XVII skyrius

Haris Morganas nieko nejuto, kai nuo tiltelio padavė neštuvus ir du vyrai pastatė juos ant pilkai nudažyto katerio denio, apšviesto prožektoriaus iš kapitono kajutės, kiti du pakėlė jį nuo kapitono gulto, atsargiai išnešė ir paguldė ant neštuvų. Nuo pavakario jis buvo be sąmonės, ir didelis jo kūnas išduobė neštuvų audeklą, kai keturi vyrai pakėlė juos nešti.

— Na, keliam.

— Prilaikyk kojas. Kad neiškristų.

— Keliam.

Jie iškėlė neštuvus ant kranto.

— Na kaip, daktare? — paklausė šerifas, kai vyrai stūmė neštuvus į automobilį.

— Dar gyvas, — atsakė gydytojas. — Daugiau nieko negaliu pasakyti.

— Kai mes jį paėmėm, jis visą laiką tai kliedėjo, tai prarasdavo sąmonę, — pasakė bocmano padėjėjas, komandavęs kateriui. Jis buvo mažas kresnas žmogelis su akiniais, kurie blykčiojo nuo prožektoriaus šviesos. Nuo vakar dienos nesiskutęs. — Visi kubiečių lavonai tenai, valty. Mes palikom viską, kaip buvo. Nieko nelietėm. Tik du paguldėm kitoj vietoj, kad neiškristų per bortą. Viskas yra taip, kaip buvo. Pinigai ir ginklai. Viskas.

— Eime, — pasakė šerifas. — Ar prožektoriaus ten nukreipti negalima?

— Aš įjungsiu ant kranto, — pasakė prieplaukos viršininkas. Jis nuėjo prožektoriaus ir laido.

— Eime, — pakartojo šerifas. Jie sulipo į valtį, pasišviesdami žibintuvėliais. — Parodykite man, kaip viskas buvo, kai radote juos. Kur pinigai?

— Tuose dviejuose portfeliuose.

— Kiek čia yra?

— Aš nežinau. Atidariau vieną, pamačiau, kad pinigai, ir vėl uždariau. Nenorėjau jų liesti.

— Labai gerai, — pagyrė šerifas. — Labai teisingai pasielgėte.

— Viskas yra taip, kaip ir buvo, tik štai tuos du lavonus nukėlėme nuo suoliukų į kokpitą, kad neiškristų per bortą, ir tą bulių Harį pernešėme į katerį ir paguldėme ant mano gulto. Aš maniau, kad jis neišlaikys, kol parvešim. Atrodė labai silpnas.

— Ar jis visą laiką buvo be sąmonės?

— Iš pradžių klejojo, — pasakė škiperis. — Tik nieko nebuvo galima suprasti. Mes ilgai klausėmės, bet jis kalbėjo be sąryšio. Paskui prarado sąmonę. Štai jums tikslus vaizdas. Taip, kaip buvo. Tik ten, kur dabar guli tas, panašus į negrą, pirma gulėjo Haris. O šis buvo ant suoliuko virš dešiniojo bako, persisvėręs per apytvarą, tas antrasis juodaodis, greta jo, buvo sukniubęs ant kito suoliuko, kairėj pusėj. Atsargiai. Nebraukite degtukų. Čia pilna benzino.

— Turi būti dar vienas, — pasakė šerifas.

— Čia visi, kiek buvo. Pinigai portfeliuose. Ginklai irgi visi, ką radome.

— Reikia kokio žmogaus iš banko, kai atidarysime portfelius, — tarė šerifas.

— Teisybė, — pritarė škiperis. — Gera mintis.

— Dabar galim nunešti portfelius į mano kabinetą ir užantspauduoti.

— Gera mintis, — pakartojo škiperis.

Prožektoriaus šviesoje baltai žalia valtis blizgėjo kaip nauja. Taip atrodė dėl to, kad denis ir būdelės stogas aprasojo. Aplink skyles korpuse balti dažai buvo nutrupėję. Vanduo už borto žalsvavo elektros šviesoje, ir smulkios žuvelės sukiojosi apie polius.

Kokpite išpurtę negyvėlių veidai irgi blizgėjo šviesoje ir atrodė tarsi rudai nulakuoti tose vietose, kur buvo pridžiūvę kraujo. Aplinkui gulėjo išmėtytos tuščios keturiasdešimt penkto kalibro gilzės, ir tomsonas gulėjo laivagaly, kur jį buvo numetęs Haris. Du odiniai portfeliai, kuriuose kubiečiai atsinešė į laivą pinigus, stovėjo atremti į vieną benzino baką.

— Aš pagalvojau vienu metu, kai plaukėme, kad reikėtų paimti pinigus į katerį, — pasakė škiperis. — Bet paskui, manau sau, geriau paliksiu, kaip yra, juoba kad oras ramus.

— Ir gerai, kad palikot, — pasakė šerifas. — Bet kurgi penktasis, žvejys Elbertas Treisis?

— Aš nežinau. Čia viskas taip, kaip buvo, tik tuos du nukėlėm, — pasakė škiperis. — Jie visi suvarpyti kulkų, išskyrus vieną, tą, kur guli aukštielninkas prie vairo. Tas nušautas iš sykio į pakaušį. Kulka išėjo kiaurai. Ant kaktos matyti.

— Tai tas, kuris atrodė dar visai vaikas, — pasakė šerifas.

— Dabar nebesuprasi, kaip jis atrodė, — tarė škiperis.

— Šitas didysis, tai tas su automatu, kuris nušovė advokatą Robertą Simonsą, — pasakė šeritas. — Kaip jums atrodo, kas čia įvyko? Kas, po velnių, juos visus iššaudė?

— Tikriausiai susišaudė tarpusavy, — tarė škiperis. — Tikriausiai nesutarė, kaip pasidalyti pinigus.

— Reikia juos uždengti iki rytojaus, — pasakė šerifas. — Aš paimsiu portfelius.

Jiems tebestovint kokpite, prieplaukoje pasirodė moteris, ji atbėgo pro kranto apsaugos katerį, o paskui ją būrys žmonių. Moteris buvo perkarusi, vidutinio amžiaus, vienplaukė, jos lygūs plaukai išsipešę, kuodas nuslinkęs ant kaklo, nors galai dar laikėsi susegti. Pamačiusi lavonus kokpite, ji sukliko. Stovėjo ant kranto ir klykė, atmetusi galvą, o dvi moterys laikė ją už rankų. Žmonės, atbėgę paskui ją, sustojo aplinkui, susispietė glaudžiu ratu ir žiūrėjo žemyn į motorinę valtį.

— Kad juos velniai, — tarė šerifas. — Kas paliko vartus atdarus? Gaukit kuo užkloti tuos lavonus, antklodžių, paklodžių ar ko, ir reikia išprašyti iš čia žmones.

Moteris trumpam nutilo, pažiūrėjo į valtį, paskui atmetė galvą ir vėl pradėjo klykti.

— Kur jie paslėpė jį? — paklausė viena moteris, stovinti greta jos. — Kur jie padėjo Elbertą?

Moteris, kuri klykė, užsičiaupė ir vėl pažiūrėjo į valtį.

— Jo čia nėra, — pasakė jinai. — Ei, Rodžeri Džonsonai! — sušuko ji šerifui. — Kur Elbertas? Kur Elbertas?

— Jo nėra laive, ponia Treisi, — atsakė šerifas.

Moteris atmetė galvą ir vėl pradėjo klykti, jos lieso kaklo gyslos išsipūtė, galva drebėjo.

Gale žmonės stumdėsi, stengdamiesi prasibrauti į priekį.

— Praleiskit. Duokit ir kitiems pasižiūrėti.

— Juos tuojau uždengs.

Ir ispaniškai:

— Leiskit praeiti. Leiskit pasižiūrėti. Hay cuatro muertos. Todos son muertos. Leiskit pasižiūrėti.

Moteris dabar rėkė:

— Elbertai! Elbertai! O Dieve, Dieve, kur Elbertas?

Žmonių būrio gale du jauni kubiečiai, kurie ką tik atbėgo ir negalėjo prasibrauti į priekį, atsitraukė, įsibėgėjo ir nėrė kartu į žmones. Priekinė eilė susiūbavo, stumiama iš užpakalio, ponia Treisi ir abi jos laikytojos, netekusios pusiausvyros, beviltiškai pasviro ties vandeniu, ir tuo tarpu, kai laikytojos iš paskutiniųjų atsitiesė, ponia Treisi, tebeklykdama, pliumptelėjo į žalią vandenį, ir vietoj klyksmo pasigirdo taškymasis ir burbuliavimas.

Du kranto apsaugos vyrai šoko į šviesiai žalią vandenį, kur, prožektoriaus apšviesta, taškėsi ponia Treisi. Šerifas pasilenkė nuo denio ir atkišo jai gelbėjimo kobinį, ir galiausiai, vyrų stumiama iš užpakalio, šerifo keliama už rankų, ji buvo šiaip taip užtraukta ant denio. Niekas iš būrio nė nemanė jai padėti ir, atsistojusi ant denio, visa šlapia, ji atsisuko į juos ir mojuodama kumščiais suriko:

— Bjaurybėš! Šunšnukiai! — paskui, pažvelgusi į kokpitą, suvaitojo: — Elbertš! Kur Elbertš!

— Jo nėra laive, ponia Treisi, — pasakė šerifas, paėmęs antklodę jai apsupti. — Nusiraminkit, ponia Treisi. Stenkitės susivaldyti.

— Mano dantyš, — tragišku balsu vaitojo ponia Treisi. — Parnešiau dantiš.

— Mes juos išgriebsim, kai išauš, — pasakė škiperis. — Nepražus jūsų dantys.

Kranto apsaugos vyrai išlipo ant denio, vanduo žliaugė nuo jų.

— Eime, — pasakė vienas. — Man šalta.

— Na, kaip jaučiatės, ponia Treisi, viskas gerai? — paklausė šerifas, supdamas ją antklode.

— Gerai? — pasakė ponia Treisi. — Gerai?

Paskui sugniaužė kumščius, atmetė galvą ir dar garsiau suklykė. Ponios Treisi sielvartas buvo didesnis, negu ji galėjo pakelti.

Žmonės klausėsi jos pagarbiai tylėdami. Jos riksmas buvo kaip tik tinkamas garsinis fonas tai scenai su negyvais banditais, kuriuos tuo metu šerifas su vienu savo padėjėju apdangstė apsaugos vyrų atneštomis antklodėmis ir paslėpė reginį, kokio miestas nebuvo matęs jau daugelį metų, nuo to laiko, kai Islenją nulinčiavo ant Kauntiroudo ir pakorė ant telefono stulpo, šviečiant suvažiavusių automobilių žibintams.

Žmonės jautėsi nusivylę, kai lavonus uždengė, bet iš viso miesto tik jie vieni matė juos. Jie matė ir kaip ponia Treisi įkrito į vandenį ir, kol dar stovėjo už vartų, kaip Harį Morganą išvežė į Jūrininkų ligoninę. Ir kai šerifas išprašė juos iš prieplaukos, jie išsiskirstė ramūs ir patenkinti. Jie suprato, kaip jiems pasisekė.

Tuo tarpu Jūrininkų ligoninėje Hario Morgano žmona Marija ir trys dukterys sėdėjo laukiamajame ant suolo. Mergaitės verkė, o Marija kramtė nosinę. Ji nuo pusiaudienio nebegalėjo verkti.

— Tėveliui peršauti viduriai, — pasakė viena mergaitė seseriai.

— Baisu, — atsakė sesuo.

— Tylėkit, — nutildė jas vyresnioji sesuo. — Aš meldžiuosi už jį. Netrukdykit.

Marija nekalbėjo, tik kramtė nosinę ir apatinę lūpą. Po kiek laiko išėjo gydytojas. Ji pažiūrėjo į jį, ir jis papurtė galvą.

— Ar man galima ten? — paklausė ji.

— Dar ne, — atsakė jis.

Ji priėjo prie jo.

— Viskas? — paklausė ji.

— Deja, turbūt taip, ponia Morgan.

— Ar galiu jį pamatyti?

— Dabar ne. Jis operacinėje.

— O Viešpatie, — pratarė Marija. — O Viešpatie. Aš parvešiu mergaites namo. Tuoj sugrįšiu.

Jai taip užspaudė gerklę, kad nebegalėjo seilės nuryti.

— Einam, mergaitės, — pasakė ji.

Visos trys mergaitės išėjo paskui ją prie seno automobilio, ji atsisėdo prie vairo ir užvedė variklį.

— Kaip tėvelis? — paklausė viena. Marija neatsakė. — Kaip tėvelis, mama?

— Nekalbinkit manęs, — tarė Marija. — Tik nekalbinkit manęs.

— Bet...

— Tylėk, vaike, — pasakė Marija. — Tylėk ir melskis už jį.

Mergaitės vėl pravirko.

— Kad jus kur, — pasakė Marija. — Liaukitės. Aš sakiau, melskitės už jį.

— Mes meldžiamės, — pasakė viena. — Aš visą laiką meldžiuosi, nuo pat ligoninės.

Kai jos įsuko į baltą nuvažinėtą Rokiroudą, žibintai apšvietė priekyje žmogų, svirduliuojantį keliu.

Koks nors vargšas girtuoklis, pagalvojo Marija, koks nors vargšas prakeiktas girtuoklis.

Jos pralenkė jį, jo veidas buvo kruvinas, ir kai automobilio šviesos išnyko tolumoje, jis nusvirduliavo patamsy toliau. Tai Ričardas Gordonas ėjo namo.

Marija sustabdė automobilį prie durų.

— Eikit gult, mergaitės, — pasakė ji. — Eikit į viršų ir gulkitės.

— Bet kaip tėvelis, mama? — paklausė viena mergaičių.

— Nekalbinkit manęs, — pakartojo Marija. — Dėl Dievo, tik nekalbinkit manęs.

Ji apsigręžė ant kelio ir nuvažiavo atgal į ligoninę. Sugrįžusi tenai Marija Morgan lėkte užlėkė laipteliais. Tarpdury ji susitiko gydytoją. Jis atrodė išvargęs ir skubėjo namo.

— Viskas, ponia Morgan, — pasakė jis.

— Jis mirė?

— Mirė ant stalo.

— Ar galima jį pamatyti?

— Galima, — atsakė gydytojas. — Jis mirė labai ramiai, ponia Morgan. Jis visai nekentėjo.

— O velnias, — pratarė Marija. Ašaros pasipylė jai skruostais. — O ho ho...

Gydytojas uždėjo ranką jai ant peties.

— Nelieskit manęs, — pasakė Marija. Paskui: — Aš noriu jį pamatyti.

— Eime, — tarė gydytojas.

Jis nuvedė ją koridoriumi ir įleido į baltą kambarį, kur ant stalo su ratukais gulėjo didelis Hario Morgano kūnas, apdengtas paklode. Šviesa kambary buvo labai ryški ir niekur nemetė šešėlio. Marija sustojo tarpdury, išsigandusi tos šviesos.

— Jis visai nesikankino, ponia Morgan, — pasakė gydytojas.

Marija, rodės, jo negirdėjo.

— O Viešpatie, — pasakė jinai ir vėl pravirko. — Prakeiktas veidas.