XIX SKYRIUS

— Gali man nešnekėti, kad pasidarysi geras! — sušuko lordas Henris, merkdamas baltus pirštus į rožių vandenį raudono vario dubenyje. — Esi visiškai tobulas. Meldžiamasis, nesikeisk.

Dorianas Grėjus papurtė galvą.

— Ne, Hari, aš savo gyvenime pernelyg daug blogybių esu pridaręs. Daugiau nebedarysiu. Nuo vakar dienos pradėjau gerus darbus.

— Kur vakar buvai?

— Kaime, Hari. Vienut vienas praleidau dieną mažoje smuklėje.

— Mielas vaike, — tarė šypsodamas lordas Henris, — kaime bet kas gali būti geras. Ten nėra pagundų. Štai kodėl žmonės, gyvenantys ne mieste, yra visiškai necivilizuoti. Pasidaryti civilizuotam toli gražu nėra lengva. Tik dviem keliais žmogus pasiekia civilizaciją. Vienas kelias — kultūra, antrasis — sugedimas. Kaimo gyventojams nei viena, nei antra neprieinama, todėl jie ir stovi vietoje.

— Kultūra ir sugedimas, — pakartojo Dorianas. — Pažinau ir viena, ir kita. Dabar man atrodo baisu, kad jie visada eina ranka rankon. Nes aš, Hari, radau naują idealą. Pasidarysiu kitoks. Man regis, jau dabar aš kitoks.

— Tu man dar nepasakei, koks buvo tas geras darbas. O gal sakaisi jau ne vieną padaręs? — paklausė bičiulis, įsidėjęs į lėkštę nedidelę raudonų nunokusių žemuogių piramidę ir kriauklės pavidalo skylėtu šaukštu barstydamas ją baltu cukrumi.

— Tau, Hari, galiu pasakyti. Niekam kitam negalėčiau. Aš kai ko pagailėjau. Skamba pagyrūniškai, bet tu supranti, ką turiu galvoje. Ji buvo labai graži ir nuostabiai panaši į Sibilę Vein. Turbūt tai visų pirma ir patraukė mane. Juk prisimeni Sibilę Vein, ar ne? Rodos, taip seniai visa tai buvo! Ką gi, Hetė, be abejonės, ne mūsų luomo. Ji paprasta kaimo mergaitė. Bet aš tikrai ją mylėjau. Esu visai tikras, mylėjau. Visą šį nuostabų gegužį du ar tris kartus per savaitę važiuodavau jos aplankyti. Vakar ji laukė manęs sodelyje. Obelų žiedai krito jai ant plaukų, ir ji juokėsi. Šįryt auštant mes turėjom drauge išvažiuoti. Staiga aš nusprendžiau palikti ją tokią pat tyrą gėlę, kokią radau.

— Manau, kad šis jausmas savo šviežumu suteikė tau, Dorianai, didžiulį malonumą, — pertraukė jį lordas Henris. — Bet aš galiu užbaigti šitą idilę. Davei jai gerą patarimą ir sutrypei širdį. Taip, tokia tavo naujo gyvenimo pradžia.

— Hari, tu baisus! Nekalbėk tokių klaikių dalykų. Nesutrypiau Hetei širdies. Be abejonės, jinai verkė ir taip toliau. Bet garbės neprarado. Ji, kaip Perdita, gali gyventi mėtų ir medetkų sode.

— Ir apraudoti neištikimąjį Florizelį195, — juokdamasis pasakė lordas Henris ir atsilošė kėdėje. — Mielas Dorianai, koks juokingai vaikiškas tu kartais būni. Negi manai, kad dabar mergaitė galės pamilti savo luomo vaikiną? Galbūt ji kada nors ištekės už kokio stuobrio vežėjo ar išsiviepusio artojo. O toji aplinkybė, kad ji buvo sutikusi ir mylėjusi tave, paskatins ją niekinti savo vyrą, ir ji bus nelaiminga. Negaliu sakyti, kad moralės atžvilgiu labai vertinčiau tą tavo atsižadėjimą. Netgi pradžiai tai gana mažai. Beje, iš kur žinai, kad tavo Hetė šiuo metu neplūduriuoja kaip Ofelija kokiam žvaigždžių apšviestam malūno tvenkiny tarp nuostabių vandens lelijų?

— Liaukis, Hari! Tu iš visko šaipaisi, o paskui pranašauji pačias baisiausias tragedijas. Gailiuosi tau pasisakęs. Man vis tiek, ką tu sakysi. Žinau, jog pasielgiau teisingai. Vargšė Hetė! Šį rytą, jodamas pro sodybą, mačiau prie lango baltą jos veidą tartum jazmino šakelę. Verčiau nebekalbėkim apie tai, tu nemėgink manęs įtikinėti, kad mano geras darbas, kurį padariau pirmą kartą per daugelį metų, mažytis atsižadėjimas, kokį pirmą kartą patyriau, iš tikrųjų vos ne nuodėmė. Noriu tapti geresnis. Ir tapsiu. Papasakok ką nors apie save. Kas girdėti mieste? Seniai bebuvau klube.

— Žmonės vis dar šneka apie vargšo Bezilio dingimą.

— Maniau, kad jau bus pabodę, — tarė Dorianas, įsipildamas vyno, ir truputį susiraukė.

— Mielas vaike, jie vos šešias savaites apie tai tekalba, o britų publikai būtų per didelė proto įtampa svarstyti daugiau negu vieną temą kas trys mėnesiai. Tačiau pastaruoju metu jiems sekėsi. Jie turėjo mano skyrybų bylą ir Aleno Kempbelo savižudybę. O dabar jiems atiteko paslaptingas dailininko dingimas. Skotland Jardas tebetvirtina, kad žmogus pilku apsiaustu, kuris lapkričio devintą vidurnakčio traukiniu išvyko į Paryžių, ir buvęs vargšas Bezilis, o prancūzų policija teigia, kad Bezilis nebuvo atvykęs į Paryžių. Tikriausiai po kokių dviejų savaičių išgirsim, kad žmonės matę jį San Franciske. Keista, bet kai tik koks žmogus prapuola, bematant pasklinda kalbos, jog jį matę San Franciske. Tikriausiai tai puikus miestas, ir jame slypi visos ano pasaulio smagybės.

— Kaip manai, kas galėjo ištikti Bezilį? — paklausė Dorianas, iškėlęs prieš šviesą burgundiško vyno taurę; jis pats stebėjosi, kad gali taip ramiai šnekučiuoti šia tema.

— Neturiu nė menkiausios nuovokos. Jei Bezilis nori slapstytis, tai jo reikalas. Jei miręs, nenoriu apie jį galvoti. Mane baido tiktai mirtis. Nekenčiu jos.

— Kodėl? — vangiai paklausė jaunesnysis vyras.

— Todėl, — atsakė lordas Henris ir prisikišo prie nosies kvapnios druskos dėžutę su auksinėm grotelėm, — kad šiais laikais viską galima pergyventi, išskyrus mirtį. Mirtis ir vulgarumas — vieninteliai du devynioliktojo amžiaus faktai, kurių aiškinimais nepašalinsi. Kavą, Dorianai, gersim muzikos kambaryje. Noriu, kad man paskambintum Šopeną. Vyriškis, su kuriuo pabėgo mano žmona, puikiai skambino Šopeną. Vargšė Viktorija! Aš ją labai mylėjau. Be jos namai gana tušti. Žinoma, vedybinis gyvenimas yra tik įprotis, blogas įprotis. Bet juk ir blogiausius įpročius praradęs — gailiesi. Gal jų ir labiausiai gaila. Juk jie sudaro individualybės esmę.

Dorianas nieko neatsakė, tik pakilo nuo stalo, nuėjo į gretimą kambarį ir atsisėdo prie fortepijono, o jo pirštai ėmė bėgioti juodais ir baltais dramblio kaulo klavišais. Kai buvo atnešta kava, jis liovėsi skambinęs, pažvelgė į lordą Henrį ir tarė:

— Hari, ar tau niekada nedingtelėjo mintis, kad Bezilis nužudytas?

Lordas Henris nusižiovavo.

— Bezilis buvo labai populiarus, be to, jo laikrodis — Voterberio196. Kam jį žudyti? Nebuvo toks protingas, kad turėtų priešų. Žinoma, buvo genialus tapytojas. Bet žmogus gali tapyti kaip Velaskezas ir būti nepakenčiamai nuobodus. Bezilis iš tikrųjų buvo gana nuobodus. Mane jis sudomino tik vieną kartą, kai prieš daugelį metų pasisakė apie savo besaikį susižavėjimą tavimi ir apie tai, kad tu — pagrindinis jo kūrybos motyvas.

— Aš mylėjau Bezilį, — liūdnai pasakė Dorianas. — Bet negi žmonės nešneka, kad jis nužudytas?

— Na, kai kurie laikraščiai taip rašo. Man tai atrodo neįtikėtina. Žinau, kad Paryžiuje yra baisių landynių, tačiau Bezilis ne iš tų žmonių, kurie ten lankosi. Nebuvo smalsus. Tai jo didžiausias trūkumas.

— O ką tu, Hari, pasakytum, jei aš prisipažinčiau nužudęs Bezilį? — paklausė jaunesnysis vyras. Ištaręs šiuos žodžius, jis įdėmiai stebėjo lordą Henrį.

— Pasakyčiau, mielas drauge, jog mėgini vaidinti vaidmenį, kuris tau visiškai netinka. Bet koks nusikaltimas — vulgarus, kaip ir bet koks vulgarumas — nusikaltimas. Ne tau, Dorianai, įvykdyti žmogžudystę. Atleisk, jei užgavau tavo tuštybę tą pasakęs, bet patikėk — čia teisybė.

Nusikaltimai išimtinai daromi žemesnių sluoksnių. Aš nė trupučio nesmerkiu tų žmonių. Manyčiau, kad nusikaltimas jiems tas pat, kas mums menas — tiktai būdas sužadinti nepaprastus pojūčius.

— Būdas sužadinti pojūčius? Negi manai, kad žmogus, įvykdęs žmogžudystę, galėtų vėl pakartoti tą patį nusikaltimą? Nesakyk.

— O, bet kas tampa malonumu, jei tik labai dažnai kartoji! — juokdamasis sušuko lordas Henris. — Tai viena svarbiausių gyvenimo paslapčių. Tačiau man atrodo, kad žmogžudystė visada klaida. Niekada nederėtų daryti to, apie ką negalima kalbėti po pietų. Bet palikim ramybėj vargšą Bezilį. Gera būtų, jei galėčiau patikėti, kad jo mirtis tokia romantiška, kaip tu sakai, bet negaliu. Greičiau jis iš omnibuso iškrito į Seną, o konduktorius viską nuslėpė. Taip, manyčiau, kad toks buvo jo galas. Matau jį dabar: guli aukštielninkas po drumstai žaliais vandenimis, sunkios baržos plaukia viršum jo, ir ilgi žali dumbliai kimba jam į plaukus. Žinai, man neatrodo, kad jis būtų sukūręs dar daug gerų darbų. Per pastaruosius dešimt metų jo kūryba gerokai suprastėjo.

Dorianas atsiduso, o lordas Henris ėmė vaikštinėti po kambarį, paskui pradėjo glostyti galvą keistai Javos papūgai, didžiuliam paukščiui pilkomis plunksnomis, rusvu kuodu ir uodega, kuris suposi ant bambuko laktos. Kai ploni Hario pirštai palietė paukštį, tas nuleido baltus raukšlėtus vokus ant juodų tarsi stiklinių akių ir ėmė siūbuoti.

— Taip, — apsisukęs toliau dėstė Haris, traukdamas iš kišenės nosinę, — jo kūryba suprastėjo. Man atrodė, lyg ji kažko neteko. Ji neteko idealo. Kai judu liovėtės buvę dideli draugai, jis liovėsi buvęs didelis menininkas. Kas judu išskyrė? Aš manau, tau jis įkyrėjo. Jei iš tikrųjų taip įvyko, jis niekada tau šito neatleido. Taip visada elgiasi įkyruoliai. Beje, kur dingo tas nuostabus tavo portretas, kurį jis nutapė? Man rodos, nemačiau jo nuo to laiko, kai jį baigė. A, prisimenu, prieš daugelį metų pasakojai siuntęs jį į Selbį, bet pakeliui jis kažkur dingęs ar kas jį pavogęs. Ar nebeatgavai? Kaip gaila! Tai buvo tikras šedevras. Prisimenu, norėjau jį nupirkti. Ir dabar norėčiau jį turėti. Jis priklaupė geriausiam Bezilio kūrybos laikotarpiui. Nuo to meto jo kūryba tapo keistu blogos tapybos ir gerų ketinimų mišiniu, kuris leidžia žmogų vadinti reprezentatyviu britų menininku. Ar neskelbei laikraštyje? Reikėjo paskelbti.

— Nebeprisimenu, — atsakė Dorianas. — Rodos, skelbiau. Bet portretas man niekad nepatiko. Gailiuosi pozavęs. Net prisiminti nemalonu.

Kodėl kalbi apie jį? Portretas primena man tas keistas eilutes iš Hamleto:

... Vien liūdesio paveikslas,

Vien kaukė be širdies...

Taip, toks jis buvo.

Lordas Henris nusijuokė.

— Jei žmogus į gyvenimą žiūri kaip menininkas, protas tampa jo širdimi, — pasakė jis, grimzdamas į fotelį.

Dorianas Grėjus papurtė galvą ir tyliai užgavo kelis klavišus.

— Vien liūdesio paveikslas, — pakartojo jis, — vien kaukė be širdies.

Lordas Henris sėdėjo atsilošęs fotelyje ir prisimerkęs žiūrėjo į jį.

— Beje, Dorianai, — palūkėjęs prašneko jis. — Kas iš to žmogui, jei jis laimės visą pasaulį, o praras savo sielą197, — rodos, taip skamba citata?

Muzika staiga nutilo, Dorianas Grėjus krūptelėjo ir įsmeigė akis į draugą.

— Kodėl tu, Hari, klausi manęs?

— Mielas bičiuli, — tarė lordas Henris ir nustebęs pakėlė antakius, — paklausiau, nes tariausi, kad galėsi man atsakyti. Tik tiek. Praeitą sekmadienį ėjau per parką. Netoli Marmuro arkos stovėjo apskurusių žmonių pulkelis ir klausėsi kažkokio vulgaraus gatvės pamokslininko. Eidamas pro šalį, išgirdau, kaip jis pakeltu balsu sviedė šį klausimą savo klausytojams. Tai paveikė mane savo dramatiškumu. Londone gausu panašių scenų. Lietingas sekmadienis, koks neišprusęs krikščionis su lietpalčiu, ratas liguistai išblyškusių veidų po kiauru varvančių skėčių stogu, ir nuostabi frazė, kurią sviedė šaižus isteriškas balsas, — tai iš tiesų buvo savotiškai gera, tarytum koks apreiškimas. Norėjau tam pranašui pasakyti, kad Menas turi sielą, o žmogus jos neturi. Bet tikriausiai jis nebūtų manęs supratęs.

— Nekalbėk taip, Hari. Siela — tai baisi realybė. Ją galima ir pirkti, ir parduoti, ir išmainyti. Galima sužaloti ar padaryti tobulą. Kiekvienas mūsų turi sielą. Aš žinau.

— Ar tu, Dorianai, tuo visai tikras?

— Visiškai.

— A, vadinasi, čia iliuzija. Tai, kuo neabejoji, visada būna netikra. Kaip tik dėl to Tikėjimas toks lemtingas, o Romantika tokia pamokanti. Koks tu rūškanas! Nebūk toks rimtas. Negi tau ar man rūpi mūsų amžiaus prietarai? Ne, mes nebetikim siela, išsižadėjom to tikėjimo. Paskambink man ką nors. Paskambink, Dorianai, noktiurną ir skambindamas tylutėliai pasakyk, kaip išsaugojai savo jaunystę! Tikriausiai turi kokią paslaptį. Aš tik dešimt metų vyresnis už tave, o esu susiraukšlėjęs, suvytęs, išgeltęs. Tu, Dorianai, iš tikrųjų nuostabus. Niekada neatrodei žavesnis kaip šiandien. Primeni man tą dieną, kai pirmą sykį tave pamačiau. Buvai man įžūlus, labai baikštus ir be galo nuostabus. Be abejonės, tu pasikeitei, bet ne savo išvaizda. Norėčiau, kad patikėtum man savo paslaptį. Jaunystei susigrąžinti sutikčiau daryti bet ką, tik ne mankštintis, anksti keltis ir tapti padorus. Jaunystė! Niekas jai neprilygsta. Absurdiška kalbėti apie jaunystės neišmanymą. Vieninteliai žmonės, kurių nuomonės aš dabar su pagarba išklausau, daug jaunesni už mane. Man atrodo, kad jie eina priešakyje. Gyvenimas atskleidžia jiems naujausius savo stebuklus. O seniams aš visada prieštarauju. Iš principo. Jei paklausi jų nuomonės apie ką nors, kas įvyko vakar, jie iškilmingai išdėstys nuomones, kurios buvo paplitusios 1820 metais, kai žmonės nešiojo aukštai parištus kaklaraiščius, viskuo tikėjo ir absoliučiai nieko neišmanė. Kokia žavi pjesė, kurią dabar skambinai. Tikriausiai Šopenas ją parašė Majorkoje198, kai aplink jo vilą raudojo jūra ir sūrios putos taškė langus. Ji nuostabiai romantiška. Kokia palaima, kad mes tebeturim vieną meno šaką, kurioje nėra imitavimo! Nesustok. Šį vakarą trokštu muzikos. Man vaidenasi, kad tu jaunas Apolonas, o aš — Marsijas199, besiklausantis tavęs. Turiu aš, Dorianai, savų sielvartų, apie kuriuos net tu nieko nenutuoki. Senatvė tragiška ne tuo, kad esi senas, bet tuo, kad esi jaunas. Kartais mane pribloškia mano paties nuoširdumas. O, Dorianai, koks tu laimingas! Koks nepaprastas tavo gyvenimas! Tu viską gėrei ligi dugno. Iščiulpei vynuoges. Niekas nebuvo nuo tavęs paslėpta. Ir viskas pralėkė pro tave lyg muzikos garsai. Niekas tavęs nesudraskė. Tu vis toks pat.

— Nesu aš, Hari, toks pat.

— Esi. Norėčiau žinot, kaip prabėgs likęs tavo gyvenimas. Negriauk jo atsižadėjimais. Dabar tu tobulas. Nepaversk savęs netobulu. Tu dabar be trūkumų. Nepurtyk galvos, aš tą žinau. Be to, Dorianai, neapgaudinėk savęs. Ne valia ir ne norai tvarko gyvenimą. Gyvenime lemia nervai, skaidulos ir palengva statomos ląstelės, kuriose slypi mintis ir sapnuoja aistros. Gali vaizduotis esąs saugus, manyti esąs stiprus. Bet atsitiktinis kambario ar rytmečio dangaus atspalvis, savotiškas kvapas, kuris tau kadaise patiko ir kuris sukelia subtilius prisiminimus, eilutė iš užmiršto eilėraščio, kurį vėl užtikai, keli taktai iš muzikos kūrinio, kurio seniai negrojai, — sakau tau, Dorianai, kad kaip tik nuo viso šito ir priklauso mūsų gyvenimas. Brauningas200 kažkur rašo apie tai, bet ir mūsų pojūčiai tą byloja. Būna akimirkų, kai litas blanc201 kvapas staiga padvelkia į mane ir aš vėl turiu išgyventi nepaprasčiausią savo gyvenimo mėnesį. Norėčiau, Dorianai, būti tavo vietoje. Žmonės pasmerkė ir tave, ir mane, bet tave visada garbino. Ir visada garbins. Tu esi tas idealas, kurio ieško mūsų amžius ir bijo pripažinti suradęs. Džiaugiuosi, kad tu niekada nesi nieko padaręs, nesi iškalęs statulos, nutapęs paveikslo, kad nieko nesi sukūręs, tik save patį! Tavo menas — gyvenimas. Tu pats save pavertei muzika. Tavo dienos — tavo sonetai.

Dorianas pakilo nuo fortepijono ir brūkštelėjo ranka sau per plaukus.

— Taip, gyvenimas nepaprastas, — tyliai tarė jis, — bet aš, Hari, nebegyvensiu taip, kaip gyvenau. O tu nešnekėk man visų tų ekstravagantiškų dalykų. Tu visko apie mane nežinai. Ir, man regis, jei žinotum, net tu nusigręžtum nuo manęs. Juokiesi? Nesijuok.

— Kodėl nebeskambini, Dorianai? Grįžk atgal ir dar sykį man paskambink tą noktiurną. Pažvelk į geltoną kaip medus mėnulį, kuris kabo sutemose. Jis laukia, kad tu jį žavėtum, ir, jei skambinsi, jis nusileis arčiau prie žemės. Nenori? Tad eime į klubą. Vakaras buvo žavus, ir mes privalome jį žaviai užbaigti. Pas Vaitą tavęs kai kas laukia ir labai nori su tavim susipažinti — tai jaunasis lordas Pulas, Bonmeto vyriausias sūnus. Jis jau nešioja tokius kaklaraiščius kaip tavo ir meldė mane supažindinti su tavim. Jis labai mielas ir man gerokai panašus į tave.

— Tikiuosi, kad ne, — tarė Dorianas, jo žvilgsnis buvo liūdnas. — Bet aš, Hari, šį vakarą nuvargęs. Į klubą neisiu. Jau beveik vienuolikta, noriu anksti atsigulti.

— Dar pabūk. Niekada nesi taip puikiai skambinęs kaip šį vakarą. Tavo tušė — kažkoks stebuklas. Niekada dar negirdėjau tokio išraiškingumo.

— Tai dėl to, kad aš ketinu pasidaryti geras, — atsakė šypsodamas Dorianas. — Aš jau truputį pasikeičiau.

— Man, Dorianai, tu niekada nepasikeisi, — tarė lordas Henris. — Mudu visada liksim draugai.

— Tačiau sykį tu apnuodijai mane su viena knyga. Neturėčiau tau šito atleisti. Hari, pažadėk niekam niekada neskolinti šios knygos. Ji žalinga.

— Mielas vaike, tu iš tikrųjų pradedi moralizuoti. Netrukus imsi kaip atsivertėliai ar tie iš atgimimo sektos202 raginti žmones nedaryti nuodėmių, kurios tau nusibodo. Tu pernelyg žavus, kad galėtum taip elgtis. Be to, tai beprasmiška. Mudu esam tokie, kokie esam, ir būsim tokie, kokie būsim. O apsinuodyti knyga negalima. Menas neturi įtakos veiksmams. Jis sunaikina norą veikti. Jis tobulai sterilus. Knygos, kurias žmonės vadina nemoraliomis, — tai knygos, kurios rodo pasauliui jo gėdą. Ir tiek. Bet apie literatūrą nediskutuosim. Ateik rytoj. Vienuoliktą žadu pajodinėti. Galėtume joti drauge. O paskui aš tave nuvesiu priešpiečių pas ledi Brenksom. Ji žavi moteris ir nori su tavimi pasitarti dėl gobelenų, kuriuos ketina pirkti. Nepamiršk ateiti. O gal valgysim priešpiečius pas mūsų mieląją hercogienę? Ji sako niekada tavęs nebematanti. Gal Gledisė tau nusibodo? Taip ir maniau. Jos šmaikštus liežuvis erzina. Na, šiaip ar taip, būk vienuoliktą.

— Ar būtinai, Hari?

— Žinoma. Parke dabar labai gražu. Man regis, kad nuo tų metų, kai sutikau tave, tokių alyvų nėra buvę.

— Gerai. Būsiu vienuoliktą, — pasakė Dorianas. — Labanakt, Hari.

Priėjęs prie durų, jis akimirką stabtelėjo, lyg būtų turėjęs dar ką pasakyti. Paskui atsiduso ir išėjo.