VIII skyrius

Haris Morganas atvažiavo į prieplauką, kur stovėjo Fredžio laivas, apsidairė, pakėlė priekinę sėdynę, ištraukė plokščią, alyva primirkusį audeklinį dėklą ir įmetė į kokpitą.

Jis įlipo pats ir, pakėlęs motorinės liuką, paslėpė automatą tarp variklių. Tada atidarė vožtuvus ir paleido abu variklius. Dešinysis po poros minučių ėmė lygiai tuksėti, bet kairysis vis užsikirsdavo ant antro ir ketvirto cilindrų. Apžiūrėjęs pamatė, kad žvakės įtrūkusios, paieškojo atsarginių, tačiau nerado.

Reikia naujų žvakių ir benzino, pagalvojo jis.

Pasilenkęs prie variklių, jis atsagstė dėklą ir sudėjo automatą. Susirado du plataus diržo galus ir keturis varžtus, įpjovęs keliose vietose diržą, pritaisė po kokpito grindim į kairę nuo liuko dvi kilpas automatui pakabinti; kaip tik ties kairiuoju varikliu. Automatas kabojo sūpuodamasis tarsi lopšy, ir parinkęs iš keturių apkabų, kurios buvo dėklo kišenėje, jis įstatė vieną į automatą. Atsiklaupęs tarp variklių, pabandė pasiekti automatą. Užteko poros judesių. Vienu atkabini kilpą, laikančią automatą per buožę, kitu ištrauki jį iš antros kilpos. Jis pabandė, ir buvo visai nesunku, netgi viena ranka. Nustūmė jungiklį iš pusiau automatinio veikimo į automatinį ir patikrino, ar saugiklis nuleistas. Paskui vėl pakabino automatą. Jis nesugalvojo, kur padėti atsargines apkabas, todėl pastūmė dėklą po benzino baku, kad galėtų lengvai pasiekti, apkabas atsukęs storgaliais į save. Jei tik pasitaikys proga čia nulipti, kai jau būsim išplaukę, galėsiu įsidėt porą į kišenę. Geriau jų prie savęs neturėti, kad nekaukšteltų nelemtosios į ką nors.

Jis atsistojo. Diena išpuolė graži, ne per šalta, pūtė silpnas šiaurys. Tikrai puiki diena. Buvo atoslūgis, ir ant polių prie pat kranto tupėjo du pelikanai. Tamsiai žalias žvejų kateris prapūškavo pro šalį link žuvų turgaus, vairagaly, laikydamas rumpelį, sėdėjo negras žvejys. Haris pažiūrėjo į vandenį, lygų, slūgstantį pavėjui nuo kranto, pilkai mėlyną popiečio saulėje, į smėlio salą, supiltą, kai greta buvo gilinamas dugnas. Ties ja skraidė baltos žuvėdros.

Bus gera naktis, pagalvojo Haris. Bus puiki naktis plaukti.

Jis truputį suprakaitavo, besidarbuodamas prie variklių, ir atsitiesęs nusišluostė skuduru veidą.

Prieplaukoje stovėjo Elbertas.

— Klausyk, Hari, — tarė jis. — Gal vis dėlto tu mane paimtum?

— Kas atsitiko?

— Mes dabar dirbsim prie viešųjų darbų po tris dienas per savaitę. Aš tik šįryt sužinojau. Man reikia ko nors kito.

— Gerai, — tarė Haris. Jis vėl apsigalvojo. — Gerai.

— Tai puiku, — pasakė Elbertas. — Aš bijojau savo senei į akis pasirodyti. Ji man per pietus tokią pirtį užkūrė, tarsi aš būčiau sutrumpinęs tą darbo savaitę.

— Kas tai tavo senei? Ko tu jos neapkuli? — linksmai paklausė Haris.

— Pabandytum ją apkulti, — pasakė Elbertas. — Pažiūrėčiau, ką ji tau pasakytų. Mano senė žodžio už dantų neieško.

— Klausyk, Elai, — pasakė jam Haris. — Imk mano mašiną, važiuok į uosto geležies krautuvę ir nupirk šešias žvakes kaip šita. Paskui paimk už dvidešimt centų ledo ir kokia dešimt kefalių. Nupirk dvi dėžutes kavos, keturias mėsos, du kepaliukus duonos, truputį cukraus ir dvi dėžutes kondensuoto pieno. Užsuk pas Sinklerį ir pasakyk, kad atvežtų čia pusantro šimto galonų benzino. Grįžk kuo greičiau ir pakeisk kairiojo variklio antrą ir ketvirtą žvakę, skaičiuojant nuo smagračio. Tegul palaukia arba tegu ieško manęs pas Fredį. Ar atsiminsi? Rytoj plaukiame su mėgėjais žvejoti tarpūnų.

— Kad jau per šalta tarpūnams žvejoti, — pasakė Elbertas.

— Mano mėgėjai sako, kad ne, — atsakė Haris.

— Gal paimti dvylika kefalių? — paklausė Elbertas. — Jeigu kartais lydekos užpultų? Dabar čia pakrantės knibžda lydekų.

— Paimk dvylika. Bet kad per valandą grįžtum ir benzino būtų pripilta.

— Kam tau tiek benzino?

— Gali tekt plaukiot iki vėlumos, paskui nebus kada prisipilti.

— O kur tie kubiečiai, kuriuos žadėjai vežti?

— Nieko daugiau apie juos negirdėjau.

— Ten tai geras buvo darbas.

— Šitas irgi neblogas. Na, judėk.

— Kiek aš gausiu už darbą?

— Po penkis už dieną, — pasakė Haris. — Jei nenori, nereikia.

— Gerai, — pasakė Elbertas. — Kokios, sakei, žvakės?

— Antra ir ketvirta nuo smagračio, — pasakė jam Haris.

Elbertas linktelėjo.

— Gal neužmiršiu, — pasakė jis.

Jis įlipo į automobilį, apsisuko ir nuvažiavo gatve.

Haris, stovėdamas laive, galėjo gerai matyti Pirmojo valstybinio kredito banko mūrą ir didžiąsias duris. Jis buvo visai netoli, už kokio kvartalo nuo prieplaukos. Šoninių durų Haris nematė. Jis pažvelgė į laikrodį. Buvo kelios minutės po dviejų. Jis uždarė motorinės liuką ir išlipo į prieplauką. Ne, dabar kas bus, tas, pagalvojo jis. Aš padariau viską, ką galėjau. Eisiu pasišnekėt su Fredžiu, paskui sugrįšiu ir lauksiu. Iš prieplaukos jis pasuko į dešinę skersgatviu, kad nereikėtų eiti pro banką.