XVIII SKYRIUS

Kitą dieną jis niekur nėjo iš namų ir didžiumą laiko praleido savo kambaryje, kamuojamas baisios mirties baimės ir vis dėlto abejingas gyvenimui. Jam ėmė rodytis, kad jį kas seka, jo tyko, kad jam spendžiami spąstai. Vos tik nuo vėjo sujudėdavo gobelenai, jis krūptelėdavo. Sausi lapai, kuriuos vėjas blaškė į švinu įrėmintus lango stiklus, jam atrodė nelyginant jo paties neįvykdyti pasiryžimai ir nuožmūs sąžinės priekaištai. Vos tik užmerkdavo akis, bematant prieš jį vėl iškildavo jūreivio veidas, žvelgiantis pro aprasojusį stiklą, ir siaubo pirštai vėl sugniauždavo širdį.

O gal tik jo fantazija išvadino kerštą iš nakties tamsos ir dabar jam prieš akis rikiavo klaikius bausmės vaizdus? Tikrovė chaotiška, tačiau žmogaus vaizduotėje viešpatauja šiurpi logika. Tik vaizduotė kiekvieną nuodėmę užsiundo sąžinės priekaištais. Tik vaizduotė kiekvieną nusikaltimą palydi baisių jo pasekmių paveikslais. Realiame faktų pasaulyje blogieji lieka nenubausti, o gerieji negauna atpildo. Sėkmė lydi stiprius, pralaimėjimas skirtas silpniems. Štai ir viskas. Pagaliau, jeigu ir koks svetimas žmogus būtų slankiojęs apie namus, tarnai ar sargai būtų jį pastebėję. Jei gėlynuose būtų rastos pėdos, sodininkai būtų pranešę. Taip, čia tik jo fantazija. Sibilės Vein brolis nesugrįžo jo nudėti. Jis išplaukė savo laivu ir nuskęs kur nors šaltame vandenyne. Šiaip ar taip, jo bijoti nebereikia. Juk galų gale tas žmogus nežino, negali žinot, kas jis. Jį saugo jaunystės kaukė.

Bet jeigu tai tik iliuzija, kaip baisu, kad sąžinė gali sukurti tokias klaikias šmėklas, suteikti joms regimą pavidalą ir paleisti tau prieš akis! Kaip jis begyvens, jeigu dieną naktį jo nusikaltimų šmėklos spoksos į jį iš visų tylių kampų, vaipysis išlindusios iš savo slaptų urvų, kuždės į ausį, kai jis sėdės už puotos stalo, budins lediniais pirštais, kai jis miegos! Kai jam į galvą atsėlino šita mintis, jis pabalo iš siaubo, ir staiga jam pasirodė, kad net oras atšalo. O! Kokią klaikios beprotybės valandą jis nužudė savo draugą! Šiurpu net prisiminti tą sceną! Ir vėl viskas iškilo jam prieš akis. Atmintyje atgijo kiekviena kraupi detalė ir rodėsi dar baisesnė. Iš juodojo Laiko urvo, įsisupusi į raudoną skraistę, iškilo jo nuodėmė. Šeštą valandą atėjęs lordas Henris rado Dorianą taip raudantį, tarsi jam plyštų širdis.

Tik trečią dieną Dorianas išdrįso išeiti iš namų. Vaiskus pušimis pakvipęs žiemos rytas tartum grąžino jam džiaugsmą ir gyvybės ugnį. Bet pasikeitimą sukėlė ne vien fizinės aplinkos sąlygos. Jo paties prigimtis sukilo prieš tą beribę kančią, kuri kėsinosi sudrumsti, sugriauti tobulą jo ramybę. Taip visada atsitinka subtilios, rafinuotos sandaros charakteriams. Stiprios jų aistros arba palaužia, arba palūžta. Jos arba pražudo žmogų, arba žūsta pačios. Lėkšti sielvartai, lėkšta meilė išlieka ir toliau. O didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius. Be to, Dorianas pats save įtikino buvęs siaubo sukrėstos vaizduotės auka ir dabar žvelgė atgal į savo būgštavimus lyg ir su užuojauta ir net geroka paniekos doze.

Po pusryčių jis valandą vaikštinėjo sode su hercogiene, o paskui nuvažiavo per parką ten, kur vyko medžioklė. Nuo šarmos žolė atrodė lyg druska apibarstyta. Dangus mėlynavo kaip apversta metalo taurė. Plona ledo plutelė buvo aptraukusi nendrėmis apaugusio negilaus ežero pakraščius.

Prie pušyno jis pamatė serą Džefrį Klaustoną, hercogienės brolį, stumiantį iš šautuvo du iššautus patronus. Dorianas iššoko iš karietos ir, paliepęs vežėjui važiuoti kumelę namo, pro sudžiūvusius paparčius ir sausus krūmokšnius nuėjo prie svečio.

— Kaip sekėsi medžioklė, Džefri? — paklausė jis.

— Nelabai, Dorianai. Turbūt dauguma paukščių ištrūko į atvirą lauką. Manau, kad po priešpiečių geriau eis, kai patrauksim į naujus plotus.

Dorianas žingsniavo šalia jo. Gaivus kvapnus oras, rusvos ir rausvos šviesos, mirgančios miške, kartkartėmis pasigirstantys kimūs varovų šūksmai ir įkandin jų sekąs šaižus šautuvų pyškėjimas žavėjo jį, ir jis pajuto laisvės džiugesį. Jo nebeslėgė rūpesčiai, jis buvo laimingas, pilnas džiaugsmingo abejingumo.

Staiga už kokių dvidešimt jardų priešais juos iš tankios sausos žolės kupsto iššoko kiškis stačiom ausim juodais galiukais ir pasispyręs ilgom užpakalinėm kojom nurūko alksnyno tankmėn. Seras Džefris prisidėjo šautuvą prie peties, bet žvėrelio judesių grakštumas nežinia kodėl sužavėjo Dorianą Grėjų, ir jis suriko:

— Nešaukit, Džefri. Palikit gyvą.

— Kvailystė, Dorianai! — nusijuokė jo bičiulis ir, kiškiui neriant į tankmę, iššovė.

Pasigirdo du riksmai: baisus pašauto kiškio riksmas ir dar baisesnis — mirštančio žmogaus.

— O dieve! Pataikiau į varovą! — sušuko seras Džefris. — Koks asilas galėjo atsistoti priešais šautuvus! Liaukitės šaudę! — suriko jis visu balsu. — Žmogus sužeistas.

Vyriausias varovas atbėgo su lazda rankoje.

— Kur, pone? Kur? — šaukė jis.

Tuo pat metu visoje linijoje nutilo šūviai.

— Čia, — piktai atsiliepė seras Džefris, bėgdamas į tankmę. — Ko jūs, po galais nesulaikot savo vyrų? Visai dienai man medžioklę sugadinot.

Dorianas žiūrėjo, kaip vyrai lindo į alksnyną, skirdami lanksčias svyruojančias šakas. Netrukus jie išniro, paskui save į saulės šviesą tempdami lavoną. Dorianas nusigręžė, apimtas siaubo. Jam rodėsi, kad visur, kur tik eina, jį lydi nelaimė. Girdėjo, kaip seras Džefris paklausė, ar žmogus iš tikrųjų negyvas, ir vyriausio varovo teigiamą atsakymą. Staiga jam pasivaideno, kad visas miškas pilnas veidų. Buvo girdėti, kaip trypia nesuskaitoma daugybė kojų, kaip tyliai šurmuliuoja balsai.

Viršum galvos pro šakas nuplasnojo didžiulis fazanas vario spalvos krūtine.

Po kelių akimirkų, kurios priblokštam Dorianui prailgo lyg begalinės skausmo valandos, jis pajuto kažkieno ranką ant peties. Krūptelėjo ir atsigręžė.

— Dorianai, — prašneko lordas Henris, — verčiau aš jiems pasakysiu, kad šiandien medžioklė jau baigta. Nederėtų jos tęsti.

— Aš, Hari, norėčiau, kad niekada niekas nebemedžiotų, — atsakė jis karčiai. — Tai baisu ir žiauru. Ar tas žmogus?..

Sakinio baigti jis nebegalėjo.

— Deja, taip, — atsakė lordas Henris. — Visas užtaisas suėjo jam į krūtinę. Tikriausiai mirė tučtuojau. Eime, grįžkim namo.

Jie ėjo drauge alėjos link gal penkiasdešimt jardų, netardami nė žodžio. Paskui Dorianas pažvelgė į lordą Henrį ir sunkiai atsidusęs pasakė:

— Tai blogas ženklas, Hari, labai blogas ženklas.

— Kas? — paklausė lordas Henris. — A! Šita nelaimė. Mielas drauge, nieko nebepagelbėsi. Žmogus buvo pats kaltas. Ko jis atsistojo priešais šautuvus? Be to, mes čia niekuo dėti. Džefriui, žinoma, gana nesmagu. Varovų niekas šratais nevaišina. Žmonės tada ima galvoti, kad esi netikęs šaulys, o Džefris juk šaudo labai taikliai. Na, bet kam apie visa tai kalbėti.

Dorianas papurtė galvą.

— Tai blogas ženklas, Hari. Jaučiu, tartum kažkurį iš mūsų turėtų ištikti baisi nelaimė. Gal mane, — pridūrė jis, skausmo kupinu mostu brūkštelėdamas sau per akis.

Vyresnysis vyras nusijuokė.

— Vienintelė baisi nelaimė pasaulyje, Dorianai, — nuobodulys. Tai vienintelė nuodėmė, kuri neatleidžiama. Bet, rodos, dėl jos mums kentėti netenka, nebent per pietus tie vyrukai imtų pliaukšti apie šį įvykį. Reikės jiems pasakyti, kad ši tema — tabu. O kai dėl ženklų, jų visai nebūna. Likimas nesiunčia mums savo pasiuntinių. Jis pernelyg išmintingas ar pernelyg žiaurus. Beje, Dorianai, kas galėtų tave ištikti? Tyri viską, ko begalima trokšti. Nerasi žmogaus, kuris nenorėtų pasikeisti su tavimi vietom.

— Nėra žmogaus, Hari, su kuriuo aš nenorėčiau keistis vietomis. Nesijuok šitaip. Sakau teisybę. Tas varganas kaimietis, kuris ką tik mirė, laimingesnis už mane. Mirties aš nebijau. Tik mane baugina mirties artėjimas. Taip ir matau, kaip švininiam ore milžiniški jos sparnai plasnoja aplinkui mane. Dieve mano! Nejaugi nematai, kaip ten už medžių slapstosi žmogus, seka mane, tyko?

Lordas Henris pažvelgė į tą pusę, kur rodė drebanti pirštinėta ranka.

— Taip, — tarė jis šypsodamas. — Matau sodininką, laukiantį tavęs. Tikriausiai nori paklausti, kokių gėlių pageidauji šiandien stalui papuošti. Koks tu juokingai nervingas, mielas bičiuli. Grįžęs į miestą, būtinai nueik pas mano gydytoją.

Dorianas lengviau atsiduso, pamatęs artėjantį sodininką. Sodininkas kilstelėjo skrybėlę, dvejodamas akimirką žiūrėjo į lordą Henrį, paskui išsitraukė laišką ir padavė savo šeimininkui.

— Maloningoji ponia liepė laukti atsakymo, — sumurmėjo jis.

Dorianas įsikišo laišką į kišenę.

— Pasakyk maloningajai poniai, kad aš grįžtu, — atsakė jis šaltai.

Sodininkas apsisuko ir skubiai nuėjo namų link.

— Kaip moterys mėgsta daryti visa, kas pavojinga! — nusijuokė lordas Henris. — Tai viena iš savybių, kuriomis aš labiausiai žaviuosi. Moteris flirtuos su bet kuo tol, kol kiti žiūrės į ją.

— Kaip tu, Hari, mėgsti šnekėti apie viską, kas pavojinga! Bet šiuo atveju klysti. Man labai patinka hercogienė, bet aš jos nemyliu.

— O hercogienė tave labai myli, tačiau tu kiek mažiau jai patinki, vadinasi, judu puikiai tinkat vienas antram.

— Skleidi paskalas, o joms nėra jokio pagrindo.

— Visų paskalų pagrindas — nemoralus faktas, — pasakė lordas Henris ir užsidegė cigaretę.

— Hari, tu dėl aforizmo bet ką paaukotum.

— Žmonės savo noru deda galvas ant aukuro, — pasigirdo atsakymas.

— Gera būtų, jei galėčiau mylėti, — sušuko Dorianas Grėjus, ir jo balse suskambo begalinis liūdesys, — bet atrodo, jog būsiu praradęs aistrą, užmiršęs geismą. Aš per daug įsigilinęs į save. Tapau pats sau našta. Noriu pabėgti, pasitraukti, užsimiršti. Kvailai pasielgiau čia atvykęs. Turbūt reikės nusiųsti telegramą Harviui, kad paruoštų jachtą. Jachtoje gali jaustis saugus.

— Nuo ko saugus, Dorianai? Tave kamuoja kažkoks rūpestis. Kodėl nesakai, kas tau? Juk žinai, kad padėčiau.

— Negaliu pasakyti, Hari, — liūdnai atsakė jis. — Spėju, kalta mano vaizduotė. Toji baisi nelaimė mane sukrėtė. Mane kankina šiurpus nujautimas, jog kažkas panašaus atsitiks ir man.

— Kokia nesąmonė!

— Tikriausiai, bet negaliu nusikratyti šituo jausmu. A, štai hercogienė. Su tuo elegantišku kostiumu ji tikra Artemidė. Matot, hercogiene, mes grįžom.

— Aš jau viską žinau, ponas Grėjau, — atsakė ji. — Vargšas Džefris baisiai nusiminęs. Rodos, jūs prašėt jį nešauti to kiškio. Kaip keista!

— Taip, labai keista. Nežinau, kas mane paskatino tai pasakyti. Greičiausiai čia buvo tik užgaida. Kiškutis atrodė be galo mielas. Bet man labai gaila, kad jie jums pasakė apie tą žmogų. Bjauri tema.

— Nemaloni tema, — įsiterpė lordas Henris. — Ir jokios psichologinės vertės neturi. Jei Džefris tyčia būtų taip padaręs, koks jis būtų įdomus! Norėčiau pažinti žmogų, įvykdžiusį tikrą žmogžudystę.

— Koks tu, Hari, baisus! — sušuko hercogienė. — Ar ne, ponas Grėjau? Hari, ponas Grėjus vėl serga. Jis tuojau nualps.

Dorianas šiaip taip susitvardė ir nusišypsojo.

— Niekai, hercogiene, — sumurmėjo jis. — Man nervai baisiai pakriko. Nieko kita. Tikriausiai šįryt per toli būsiu nuėjęs. Negirdėjau, ką sakė Haris. Ar ką nors baisaus? Būtinai man kada nors pasakysit. Eisiu atsigulti. Atleiskit.

Jie jau buvo priėję prie didžiųjų laiptų, kurie iš oranžerijos vedė į terasą. Kai paskui Dorianą užsivėrė stiklinės durys, lordas Henris atsigręžė ir pažvelgė į hercogienę savo mieguistomis akimis.

— Ar labai jį įsimylėjai? — paklausė.

Hercogienė kurį laiką nieko neatsakė, tik stovėjo, žvelgdama į priešais atsivėrusį reginį.

— Kad aš žinočiau, — pagaliau tarė ji.

Jis papurtė galvą.

— Žinojimas būtų pražūtingas. Nežinia kaip tik žavi mus. Per miglą visi daiktai atrodo nuostabūs.

— Galima paklysti.

— Mieloji Gledise, visi keliai veda ten pat.

— Kur?

— Į nusivylimą.

— Tai buvo mano gyvenimo debiutas, — atsiduso ji.

— Ir atėjo vainikuotas.

— Žemuogių lapai man įkyrėjo.

— Jie tau tinka.

— Tik viešumoje.

— Pasigestum jų, — pasakė lordas Henris.

— Nė su vienu lapeliu nesiskirsiu.

— Monmetas turi ausis.

— Senatvėj klausa atbunka.

— Ar jis niekada nepavyduliavo?

— Verčiau būtų pavyduliavęs.

Jis apsižvalgė, tarytum ko ieškodamas.

— Ko ieškai? — paklausė ji.

— Rutulėlio nuo tavo rapyros194, — atsakė jis. — Tu jį numetei.

— Tebeturiu kaukę.

— Po ja tavo akys dar žavesnės.

Ji vėl nusijuokė. Jos dantys atrodė lyg baltos sėklos raudoname vaisiuje.

Penktą valandą Dorianas paskambino ir, pakvietęs tarną, liepė sukrauti jo lagaminus naktiniam Londono ekspresui ir užsakė karietą pusei devynių. Jis buvo pasiryžęs nebenakvoti Selbi Rojalyje nė vienos nakties. Tai buvo pikta lemianti vieta. Mirtis čia vaikščiojo pačiam dienos vidury. Miško žolė buvo apšlakstyta krauju.

Paskui parašė laiškelį lordui Henriui — pranešė važiuojąs į miestą pasitarti su gydytoju ir paprašė užimti svečius. Kai jau buvo bekišąs laišką į voką, kažkas pabeldė į duris, ir tarnas pranešė, kad vyriausias varovas norįs jį matyti. Dorianas susiraukė ir prikando lūpą.

— Tegu įeina, — pasakė jis, akimirką padvejojęs.

Kai tik vyriškis įėjo, Dorianas išsitraukė iš stalčiaus čekių knygelę ir išskleidė ją prieš save.

— Turbūt atėjot dėl šio ryto nelaimės, Torntonai? — paklausė jis, imdamas plunksną.

— Taip, pone, — atsakė vyriausias varovas.

— Ar tas vargšas žmogelis buvo vedęs? Ar turėjo šeimą? — klausinėjo Dorianas nuobodžiaujančiu veidu. — Jei taip, nenoriu, kad jo artimieji skurstų, ir nusiųsiu jiems tokią sumą, kokios, jūsų nuomone, jiems reikia.

— Mes, pone, nežinom, kas jis. Todėl aš ir drįsau pas jus ateiti.

— Nežinot kas? — abejingai paklausė Dorianas. — Kaipgi šitaip? Negi jis ne jūsiškis?

— Ne, pone. Niekada nesu jo matęs. Atrodo, pone, lyg būtų jūreivis.

Plunksna iškrito Dorianui iš rankos, ir staiga jam pasirodė, tarsi širdis būtų liovusis plakti.

— Jūreivis? — sušuko jis. — Sakot, jūreivis?

— Taip, pone. Atrodo, lyg būtų jūreivis — ir abi rankos ištatuiruotos, ir šiaip.

— Ar ką nors radot pas jį? — paklausė Dorianas, palinkęs į priekį, išgąstingom akim žvelgdamas į vyriškį. — Kokį dokumentą, kur būtų jo pavardė?

— Tik truputį pinigų, pone, visai nedaug, ir šešių užtaisų revolverį. Niekur jokios pavardės. Atrodo, padorus vyras, pone, bet iš prastų žmonių. Mes manom, kad koks jūreivis.

Dorianas pašoko. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis. Kaip pamišęs jis stvėrėsi jos.

— Kur lavonas? — sušuko jis. — Greit! Turiu jį tučtuojau pamatyti.

— Jis tuščioje arklidėje, fermoje, pone. Žmonės nenori negyvėlio į namus priimti. Sako, lavonas nelaimę atneša.

— Fermoje! Tučtuojau eik ten ir lauk manęs. Pasakyk tarnam, kad atvestų man arklį. Ne. Tiek to. Aš pats nueisiu į arklides. Bus greičiau.

Nė ketvirčiui valandos neprabėgus, Dorianas kaip beįmanydamas jau ragino arklį, šuoliais lekiantį ilga alėja. Pro šalį lyg vaiduoklių eisena šmėkščiojo medžiai, šiurpūs šešėliai krito priešais jį ant kelio. Sykį kumelė pasibaidė balto vartų stulpo ir vos jo nenumetė. Jis šėrė vytiniu jai per sprandą. Lyg strėlė skrodė ji sambrėškas. Akmenys lėkė į šalis nuo jos pasagų.

Pagaliau Dorianas prijojo fermą. Kieme stoviniavo du vyrai. Jis nušoko nuo arklio ir metė pavadį vienam iš jų. Tolimiausioje arklidėje mirgėjo žiburėlis. Kažkas tartum sakyte sakė jam, kad ten lavonas, ir Dorianas nuskubėjęs uždėjo ranką ant durų skląsčio.

Akimirką palūkėjo, jausdamas, jog stovi prie pat slenksčio, kurį peržengus jo laukia pragaištis arba išsigelbėjimas. Paskui stumtelėjo duris ir įėjo.

Kampe ant maišų krūvos gulėjo negyvas žmogus šiurkščiais marškiniais ir mėlynom kelnėm. Veidas buvo uždengtas dėmėta nosine. Šalimais spragsėjo žvakigalis, įkištas į butelį.

Dorianą Grėjų nukrėtė šiurpas. Jis pajuto negalėsiąs savo ranka nuimti nosinės nuo veido ir pašaukė vieną iš fermos darbininkų.

— Nuimk tą skudurą nuo veido. Noriu pasižiūrėti, — paliepė jis ir įsitvėrė durų staktos.

Kai tarnas atidengė veidą, Dorianas žengė žingsnį į priekį. Džiaugsmo šūksnis išsprūdo jam iš lūpų. Žmogus, nušautas krūmuose, buvo Džeimsas Veinas.

Kelias akimirkas jis pastovėjo, žiūrėdamas į lavoną. O kai jojo namo, akys jam buvo pilnos ašarų, — jis žinojo esąs išgelbėtas.