IX SKYRIUS
Kai kitą rytą jis sėdėjo prie pusryčių stalo, į kambarį tarnas įleido Bezilį Holvordą.
— Kaip gerai, kad radau jus, Dorianai, — tarė jis niūriai. — Vakar vakare buvau atėjęs, bet man pasakė, kad jūs operoje. Žinoma, supratau, kad tai netiesa. Bet būtų buvę geriau, jei būtumėt pasakęs, kur iš tikrųjų nuėjot. Visą vakarą nuogąstavau, kad paskui vieną tragediją nepasektų kita. Manau, kad būtumėt galėjęs atsiųsti man telegramą, vos tik apie tai išgirdot. Visai atsitiktinai perskaičiau klube vakariniam „Gloubo“ numeryje. Tučtuojau atėjau čionai ir labai nusiminiau jūsų neradęs. Negaliu apsakyti, kaip man skaudu dėl to, kas nutiko. Žinau, kaip jūs kenčiat. Bet kurgi buvot? Gal buvot nuėjęs pas mergaitės motiną? Jau ketinau važiuoti jums įkandin. Laikraštyje buvo adresas. Rodos, kažkur Justeno gatvėje, ar ne? Bet pabūgau sutrukdyti — juk skausmo palengvinti aš negaliu. Vargšė moteriškei Kokia jos būklė! Juk tai vienintelė jos dukra! Ką ji sakė?
— Mano mielas Bezili, iš kur aš galiu žinoti? — sumurmėjo Dorianas Grėjus, baisiausiai nuobodžiaujančiu veidu gurkšnodamas gelsvą vyną iš dailios Venecijos stiklo taurės, inkrustuotos auksiniais karoliukais. — Buvau operoje. Gaila, kad neatvažiavot. Susipažinau su ledi Gvendolina, Hario seserimi. Sėdėjom jos ložėje. Ji nepaprastai žavinga, o Pati dainavo dieviškai. Nekalbėkit apie baisybes. Jei apie ką nekalbi, atrodo, kad nieko ir neįvyko. Haris teigia, kad tik žodžiai daiktams suteikia realumo. Galiu pasakyti, kad ji nebuvo vienintelis tos moters vaikas. Yra dar sūnus, tikriausiai šaunus vaikinas. Bet jis ne aktorius. Rodos, jūrininkas. O dabar papasakokit apie save. Ką šiuo metu tapot?
— Jūs buvot operoje? — nustebo Holvordas. Jis kalbėjo iš lėto, o balsas buvo pilnas skausmingos įtampos. — Nuėjot į operą, tuo tarpu Sibilė Vein gulėjo negyva kažkokiam skurdžiam kambarėly! Galit kalbėti apie tai, kokios žavios kitos moterys, kaip dieviškai dainavo Pati, o tuo tarpu mergaitė, kurią mylėjot, dar nenunešta į kapus ilsėtis ramybėje. Žmogau, ar žinot, kokios baisybės laukia mažo balto jos kūnelio!
— Liaukitės, Bezili. Nenoriu klausytis! — sušuko Dorianas pašokdamas. — Neturit teisės apie tai kalbėti. Kas įvyko, įvyko. Kas buvo, praėjo.
— Vakar diena jums praeitis?
— Kuo čia dėtas laikas? Tik lėkštiems žmonėms reikia daugelio metų, kad jie galėtų atsikratyti kokiu jausmu. Žmogus, kuris geba save valdyti, skausmą gali įveikti taip pat lengvai, kaip ir rasti naują malonumą. Nenoriu vergauti savo jausmams. Noriu jais naudotis, mėgautis ir juos valdyti.
— Dorianai, tai klaiku! Kažkas jus visiškai permainė. Atrodot visai taip, kaip tas nuostabus berniukas, kuris kasdien ateidavo į mano dirbtuvę pozuoti paveikslui. Bet tada buvot paprastas, natūralus, širdingas. Buvot pats tyriausias visame pasaulyje. O dabar aš nesuprantu, kas jums? Kalbat, lyg neturėtumėt širdies, nepažintumėt užuojautos. Čia Hario įtaka. Matau.
Vaikinas iškaito ir, priėjęs prie lango, valandėlę žvelgė į žalią, mirguliuojantį, saulės nutviekstą sodą.
— Hariui aš daug už ką dėkingas, Bezili, — galų gale pasakė jis. — Daugiau negu jums. Jūs mane išmokėt tiktai tuštybės.
— Ką gi, ir už tai esu nubaustas, Dorianai, ar būsiu kada nors nubaustas.
— Nežinau, Bezili, ką turit omeny! — sušuko Dorianas atsigręždamas. — Nežinau, ko norit! Sakykit, ko norit!
— Noriu to Doriano Grėjaus, kurį tapydavau, — liūdnai pasakė dailininkas.
— Bezili, — tarė jaunuolis, prieidamas prie jo ir dėdamas ranką jam ant peties, — per vėlai atėjot. Vakar, išgirdęs, kad Sibilė Vein nusižudė...
— Nusižudė! O viešpatie! Nejaugi tai teisybė? — sušuko Holvordas, siaubo iškreiptu veidu atsigręžęs į Dorianą.
— Mielas Bezili. Negi manot, kad ten būta niekingo atsitiktinumo? Žinoma, ji nusižudė.
Holvordas užsidengė veidą rankomis.
— Kaip baisu, — sušnibždėjo jis, ir drebulys perbėgo jo kūnu.
— Ne, — tarė Dorianas Grėjus, — nieko baisaus čia nėra. Tai viena didžiųjų romantinių mūsų amžiaus tragedijų. Paprastai aktoriai gyvena patį banaliausią gyvenimą. Tai geri vyrai, ištikimos žmonos. Žodžiu, nuobodybės. Jūs mane suprantat — visos tos vidurinių klasių dorybės. Kokia skirtinga buvo Sibilė! Ji pergyveno nuostabiausią savo tragediją. Visada buvo herojė. Paskutinį vakarą — tą vakarą, kai jūs ją matėt, — ji vaidino prastai, nes jau buvo pažinusi tikrą meilę. Kai suprato savo nerealumą, mirė taip, kaip būtų mirusi Džuljeta. Iš gyvenimo ji vėl grįžo į meno sferą. Kažkuo ji panaši į kankinę. Kankinio mirties beprasmybė, veltui išeikvotas grožis glūdi jos mirtyje. Bet, kaip sakiau, nemanykit, kad aš nesikankinau. Jei būtumėt atėjęs vakar atitinkamu metu — pusę šešių ar be penkiolikos šešios, — būtumėt radęs mane ašaromis paplūdusį. Net Haris, kuris buvo čia ir pranešė tą žinią, nenumanė, ką aš pergyvenau. Neišpasakytai kentėjau. Paskui viskas praėjo. Jausmo pakartoti nebegaliu. To niekas negali, išskyrus senti — mentalistus. O jūs, Bezili, baisiai neteisingas. Ateinat manęs paguosti. Tai miela. Bet, radęs mane nurimusį, nirštat. Štai kokia žmonių užuojauta! Jūs man primenat istoriją, pasakotą Hario apie kažkokį filantropą, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų stengėsi atlyginti už kažkokią skriaudą ar pakeisti kažkokį neteisingą įstatymą — tiksliai nebeprisimenu. Galų gale jam pavyko, tačiau jo nusivylimas buvo beribis. Jis visiškai nebeturėjo ką veikti, vos nenumirė iš nuobodulio ir pasidarė nepataisomu mizantropu. O be to, mielas mano Bezili, jeigu iš tikrųjų norit mane paguosti, verčiau išmokykit pamiršti, kas įvyko, arba pažvelgti į viską menininko akimis. Ar ne Gotjė64 rašė apie la consolation des arts65? Prisimenu, kaip vieną dieną jūsų dirbtuvėje radau knygelę pergamento viršeliais ir joje užtikau tą žavią frazę. Aš nesu panašus įvaikiną, apie kurį jūs man pasakojot, kai buvom drauge nuvykę į Marlou66, vaikiną, kuris sakydavo, jog geltonas atlasas galįs numaldyti visas gyvenimo padarytas nuoskaudas. Mėgstu gražius daiktus, kuriuos galima paliesti, paimti į rankas. Seną brokatą, pažaliavusią bronzą, lako dirbinius, raižytą dramblio kaulą, rafinuotą aplinką, prabangą, pompastiškumą, nes visa tai labai praturtina žmogų. Bet už viską man brangesnis meninis temperamentas, kurį jie sukuria ar bent atskleidžia. Tapęs savojo gyvenimo žiūrovu, kaip sako Haris, pabėgi nuo gyvenimo kančių. Žinau, stebitės, girdėdamas mane taip kalbant. Jūs nesuvokiat, kaip aš subrendau. Kai mes susipažinom, buvau mokinukas. Dabar esu vyras. Turiu naujų aistrų, naujų minčių, naujų idėjų. Aš kitoks, bet mylėkit mane kaip mylėjęs. Pasikeičiau, tačiau jūs privalot likti mano draugas. Žinoma, Harį aš labai branginu, bet žinau, kad jūs geresnis už jį. Nesat stipresnis, per daug bijotės gyvenimo, bet geresnis. O kokie laimingi mudu buvom drauge! Nepalikit manęs, Bezili, ir nesiginčykit su manimi. Esu toks, koks esu. Nieko nepadarysi.
Dailininką jo kalba keistai sujaudino. Vaikinas jam buvo be galo brangus, o pažintis su juo tapo posūkiu jo kūryboje. Apie priekaištus jis nė galvoti nebegalėjo. Pagaliau gal Doriano abejingumas tik laikina nuotaika, kuri veikiai praeis. Juk Dorianas turi tiek gerų savybių, tiek taurumo.
— Ką gi, Dorianai, — galų gale tarė dailininkas, liūdnai šypsodamas. — Nuo šiol su jumis daugiau nebekalbėsiu apie tą baisų įvykį. Tikiuosi, kad ryšium su juo nebus minima jūsų pavardė. Kvota įvyks šiandien po pietų. Ar jie kvietė jus?
Dorianas papurtė galvą; paminėjus žodį „kvota“, jo veide šmėkštelėjo susierzinimas. Tokie dalykai žemi ir niekingi.
— Jie nežino mano pavardės, — atsakė jis.
— Bet jinai tikriausiai žinojo?
— Tik mano vardą, ir esu tikras, kad niekad jo niekam nepaminėjo. Sykį jinai man sakė, kad visi labai domėjęsi, kas aš, bet ji tolydžio kartojusi, kad aš Pasakų Princas. Tai buvo labai gražu. Būtinai nupieškit man Sibilę. Norėčiau turėti kai ką daugiau, ne tik kelių bučinių ir kelių pakrikų graudžių žodžių prisiminimą.
— Pasistengsiu ką nors padaryti, Dorianai, jei tik norit. Bet jūs turit vėl ateiti ir man pozuoti. Be jūsų negaliu toliau dirbti.
— Niekada nebegalėsiu jums pozuoti, Bezili. Tai neįmanoma! — suriko jis atšokdamas.
Dailininkas įdėmiai žiūrėjo į jį.
— Mielas jaunuoli, kokia nesąmonė! — sušuko jis. — Nejau jums nepatinka mano nutapytas portretas? Kur jis? Kodėl jį uždengėt širma? Leiskit man pasižiūrėti. Čia geriausias kūrinys, kokį esu sukūręs. Nukelkit širmą, Dorianai. Tiesiog gėda, kad jūsų tarnas šitaip slepia mano darbą. Vos tik įėjęs pajutau, kad kambarys kitaip atrodo.
— Tarnas, Bezili, čia niekuo nedėtas. Nejau manot, kad aš jam leidžiu pertvarkinėti kambarį? Kartais jis gėlių pastato, ir viskas. Ne, aš pats tą padariau. Šviesa portretui buvo per ryški.
— Per ryški! Tikriausiai ne, drauguži. Čia jam puikiausia vieta. Leiskit pažiūrėti.
Ir Holvordas pasuko į kambario kampą. Siaubo šūksnis išsiveržė iš Doriano Grėjaus lūpų, ir jis puolė tarp dailininko ir širmos.
— Bezili, — tarė jis labai išblyškęs, — nežiūrėkit į portretą. Aš nenoriu.
— Nežiūrėti į savo kūrinį? Ne, jūs juokaujat. Kodėl man negalima pasižiūrėti? — juokdamasis sušuko Holvordas.
— Jei bandysit pažiūrėti, Bezili, prisiekiu, kad kol gyvas daugiau su jumis nebesišnekėsiu. Aš nejuokauju. Nieko neaiškinsiu, o jūs nieko neklausinėkit. Bet prisiminkit — jei paliesit širmą, tarp mūsų viskas baigta.
Holvordas sustojo lyg stabo ištiktas. Be galo nustebęs jis žvelgė į Dorianą. Tokio Doriano dar niekada nebuvo matęs. Vaikinas buvo tiesiog baltas iš pykčio. Kumščiai sugniaužti, o akių lėliukės lyg žydros liepsnos diskai. Jis visas drebėjo.
— Dorianai!
— Nekalbėkit!
— Kas gi nutiko? Aišku, jei nenorit, nežiūrėsiu, — gana šaltai tarė dailininkas ir apsisukęs nuėjo prie lango. Bet iš tiesų gana kvaila, kad man negalima pažiūrėti į savo darbą, tuo labiau kad šį rudenį ketinu jį išstatyti parodoje Paryžiuje. Gal prieš tai dar sykį pertrauksiu laku, todėl vis tiek turėsiu jį pamatyti, tad kodėl ne šiandien?
— Išstatyti parodoje! Jūs norit jį išstatyti? — sušuko Dorianas Grėjus, ir keistas siaubas apėmė jį.
Nejaugi pasauliui bus parodyta jo paslaptis? Negi į jo gyvenimo slėpinį spoksos žmonės? Neįmanoma! Kažką — jis nežinojo ką — reikėjo tučtuojau padaryti.
— Taigi nemanau, kad prieštarautumėt. Žoržas Peti ketina surinkti geriausius mano paveikslus specialiai parodai Riu de Sez, kuri bus atidaryta pirmąją spalio savaitę. Portretas tik mėnesiui bus paimtas. Manau, kad tokį laikotarpį lengvai be jo apsieisit. Be to, Londone jūsų net nebus tuo metu. O jeigu laikot už širmos, paveikslas tikriausiai jums nelabai brangus.
Dorianas Grėjus persibraukė ranka per kaktą. Ji buvo išrasojusi. Dorianas pasijuto atsidūręs ant baisaus pavojaus slenksčio.
— Prieš mėnesį sakėt, kad niekada jo neduosit į parodas, — sušuko jis. — Kodėl apsigalvojot? Jūs, kurie dedatės esą nuoseklūs, kaip ir visi pasiduodat nuotaikoms. Vienintelis skirtumas, kad jūsų nuotaikos beprasmės. Juk nepamiršot iškilmingai man žadėjęs, kad niekas pasaulyje jūsų neprivers duoti portreto į parodą. Visai tą patį sakėt ir Hariui.
Staiga Dorianas nutilo, ir jo akys blykstelėjo. Jis prisiminė, kaip lordas Henris pusiau rimtai, pusiau juokais sykį jam tarė: „Jei norit labai įdomiai praleisti ketvirtį valandos, priverskit Bezilį pasakyti, kodėl jis nenori eksponuoti jūsų portreto. Man jis pasakė, ir tai buvo didelė naujiena“. Taip, gal ir Bezilis turi savų paslapčių. Jis paklaus ir ištirs.
— Bezili, — tarė jis, priėjęs visai arti ir žvelgdamas jam tiesiai į akis, — mes abu turim savų paslapčių. Pasakykit man savąją, tada ir aš jums atskleisiu savąją. Kodėl atsisakėt duoti mano portretą į parodą?
Dailininkas nejučia krūptelėjo.
— Dorianai, jei pasakyčiau, jūs mane mažiau bemylėtumėt, tikriausiai dar išjuoktumėt. Nepakęsčiau nei viena, nei kita. Jei norit, kad niekada nebepažvelgčiau į portretą, sutinku. Visada galėsiu žiūrėti į jus. Jei norit, kad geriausias mano darbas būtų paslėptas nuo pasaulio, neprieštarauju. Mūsų draugystė man brangesnė už garsą ir šlovę.
— Ne, Bezili, privalot pasakyti, — spyrėsi Dorianas Grėjus. — Manau, jog turiu teisę žinoti.
Baimė išnyko, suėmė smalsumas. Jis buvo pasiryžęs iškvosti Bezilio Holvordo paslaptį.
— Sėskimės, Dorianai, — tarė dailininkas, jis atrodė sutrikęs. — Sėskimės. Ir atsakykit man į vieną klausimą. Ar pastebėjote paveiksle ką nors nepaprasta, ką nors, kas iš pradžių galbūt nekrito jums į akis, bet paskui staiga išryškėjo?
— Bezili, — sušuko vaikinas, drebančiom rankom įsikibęs į kėdės atramą ir žvelgdamas į jį klaikaus išgąsčio pilnomis akimis.
— Matau, kad pastebėjot. Nekalbėkit. Palaukit, kol išgirsit viską, ką turiu jums pasakyti. Dorianai, nuo pat tos akimirkos, kai jus sutikau, jaučiau nepaprastą jūsų įtaką. Mano siela, protas, kūrybinės galios, — visa buvo jūsų valdžioje. Jumyse mačiau įsikūnijus tą neregimą idealą, kurio prisiminimas mus, menininkus, vilioja lyg koks nepaprastas sapnas. Dievinau jus. Pavydėjau kiekvienam, su kuo kalbėjotės. Norėjau jus turėti tiktai sau. Buvau laimingas tik su jumis. O kai jūsų nebūdavo, rasdavau jus savo mene. Be abejonės, niekada jums apie tai neprasitariau. Tai buvo neįmanoma. Nebūtumėt supratęs. Aš ir pats vargiai save tesupratau. Tik žinojau, kad prieš mano akis — tobulybė ir kad pasaulis dabar man nuostabus, gal net per daug nuostabus, nes toks besaikis dievinimas slepia pavojus — baisu prarasti tą, kurį dievini, ir baisu likti jo valdžioje... Bėgo savaitės, ir jūs vis labiau mane traukėt. Paskui atėjo nauja stadija. Buvau jau nutapęs jus kaip Parį67 puošniais šarvais ir kaip Adonį, apsigaubusį medžiotojo apsiaustu su blizgančia ietimi. Sunkiais lotoso žiedais vainikuotas jūs sėdėjot Adriano barko priekyje, žvelgdamas tolin per žalius drumstus Nilo vandenis68. Pasilenkęs prie ramaus šaltinio69, jūs stovėjot kažkokiam miške Graikijoje ir žvelgėt į savo stebuklingo veido atspindį tykiam vandens sidabre. Visa tai buvo intuityvu, idealu, tolima, kaip ir turi būti mene. Vieną dieną — kartais man rodosi, kad ji buvo lemtinga, — ryžausi nutapyti nuostabų jūsų portretą, nutapyti tokį, koks iš tikrųjų esat, ne mirusių epochų apdarais, o savais drabužiais, savoj aplinkoj. Gal tai buvo metodo realizmas, gal nuostabi jūsų individualybė, iškilusi prieš mane jokiom miglom ar šydais nepridengta, pasakyti negaliu. Bet žinau, kad tapydamas jaučiau, kaip kiekviename dažų taškelyje, kiekviename teptuko brūkštelėjime ryškėja mano paslaptis. Pradėjau bijoti, kad kiti nesuprastų, kaip aš jus dievinu. Suvokiau, Dorianai, per daug pasakęs, per daug savęs įdėjęs į portretą. Ir tada nusprendžiau niekada neduoti paveikslo į jokią parodą. Jūs truputėlį pyktelėjot, bet tada nesupratot, ką man visa tai reiškė. Haris, kuriam apie tai papasakojau, juokėsi iš manęs. Bet aš nepaisiau. Taigi. Kai portretas buvo baigtas ir aš vienas prie jo sėdėjau, supratau, jog neklydau... Ką gi, po kelių dienų portretas iškeliavo iš mano dirbtuvės, ir kai tik aš išsivadavau iš nepakeliamų jo kerų, man pasirodė, kad buvau kvailai įsikalęs galvon jame dar kažko esant, be jūsų grožio ir mano sugebėjimo tapyti. Net dabar man atrodo, jog klysta tas, kuris mano, kad aistra, kurią menininkas jaučia kurdamas, matoma jo kūrinyje. Menas visada abstraktesnis, negu mes įsivaizduojam. Forma ir spalva kalba mums apie formą ir spalvą, ir nieko daugiau. Dažnai man atrodo, kad menas veikiau slepia menininką, negu jį atskleidžia. Todėl, gavęs iš Paryžiaus pasiūlymą, nusprendžiau jūsų portretą padaryti savo parodos centru. Man niekada nedingtelėjo, kad jūs galėtumėt atsisakyti. Dabar matau, kad jūs teisus. Paveikslo eksponuoti negalima. Nepykit, Dorianai, už tai, ką jums pasakiau. Sykį jau Hariui esu sakęs — jūs sutvertas dievinimui.
Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė. Jo skruostai vėl atgavo spalvą, lūpose žaidė šypsnys. Pavojus praėjo. Kurį laiką jis saugus. Ir vis dėlto jis pajuto begalinę užuojautą dailininkui, atlikusiam tokią keistą išpažintį, ir klausinėjo savęs, ar galėtų kada koks draugas taip stipriai paveikti jį patį. Lordas Henris žavėjo jį savo nepaprastu pavojingumu. Tiktai. Buvo pernelyg protingas ir ciniškas, kad būtų galima jį pamilti. Ar atsiras žmogus, kurį Dorianas galėtų taip neįprastai dievinti? Ar gyvenimas jam tai žada?
— Labai keista, Dorianai, — tarė Holvordas, — kad jūs tai pastebėjot portrete. Ar iš tikrųjų pastebėjot?
— Kažką pastebėjau, — atsakė Dorianas. — Kažką labai keista.
— Ką gi, gal neprieštarausit, jei dabar į jį pažvelgsiu?
Dorianas papurtė galvą.
— Neprašykit manęs, Bezili. Nieku būdu neleisiu jums prieiti prie portreto.
— Kada nors juk leisit?
— Niekada.
— Gal ir jūsų teisybė. O dabar, Dorianai, likit sveikas. Jūs buvot vienintelis žmogus mano gyvenime, iš tikrųjų turėjęs įtakos mano kūrybai. Jei esu ką gera padaręs, tai tik jūsų dėka. Ak, jūs nenumanot, kaip man sunku buvo visa tai pasakyti.
— Mielas Bezili, — tarė Dorianas, — ką gi jūs pasakėt? Kad supratot per daug manimi žavėjęsis. Čia netgi ne komplimentas.
— Komplimentų sakyti aš nė neketinu. Tai buvo išpažintis. Dabar, kai ją atlikau, rodos, kažkas užgeso manyje. Gal niekada nereikia kalbėti apie tai, ką dievini.
— Ši išpažintis mane apvylė.
— O ko tikėjotės, Dorianai? Negi ką kita įžiūrėjot paveiksle? Juk ten nieko daugiau neįžiūrėsi?
— Ne, nieko daugiau neįžiūrėsi. Kodėl klausiat? Tačiau apie dievinimą nebekalbėkit. Tai kvaila. Mudu draugai, Bezili, ir visada turim likti draugais.
— Jūs turit Harį, — liūdnai tarė dailininkas.
— Ak, Harį? — sušuko vaikinas, skambiai nusijuokdamas. — Haris leidžia dienas kalbėdamas apie tai, kas neįtikėtina, o naktis — darydamas tai, kas neįmanoma. Ir aš norėčiau taip gyventi. Bet, nelaimei ištikus, vargu ar eičiau pas Harį. Veikiau pas jus, Bezili.
— Ir vėl pozuotumėt man?
— Nieku būdu!
— Atsisakydamas jūs žlugdot mane kaip menininką. Niekam nėra pavykę rasti dviejų idealų. Nedažnas ir vieną randa.
— Negaliu to paaiškinti, Bezili, bet pozuoti jums nebepozuosiu niekada. Portrete slypi kažkas lemtinga. Jis gyvena savą gyvenimą. Ateisiu pas jus arbatos. Tai bus ne mažiau malonu.
— Jums gal ir maloniau, — nusiminęs sumurmėjo dailininkas. — O dabar likit sveikas. Gaila, kad neleidžiat man dar sykį pažvelgti į portretą. Bet nieko nepadarysi. Suprantu jūsų jausmus.
Jam išėjus iš kambario, Dorianas Grėjus nusišypsojo. Vargšas Bežibs, jis visai nenumanė tikrosios priežasties! Ir kaip keista, kad, užuot atskleidęs savo paslaptį, Dorianas visai atsitiktinai iškvotė draugą. Kiek daug jam paaiškino ta keista išpažintis! Absurdiškus dailininko pavydo priepuolius, begalinę ištikimybę, nežabotas panegirikas, keistą uždarumą — dabar Dorianas viską suprato, ir jam buvo skaudu. Kažkuo tragiška buvo toji romantiška draugystė.
Jis atsiduso ir paskambino. Portretą būtiniausiai reikėjo paslėpti. Negalima rizikuoti, kad jį kas pamatytų. Kokia beprotybė palikti daiktą nors ir vienai valandai kambaryje, į kurį gali įeiti bet kuris iš jo draugų.