IV skyrius

Parėjęs namo, jis nedegė šviesos, nusiavė batus apačioj ir vienom kojinėm užlipo plikais laiptais. Nusirengė ir su apatiniais baltiniais atsigulė į lovą, tik tuomet jo žmona atsibudo. Ji pašaukė tamsoj: „Hari!“, ir jis atsiliepė:

— Miegok, motin.

— Hari, kas yra?

— Rengiuos į reisą.

— Su kuo?

— Su niekuo. Gal su Elbertu.

— Kieno laivu?

— Savo pasiėmiau.

— Kada?

— Ką tik.

— Pakliūsi į kalėjimą, Hari.

— Niekas nežino, kad aš jį paėmiau.

— Kur jis?

— Paslėptas.

Ramiai gulėdamas lovoje, jis pajuto ant veido jos lūpas ir paskui jos rankos prisilietimą. Pasivertęs tvirtai prie jos prisiglaudė.

— Tu nori?

— Taip. Dabar.

— Jau buvau užmigęs. Prisimeni, kaip mes darydavom miegodami?

— Klausyk, tau nieko mano ranka? Tau nebjauru?

— Kvailas. Man patinka. Man viskas, kas tavo, patinka. Uždėk ją čia. Uždėk. Man tikrai patinka.

— Kaip jūrų vėžlio plaukmuo.

— Tu visai ne vėžlys. Ar tikrai jie tai daro po tris dienas?

— Tikrai. Klausyk, tyliau. Mes išbudinsim mergaites.

— Jos nežino, ką aš turiu. Jos niekad nežinos, ką aš turiu.

— O, Hari. Taip. O, brangusis.

— Palauk.

— Aš nenoriu laukti. Eikš. Štai taip. Štai čia. Klausyk, ar tu kada turėjai negrę prostitutę?

— Žinoma.

— Ir kaip?

— Kaip su rykliu.

— Juokdarys tu. O, Hari, kad tau nereikėtų plaukti. Kad tau niekad nereikėtų niekur plaukti. Su kuo tau buvo geriausia?

— Su tavim.

— Meluoji. Tu man visada meluoji. Ak, Hari! Taip, taip, taip.

— Nemeluoju. Tu geriausia.

— Aš sena.

— Tu niekad nebūsi sena.

— Aš turėjau tą.

— Tai nesvarbu, jei moteris tikrai gera.

— Na, Hari. Na, dabar, dabar. Uždėk čia ranką. Laikyk. Laikyk čia. Laikyk.

— Mes per daug triukšmaujant.

— Mes kalbam pašnibždom.

— Man reikia su patamsiu išeiti.

— Tai mik. Aš tave pakelsiu. Kai tu sugrįši, mes pasilinksminsim. Nuvažiuosim į Majamį ir apsistosim viešbuty, kaip anuomet. Visai taip, kaip anuomet. Kur nors, kur mūsų niekas nepažįsta. O gal žinai kur, gal į Naująjį Orleaną?

Gal, — pasakė Haris. — Gerai, Marija, dabar man reikia migti.

— Važiuosim į Naująjį Orleaną?

— Galėsim. Tik dabar man reikia pamiegoti.

— Mik. Tu mano dičkis, tu mano mieliausias. Aš tave pažadinsiu. Nesirūpink.

Jis užmigo, atmetęs strampą ant pagalvio, ir jinai ilgai žiūrėjo į jį. Pro langą švietė gatvės žibintas, ir jo veidas buvo gerai matyti. Man pavyko, galvojo jinai. O mergaitės? Jos nežino, ką jos turės. O aš žinau, ką aš turiu ir ką turėjau. Man tikrai pavyko. Jis sako, kaip vėžlio. O aš sakau, gerai dar, kad ranka, o ne koja. Nenorėčiau, kad jis būtų bekojis. Ir kodėl jis turėjo likti be rankos? Bet keista, man visai nieko. Su juo man viskas gerai. Man tikrai pavyko. Nėra daugiau tokių vyrų. Kas nebandė, tas nežino. Aš jų daug turėjau. Man pavyko, kad sutikau jį. Kažin, ar tie jūrų vėžliai tą pat jaučia, ką mes? Negi jie visas tris dienas tai jaučia? O gal jai skauda? Kas čia dabar man lenda į galvą. Kaip jis miega — kaip kūdikis. Geriau aš nemigsiu, kad galėčiau jį pažadint. Viešpatie, aš galėčiau visą naktį, kad vyrai būtų kitaip sutvarkyti. Aš norėčiau visą naktį, ir visai nemiegoti. Nė kiek, nė kiek nemiegoti. Visai, visai, visai nemiegoti. Atsikvošėk! Tokiam amžiuj! Bet aš dar nesena. Jis sakė, kad aš dar gera. Keturiasdešimt penkeri dar ne senatvė. Aš už jį dvejais metais vyresnė. Kaip jis miega. Kaip vaikas.

Dvi valandos prieš aušrą jie jau darbavosi prie bako garaže — pilstė benziną į didelius apipintus butelius, kimšo kamščiais ir statė į bagažinę. Haris prie dešinės rankos buvo prisitaisęs kablį ir mikliai kilnojo butelius.

— Pusryčių nori?

— Kai grįšiu.

— Nė kavos negersi?

— Ar turi?

— Turiu. Užplikiau išeidama.

— Atnešk.

Ji atnešė, ir jis išgėrė patamsy, prisėdęs ant automobilio rato. Ji paėmė puodelį ir pastatė garaže ant lentynos.

— Aš važiuosiu kartu, padėsiu tau iškelti butelius.

— Gerai, — atsakė jis, ir jinai atsisėdo greta jo, stambi moteris, ilgakojė, didelėm rankom, plačių klubų, dar graži, užsitraukusi skrybėlaitę ant dažytų šviesių plaukų.

Jie važiavo priešaušrio tamsoj ir vėsumoj keliu pro tirštą miglą, sunkiai kabančią virš lygumos.

— Ko tu nerimauji, Hari?

— Nežinau. Šiaip nerimauju. Klausyk, tu augini plaukus?

— Sakau, gal pasiauginti. Mergaitės ramybės neduoda.

— Eina jos velniop. Ilgesnių neaugink.

— Tu tikrai taip nori?

— Taip, — pasakė jis. — Man taip patinka.

— Ar tau neatrodo, kad aš per sena?

— Tu gražiau atrodai negu jos visos.

— Gerai, aš pasikirpsiu. Galiu dar ir pasišviesinti, jeigu tu nori.

— Kas mergaitėm darbo, kaip tu nešioji? — pasakė Haris. — Ko jos kišasi į tavo reikalus?

— Žinai, kaip ir mergaitės. Visos mergaitės tokios. Klausyk, jeigu reisas bus geras, važiuojam į Naująjį Orleaną, ką?

— Į Majamį.

— Tegul bus į Majamį. Jas paliksim namie.

— Man dar reisas prieš akis.

— Tu nerimauji, ką?

— Ne.

— Žinai, aš kokias keturias valandas negalėjau užmigti, galvojau apie tave.

— Tu puiki, motin.

— Aš kai tik apie tave pagalvoju — ir susijaudinu.

— Gerai, dabar išpilkim benziną, — pasakė Haris.