis susiraukė, perplėšė laikraštį pusiau ir, perėjęs per kambarį, išmetė skiautes. Kaip bjauru! Ir koks šlykštus tikrasis bjaurumas! Jis pyktelėjo ant lordo Henrio, atsiuntusio jam šį pranešimą. Tikrai kvaila buvo apibraukti jį raudonu pieštuku. Juk Viktoras galėjo perskaityti. Tokiam daiktui anglų kalbą jis mokėjo daugiau negu reikia.

O gal jis jau perskaitė ir pradėjo įtarinėti. Bet negi tai svarbu? Kas sieja Dorianą Grėjų su Sibilės Vein mirtimi? Nebuvo ko bijoti. Dorianas Grėjus jos nenužudė.

Jo žvilgsnis užkliuvo už knygos, kurią lordas Henris buvo jam atsiuntęs. Kas tai per knyga, nusistebėjo jis. Priėjo prie mažojo perlų spalvos aštuonkampio stalelio, kuris jam visada atrodydavo lyg sidabro korys, nulipdytas kokių nepaprastų Egipto bičių, paėmė knygą ir, nugrimzdęs į fotelį, pradėjo vartyti. Po kelių minučių knyga jį pagavo. Tokios keistos knygos jam nebuvo tekę skaityti72. Atrodė, lyg švelniai fleitų melodijai skambant pro jį būtų žygiavęs nebylus paradas visų pasaulio nuodėmių puikiausiais apdarais. Tai, ką jis tik miglotai įsivaizdavo, staiga virto tikrove. Tai, ko niekada neįsivaizdavo, palengva skleidėsi prieš akis.

Tai buvo romanas be siužeto ir tik su vienu veikėju, veikiau tai buvo psichologinė studija apie vieną jauną paryžietį, kuris praleido gyvenimą, mėgindamas devynioliktame amžiuje išbandyti visų praėjusių epochų, išskyrus jo amžių, aistras ir mąstymo būdus ir tokiu keliu savyje sukaupti įvairias būsenas, kurias buvo patyrusi pasaulio dvasia. Visos tos savęs atsižadėjimo formos, žmonių neprotingai vadinamos dorybėmis, jį žavėjo savo nenatūralumu nė kiek ne mažiau, kaip ir tas natūralus maištas, kurį išmintingieji ir dabar tebevadina nuodėme. Knyga buvo parašyta savotišku išdailintu stiliumi, gyvu ir drauge miglotu, pilnu žargono ir archaizmų, technikos terminų ir puošnių parafrazių, būdingų kai kuriems prancūzų simbolistų mokyklos atstovams. Metaforos buvo didžiulės lyg orchidėjos ir tokių pat subtilių spalvų. Pojūčių gyvenimas buvo aprašomas mistinės filosofijos terminais. Kartkartėmis buvo sunku susigaudyti, ar skaitai kokio viduramžių šventojo ekstazės aprašymus, ar liguistus mūsų dienų nusidėjėlio prisipažinimus. Tai buvo nuodinga knyga. Iš jos puslapių tartum sklido troškus smilkalų kvapas ir drumstė protą. Beskaitant skyrių po skyriaus, sakinių ritmas, subtili jų muzikos monotonija, pilna sudėtingų refrenų ir periodų, vaikino galvoje sukėlė savotiškus sapnus, liguistas svajones, ir jis nė nepajuto, kaip ėmė gesti diena ir slinkti šešėliai!

Pro langus žvelgė giedras žalvario dangus, persmeigtas vienintele žvaigžde. Dorianas skaitė prieblandoje tol, kol nieko nebebuvo matyti. Paskui, kai tarnas kelis sykius jam priminė, koks vėlus metas, pakilo, nuėjo į kitą kambarį, padėjo knygą ant mažo florentietiško stalelio, kuris visada stovėdavo prie jo lovos, ir ėmė rengtis vakarienei.

Jau buvo beveik devynios, kai jis atvyko į klubą. Ten rado lordą Henrį, sėdintį vieną kambaryje ir baisiausiai nuobodžiaujantį.

— Atleiskit, Hari, — sušuko Dorianas, — bet kaltas jūs. Knyga, kurią atsiuntėt, taip mane pakerėjo, kad užmiršau laiką.

— Aš ir maniau, kad ji patiks jums, — atsakė lordas Henris, kildamas nuo kėdės.

— Nesakiau, kad ji man patiko, Hari. Sakiau, kad ji mane pakerėjo. Čia kas kita.

— Ak, jau suvokiat skirtumą, — tyliai tarė lordas Henris.

Ir juodu nuėjo į valgomąjį.