VI skyrius

Namie Marija su mergaitėm valgė priešpiečius.

— Labas, tėveli, — pasisveikino vyriausioji mergaitė. — Tėvelis parėjo.

— Ko turit užvalgyti? — paklausė Haris.

— Turim keptos mėsos, — pasakė Marija.

— Sako, tavo laivą pavogė, tėveli?

— Jau rado, — atsakė Haris.

Marija pažvelgė į jį.

— Kas rado? — paklausė jinai.

— Muitininkai.

— O Hari! — pasakė ji su gailesčiu.

— Ar ne geriau, kad jį rado, tėveli? — paklausė antroji mergaitė.

— Prie stalo mažiau kalbėkit, — atsakė jai Haris. — Tai kurgi valgis? Ko lauki?

— Nešu, nešu.

— Aš skubu, — pasakė Haris. — Vaikai, greičiau baikit valgyt ir eikit iš čia. Man reikia pasikalbėti su mama.

— Tėveli, duok pinigų, mes norim šiandien eiti į teatrą.

— Geriau eitumėt maudytis. Ten nekainuoja.

— Ai, tėveli, maudytis jau šalta, ir mes norim į teatrą.

— Gerai, — pasakė Haris, — gerai.

Kai mergaitės išėjo iš kambario, jis paprašė Mariją:

— Supjaustyk man.

— Tuojau, mieliausias.

Ji supjaustė mėsą kaip mažam vaikui.

— Ačiū, — pasakė Haris. — Nieko, po galais, iš manęs nebėra. Iš mūsų mergaičių irgi nedaug džiaugsmo, ar ne?

— Taip, mieliausias.

— Juokinga, kad mes neturim nė vieno berniuko.

— Todėl, kad tu toks vyras. Nuo tokių vyrų visad būna mergaitės.

— Koks aš, po galais, vyras, — pasakė Haris. — Klausyk, aš rengiuosi į velnišką reisą.

— Pasakyk, kaip ten buvo su laivu.

— Pamatė nuo sunkvežimio. Nuo tų didžiųjų.

— Sumautas reikalas.

— Ne sumautas, o suš...

— O Hari, nekalbėk taip namie.

— Tu dar ne taip kartais kalbi lovoje.

— Tai kitas dalykas. O prie stalo aš nenoriu girdėt tokių žodžių.

— Š...

— O mieliausias, tau tikrai negera, — pasakė Marija.

— Ne, — atsakė Haris. — Aš tik galvoju.

— Gerai, galvok. Aš tavim pasitikiu.

— Ir aš savim pasitikiu. Daugiau niekuo.

— Tai nepasakysi man?

— Ne. Tik nesirūpink, kad ir ką išgirstum.

— Nesirūpinsiu.

— Klausyk, Marija. Užlipk į viršų ir atnešk mano tomsoną. Ir pažiūrėk toj medinėj šovinių dėžėj, ar visos apkabos pilnos.

— Neimk ginklo.

— Reikia.

— Dėžutes su šoviniais paimt?

— Ne. Aš pats negaliu įsidėti šovinių į apkabą. Turiu keturias apkabas.

— Mieliausias, ar tu rengiesi į tokį reisą?

— Tai bus bjaurus reisas.

— O Viešpatie, — atsiduso jinai. — O Viešpatie, kaip aš norėčiau, kad tau nereikėtų daryti tokių dalykų.

— Eik paimk ir atnešk man viską žemyn. Ir išvirk kavos.

— Einu, — pasakė Marija. Ji pasilenkė per stalą ir pabučiavo jį į lūpas.

— Palik mane vieną, — pasakė Haris. — Man reikia pagalvoti.

Jis sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į pianiną, bufetą ir radiją, į paveikslą „Rugsėjo rytas“, į kupidonus, iškėlusius lankus virš galvų, į blizgantį tikro ąžuolo stalą ir blizgančias tikro ąžuolo kėdes, į užuolaidas ant langų ir galvojo. Kažin, ar teks kada ramiai gyventi savo namuose? Kodėl dabar man blogiau negu tada, kai pradėjau? Jeigu prakišiu šitą partiją, ir to nebeturėsiu. Ne, velniai rautų! Nė šešiasdešimt dolerių nebeturiu kišenėj, neskaitant namo, ir viską statau ant kortos. Nelemtos mergiotės. Nieko geresnio mudu su sene nesugebėjom. Gal berniukai išsibaigė joje, kai dar mudu nebuvom pažįstami?

— Štai, — pasakė Marija, nešdama dėklą už audeklinio diržo. — Visos pilnos.

— Reikia eiti, — pasakė Haris. Jis pakėlė sunkų alyva ištepliotą audeklinį dėklą, kuriame pūpsojo išardytas automatinis šautuvas. — Pakišk po priekine sėdyne.

— Sudie, — pasakė Marija.

— Sudie, motin.

— Aš nesirūpinsiu. Bet tu būk atsargus.

— Būk gera.

— O Hari, — pasakė jinai ir stipriai priglaudė jį prie savęs.

— Leisk. Neturiu laiko.

Jis paplojo jai per nugarą savo strampu.

— Jūrų vėžlys, — pasakė jinai. — O Hari. Būk atsargus.

— Reikia eiti. Sudie, motin.

— Sudie, Hari.

Ji žiūrėjo, kaip jis išeina iš namų, aukštas, tiesus, plačių pečių, siaurų klubų; iš judesių, galvojo ji, vis dar panašus į žvėrį, greitas, vikrus ir dar nesenas, jis taip lengvai ir eikliai eina, galvojo ji, ir kai jis sėdosi į automobilį, ji pamatė jo šviesius, nuo saulės išblukusius plaukus, veidą su plačiais mongoliškais skruostikauliais, siauras akis, įlaužtą nosį, plačią burną ir apvalų smakrą, ir kai sėsdamas į automobilį, jis šyptelėjo jai, jinai pravirko. Prakeiktas veidas, galvojo jinai. Kai tik pamatau tą jo prakeiktą veidą, man norisi verkti.