XVIII skyrius

Nežinau, galvojo Marija Morgan, sėdėdama valgomajame prie stalo, gal kęsti taip po truputį tą dieną, tą naktį, ir gal pamažu praeitų. Prakeiktos naktys. Kad nors mylėčiau mergaites, būtų kas kita. Bet aš nemyliu tų mergaičių. Reikia vis dėlto ir apie jas pagalvoti. Reikia ko nors imtis. Aš visa viduj tarsi apmirus, bet gal praeis. Dabar juk vis tiek. Reikia pradėti ką nors daryti. Šiandien jau savaitė. Jeigu vis galvosiu apie jį, bijau, kad neužmirščiau, kaip jis atrodė. Kaip tada, kai persigandau, kad nebegaliu prisiminti jo veido. Reikia ko nors imtis, nors kažin kaip jauties. Kad nors jis būtų palikęs pinigų ar davę premiją, būtų geriau, bet man geriau nebūtų. Pirmiausia reikia parduoti namą. Benkartai, nušovė jį. O prakeikti benkartai. Aš tik šitai jaučiu. Neapykantą ir kad tuščia viduje. Manyje tuščia kaip tuščiam name. Tiek to, reikia ko nors imtis. Negerai, kad nėjau į laidotuves. Bet negalėjau. Reikia tuojau pat ko nors imtis. Kas mirė, to nebeprikelsi.

Jis buvo toks staigus ir tvirtas, ir greitas, panašus į kažkokį taurų žvėrį. Aš negalėdavau ramiai žiūrėti, kaip jis eina ar ką dirba. Kaip man pavyko, kad turėjau jį. Laimė jį apleido pirmą kartą Kuboje. Paskui vis blogiau ir blogiau, kol pribaigė irgi kubietis.

Kubiečiai neša nelaimę končoms. Kubiečiai visiems nelaimę neša. Ir ten pas juos per daug negrų. Prisimenu, kaip kartą jis buvo nusivežęs mane į Havaną, kai dar daug uždirbdavo, mudu vaikščiojom po parką ir kažkoks negras man kažką pasakė. Haris trenkė jam, net šiaudinė skrybėlė nulėkė, ir pakėlęs skrybėlę pašveitė per pusę kvartalo, ir taksi ją pervažiavo. Aš taip juokiausi, kad net pilvą suskaudo.

Tada pirmą kartą nusidažiau šviesiai plaukus tam grožio salone Prado alėjoje. Kirpėjas darbavosi pusę dienos, jie buvo tokie juodi, kad iš pradžių jis net neapsiėmė, ir aš bijojau, kad atrodysiu baisiai, bet prašiau, prašiau, ar negalėtumėt padaryti, kad būtų nors kiek šviesesni, ir kirpėjas pradėjo tepti oranžiniu pagaliuku, apvyniotu vata, dažydamas į dubenėlį su tokia koše, tokia lyg putojančia, lyg rūkstančia; atskiria pluoštą su šukom ir kitu galu pagaliuko patepa ir leidžia nudžiūti, o aš sėdžiu persigandusi, ką aš darau, ir tik prašau, ar negalėtumėt padaryti, kad būtų nors kiek šviesesni.

Pagaliau jis pasakė, viskas, madam, šviesiau nebegalima, paskui išplovė su šampūnu, sudėjo, o aš bijojau net pažiūrėti, maniau atrodysiu baisiai, o jis perskyrė ant šono ir sušukavo aukštai už ausų, užpakaly padarė tokias kietas garbanėles, jie buvo dar šlapi, ir aš negalėjau suprasti, kaip atrodo, tik matau, kad aš visai pasikeitusi, savęs nebepažįstu. Jis užrišo tinkliuką ir pasodino po džiovintuvu, o aš sėdžiu persigandus. O paskui, kai išlindau iš po džiovintuvo, jis nuėmė tinkliuką, ištraukė segtukus ir iššukavo, — jie buvo kaip auksas.

Ir aš išėjau iš kirpyklos ir pasižiūrėjau į veidrodį, ir jie taip spindėjo prieš saulę ir buvo švelnūs kaip šilkiniai, kai paliečiau ranka, kad aš savo akimis netikėjau, kad tai aš, iš susijaudinimo man net kvapą užgniaužė.

Aš nuėjau Prado alėja į kavinę, kur Haris manęs laukė, ir buvau taip susijaudinus, net kojos linko, rodos, krisiu, ir jis atsistojo, kai pamatė mane įeinant, ir negali akių atitraukti, ir jo balsas buvo toks užkimęs ir juokingas, kai pasakė: „Po velnių, Marija, tu gražuolė.“ O aš sakau: „Ar aš tau patinku šviesiaplaukė?“ „Nekalbėk, — sako jis. — Eime į viešbutį.“ „Gerai, — sakau, — eime.“ Man tuomet buvo dvidešimt šešeri.

Ir toks jis visada buvo man, ir aš jam tokia buvau. Jis sakydavo, kad niekad nebuvo turėjęs tokios moters kaip aš, ir aš žinojau, kad nėra daugiau tokių vyrų kaip jis. Aš tą velniškai gerai žinau, ir dabar jo nebėra.

Dabar man reikia ko nors imtis. Žinau, kad reikia. Bet kai turi tokį vyrą ir kažkoks bjaurybė kubietis tau jį nušauna, ne taip lengva iš naujo pradėti; nes viskas tavo viduj mirę. Nežinau, ką daryti. Tai visai ne taip, kaip jam išplaukus į reisą. Iš reiso jis visad grįždavo, o dabar visą gyvenimą būsiu viena. Ir dabar aš stora ir negraži, ir sena, ir jo nėra, kad pasakytų man, jog tai netiesa. Turėsiu samdytis ką nors už pinigus, tik nežinau, ar norėsiu. Tai štai kaip yra. Tai štai kaip dabar bus.

Ir jis buvo man toks geras, ir aš galėjau juo pasikliauti, ir pinigus jis sugebėjo uždirbti, man nereikėjo rūpintis pinigais, tik juo, o dabar visa tai baigta.

Mirusiajam niekas neberūpi. Geriau mane būtų nužudę. Ir Haris galiausiai tik pavargo, sakė daktaras. Jis net neatsibudo. Džiaugiuosi, kad lengva mirtis, nes, Jėzau Kristau, kiek jis turėjo prisikentėti tam laive. Kažin, galvojo apie mane ar apie ką nors kita? Turbūt per daug skaudėjo. Bet galiausiai jis per daug pavargo. O Dieve, geriau aš būčiau numirus. Bet kas dabar iš to. Nieko nebepakeisi.

Aš negalėjau eiti į laidotuves. Bet žmonės nesupranta. Jie nežino, kaip tau yra. Todėl, kad gerų vyrų mažai. Iš kur gali žinoti, jeigu jų neturi. Niekas nežino, ką tu jauti, nes nežino, kas tai yra. Aš žinau. Aš per daug gerai žinau. Ir jeigu gyvensiu dar dvidešimt metų, ką reikės daryti? Niekas man to nepasakys, ir nieko daugiau dabar nelieka, kaip kęsti po truputį, diena po dienos, ir kuo greičiau imtis kokio nors darbo. Štai ką reikia daryti. Bet Jėzau Kristau, ką daryti naktimis, norėčiau žinoti.

Kaip išgyventi naktį, jei negali užmigti? Turbūt sužinosiu, kaip sužinojau, ką reiškia netekti vyro. Tikriausiai sužinosiu. Juk viską sužinai per tą prakeiktą gyvenimą. Supranti, kai reikia. Turbūt aš jau pradedu suprasti. Paprasčiausiai apmiršti, kaip didžiuma žmonių didžiumą gyvenimo būna apmirę. Taip turbūt ir gerai. Taip turbūt ir reikia. Ką gi, aš turėjau gerą pradžią. Aš turėjau gerą pradžią, jeigu taip reikia. Turbūt, kad taip reikia. Turbūt. Ir turbūt taip baigiasi. Ką gi. Tuomet aš nors turėjau gerą pradžią. Visus toli pralenkiau.

Lauke buvo puiki, vėsi subtropinės žiemos diena, ir palmių šakos siūbavo švelniam šiaurės vėjuje. Keli turistai pravažiavo pro šalį dviračiais. Jie juokėsi. Dideliam kieme kitoj gatvės pusėj sukerksėjo povas.

Už lango plytėjo jūra, ji atrodė standi, nauja ir mėlyna žiemos dienos šviesoj.

Didelė balta jachta plaukė į uostą, ir horizonte, už septynių mylių, buvo matyti tanklaivis, mažas ir dailus mėlynos jūros fone, jis lenkė rifą iš vakarų pusės, kad nereikėtų eikvoti degalų plaukiant prieš srovę.