ANTROJI DALIS

Haris Morganas

Ruduo

I skyrius

Jie įveikė sąsiaurį naktį, ir pūtė stiprus šiaurės vakarų vėjas. Kai patekėjo saulė, jis pamatė tanklaivį, plaukiantį iš įlankos; saulės apšviestas, šaltame rytmečio ore laivas buvo toks aukštas ir baltas, lyg daugiaaukštis namas, iškilęs iš jūros, ir jis pasakė negrui:

— Kas per velnias, kur mes?

Negras pasikėlė pažiūrėti.

— Nieko panašaus nėra šitoje Majamio pusėje.

— Pats gerai žinai, kad mūsų negalėjo nunešti į Majamį, — pasakė jis negrui.

— Aš ir sakau, kad tokių namų nėra Florida Kizo salose.

— Mes juk plaukėme Send Ki kryptimi.

— Tai jau turėtume jį pamatyti. Arba bent Amerikos seklumas.

Paskui jis įsižiūrėjo, kad čia tanklaivis, o ne namas, ir nė valanda nepraėjo, kai pamatė Send Ki švyturį, lengvą, tiesų, ploną ir rudą, kylantį iš jūros toj vietoj, kur ir turėjo būti.

— Reikia pasitikėjimo, kai vedi laivą, — pasakė jis negrui.

— Aš pasitikėjau, — atsakė negras. — Bet kai šitas reisas taip išėjo, nebeturiu pasitikėjimo.

— Kaip tavo koja?

— Skauda visą laiką.

— Tai niekis, — pasakė jis. — Švariai užlaikysi, perrišinėsi, ir pati sugis.

Jis dabar vedė laivą į vakarus, nes ketino prabūti dieną tarp manglijų prie Vumen Ki, ten niekam į akis nepakliūsi, ir ten atplauks valtis jų sutikti.

— Koja sugis, — pasakė jis negrui.

— Kažin, — suabejojo negras. — Labai skauda.

— Aš tavim pasirūpinsiu, kai parplauksim į vietą, — tarė jis negrui. — Tu nesunkiai sužeistas. Nėra ko jaudintis.

— Aš sužeistas, — pasakė negras. — Aš dar niekada nebuvau sužeistas. Ar sunkiai, ar nesunkiai, vis tiek blogai.

— Tu tik įsibaiminęs.

— Ne, sere. Aš sužeistas. Ir man labai skauda. Visą naktį šaltis krėtė.

Negras vis bambėjo ir nenukentęs nusirišo koją pasižiūrėti.

— Palik ramybėje, — pasakė vyras, kuris vairavo.

Negras gulėjo kokpite, ant grindų, o aplink visur buvo prikrauta į kumpius panašių maišų su gėrimais. Negras buvo pasidaręs tarp jų vietą atsigulti. Kai jis pasijudindavo, sutraškėdavo stiklo šukės maišuose ir tvoksteldavo spiritu. Jo visur buvo pribėgę.

Vyras, kuris vairavo, vedė laivą tiesiai į Vumen Ki. Dabar jis aiškiai jį matė.

— Skauda, — pasakė negras. — Vis labiau ir labiau skauda.

— Man gaila tavęs, Vešli, — tarė vyras, kuris vairavo. — Bet aš negaliu atsitraukti nuo šturvalo.

— Jūs elgiatės su žmogum kaip su šunim, — pasakė negras.

Jis pradėjo niršti. Bet anam vis dar buvo jo gaila.

— Aš padarysiu, kad tau būtų geriau, Vešli, — pasakė jis. — Tik gulėk ramiai.

— Jums nesvarbu, kas žmogui atsitiko, — bambėjo negras. — Jūs neturit nė lašo žmoniškumo.

— Ai tavim pasirūpinsiu, — patikino vyras, kuris vairavo. — Tik gulėk ramiai.

— Nieko jūs manim nepasirūpinsit, — šnekėjo negras.

Vyras, kuris vairavo, — jis buvo Haris Morganas, — nieko neatsakė, nes jam patiko tas negras, o dabar nieko kita neliko, kaip tik užduoti jam, o jis negalėjo to negro mušti. Negras šnekėjo toliau:

— Kodėl mes nesustojome, kai jie pradėjo šaudyti?

Vyras neatsakė.

— Ar žmogaus gyvybė nėra brangesnė negu krovinys gėrimo?

Vyras vairavo labai susikaupęs.

— Mums reikėjo tik sustoti ir leisti jiems pasiimti krovinį.

— Ne, — pasakė vyras. — Jie būtų pasiėmę krovinį ir laivą, o tave pasodinę į kalėjimą.

— Aš nebijau kalėjimo, — atrėmė negras. — Bet aš nenorėjau, kad mane sužeistų.

Vyras pavargo nuo jo plepalų, jie pradėjo jį erzinti.

— Kas, po velnių, sunkiau sužeistas, tu ar aš? — paklausė jis negrą.

— Jūs sunkiau sužeistas, — atsakė negras. — Bet aš dar niekad nebuvau sužeistas. Net nesitikėjau būti sužeistas. Aš ne tam nusisamdžiau, kad būčiau sužeistas. Aš nenoriu būti sužeistas.

— Nusiramink, Vešli, — pasakė jam vyras. — Tik blogiau sau pasidarysi taip šnekėdamas.

Laivas artėjo prie salos. Jie plaukė tarp seklumų, o vanduo taip spindėjo prieš saulę, kad nieko nebuvo matyti. Negras ar iš galvos kraustėsi nuo skausmo, ar labai susijaudino dėl sužeidimo, nes nesiliovė malęs liežuviu.

— Kam dabar vežioti gėrimus? — varė jis. — Sausasis įstatymas atšauktas. Kam reikalinga ta kontrabanda? Kodėl negali atvežti gėrimų garlaiviu?

Vyras prie šturvalo susikaupęs stebėjo vandenį priešais laivą.

— Kodėl žmonės negali būti sąžiningi ir dori ir užsidirbti duoną dorai ir sąžiningai?

Vyras pamatė smulkius raibulius prie kranto, nors paties kranto, saulės apakintas, negalėjo įžiūrėti, ir staigiai pasuko. Jis kryptelėjo šturvalą viena ranka, ir priešais atsivėrė užutekio žiotys, tada jis iš lėto įvedė laivą į užutekį ir priplaukė prie pat manglijų. Įjungė atbulinį bėgį ir nuspaudė abi sankabas.

— Aš galiu išmesti inkarą, — pasakė jis. — Bet pakelti jo neįstengsiu.

— O aš neįstengiu nė pajudėti, — atsakė negras.

— Taip, velniai rautų, tu tikrai silpnas, — tarė jam vyras.

Nelengva buvo ištraukti, perkelti per bortą ir išmesti mažąjį inkarą, bet jis susidorojo ir ilgokai matojo lyną, ir laivas ėmė suptis tarp manglijų, kurių šakos lindo tiesiai į kokpitą. Paskui jis nulipo žemyn. Velniai žino, kas ten dedasi, pagalvojo jis.

Visą naktį po to, kai jis aprišo negrui žaizdą, o negras sutvarstė jam ranką, jis išbuvo prie šturvalo stebėdamas kompasą ir tik išaušus pamatė, kad negras guli tarp maišų, vidury kokpito, bet reikėjo stebėti horizontą ir kompasą ir ieškoti priešais Send Ki švyturio, taigi nebuvo kada gerai įsižiūrėti, kas ten dedasi. Ten buvo nekas. Negras gulėjo tarp krūvos maišų su gėrimais, ištiesęs aukštyn koją. Korpuse aštuonios kulkų skylės išdraskytais kraštais. Priekinis stiklas išmuštas. Jis nežinojo, ar daug butelių sudaužyta, ir ten, kur neprikruvino negras, buvo prikruvinęs pats. Bet sunkiausia jam buvo ištverti spirito kvapą. Visur jo buvo prisigėrę. Dabar laivas stovėjo ramiai tarp manglijų, bet jam vis rodėsi, kad juos tebesupa, kaip supo visą naktį plaukiant per sąsiaurį.

— Eisiu išvirsiu kavos, — pasakė jis negrui. — Paskui pasirūpinsiu tavim.

— Nenoriu aš kavos.

— O aš noriu, — atsakė jam vyras.

Bet nusileidęs į kajutę pajuto, kad ima svaigti galva, ir vėl išlipo į denį.

— Matyt, teks apsieiti be kavos, — tarė jis.

— Aš noriu vandens.

— Tuojau.

Jis įpylė negrui puodelį vandens iš apipinto butelio.

— Kam jums reikėjo plaukti tolyn, kai jie pradėjo šaudyti?

— O kam jiems reikėjo pradėti šaudyt? — atsakė vyras.

— Aš noriu daktaro, — pasakė negras.

— Ką tau daktaras padarys daugiau, negu aš padariau?

— Daktaras išgydys mane.

— Pakviesiu tau daktarą vakare, kai atplauks valtis.

— Nenoriu aš laukti jokios valties.

— Gerai, — pasakė vyras. — Tuojau išversim visus tuos maišus.

Jis pradėjo versti maišus per bortą, bet viena ranka toks darbas buvo per sunkus. Maišas su buteliais sveria tik kokia keturiasdešimt svarų, bet išvertus kelis jam vėl ėmė svaigti galva. Jis atsisėdo ant grindų, paskui atsigulė.

— Jūs pribaigsit save, — pasakė negras.

Vyras gulėjo ramiai, pasidėjęs galvą ant vieno maišo. Manglijų šakos sviro į laivą, ir toje vietoje, kur jis gulėjo, nuo jų krito šešėlis. Jis girdėjo, kaip virš manglijų švilpia vėjas, ir žiūrėdamas į aukštą, šaltą dangų matė šiaurinio vėjo genamus skystus debesis.

Niekas neatplauks per tokią vėtrą, galvojo jis. Jie nepatikės, kad mes tokiu oru galėjom plaukti.

— Manot, kad valtis atplauks? — paklausė negras.

— Žinoma, — atsakė jis. — Kodėl ne.

— Per smarkus vėjas.

— Jie mūsų laukia.

— Tik ne tokiu oru. Kam jūs man meluojat? — negras kalbėjo beveik priglaudęs burną prie maišo.

— Nusiramink, Vešli, — pasakė vyras.

— Nusiramink, sako jis man, — nesiliovė negras. — Nusiramink. Geras nusiraminimas. Dvesi kaip šuo ir dar nusiramink. Jūs mane čia įkišot. Dabar ir ištraukit.

— Nusiramink, — švelniai pakartojo vyras.

— Niekas neatplauks, — neatlyžo negras. — Aš žinau, kad niekas neatplauks. Man šalta, sakau jums. Nebegaliu daugiau kęsti skausmo ir šalčio, sakau aš jums.

Vyras atsisėdo jusdamas krūtinėj tuštumą ir silpnumą. Negras sekė akimis, kaip jis atsiklaupė ant vieno kelio, paėmė kaire ranka dešinę, kuri karojo prie šono kaip pagalys, ir suspaudė ją tarp kelių, paskui, įsikibęs į lentą, prikaltą virš planšyro, atsistojo, žiūrėdamas žemyn, į negrą, dešinę ranką laikydamas suspaudęs tarp kelių. Jis galvojo, kad iki šiol dar niekad nebuvo jutęs tikro skausmo.

— Kai laikau ją ištiestą ir suspaustą, ne taip skauda, — tarė jis.

— Duokit, parišiu, — pasisiūlė negras.

— Negaliu sulenkti per alkūnę, — pasakė vyras. — Sustingo taip ištiesta.

— Ką darysim?

— Versim krovinį, — pasakė vyras. — Ar tu negalėtum išversti per bortą nors tuos maišus, kuriuos pasieki, Vešli?

Negras pasijudino, siekdamas maišo, bet sudejavo ir atvirto atgal.

— Tau taip labai skauda, Vešli?

— O Dieve, — sudejavo negras.

— Ar tau neatrodo, kad vieną kartą pajudėjus paskui nebe taip skauda?

— Aš sužeistas, — pasakė negras. — Ir nė nemanau stotis. Jis dar nori, kad aš, būdamas sužeistas, versčiau per bortą krovinį.

— Nusiramink.

— Dar sykį pasakykit, ir aš visai nuo proto nušoksiu.

— Nusiramink, — ramiai pasakė vyras.

Negras sukaukė ir, pasigraibęs rankomis po denį, išsitraukė iš po apytvaro galąstuvą.

— Aš jus užmušiu, — pasakė jis. — Aš jums širdį išpjausiu.

— Tik ne su galąstuvu, — tarė vyras. — Nusiramink, Vešli.

Negras pravirko, įsikniaubęs į maišą. Vyras iš lėto kėlė maišus su buteliais ir vertė per bortą.