XV skyrius

Kranto apsaugos kateris su buksyruojama „Končų karaliene“ plaukė tarp rifų ir salų. Katerį supo ant priešpriešių bangų, kurias prasidėjus potvyniui kėlė nestiprus šiaurinis vėjelis, bet baltasis laivas lengvai ir klusniai sekė paskui buksyrą.

— Bus viskas gerai, jei vėjas nesustiprės, — pasakė kranto apsaugos katerio kapitonas. — Laivas eiklus. Gerus laivus statydavo tas Robis. Ar jūs ką nors supratot iš to, ką jis kalba?

— Nieko negalima suprasti, — atsakė padėjėjas. — Jis nusišneka.

— Man rodos, jis neišlaikys, — tarė kapitonas. — Taip peršautas pilvas. Kaip jums atrodo, ar jis nušovė tuos keturis kubiečius?

— Ką gali žinoti. Aš jį klausiau, bet jis manęs nesuprato.

— Gal dar bandykim paklausti?

— Eikim pažiūrėti, — pasakė padėjėjas.

Palikę vairininką prie šturvalo manevruoti pro plūdurus, jie nuėjo į kapitono kajutę už vairinės. Ten, ant geležinio gulto, gulėjo Haris Morganas. Jis buvo užsimerkęs, bet tuoj atsimerkė, vos kapitonas palietė jo platų petį.

— Kaip jautiesi, Hari? — paklausė jį kapitonas. Haris žiūrėjo į jį, bet nieko neatsakė. — Gal tau ko nors reikia? — paklausė jį kapitonas.

Haris Morganas žiūrėjo į jį.

— Jis negirdi, — pasakė padėjėjas.

— Hari, — pakartojo kapitonas, — gal tau ko reikia, vyruti?

Jis sudrėkino rankšluostį iš butelio, pritaisyto prie gulto, ir suvilgė giliai suskirdusias Hario Morgano lūpas. Jos buvo sukepusios ir atrodė juodos. Žiūrėdamas į jį, Haris Morganas pradėjo kalbėti.

— Žmogus... — pratarė jis.

— Taip, — paragino kapitonas. — Sakyk, sakyk.

— Žmogus, — labai iš lėto pasakė Haris Morganas, — neturi negali jokio nieko negali nėra niekur... — jis nutilo. Kai kalbėjo, jo veidas buvo be jokios išraiškos.

— Sakyk, sakyk, Hari, — ragino kapitonas. — Pasakyk mums, vyruti, kas tai padarė? Kaip visa tai įvyko?

— Žmogus, — pasakė Haris, žiūrėdamas tiesiai į jį savo siauromis akimis plačiam veide, dabar stengdamasis kažką paaiškinti.

— Keturi žmonės, — pasakė kapitonas, norėdamas jam padėti. Jis vėl suvilgė jam lūpas, sugniauždamas rankšluostį, kad pora lašų patektų į burną.

— Žmogus, — pataisė jį Haris; paskui nutilo.

— Na, gerai. Žmogus, — pasakė kapitonas.

— Žmogus, — prakalbo Haris vėl labai iš lėto, be išraiškos, vos judindamas sukepusias lūpas. — Kaip dabar kad yra kad pasidarė kaip nori nieko.

Kapitonas pažiūrėjo į padėjėją ir palingavo galvą.

— Kas tai padarė, Hari? — paklausė padėjėjas.

Haris pažiūrėjo į jį.

— Neapgaudinėk savęs, — pasakė jis.

Kapitonas su padėjėju abu pasilenkė prie jo. Dabar tai pasakys.

— Tas pat, kaip stumti mašinas per kalnus. Tuo keliu į Kubą. Bet kokiu keliu. Visur. Taip ir čia. Kaip dabar kad yra. Kaip dabar kad pasidarė. Laikinai, žinoma, kaip kažin ką. Gal pasiseks. Žmogus...

Jis nutilo. Kapitonas vėl palingavo galvą, žiūrėdamas į padėjėją. Haris Morganas žiūrėjo į jį blausiu žvilgsniu. Kapitonas vėl suvilgė jam lūpas. Ant rankšluosčio liko kraujo dėmė.

— Žmogus, — pasakė Haris Morganas, žiūrėdamas į juos abu. — Žmogus vienas negali. Nė vienas žmogus vienas dabar... — jis nutilo. — Vis tiek žmogus vienas nė velnio negali.

Jis užsimerkė. Daug laiko praėjo, kol jis tai pasakė, ir viso gyvenimo reikėjo, kol jis tai suprato.

Jis gulėjo nejudėdamas, vėl atsimerkęs.

— Eime, — tarė kapitonas padėjėjui. — Ar tau tikrai nieko nereikia, Hari?

Haris Morganas žiūrėjo į jį, bet nieko neatsakė. Jis juk pasakė jiems; bet jie neišgirdo.

— Mes dar ateisim, — tarė kapitonas. — Laikykis, vyruti.

Haris Morganas išlydėjo juos žvilgsniu.

Vairininko būdelėj žiūrėdamas, kaip temsta ir nuo Sombrero švyturio per jūrą tįsta takas, padėjėjas pasakė:

— Net šiurpas eina, kai jis pradeda taip kliedėti.

— Gaila vargšo, — tarė kapitonas. — Na, dabar jau greit būsim namie. Truputį po vidurnakčio ir parvešim jį. Kad tik nereikėtų sulėtint greičio dėl valties.

— Manot, jis išgyvens?

— Ne, — pasakė kapitonas. — Nors ką gali žinoti.