IV skyrius

Mes sustojome tamsoje už kokios mylios nuo kranto. Saulei nusileidus, srovė sustiprėjo, ir aš pastebėjau, kad ji pakeitė kryptį. Buvo matyti Moro švyturys gerokai toliau į vakarus ir Havanos pašvaistė, o žiburiai priešais mus buvo Rinkono ir Barakoa. Aš plaukiau prieš srovę, kol Bakaranao liko už mūsų, ir jau artėjo Kohimara. Paskui leidausi pasroviui. Buvo gerai tamsu, bet aš puikiausiai žinojau, kur esame. Visas šviesas laikiau užgesinęs.

— Ką mes darysime, Hari? — paklausė Edis. Jis vėl pradėjo gąsčiotis.

— O kaip tu manai?

— Nežinau, — atsakė jis. — Tu man įvarei baimės.

Atrodė, kad jį vėl pradės krėsti, ir kai jis priėjo arčiau, pajutau, kad nuo jo neša kaip nuo maitvanagio.

— Kiek valandų?

— Einu pažiūrėti, — tarė jis. Sugrįžęs pasakė, kad pusė dešimt.

— Nori valgyt? — paklausiau aš jį.

— Ne, — atsakė jis. — Juk tu žinai, kad nė kąsnio nepraryčiau.

— Gerai, — pasakiau aš. — Gali trūktelėti gurkšnį.

Kai jis trūktelėjo, aš paklausiau, kaip jaučiasi. Jis atsakė, kad puikiai.

— Po valandžiukės dar porą gurkšnių duosiu, — pasakiau jam. — Aš žinau, kad tu susileisi, jei negausi išgerti, o gėrimo nedaug turime. Todėl susivaidyk.

— Pasakyk geriau, ką darysim.

— Klausyk, — pasakiau aš jam patamsy, — mes plaukiame į Bakaranao paimti dvylikos geltonsnukių. Kai aš tau pasakysiu, tu stosi prie šturvalo ir darysi, ką aš liepsiu. Mes paimsime į laivą tuos dvylika geltonsnukių ir užrakinsime juos kajutėje apačioj. Eik dabar ir uždaryk iš lauko pusės priekinį liuką.

Jis nuėjo, ir aš mačiau jo siluetą tamsoje. Sugrįžęs paklausė:

— Hari, ar galiu dabar gurkšnelį?

— Ne, — pasakiau. — Aš noriu, kad tu būtum pačiam gerume. Noriu, kad neištižtum.

— Gali manim pasitikėti, Hari. Pats pamatysi.

— Tu girtuoklis, — pasakiau aš. — Klausyk. Vienas geltonsnukis atveš dvylika kitų. Kai tik priplauks, jis duos man pinigų. Kai jie visi sulips, jis dar duos man pinigų. Kada pamatysi, jog jis duoda pinigų antrą kartą, greit įjunk variklį ir leisk visu greičiu pirmyn. Nieko nežiūrėk, kad ir kas atsitiktų. Leisk, nežiūrėdamas nieko. Supratai?

— Taip.

— Jei koks geltonsnukis pradėtų laužtis iš kajutės ar bandytų lįsti pro liuką, imk tą orinį šautuvą ir pilk, kai tik nosį iškiš. Ar moki šaudyti su oriniu?

— Ne. Bet tu gali man parodyti.

— Neatsiminsi. Ar moki apsieiti su vinčesteriu?

— Reikia tik paspausti gaiduką ir šauti.

— Teisingai, — pasakiau aš. — Tik žiūrėk, nepramušk korpuso.

— Duotum dar gurkšnelį, — paprašė Edis.

— Gerai. Duosiu truputį.

Daviau jam gerokai patraukti. Žinojau, kad dabar alkoholis jo neims: baimė jį permuš. Bet kiekvienas gurkšnis veiks tam tikrą laiką. Išgėręs Edis pasakė beveik džiugiai:

— Aha, tai, vadinas, pradėsim geltonsnukius vežioti. Kaip Dievą myliu, aš visad sakydavau, kad pradėsiu geltonsnukius vežioti, jei kada visai nusigyvensiu.

— Bet tu dar niekad nebuvai nusigyvenęs, ar ne? — paklausiau. Juokingas jis buvo, kaip kažin ką.

Iki pusės vienuoliktos aš dar tris kartus daviau jam išgerti dėl drąsos. Juokinga buvo į jį žiūrėti, ir nebuvo kada pačiam galvoti. Nemaniau, kad teks tiek laukti. Sakiau, leisiuos sutemus, laikydamasis nuo kranto tiek, kad nepakliūčiau į apšviestą ruožą, ir slinksiu pakraščiu link Kohimaros.

Apie vienuoliktą pamačiau, kaip užsižiebė dvi šviesos kyšulyje. Truputį palaukiau, paskui iš lėto ėmiau plaukti prie kranto.

Bakuranao yra užutekis, ten seniau buvo didelė prieplauka, kur kraudavo smėlį į laivus. Ten yra nedidelis upelis, kuris teka į užutekį, kai lietūs išplauna smėlio pylimą žiotyse. Žiemą šiaurys supučia smėlį ir užtveria upeliui kelią. Seniau čia atplaukdavo škunos ir pasikraudavo guavas6 tiesiai iš upelio, ir prie žiočių buvo miestukas. Bet uraganas jį sugriovė, ir dabar ten testovi vienas namas, kurį gallegos pasistatė iš suneštų lūšnų liekanų ir kuris jiems yra tarsi koks klubas; sekmadieniais jie suvažiuoja čia iš Havanos maudytis ir iškylauti. Yra dar vienas namas, kuriame gyvena valdžios įgaliotinis, bet tas toliau nuo kranto.

Kiekvienoj tokioj pakrantės vietovėj yra įgaliotinis, bet aš numaniau, kad geltonsnukis bus su juo susitaręs ir gal net iš jo valtį pasiskolins. Kai priplaukėm užutekį, užuodžiau jūros žolių ir salstelėjusį krūmokšnių kvapą, kuriuo visados dvelkia nuo kranto.

— Eik į priekį, — paliepiau aš Edžiui.

— Čia nėr už ko užkliūti, — pasakė jis. — Rifas anam užutekio krašte.

Matot, jis kadaise tikrai buvo geras jūreivis.

— Eik, jei sakau, — pakartojau ir nuplaukiau ten, kur jie galėtų mus pamatyti. Mūšos nebuvo, ir jie turėjo išgirsti variklio tuksėjimą. Aš nenorėjau laukti, nežinojau, ar jie mus matė, ar ne, todėl uždegiau vienu metu abi borto šviesas, raudoną ir žalią, ir tuoj užgesinau. Paskui apgręžiau laivą, išvedžiau iš užutekio ir pastačiau taip, kad iškart galėtume išplaukti į jūrą, palikęs variklį tyliai tuksėti. Čia, netoli kranto, tik truputį supo.

— Ateik čia, — pasakiau Edžiui ir daviau jam kaip reikiant išgerti.

— Ar saugiklį pirma nykščiu atlaužti? — pašnibždom paklausė jis mane.

Dabar jis sėdėjo prie šturvalo, aš ištiesiau ranką, atsegiau abu dėklus ir pusiau ištraukiau buožes.

— Štai šitaip.

— O broli! — pasakė jis.

Iš tiesų net nuostabu, kaip jis pasikeisdavo išgėręs, ir kaip greitai.

Mes stovėjome, ir aš mačiau pro krūmus šviesą įgaliotinio name. Abu žiburiai kyšuly užgeso, paskui vienas vėl sužibo — jis judėjo aplink kyšulį. Matyt, antrą užgesino.

Paskui, neilgai trukus, pamačiau užutekiu atplaukiančią valtį, kurią yrė žmogus vienu irklu. Šitai aš supratau iš to, kaip jis lingavo pirmyn ir atgal. Jis yrėsi dideliu irklu. Aš labai apsidžiaugiau.

Jeigu iriasi vairiniu irklu, vadinasi, valtyje tik vienas irkluotojas.

Jie priplaukė prie mūsų iš šono.

— Labas vakaras, kapitone, — pasisveikino ponas Singas.

— Priplaukite iš galo ir stokitės šonu, — pasakiau aš jam.

Jis kažką pasakė vaikinui, kuris irklavo, bet šis negalėjo vairiniu irklu atsistumti atbulas, todėl aš paėmiau jų valtį už planšyro ir pritraukiau prie savo laivo iš galo. Valtyje buvo aštuonetas vyrų. Šeši geltonsnukiai, ponas Singas ir vaikinas irkluotojas. Kai aš pasilenkęs tempiau jų valtį, vis laukiau, kad kas nors kaukštels man per pakaušį, bet nekaukštelėjo. Atsitiesiau ir leidau ponui Singui įsitverti už krašto.

— Tai jau rodykit, — pasakiau aš.

Jis padavė man pakelį, aš nusinešiau prie šturvalo, kur stovėjo Edis, ir užsidegiau kompaso dėžės lemputę. Atidžiai patikrinau. Rodos, viskas gerai, taigi užgesinau šviesą. Edis visas drebėjo.

— Patrauk gurkšnį, — pasakiau jam.

Mačiau, kaip jis paėmė butelį ir užsivertė. Aš grįžau į vairagalį.

— Gerai, — pasakiau. — Tegu šeši lipa į laivą.

Ponas Singas ir kubietis irkluotojas turėjo žiūrėti, kad valtis nesusidaužtų su laivu, nors ir nedidelės buvo bangos. Išgirdau, kaip ponas Singas kažką pasakė kiniškai, ir visi geltonsnukiai, kiek tik jų buvo valtyje, šoko lipti per bortą.

— Po vieną, — paliepiau aš.

Jis vėl kažką pasakė, ir šeši geltonsnukiai vienas paskui kitą sulipo į laivą. Jie buvo įvairaus ūgio ir dydžio.

— Nuvesk juos apačion, — tariau Edžiui.

— Prašom čia, džentelmenai, — pasakė Edis. Velniai jį rautų, supratau, kad gerokai trūktelėjo.

— Užrakink kajutę, — pasakiau aš, kai jie visi suėjo.

— Klausau, sere, — atsakė Edis.

— Aš plaukiu kitų, — pasakė ponas Singas.

— Gerai, — tariau jam.

Aš juos atstūmiau, ir vaikinas nusiyrė.

— Klausyk, — pasakiau Edžiui. — Duok ramybę tam buteliui. Tu jau drąsus, kiek reikia.

— Klausau, kapitone, — pasakė Edis.

— Kas tau yra?

— Toks darbas man patinka, — atitarė Edis. — Tai sakai, reikia tik šitaip, nykščiu?

— Girtuokli tu nelaimingas, — pasakiau aš jam. — Duok ir man gurkšnį.

— Nebėr, — pasakė Edis. — Kaltas, kapitone.

— Klausyk. Dabar nežiopsok — kai tik jis man paduos pinigus, leisk visu greičiu pirmyn.

— Klausau, kapitone, — pasakė Edis.

Aš pasiekiau antrą butelį, paėmiau kamščiatraukį ir ištraukiau kamštį. Gurkštelėjau ir nuėjau atgal į vairagalį, gerai užkimšęs butelį ir pastatęs jį už dviejų apipintų ąsočių su vandeniu.

— Ponas Singas atplaukia, — pasakiau Edžiui.

— Taip, sere, — atsiliepė Edis.

Vienairklė valtis atplaukė.

Vaikinas prisiyrė iš galo, ir aš leidau jiems įsikibti. Ponas Singas įsitvėrė vairagaly pritaisyto veleno, kuriuo mes keldavom į laivą dideles žuvis.

— Tegu lipa, — pasakiau aš. — Tik po vieną.

Dar šeši geltonsnukiai, šį kartą vienodesni, sulipo į denį per galą.

— Atidaryk ir palydėk juos į apačią, — pasakiau Edžiui.

— Klausau, sere, — atsakė Edis.

— Užrakink kajutę.

— Klausau, sere.

Pamačiau, kad jis jau prie šturvalo.

— Tai ką, pone Singai, — pasakiau. — Rodykit likusius.

Jis išėmė iš kišenės pinigus ir atkišo man. Pasilenkiau jų paimti ir čiupau jo ranką, o kai jis užkėlė koją ant denio, kita ranka griebiau jam už gerklės. Pajutau, kaip laivas trūktelėjo ir nėrė į priekį, taškydamas putas, ir nors buvau užsiėmęs ponu Singu, mačiau kubietį, stovintį valties gale su irklu rankoje, kai mes plaukėme šalin ir ponas Singas daužėsi ant denio. Jis daužėsi labiau negu delfinas, persmeigtas žeberklo.

Aš užlaužiau jam ranką ir pasukau, bet, matyt, per smarkiai, nes pajutau, kaip ji išniro. Kai ji išniro, jis kažkaip juokingai tyliai suurzgė ir, pasidavęs į priekį, nors laikiau jį už gerklės ir šiaip visą, įkando man į petį. Bet aš jau buvau paleidęs jo išnirusią ranką. Jinai dabar karojo bejėgė, ir aš abiem rankom suėmiau jį už gerklės, ir, brolyti, kaip ponas Singas spurdėjo, iš tiesų kaip žuvis, sveikąja ranka daužydamas tarsi spragilu. Bet aš parklupdžiau jį ant kelių, sukišau nykščius už kvėpuojamosios gerklės ir spaudžiau, kol trekštelėjo. Nemanykit, jog negirdėt, kaip trekšteli.

Dar palaikiau jį taip kokią sekundę, paskui paguldžiau skersai vairagalio. Jis gulėjo ant nugaros, ramus, geru kostiumu, kojas nuleidęs į kokpitą; taip aš jį ir palikau.

Susirinkau nuo kokpito grindų pinigus, išlipau ir, užsidegęs kompaso lemputę, suskaičiavau. Paskui perėmiau šturvalą ir liepiau Edžiui paieškoti po vairagaliu kokio gelžgalio, kuriuos kartais išmesdavau vietoj inkaro, kai žvejodavom seklumose arba nuo uolėto dugno ir nenorėdavau rizikuoti inkaru.

— Nieko nerandu, — pasakė jis. Jis bijojo būti ten vienas prie pono Singo.

— Imk šturvalą, — paliepiau jam. — Varyk į jūrą.

Apačioj, kajutėj, buvo girdėti kažkoks bruzdesys, bet tų aš nebijojau.

Susiradau, ko man reikėjo, — kelis gelžgalius iš senosios Tortugos anglių prieplaukos, — paėmiau galą lyno ir tvirtai pririšau porą didelių gelžgalių ponui Singui prie kulkšnių. Paskui, kai nuplaukėme maždaug porą mylių nuo kranto, nuleidau jį į vandenį. Jis lengvai nuslydo nuo veleno. Net neapžiūrėjau jo kišenių. Nenorėjau terliotis.

Ant denio buvo kraujo, išbėgusio jam pro nosį ir pro burną, ir aš pasisėmiau kibirą vandens, vos pats neišlėkiau per bortą tokiu greičiu plaukiant ir, išsitraukęs plaušinę šluotą, gerai nušveičiau denį.

— Sumažink greitį, — pasakiau Edžiui.

— O jeigu jis išplauks? — paklausė Edis.

— Ten, kur aš jį paleidau, apie septynis šimtus sieksnių, — pasakiau aš. — Jis dabar keliauja tuo keliu žemyn. Tai ne toks jau trumpas kelias, brolyti. Jis neiškils, kol jo neišpūs dujos, o be to, jis plaukia pasroviui ir yra puikus masalas žuvims. Gali, po velnių, nesirūpinti ponu Singu.

— Ką jis tau padarė? — paklausė mane Edis.

— Nieko, — pasakiau aš. — Jis buvo pats sukalbamiausias žmogus iš visų, su kuriais teko turėti reikalų. Man visą laiką atrodė, kad čia kažkas negerai.

— Už ką tu jį nužudei?

— Kad nereikėtų nužudyti dvylikos kitų, — atkirtau aš.

— Hari, — pasakė jis, — duok išgerti, nes jaučiu, kad man tuoj prasidės. Kai pamačiau, kaip jo galva tabaluoja, vos nesusivėmiau.

Ir aš daviau jam.

— O ką darysim su geltonsnukiais? — paklausė jis.

— Reikia juos kuo greičiau iškelti, — pasakiau aš. — Kol neprismardino kajutės.

— Kur tu manai juos iškelti?

— Nuvešim į Ilgąją seklumą, — pasakiau aš.

— Sukti prie kranto?

— Suk, — pasakiau, — iš lėto.

Mes palengva plaukėme virš rifo į tą pusę, kur buvo galima įžiūrėti boluojant krantą. Tas rifas gilokai po vandeniu, o toliau dugnas lygus, smėlėtas, nuožulniai kylantis į krantą.

— Eik į priekį ir sakyk, koks gylis.

Jis matavo kartimi gylį ir iškėlęs rodė. Paskui atėjo ir pamojo sustoti. Aš padaviau laivą atbulą.

— Apie penkias pėdas.

— Metam inkarą, — pasakiau aš. — Net jei kas atsitiktų ir nespėtume pakelti, nupjausim lyną.

Edis pradėjo matoti lyną, ir kai daugiau nebetraukė, pritvirtino jį. Laivas ėmė suptis vietoje, vairagaliu į krantą.

— Čia, žinai, dugnas smėlėtas, — pasakė jis.

— Koks gylis prie vairagalio?

— Ne daugiau kaip penkios pėdos.

— Imk šautuvą, — pasakiau aš. — Ir nežiopsok.

— Duok dar išgerti, — pasakė jis. Buvo gerokai praskydęs.

Aš daviau jam išgerti ir nusikabinau orinį šautuvą. Paskui atrakinau kajutę, atidariau duris ir pasakiau:

— Išeikit.

Nieko.

Tada vienas geltonsnukis iškišo galvą, pamatė Edį su šautuvu ir nėrė atgal.

— Išeikit. Niekas jums nieko nedarys, — pasakiau aš.

Nieko. Tik kalba tarpusavy kiniškai.

— Ei jūs, išeikit! — riktelėjo Edis. Tai velnias, supratau, kad jis aptiko butelį.

— Padėk į vietą butelį arba lėksi per bortą. Išeikit, — pasakiau jiems, — arba šausiu.

Pamačiau, kad vienas žiūri pro durų plyšį ir turbūt pamatė krantą, nes pradėjo kažką čiauškėti.

— Išeikit, — pakartojau jiems, — arba šausiu.

Jie išėjo.

Na, žinot, pasakysiu tiesiai, reikia būti paskutiniu niekšu, kad galėtum nugalabyti tuziną tokių geltonsnukių, be to, galvą guldau, kad būtų nemažai bėdos, o ką jau kalbėti apie terlionę.

Jie išėjo. Buvo labai išsigandę. Jie neturėjo ginklo, bet jų buvo dvylika. Aš žengtelėjau atbulas į vairagalį, nenuleisdamas šautuvo.

— Lipkit lauk, — pasakiau. — Čia bus jums ne aukščiau galvos.

Nė vienas nepajudėjo.

— Lipkit!

Nė vienas nepajudėjo.

— Ei jūs, geltonsnukiai, žiurkiaėdžiai, — pasakė Edis, — lipkit lauk.

— Užsičiaupk, girtuokli nelaimingas! — šūktelėjau jam.

— Nemoki plaukti, — pasakė vienas geltonsnukis.

— Nereikia plaukti, — atsakiau aš. — Negilu.

— Greičiau, lipkit lauk, — paragino Edis.

— Eikš čia į vairagalį, — pasakiau aš jam. — Laikyk šautuvą viena ranka, kita paimk kartį ir parodyk jiems, koks čia gylis.

Jis parodė, iškėlęs šlapią kartį.

— Nereikia plaukti? — paklausė tas pats geltonsnukis.

— Ne.

— Teisybė?

— Taip.

— Kas čia?

— Kuba.

— Tavo sukčius, — pasakė jis, perlipo per bortą ir pakibo ant rankų, tada pasileido. Iš pradžių jo ir galva pasinėrė, paskui iškilo — vandens buvo iki smakro. — Tavo sukčius, — pakartojo jis. — Tavo prakeiktas sukčius.

Jis buvo įsiutęs ir labai narsus. Pasakė kažką kiniškai, ir kiti ėmė šokti nuo vairagalio į vandenį.

— Tvarka, — tariau Edžiui. — Kelk inkarą.

Kai mes leidomės į atvirą jūrą, pakilo mėnuo, ir pamatėme geltonsnukius iki kaklo vandeny, brendančius į krantą, ir boluojantį atabradą, ir pakrantės krūmus.

Mes praplaukėme rifą, tada aš dar kartą atsisukau ir pažiūrėjau į krantą ir ryškėjančius kalnus; paskui paėmiau kursą į Ki Vestą.

— Dabar gali pamiegoti, — pasakiau Edžiui. — Ne, palauk, nueik į apačią ir atidaryk visus iliuminatorius, kad gerai išsivėdintų, ir atnešk man jodą.

— Kas atsitiko? — paklausė jis, kai atnešė jodą.

— Įsipjoviau pirštą.

— Tai gal man vesti laivą?

— Pamiegok, — pasakiau. — Aš tave pakelsiu.

Jis atsigulė ant gulto virš benzino bako ir ilgai netrukęs užmigo.