III skyrius

Buvo apie pusę dešimtos, kai Gražbylys atėjo į Fredžio barą. Aiškiai buvo matyt, kad jie gerokai jį privaišino pas Ričardsą, nes įgėręs jis labai narsus, ir čia jis įėjo labai narsiai.

— Na, šefe, — kreipėsi jis į Harį.

— Koks aš jums šefas, — pasakė jam Haris.

— Aš noriu su jumis pasikalbėti, šefe.

— Kur? Savo priimamajam už baro? — paklausė jį Haris.

— Taip, už baro. Ar tenai yra kas nors, Fredi?

— Kas čia bus, kai tokie įstatymai. Ar nežinot, dar ilgai galios tas draudimas vaikščioti po šešių?

— Kodėl jūs manęs nepasamdote, kad tuo pasirūpinčiau? — paklausė Gražbylys.

— Tegu velniai jus samdo, — pasakė jam Fredis.

Ir tie abudu išėjo į galinį kambarį už baro, kur yra kabinos ir kur sukrautos dėžės su tuščiais buteliais.

Palubėj švietė viena elektros lemputė, ir Haris, apžiūrėjęs visas tamsias kabinas, įsitikino, kad tikrai nieko nėra.

— Tai ką? — paklausė jis.

— Jie nori poryt vakare, — atsakė jam Gražbylys.

— Ką jie ketina daryti?

— Jūs suprantate ispaniškai, — pasakė Gražbylys.

— Bet jūs nepasakėte jiems to?

— Ne. Aš jūsų draugas. Jūs žinote.

— Jūs savo tikrą tėvą parduotumėt.

— Liaukitės. Žiūrėkit, kokią aš jums progą duodu į rankas.

— Nuo kada pradėjote tuo verstis?

— Man reikia pinigų. Aš turiu nešdintis iš čia. Labai jau įklimpau. Juk jūs tai žinote, Hari.

— Kas nežino.

— Girdėjote turbūt, kaip jie ten parūpina pinigų revoliucijai — vaikų grobimu ir panašiai?

— Girdėjau.

— Čia tas pats. Jie daro tai dėl gero reikalo.

— Taigi. Bet tai bus čia. Jūsų gimtajame mieste. Jūs pažįstate visus tarnautojus.

— Niekas nenukentės.

— Nuo tų tipų?

— Aš maniau, kad tu vyras su pautais.

— Aš tai vyras. Dėl to galit būti ramus. Bet tikiuosi čia dar pagyventi.

— O aš ne, — pasakė Gražbylys.

Jėzusmarija, pagalvojo Haris. Jis pats tai pasakė.

— Aš manau nešdintis iš čia, — tęsė Gražbylys. — Kada ketinate paimti laivą?

— Šiąnakt.

— Kas padės?

— Jūs.

— Kur jį pastatysit?

— Kur visada.

Išplukdyti laivą pasirodė esą visai nesunku. Viskas buvo taip paprasta, kaip Haris ir tikėjosi. Naktinis sargas apeidavo uostą kas valandą, o paskui sėdėdavo prie išorinių Senojo karinio uosto vartų. Jie valtele atsiyrė į prieplauką, nupjovė lyną, ir kai prasidėjo atoslūgis, laivas išplaukė, valtelės buksyruojamas. Per tą laiką, kol vanduo nešė jį link uosto vartų, Haris patikrino variklius ir pamatė, kad nieko netrūksta, tik paskirstymo galvutės atjungtos. Jis apžiūrėjo benzino bakus ir įsitikino, kad yra beveik pusantro šimto galonų. Jie neišpumpavo benzino, ir kiek liko jo po paskutinio reiso, tiek ir buvo. Tada prieš išplaukdamas jis pripylė pilnus bakus, ir visai nedaug teišdegė, nes jūra buvo audringa ir plaukti reikėjo labai pamažu.

— Aš dar namie turiu bake benzino, — pasakė jis Gražbyliui. — Galėsiu su buteliais atsivežti, kiek tilps į mašiną, o paskui Elbertas atveš dar, jeigu reikės. Pastatysiu laivą upelyje, ten, kur eina kelias. Jie galės atvažiuoti automobiliu.

— Jie nori, kad lauktumėt jų prie Porter Doko.

— Kaip aš ten stovėsiu visiems po akimis?

— Taigi. Bet aš manau, kad jie nenorės automobiliu važiuoti.

— Gerai, tuomet aš dabar paliksiu laivą tenai, prisipilsiu benzino ir susitvarkysiu, kas reikia, o paskui atplauksiu. Jūs galite pasamdyti jiems motorinę valtį. Dabar plaukiu tenai. Turiu daug darbų. Irkitės prie kranto ir atvažiuokit su mašina manęs paimti prie tilto. Aš lauksiu ant kelio po kokių dviejų valandų. Pastatysiu laivą ir išeisiu ant kelio.

— Gerai, atvažiuosiu, — pasakė jam Gražbylys, ir Haris, prigesinęs variklius, kad laivas tyliai slinktų, apsigręžė ir nutempė valtelę prie kranto, netoli tos vietos, kur mirksėjo stovinčios ant inkaro sargybinės škunos šviesos. Jis atleido sankabą ir palaikė valtelę, kol Gražbylys persėdo.

— Po poros valandų.

— Gerai, — tarė Gražbylys.

Sėdėdamas prie šturvalo ir iš lėto slinkdamas tamsoje pirmyn, laikydamasis atokiau nuo prieplaukos šviesų, Haris galvojo, kad Gražbylys irgi ne už dyką pinigus ima. Kažin kiek jis tikisi gauti? Ir kaip jis susidėjo su tais vyrukais? Klastūnas koks, o galėjo iš jo išeiti žmogus. Ir geras advokatas. Bet mane net šiurpas nukrėtė, kai jis pats tai pasakė. Pats apie save, kaip kažin ką. Mat kaip būna. Kai išgirdau, kaip jis pats apie save taip pasakė, net šiurpu pasidarė.