XVII SKYRIUS

Po savaitės Dorianas Grėjus sėdėjo Selbi Rojalio oranžerijoje ir šnekučiavosi su dailiąja Monmeto hercogiene, kuri drauge su savo vyru, sunykusiu šešiasdešimtmečiu, buvo tarp jo svečių. Visi gėrė arbatą; prie stalo, ant kurio stovėjo didžiulė lempa nėrinių gaubtu ir skleidė sodrią šviesą ant trapaus servizo porceliano ir kaltinio sidabro, pirmuoju smuiku griežė hercogienė. Baltos jos rankos grakščiai nardė tarp puodelių, o putlios raudonos lūpos šypsojo — Dorianas Grėjus kažką jai buvo pašnibždėjęs. Lordas Henris sėdėjo atsilošęs šilkais drapiruotoje pintoje kėdėje ir žiūrėjo į juodu. Ant persikų spalvos kušetės sėdėjo ledi Narboro ir dėjosi klausanti hercogo pasakojimo apie paskutinį Brazilijos vabalą, papildžiusį jo kolekciją. Trys jauni vyrai elegantiškais kostiumais vaišino pyragaičiais kelias damas. Jau atvyko dvylika svečių, ir buvo tikimasi, kad kitą dieną dar daugiau atvažiuos.

— Apie ką judu šnekatės? — paklausė lordas Henris, dideliais žingsniais eidamas prie stalo ir dėdamas savo puoduką. — Manau, kad Dorianas tau, Gledise, pasakojo apie mano sumanymą viską pavadinti naujais vardais. Žavus sumanymas.

— Bet aš, Hari, nenoriu naujo vardo, — atsiliepė hercogienė, žvelgdama į jį nuostabiomis akimis. — Aš visiškai patenkinta savo vardu ir nėmaž neabejoju, kad ponas Grėjus patenkintas savuoju.

— Mieloji Gledise, nieku gyvu nekeisčiau judviejų vardų. Jie tobuli. Visų pirma aš turėjau galvoje gėles. Vakar nusiskyniau orchidėją į švarko atlapą. Puikų taškeliais nusėtą žiedą, tokį pat viliojantį kaip septynios didžiosios nuodėmės189. Nieko nepagalvojęs, paklausiau vieną iš sodininkų, kuo vardu gėlė. Jis atsakė, kad čia esąs puikus Robinzonianos egzempliorius ar dar kažkas kita, ne mažiau baisu. Liūdna, tačiau mes iš tikrųjų praradom sugebėjimą duoti daiktams gražius vardus. Vardas — tai viskas. Niekada nesiginčiju dėl poelgių. Ginčijuos tik dėl žodžių. Todėl ir nekenčiu vulgaraus realizmo literatūroje. Žmogus, kuris galėjo kastuvą pavadinti kastuvu, turėtų būti priverstas juo kasti. Daugiau niekam jis netinka.

— Tad kaipgi, Hari, turėtume tave vadinti? — paklausė jinai.

— Jis vardu Princas Paradoksas, — pasakė Dorianas.

— Taiklu! — sušuko hercogienė.

— Tokio vardo nė girdėti nenoriu, — nusijuokė lordas Henris, grimzdamas į fotelį. — Etiketė prilimpa. Atsisakau titulo.

— Karaliai titulų neatsisako, — įspėjo gražios lūpos.

— Vadinasi, nori, kad aš ginčiau sostą?

— Taip.

— Aš skelbiu rytojaus tiesas.

— Man labiau patinka šios dienos suklydimai, — atsakė ji.

— Tu, Gledise, mane nuginkluoji, — sušuko jis, užsikrėsdamas žaisminga jos nuotaika.

— Atimu skydą, Hari, bet ne ietį.

— Niekada ja nekovoju prieš grožį, — atsakė jis, mostelėdamas ranka.

— Čia tu klysti, Hari, patikėk. Per daug vertini grožį.

— Kaip gali taip kalbėti? Teisybė, sutinku, jog geriau būti gražiam negu geram. Bet, kita vertus, niekas greičiau už mane nepripažins, kad geriau būti geram negu bjauriam.

— Tad bjaurumas — viena iš septynių didžiųjų nuodėmių? — sušuko hercogienė. — O ką tik jas lyginai su orchidėjom.

— Bjaurumas, Gledise, — viena iš septynių didžiųjų dorybių. Tau, kaip gerai konservatorei, negalima per daug jų sumenkinti. Alus, Biblija ir septynios didžiosios dorybės190 padarė mūsų Angliją tokią, kokia ji yra.

— Vadinasi, tau nepatinka mūsų šalis? — paklausė ji.

— Aš joje gyvenu.

— Kad lengviau būtų ją smerkti.

— Ar nori, kad sutikčiau su Europos nuosprendžiu Anglijai?

— O ką jie sako apie mus?

— Kad Tartiufas emigravęs į Angliją ir ėmęsis savo verslo.

— Tai tavo nuomonė?

— Atiduodu ją tau.

— Negalėčiau naudotis. Ji pernelyg teisinga.

— Nebijok. Mūsų tautiečiai niekada neatpažįsta savo portretų.

— Jie praktiški.

— Greičiau sukti negu praktiški. Kai jie suveda balansą, kvailumą jiems atsveria turtas, ydas — veidmainystė.

— Vis dėlto mes atlikom didelių žygių.

— Dideli žygiai buvo mums primesti, Gledise.

— Mes nešėm jų naštą.

— Tik ligi biržos.

Ji papurtė galvą.

— Aš tikiu nacija! — sušuko ji.

— Joje tėra tik buvusio veržlumo likučiai.

— Ji turi ateitį.

— Žlugimas mane labiau traukia.

— O menas? — paklausė ji.

— Tai liga.

— Meilė?

— Iliuzija.

— Religija?

— Modernus tikėjimo pakaitalas.

— Tu skeptikas.

— Jokiu būdu! Skepticizmas— tikėjimo pradžia.

— Kas tu?

— Apibrėžimas riboja.

— Duok man siūlo galą.

— Siūlai trūkinėja. Paklystum labirinte.

— Tu stulbini mane. Verčiau šnekėkim apie ką kita.

— Mūsų šeimininkas — žavinga tema. Prieš daugelį metų jis buvo gavęs Pasakų Princo vardą.

— Ak, neprimink man to! — sušuko Dorianas Grėjus.

— Mūsų šeimininkas šį vakarą nepakenčiamas, — rausdama pastebėjo hercogienė. — Man regis, jis galvoja, kad Monmetas vedė mane grynai moksliniais sumetimais kaip geriausią nūdienių drugių egzempliorių, kokį begalėjo surasti.

— Na, gal smeigtuku jis jūsų neprismeigs, — nusijuokė Dorianas Grėjus.

— O, smeigtukais, ponas Grėjau, supykusi mane smaigsto kambarinė.

— O dėl ko gi, hercogiene, ji pyksta ant jūsų?

— Dėl menkiausių niekų, patikėkit. Dažniausiai dėl to, kad be dešimt devintą aš pareiškiu, jog pusę devynių jau turiu būti apsirengusi.

— Iš tiesų, kokia ji nesupratinga! Jums derėtų ją įspėti.

— Nedrįstu, ponas Grėjau. Juk ji man sugalvoja skrybėlaičių modelius. Ar prisimenat skrybėlaitę, kurią buvau užsidėjusi per pobūvį sode pas ledi Hilstoun? Kur jūs prisiminsit, bet malonu, kad bent dedatės prisimenąs. Taigi tiesiog iš nieko ją padarė. Visos geros skrybėlaitės padarytos iš nieko.

— Kaip ir geras vardas, Gledise, — įsiterpė lordas Henris.

— O kai žmogus tikrai ko pasiekia, bematant įgyja priešų. Būk vidutinybė, jei nori būti populiarus.

— Tik ne tarp moterų, — tarė hercogienė, purtydama galvą, — o moterys valdo pasaulį. Užtikrinu jus, kad mes vidutinybių nepakenčiam. Kažkas pasakė, kad mes, moterys, mylime ausimis, kaip vyrai myli akimis, jei jie iš viso myli.

— Man regis, kad mes nieko kita ir neveikiam, — sumurmėjo Dorianas.

— Ak, ponas Grėjau, vadinasi, jūs niekada iš tikrųjų nemylite, — pasakė hercogienė; ji dėjosi nuliūdusi.

— Brangioji Gledise! — sušuko lordas Henris. — Kaip galima šitaip kalbėti? Meilė gyva pakartojimais, o pakartojimai alkį paverčia menu. Be to, kiekvieną sykį, kai myli, atrodo, kad tai tas vienintelis kartas. Objektai keičiasi, bet aistra viena. Objektų skirtingumas ją tik sustiprina. Gyvenime mes geriausiu atveju galim patirti vienut vieną didelį išgyvenimą, o didžiausia gyvenimo paslaptis — tą išgyvenimą kartoti kaip galima dažniau.

— Net jeigu teko nuo jo nukentėti? — paklausė hercogienė palūkėjusi.

— Tuo labiau, jei teko nukentėti, — atsakė lordas Henris.

Hercogienė apsisuko ir smalsiu žvilgsniu pažiūrėjo į Dorianą Grėjų.

— O ką jūs, ponas Grėjau, pasakysit? — paklausė ji.

Dorianas akimirką dvejojo. Paskui atlošė galvą ir nusijuokė.

— Aš, Hercogiene, visada sutinku su Hariu.

— Net kai jis klysta?

— Haris niekada neklysta, hercogiene.

— Ar jo filosofija padėjo jums rasti laimę?

— Laimės aš niekada neieškojau. Kam? Ieškojau malonumų.

— Ir radot, ponas Grėjau?

— Dažnai. Pernelyg dažnai.

Hercogienė atsiduso.

— Aš ieškau ramybės, — pasakė ji, — ir jeigu nenueisiu persirengti, šį vakarą jos nerasiu.

— Leiskit, hercogiene, dovanoti jums orchidėjų, — sušuko Dorianas ir pašokęs nuėjo gilyn į oranžeriją.

— Tu su juo begėdiškai flirtuoji, — pasakė lordas Henris savo pusseserei. — Verčiau pasisaugok. Jis be galo patrauklus.

— Jei nebūtų patrauklus, nereikėtų ir kovos.

— Vadinasi, graikas prieš graiką191?

— Aš trojėnų pusėje. Jie kovojo dėl moters.

— Ir pralaimėjo.

— Būna didesnių blogybių už nelaisvę, — atsakė ji.

— Šuoliuoji nelaikydama pavadžio.

— Greitis teikia gyvybę, — pasigirdo riposte192.

— Aš tą užrašysiu savo dienoraštyje šį vakarą.

— Ką?

— Kad apdegusį vaiką vilioja ugnis.

— Aš net neapsvilusi. Mano sparnai nepaliesti.

— Naudoji juos viskam, tik ne pabėgimui.

— Drąsa iš vyrų perėjo moterims. Mums ji nepatirtas jausmas.

— Tu turi varžovę.

— Ką?

Jis nusijuokė.

— Ledi Narboro, — sušnibždėjo jis. — Jinai tiesiog jį dievina.

— Verti mane nuogąstauti. Apeliavimas į senovę lemtingas mums, romantikams.

— Romantikams? Jūs naudojatės moksliniais metodais.

— Mus išauklėjo vyrai.

— Bet jūsų neištyrinėjo.

— Charakterizuok mus kaip lytį, — metė ji iššūkį.

— Sfinksai be paslapčių.

Ji pažvelgė į jį šypsodama.

— Kaip ilgai negrįžta ponas Grėjus, — tarė ji. — Eime jam pagelbėti. Aš dar nepasakiau, kokios spalvos mano suknelė.

— A! Teks tau, Gledise, suknelę derinti prie gėlių.

— Tai būtų per ankstyva kapituliacija.

— Romantinis menas prasideda nuo kulminacijos.

— Turiu išsaugoti galimybę trauktis.

— Taip, kaip traukdavosi partiečiai193?

— Jie pasislėpdavo dykumoje. To aš negalėčiau padaryti.

— Moterims ne visada leidžiama rinktis, — atsakė lordas Henris, bet vos tik jis spėjo baigti sakinį, iš oranžerijos galo pasigirdo slopi dejonė, o paskui kažkas sunkus dunkstelėjo žemėn. Visi pašoko. Hercogienė stovėjo sustingusi iš siaubo. Baimės pilnomis akimis lordas Henris nubėgo pro plazdančias palmes ir rado Dorianą Grėjų apalpusį, gulintį kniūbsčią ant plytelėmis išklotų oranžerijos grindų.

Jis buvo tučtuojau nuneštas į mėlynąją svetainę ir paguldytas ant vienos iš sofų. Veikiai jis atsigavo ir apsidairė nustebęs.

— Kas nutiko? — paklausė jis. — O, prisimenu! Henri, ar čia man saugu?

Jis ėmė drebėti.

— Mielas Dorianai, — atsakė lordas Henris, — tu tik buvai nualpęs. Nieko daugiau. Matyt, pervargai. Verčiau neateik pietų. Aš tave pavaduosiu.

— Ne, aš ateisiu, — atsakė jis, vargais negalais stodamasis. — Verčiau ateisiu. Negalima likti vienam.

Jis nuėjo į savo kambarį ir persirengė. Per pietus prie stalo jis buvo pilnas pašėlusio, nevaržomo linksmumo, tačiau kartkartėmis jį persmelkdavo siaubas, kai tik prisimindavo Džeimso Veino veidą, kuris jį stebėjo, prisispaudęs prie oranžerijos stiklo lyg balta nosinė.