III skyrius

Aš pamojavau Frenkiui, kuris atmetė man lyną, ir atsistūmęs nuo prieplaukos leidausi uosto vartų link. Anglų krovininis laivas plaukė iš uosto, aš jį pasivijau ir pralenkiau. Jis buvo sunkiai prikrautas cukraus, ir jo apkalas buvo surūdijęs. Kažkoks citrina4 su senu mėlynu megztiniu žiūrėjo nuo vairagalio žemyn į mane, kai plaukiau pro šalį. Aš išvedžiau laivą iš uosto pro Moro fortą ir paėmiau kursą į Ki Vestą, į šiaurę. Pasitraukiau valandėlę nuo šturvalo, nuėjau į priekį, suringiavau lyną, paskui grįžau į vairagalį ir pakoregavau kursą, ir Havana, iš pradžių plytėjusi užpakaly laivo, ėmė nykti, kai tarp mūsų pradėjo kilti kalnai.

Netrukus iš akių pranyko Moro fortas, paskui viešbutis Nationally galiausiai liko įžvelgiamas tik Kapitolijaus kupolas. Srovė buvo nestipri, palyginti su vakar diena, kai mes žvejojome, ir pūtė visai nesmarkus brizas. Aš pamačiau du smekus, grįžtančius į Havaną, jie plaukė iš vakarų, iš to supratau, kad srovė nestipri.

Nuspaudžiau starterį ir išjungiau variklį. Kam be reikalo eikvoti benziną. Tegul srovė neša. Kai sutems, aš visad susiorientuosiu pagal Moro švyturį arba, jeigu per toli nuneš, pagal Kohimaro žiburius, tuomet paimsiu reikiamą kursą ir priplauksiu prie Bakuranao. Apskaičiavau, kad tokio stiprumo srovė iki sutemų nuneš dvylika mylių, kaip tik iki Bakuranao, ir aš pamatysiu Barakoa žiburius.

Taigi išjungiau variklį ir užlipau į viršų apsižvalgyti. Tie du smekai ir tebuvo matyti vakaruose, plaukiantys į uostą, ir toli baltas Kapitolijaus kupolas kyšojo vandenyno pakrašty. Vandens paviršiuje kur ne kur plūduriavo kuokštai jūržolių, ir ore sukosi keletas paukščių, bet nedaug. Pasėdėjau ant būdelės stogo, pasižvalgiau, bet žuvų nepastebėjau, tik apie jūržoles trainiojosi tas rudas mailius. Netikėk, brolau, jei kas sakys, kad nuo Havanos iki Ki Vesto netolimas kelias. Man tas kelias buvo visas prieš akis.

Dar kiek pasėdėjęs, nusileidau į kokpitą ir ten radau Edį.

— Kas atsitiko? Kas varikliui?

— Sugedo.

— Tai ko neuždarai liuko?

— Tai velnias! — pasakiau aš.

Žinote, ką jis man iškrėtė? Sugrįžo į prieplauką, įlindo per priekinį liuką, nulipo į kajutę ir atsigulė. Atsinešė su savim porą butelių. Užėjo į pirmą pasitaikiusią bodega5, nusipirko tuos butelius ir sugrįžo į laivą. Kai aš užvedžiau variklį, jis pabudo ir tuoj vėl užmigo, o kai įlankoje išjungiau ir bangos pradėjo sūpuoti laivą, jis visai atsibudo.

— Aš žinojau, kad tu mane pargabensi, Hari.

— Aš taip pargabensiu, velniai rautų, kad daugiau nenorėsi, — pasakiau aš. — Esi netgi neįtrauktas į įgulą. Dabar tu man šoksi per bortą.

— Senas tu juokdarys, Hari, — pasakė jis. — Mes, končos, turime bėdoj drauge laikytis.

— Taigi, — sakau, — su tokiu ilgaliežuviu kaip tu? Kas gali tavim pasitikėti, kad įkaušęs liežuvio nevaldai?

— Manim gali pasitikėti, Hari. Išbandyk mane, ir pats pamatysi, kad manim galima pasitikėti.

— Duok man abu butelius, — pasakiau aš jam. Galvojau apie kitką.

Jis padavė man butelius, aš patraukiau iš to, kuris buvo atkimštas, ir pasistačiau juos prie šturvalo. Jis stovėjo prieš mane, ir aš žiūrėjau į jį. Man buvo gaila jo, taip pat gaila, kad reikės padaryti tai, ką suvokiau turėsiąs padaryti. Velniai rautų, juk aš jį pažinojau, kai jis buvo dar žmogus.

— Kas yra varikliui, Hari?

— Varikliui viskas gerai.

— Tai kas yra? Ko tu taip žiūri į mane?

— Brolau, — pasakiau aš jam, ir man tikrai buvo jo gaila. — Prasti tavo popieriai.

— Ką tu nori pasakyti?

— Dar pats gerai nežinau, — pasakiau, — dar ne viską apgalvojau.

Mes dar kiek pasėdėjome, bet nebeturėjau noro su juo kalbėti. Kai aš jau žinojau, ką žinojau, sunku buvo su juo kalbėti. Paskui nulipau žemyn, pasiėmiau orinį šautuvą ir trisdešimto kalibro vinčesterį, kuriuos visados laikydavau apačioj, kajutėj, ir pakabinau su dėklais būdelės pastogėje, kur paprastai kabiname meškeres, tiesiai ties šturvalu, kad galėčiau ranka pasiekti. Aš juos laikiau ilguose avikailio dėkluose, vilna į vidų ir ją dar sutepęs alyva. Tik taip gali išlaikyti laive šautuvą nesurūdijusį.

Patikrinau orinį šautuvą, pastumdžiau stūmoklį, paskui užtaisiau. Vieną šovinį įvariau į vinčesterio vamzdį, paskui pridėjau pilną apkabą. Išsitraukiau iš po čiužinio trisdešimt aštunto kalibro, specialaus pavyzdžio smitą ir vesoną, jį turėjau dar nuo tų laikų, kai tarnavau policijoj Majamyje, išvaliau, ištepiau, užtaisiau ir prisisegiau prie diržo.

— Kas yra? — paklausė Edis. — Kas gi, po velnių, yra?

— Nieko, — pasakiau aš jam.

— Tai kuriems galams tie šautuvai?

— Aš visada turiu laive ginklą, — pasakiau. — Šaudyti paukščius, jeigu jie puola masalą, arba šaudyti ryklius, arba šiaip, kai plauktoji palei salas.

— Kas yra, velniai tave rautų? — nenustygo Edis. — Kas yra?

— Nieko, — pakartojau. Aš sėdėjau, senasis smitas ir vesonas, laivui supantis, daužėsi man į šlaunį, ir žiūrėjau į Edį. Pagalvojau, kad neverta skubėti. Jis man dar pravers. — Pasitaikė čia toks darbelis, — pasakiau. — Prie Bakarunao. Pasakysiu, ką turėsi daryti, kai bus laikas.

Aš nenorėjau jam sakyti iš anksto, — žinojau, jog pradės jaudintis ir taip įsibaimins, kad paskui iš jo nebebus jokios naudos.

— Geresnio už mane tu nerasi, Hari, — pasakė jis. — Aš kaip tik tas, kokio tau reikia. Su tavim viską padarysiu.

Pažvelgiau į jį — ilgas, apsiblausęs, visas kreta, — ir nieko neatsakiau.

— Klausyk, Hari. Duok nors gurkšnelį, — paprašė jis. — Aš bijau, kad nepradėtų krėsti.

Daviau jam išgerti, ir mudu sėdėjom ir laukėm, kol sutems. Saulė gražiai leidosi, ir pūtė nesmarkus brizas, ir kai saulė buvo jau visai žemai, aš įjungiau variklį ir iš lėto nuplaukiau kranto link.