II skyrius

Versdamas lauk krovinį jis išgirdo variklio tuksenimą ir apsidairęs pamatė valtį, kuri plaukė į jų pusę lenkdama salą. Valtis buvo balta su gelsvai nudažyta būdele ir su priekiniu stiklu.

— Valtis atplaukia, — tarė jis. — Kelkis, Vešli.

— Negaliu.

— Kas buvo iki šiol, aš pamiršau, — pasakė vyras. — Bet nuo dabar viską atsiminsiu.

— Ir atsimink sau, — atrėžė negras. — Aš nieko nepamiršau.

Dabar jau skubėdamas, net prakaitas žliaugė jam per veidą, nesustodamas nė pažiūrėti į valtį, iš lėto atplaukiančią užutekiu, vyras sveikąja ranka kėlė maišus su buteliais ir vertė per bortą.

— Pasijudink.

Jis pasiekė maišą, kuris buvo negrui po galva, ir išmetė per bortą. Negras atsisėdo.

— Štai jie, — pasakė jis.

Valtis jau buvo traverse.

— Tai kapitonas Vilis, — atpažino negras. — Vežioja mėgėjus.

Baltosios valties vairagaly du vyrai flanelės kostiumais ir baltomis drobinėmis skrybėlėmis sėdėjo žvejojimo kėdėse su meškerėmis rankose, o prie vairo sėdintis senis su fetrine skrybėle ir lietpalčiu vedė valtį pro pat manglijas, kur stovėjo laivas su kontrabanda.

— Kaip einasi, Hari? — sušuko senis, plaukdamas pro šalį.

Vyras, pavadintas Hariu, pamojavo jam sveikąja ranka. Valtis praplaukė, meškeriotojai pasižiūrėjo atsigręžę, paskui pradėjo kažką aiškintis su seniu. Haris negalėjo girdėti, ką jie sako.

— Ties žiotimis jis apsigręš ir vėl čia atplauks, — pasakė Haris negrui.

Tada nuėjo į apačią ir atnešė antklodę.

— Duokš, užklosiu.

— Laiku susipratot mane užkloti. Jie negalėjo nematyti butelių. Ką dabar darysim?

— Vilis kiaulystės neiškrės, — atsakė vyras. — Jis perduos mieste, kam reikia, kad mūsų laivas čia. O tiems meškeriotojams mes išvis nerūpim.

Jį krėtė drebulys, ir jis atsisėdo ant suoliuko prie šturvalo tvirtai suspausdamas dešinę ranką tarp kelių. Bet keliai drebėjo, ir sutrupinto žasto galai trynėsi į kits kitą. Jis praskėtė kelius, paleido ranką, ir jinai nukaro palei šoną. Taip ir sėdėjo su nukarusia ranka, kai valtis vėl praplaukė pro juos, grįždama sąsiauriu aukštyn. Abu meškeriotojai vairagaly kažką kalbėjo. Jie buvo pasidėję meškeres, ir vienas žiūrėjo į jį po žiūronus. Buvo per toli, kad jis galėtų girdėti, ką jie kalba. Bet jam nebūtų buvę geriau, jeigu ir būtų girdėjęs.

Motorinėje valtyje „Pietų Florida“, plukdydamas mėgėjus po Vumen Ki sąsiaurį, nes atviroje jūroje buvo per smarkus vėjas, kapitonas Vilis Adamsas galvojo: „Vadinasi, Haris šiąnakt parplaukė. Su pautais tas vyrukas. Tikriausiai pakliuvo į pačią audrą. Nors, teisybė, laivas jo geras. Bet kaip jis iškūlė priekinį stiklą? Tegu jį galas, kad aš plaukčiau tokią naktį kaip vakar. Tegu jį galas, kad aš kada vežiočiau gėrimus iš Kubos. Dabar visi veža iš Marielio. Ten, sako, visiškai laisvai...“

— Ką jūs sakote, kapitone?

— Kieno tas laivas? — paklausė vienas meškeriotojų.

— Ar tas laivas?

— Taip, tas laivas.

— A-a. Tas laivas iš Ki Vesto.

— Aš klausiu, kieno tas laivas?

— Kad nepasakysiu, sere.

— Ar jo savininkas žvejys?

— Sako, kad ir žvejys.

— Ką jūs norite pasakyti?

— Jis verčiasi viskuo po truputį.

— Jūs nežinote, kaip jo pavardė?

— Ne, sere.

— Jūs šaukėte jį Hariu.

— Aš? Tikrai ne.

— Juk girdėjau, kaip jūs šaukėte jį Hariu.

Kapitonas Vilis Adamsas įdėmiai pasižiūrėjo į žmogų, su kuriuo kalbėjo. Jis pamatė platų veidą su plonom lūpom, pašaipia burna, raudonais skruostais ir įdubusiom pilkom akim, žiūrinčiom į jį iš po baltos drobinės skrybėlės.

— Aš, matyt, taip sau pasakiau, — atsakė kapitonas Vilis.

— Atrodo, kad tas žmogus sužeistas, daktare, — pasakė antrasis vyras, duodamas draugui žiūronus.

— Aš ir be žiūronų matau, — atsakė daktaru pavadintas vyras. — Kas tas žmogus?

— Kad nepasakysiu, — atsakė kapitonas Vilis.

— Pasakysite, — tarė vyras su pašaipia burna. — Užsirašykite to laivo numerį.

— Jau užsirašiau, daktare.

— Priplauksim arčiau ir pažiūrėsim, kas ten dedasi, — pasakė daktaras.

— Jūs daktaras? — paklausė kapitonas Vilis.

— Daktaras, bet ne gydytojas, — atsakė jam pilkaakis.

— Jeigu jūs ne gydytojas, nėra ko ten plaukti.

— Kodėl?

— Jeigu mes jam būtume reikalingi, jis būtų davęs ženklą. Jeigu mes jam nereikalingi, nėra ko kištis į ne savo reikalus. Čia pas mus kiekvienas rūpinasi savo reikalais.

— Labai gerai. Tai jūs ir rūpinkitės savo reikalais. Vežkite mus prie to laivo.

Kapitonas Vilis plaukė kaip plaukęs. Dviejų cilindrų Palmer variklis ritmingai kosčiojo.

— Girdėjote, ką pasakiau?

— Taip, sere.

— Tai kodėl neklausote?

— O kas, po galais, jūs toks, kad įsakinėtumėt? — atrėžė kapitonas Vilis.

— Tai ne jūsų reikalas. Darykit, kas pasakyta!

— Kas jūs toks?

— Labai gerai. Jei taip norite žinoti, aš vienas iš trijų pačių įtakingiausių žmonių Jungtinėse Valstijose.

— Tai kokį galą veikiate čia, Ki Veste?

Antrasis vyras pasilenkė į priekį.

— Jis yra Frederikas Harisonas, — pasakė reikšmingai.

— Negirdėjau tokio, — atrėmė kapitonas Vilis.

— Tai greit išgirsite, — patikino Frederikas Flarisonas. — Ir ne tik jūs, bet visi, kas gyvas šiame pašvinkusiame užkampy, nors man reikėtų nuo žemės paviršiaus jį nušluoti.

— Jūs malonus vyras, — pasakė kapitonas Vilis. — Kaipgi tapote tokiu svarbiu asmeniu?

— Jis vienas svarbiausių asmenų mūsų vyriausybėje, — tarė antrasis.

— Niekų kalbos, — pasakė kapitonas Vilis. — Jeigu jis toks svarbus, kaip sakosi, tai ko sėdi Ki Veste?

— Jis čia atvažiavo pailsėti, — paaiškino sekretorius. — Jis buvo generalgubernatoriumi...

— Pakaks, Vilisai, — nutraukė Frederikas Harisonas. — Na, tai plauksim dabar prie to laivo? — paklausė šypsodamasis. Tokiems atvejams jis turėjo specialią šypseną.

— Ne, sere.

— Klausykit jūs, puskvaiši žvejy. Aš galiu padaryti, kad gyvenimas jums taps nebemielas.

— Galit, — sutiko kapitonas Vilis.

— Jūs nežinote, kas aš.

— Ir nenoriu žinoti, — pasakė kapitonas Vilis.

— Tas žmogus — spirito kontrabandininkas, ar ne?

— O kaip jums atrodo?

— Už jį turbūt ir premija pažadėta?

— Nemanau.

— Jis nusikaltėlis.

— Jis turi šeimą, jam reikia pačiam prasimaitinti ir šeimą išmaitinti. O kieno duoną jūs valgote, ar ne tų pačių žmonių, kurie čia, Ki Veste, dirba valstybei už šešis su puse dolerio per savaitę?

— Jis sužeistas. Vadinasi, buvo susišaudymas.

— Jei ne pats persišovė dėl įdomumo.

— Savo juokelius pasilaikykite už dantų. Plauksite prie to laivo, mes paimsime tą žmogų ir jo laivą ir perduosime policijai.

— Kur?

— Į Ki Vestą.

— Ar jūs policininkas?

— Aš jums sakiau, kas jis, — pasakė sekretorius.

— Gerai, — tarė kapitonas Vilis.

Jis smarkiai patraukė vairalazdę ir apgręžė laivą taip arti priplaukdamas prie kranto, kad iš po sraigto susūkuriavo debesis mergelio. Pūškuodama valtis nuplaukė prie manglijų, kur stovėjo laivas su gėrimais.

— Ar jūs neturite šautuvo? — Frederikas Harisonas paklausė kapitoną Vilį.

— Ne, sere.

Abu vyrai flanelės kostiumais dabar stovėjo ant denio ir žiūrėjo į laivą su gėrimais.

— Tai įdomiau, negu gaudyti žuvį, ar ne, daktare? — pasakė sekretorius.

— Gaudyti žuvį — beprasmiškas darbas, — tarė Frederikas Harisonas. — Jeigu ir pagausi kardžuvę, ką su ja daryti? Maistui jinai netinka. O čia tikrai įdomu. Aš labai džiaugiuosi, kad galiu savo akim stebėti tokį dalyką. Taip sužeistas žmogus negalės pabėgti. Jūra per daug audringa. Mes žinome jo laivo numerį.

— Jūs paimsite jį plikom rankom, — susižavėjęs pasakė sekretorius.

— Taip, netgi be ginklo, — pasakė Frederikas Harisonas.

— Be slaptosios policijos triukų, — antrino jam sekretorius.

— Edgaras Huveris8 tiktai plačiai garsinasi, — pasakė Frederikas Harisonas. — Man atrodo, kad mes per daug duodame valios. Plaukite prie pat laivo, — paliepė jis kapitonui Viliui.

Kapitonas Vilis išjungė variklį, ir valtį ėmė nešti srovė.

— Ei! — sušuko kapitonas Vilis anai valčiai. — Slėpkite galvas.

— Kas čia dabar? — piktai paklausė Harisonas.

— Užsičiaupk, — atšovė jam kapitonas Vilis. — Ei, — sušuko jis anai valčiai. — Klausyk. Mauk tiesiai į miestą ir nesijaudink. Dėl laivo negaišk. Laivą paims. Versk lauk krovinį ir mauk į miestą. Čia pas mane laive kažkoks šnipelis iš Vašingtono. Sakosi esąs didesnis už patį prezidentą. Jis nori tave užlaužti. Mano, kad tu kontrabandininkas. Ir užsirašė tavo laivo numerį. Aš tavęs nemačiau ir nežinau, kas tu esi. Taigi negalėsiu tavęs atpažinti!

Valtį nešė srovė. Kapitonas Vilis šaukė toliau:

— Aš nežinau, kokia čia vieta, kur aš tave mačiau. Ir negalėsiu parodyti kelio.

— Gerai, — atsiliepė iš ano laivo.

— O tas gudročius tegu žvejoja, kol sutems, tuo aš pasirūpinsiu! — sušuko kapitonas Vilis.

— Gerai.

— Jam labai patinka žvejoti, — visa gerkle šaukė kapitonas Vilis. — Tiktai jis, šunsnukis, sako, kad žuvis maistui netinka.

— Ačiū, broli, — atsklido Hario balsas.

— Tas žmogus jūsų brolis? — paklausė Harisonas, visas raudonas, bet, matyt, negalėdamas įveikti savo nepasotinamo smalsumo.

— Ne, sere, — atsakė kapitonas Vilis. — Visi jūrininkai vadina viens kitą broliais.

— Tuojau pat grįžtam į Ki Vestą, — pasakė Frederikas Harisonas, bet nebe taip tvirtai.

— Ne, sere, — atrėžė kapitonas Vilis. — Jūs, ponai, pasamdėte mane visai dienai. Ir aš pasistengsiu, kad jūsų pinigai veltui nežūtų. Jūs mane apšaukėt puskvaišiu, bet aš tikrai plukdysiu jus, kaip sutarta, visą dieną.

— Sukit į Ki Vestą, — pasakė Harisonas.

— Gerai, sere, — sutiko kapitonas Vilis. — Truputį vėliau. Bet, žinote, kardžuvė tokia pat skani žuvis kaip ir kitos valgomos žuvys. Kai mes pardavinėdavom ją Havanos turguj, gaudavom po dešimt centų už svarą, taip pat, kaip ir už kitas.

— Nutilkit, — pasakė Frederikas Harisonas.

— Aš maniau, kad jums, kaip vyriausybės žmogui, įdomu. Juk ar ne jūs nustatote maisto kainas, ar kaip ten? Ar ne jūs? Kad jis būtų brangesnis. Kad duona būtų brangesnė, o žuvis pigesnė?

— Nutilkit, — pakartojo Harisonas.