IX

Alisa nuolaidų kortelių šalyje

Adrianas ir aš — mudu niekada nekeliavome laivu. Poros, kurios pasirenka šios rūšies keliones, būna išbandžiusios visus kitus būdus. Safariai Afrikoje pasidarė per daug varginantys, kopimas į kalnus Nepale pernelyg pavojingas, kelionė Nilu žemyn du kartus išmėginta ir po blauzdikaulio išnirimo neįmanoma; pagaliau paskutinė mūsų išvyka pasislidinėti baigėsi gipsu! O dėl Club Med23 Kalėdų atostogų, jų nebus, nes vaikaičiai jau išaugo iš to amžiaus, kai smagu su seneliais. Beliko laivas, į kurį kiekvienas pasiima savo kokoną, savo vargus ir savo piliules. Panardinti į aplinką, kurios niekada nebūtume pasirinkę, ir dar į mums nepažįstamą šalį, apskritai gauname dvi keliones už vienos kainą!

Nejaukumas nuo pat įlipimo į laivą: ant Mermoz, plaukiančio į Saigoną, laiptelių, prie kurių velkasi mūsų grupė, išvarginta penkiolikos valandų skrydžio ir keturių valandų laukimo Honkonge, vėliau Singapūre, kiekvienas iš keturių šimtų keleivių imasi glausto egzempliorių, su kuriais netrukus dvylika dienų dalysis savo kasdienybe, įvertinimo. Vyrų žvilgsniai ūmai užsidega iš nugaros išvydus trapų siluetą, bet vėliau, žvilgtelėjus į veidą, — čiagi sena patranka! Visur sunkūs užpakaliai, sulinkę pečiai, kojos kaip gandro arba kaip geležinkelio pabėgiai... Reikėtų nueiti į Beauty Parlour ir mažumėlę pasismaginti. Ne linksmiau ir mums: šioje kelionėje veik visi vyrai yra kariavę Indokinijoje, stačiais pakaušiais, labai trumpai kirptais plaukais, kariškos laikysenos, ilgais gelsvai pilkos spalvos šortais ant nervingų kojų... Visi dorybingai laiko rankose lazdeles vietoj šautuvų. Akivaizdu: daug didesnė, nei šalies vidurkis, suluošintųjų proporcija.

Tarp žmonų (čia meilužės nesivežamos) greit nustatomos tos, kurios atmeta skalpelį, silikoną ar botuliną. Iš tolo atrodo, kad griežtose kariškių ar buvusių kolonijų valdytojų šeimose tokių daugiausia. Taip pat daug našlių, akivaizdžiai nusprendusių pasinaudoti pensijomis, daug džiaugsmingesnėmis pačiupinėti, nei buvo jų pulkininkai.

Sakau tau, Elena, senius pirmiausia išduoda eisena. Daugiau nė vienas nevaikšto pagal gamtos dėsnius. Suprantama, jie juda, bet viduje kažkas girgžda. Daugiau niekas nevyksta savaime, be perstogės reikia taikytis prie žemės, įgyti pusiausvyrą, sukčiauti, viliantis, kad apgausi save. Bet, žiū, eina mergina, nesuvaržyta, tikra, ir kiekvienas supranta einantis jau kaip mechaninis, spazmiškų judesių sužadintas žaislas.

Tik pamanyk, kiek pastangų turi įdėti, kad eitum; tai jau reiškia nebe eiti, o persikelti iš vieno taško į kitą. Bet prisimink: vieną dieną net ir tai atrodys nuostabu. Reikia galvoti apie žengsimą žingsnį ir sutelkti pastangas, kaip tai daro mažas vaikas. Vieni, patys storiausi, krypuoja tai dešinėn, tai kairėn, it būtų trumpesnė čia viena, čia kita koja! Liesieji išsaugojo karišką eiseną, bet ji jau tokia sustingusi, kad ją dar labiau pabrėžia šortai ir brūzgynams pritaikyti batai, išryškinantys kaulėtus kelius ir gaidžio blauzdas. Tik praradę judesio grožį suvokiame, kad jo neįmanoma nusakyti. Kai ėjimas jau nebėra savaiminis dalykas, gerokai ginčytinas darosi ir pačios pasaulio harmonijos klausimas. Mes tampame netvirtais pastoliais: kai ima trūkti vieno varžto, pakanka, kad subyrėtų visas statinys.

Per dvi valandas keturi šimtai keleivių įkurdinami prašmatniose ir ne tokiose prašmatniose, skirtingų klasių, kajutėse. Turėdami gerą, bet ne pačios geriausios klasės kajutę, mes negalime naudotis renesanso restoranu, — mus nutremia į Masiliją. Mums tvirtinama, kad ir čia ta pati virtuvė.

Mermoz, bebaigiąs keliones, yra tokio paties amžiaus, koks jo keleivių amžiaus matematinis vidurkis. Laivas senstelėjęs, bet vis dar žavus.

Deja, geriausios klasės kajutės mažulytės: apvalus langelis, kiekvienoje pusėje minkštasuoliai — lovos. Nei stalo, nei krėslų, dėl vietos stokos, tik kėdutė priešais siaurą komodą.

Kad ištrukčiau iš mūsų vienutės, užsirašau į visas paskaitas ir į visas išvykas su gidu... Čia tu atpažinsi mano, stropios mokinės, įpročius ir mano studentiškų metų ilgesį! O be to, per šią pirmąją savo kelionę laivu noriu viską išbandyti. Adrianas tikisi įsimaišyti tarp jūrininkų ir daugiausia laiko leisti ant kapitono tiltelio. Vos tik sumoku už visa tai pinigus, mums praneša, kad Alenui Deko ką tik atlikta širdies kraujagyslių operacija ir jis nevyks ir kad vakar kelionę atšaukė Žanas Lartegi, nes atsivėrė sena kelio žaizda, gauta per karą Indokinijoje (tai tau!)! Juos pakeis generolas Preo ir nepažįstamas istorikas. Visi vaiposi, bet ką darysi? Mes tapome belaisvių pulku.

Nuo pirmosios dienos mes panardinami į Azijos knibždėlyną. Trys valandos kelionės pusiau pritaikytu autobusu, paskui privalomas apsilankymas kinų turguje Šolone, kuriame prekiaujama tik kinų užaugintomis daržovėmis. Turistams skirtos tik kelios suvenyrų krautuvėlės ir seni aplamdytais kampeliais atvirukai, kuriuos puola siūlyti vaikai, mums išlipus iš autobuso.

Trisdešimt du laipsniai karščio ir grupė, vos grįžusi iš varginamos kelionės, patiria pirmuosius nuostolius: vienas „mermozietis“— taip mus dabar vadina, — susmunka lipdamas į laivą. Jis tuoj pat slepiamas. Tai gali nekaip paveikti grupių dvasią! Rytojaus dieną prie įėjimo į muziejų vietoje krinta išėjęs į atsargą karo gydytojas. Jis dar kvėpuoja, bet, kadangi nebėra kito gydytojo, mūsų gidas jį pasodina po palme ir mes tęsiame kelionę toliau nepatikliai žvelgdami į savo kaimynus. Kiekvienas kitam primename, kad esame mirtingi, nors kaip tik tai buvome numatę užmiršti per šią kelionę!

Autobusai tokie pat palaikiai kaip mes ir daugelis ponių, pasirodo, nepajėgia kopti suklerusiais laipteliais. Reikia dviejų asmenų, kad jas paimtų už parankių ir iškeltų.

Mūsų pakrikusiai grupei viskas yra per daug sunku ir keletas keleivių netrukus atsisako išlipti. Esu šalia labai seniai buvusios jauna merginos, pasiaukojamai užsikonservavusios, kuri nepalieka labai senos motinos, labai nuplikusios ir, be abejo, aklos; mergina kantriai nupasakoja visus kraštovaizdžius, bet jai nepavyksta įžiebti šviesos klaidžiojančiose motinos akyse. Nematau nė vieno jauno vyro su senu tėvu... ko trūksta — atsidavusių berniukų ar senų tėvų? Ir atvirkščiai, graži sena ponia remiasi į savo sūnų, sklidiną jaudinamo švelnumo, bet čiagi homoseksualas. Tėvai tikrai neturi jokios galimybės!

Grįžus po arbatėlės, mūsų generolas susijaudinęs pasakoja mums apie šį kraštą, kuriame viskas skamba kaip pralaimėjimas, — Danangas, Natrangas ir, žinoma, Dienbjenfu, — primindamas, kad Vietnamas iki suvienijimo išgyveno trisdešimties metų karą: su Japonija, Prancūzija, o vėliau su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nieko sau! Rezultatas: trisdešimt milijonų mirusiųjų. Indokinija jam kaip moteris, kurią jis labai mylėjo, o jinai jį paliko. Meilė vis dar čia, tai jauti, sumišusi su apmaudu.

Mūsų kajutėje neįmanoma rašyti, nes nėra stalo. Aš glaudžiuosi viename iš koridorių, kuriame moterys čirškėdamos lošia bridžą, o jų vyrai pasakojasi savo Indokinijos nuotykius ne be pasitenkinimo pabrėždami skurdą ir akivaizdų šalies ekonominį atsilikimą: „Jie norėjo nepriklausomybės. Ką gi, tegu jie ją sau turi!“

Norėjau tau parašyti autobuse, kuris mus vežė į Huję. Adrianas supykęs, kad leidosi įviliojamas į šią kelionę, kurioje jam viskas nepatinka, jis įsitaisė slogą. Karštis ir antibiotikai reiškia tai, kad jis lieka laive. O aš atsidūriau autobuso gale, kuris kratė kaip vežimas visus šimtą dvidešimt kilometrų, kurie mus skyrė nuo Anamo sostinės ir kuriuos mes įveikėme per tris su puse valandos. Dviračių eilių, retų motorinių dviračių ir nešuliais apkrautų vežimaičių, kuriuos traukė perkarę neūžaugos, stūmimosi į priekį priemonė: signalas. Važiuojame Anamo giluma: visi namai atgręžti į kelio pusę, kad būtų lengviau prekiauti; kiekviena lūšnelė virtusi kioskeliu, kuriame padėti vienas ar du neįtikėtini daiktai. Glumina mažas vaikų skaičius. Nes nebėra pašalpų, aiškina mums gidas. Dirbanti moteris gali prarasti darbą. Gatvėse ir ant tėvų dviračių rėmų matai daugiausia berniukus, akivaizdu, kad ir čia mergaitės pasmerktos nuo pat pradėjimo.

Su kaimynais aptariame šį merginų „deficitą“; keliaujant Indijos link, taip pat kaip ir Kinijos link, turbūt stinga milijono merginų!

— Šitaip tik sakoma, bet jų per akis! — ironiškai pareiškia senas tipas, užsimaukšlinęs kolonijų laikų kepurę. Iš tų, kurie prieš du dešimtmečius neigė mergaičių apipjaustymo egzistavimą. Tik pamanykite: jeigu tai būtų taip siaubinga, jos to nedarytų! Žmogiškų esybių begalinis gebėjimas kentėti visada nuvertinamas.

Prieš atvykdami į Huję, mes pravažiuojame neaprėpiamas pusiau užtvindytas plantacijas. Didingas sėjėjo mostas čia virtęs jaudinamu ryžių sodintojos judesiu. Kaip dažnai būna su žemės darbais, verias stiprus ryžių plantacijų harmonijos įspūdis, palengva atseki visus ryžių auginimo etapus: tokią gaivią laukų žalumą, kai augalai jau aukšti, paskui pilkumą pelkių, kuriose šimtai moterų, užsimaukšlinusių kūgio formos kepures, į purvą įmerktomis kojomis, vieną po kito sodina jaunus daigus. Prisimeni Silvaną Mangano „Karčiuose ryžiuose“. Už kiekvienos iš jų tvarkingos krūvelės, ūgeliai sodinti. Priešais jas dumbluotas plotas, į kurį jos greitai ir tiksliai vieną po kito panardina kiekvieną ūgelį; jis, regis, skęsta, bet ne, jis stebuklingai įsišaknys ir neįsivaizduojamu greičiu augs šiame šiltame ir drėgname ore, kuris laiduoja tris derlius per metus, neleisdamas aštuoniasdešimčiai milijonų vietnamiečių mirti iš bado. Visos šios palenktos nugaros, šie greiti ir grakštūs kaip paukščių judesiai skubančio turisto akims atveria kerimą paveikslą, kuriame niekas neturi laiko ir noro įžiūrėti nuolatinio strėnų skausmo, nuo dumblo pūvančių kojų pirštų, išnarintų kelių, grybelinės ligos ir tūkstančius kartų kartojamų judesių nuoilsio. Mums, vakariečiams turistams, ryškėja tik lėto, buivoliško ritmo romumas ir grožis.

Aplankome Hujėje nuostabią imperatorės tvirtovę. Adrianas gerai padarė pasilikdamas liūdnoje mūsų kajutėje. Milžiniškame imperatoriškame mieste, juosiamame dešimčių kilometrų sienos, nėra nė vieno rikšos vežimėlio. Grįžtant reikėjo įveikti dvi perėjas, kabančias virš neaprėpiamų smėlingų jūros pakrantės paplūdimių ir einančias išilgai ežerų, kuriuose kaip japonų estampuose plūduriuoja sampanai24 su ant keturių baslių ištemptomis pinučių stoginėmis; jie plūduriuoja tokioje tyloje, kurią pavadinčiau amžina. Elena, atleisk man už klišes, jas prievarta bruka čionykščiai kraštovaizdžiai!

Šis dešimčių kilometrų tuščias krantas yra pasmerktas veiklai! Reikia būti komunistu (arba korsikiečiu?), kad atsisakytum tūkstančių bungalų ant vandens, kurie tik ir tyko čia nusileisti kaip vanagai. Bet komunizmas šiais paskutiniais dvidešimtojo amžiaus metais vis dar tvirtas. Jį jauti mūsų kelionės vietnamiečių vadovų aiškinimuose. Prancūzija, prancūzų buvimas, tai, ką gera ar bloga padarė kolonizacija, — draudžiama tema. Jausdamasi tvirtai dėl savo „Mėlynojo gido“, galėjau kvosti mūsų dvidešimtmetę geltonodę gidę, kad pagaliau priversčiau ją pripažinti, jog tūkstančio dviejų šimtų kilometrų geležinkelį, kurio išilgai mes važiuojame, tarp Saigono ir Hanojaus, ir kuris aptarnauja Huję, nutiesė prancūzai. Jie pastatė ir Vobano tvirtovę, globiančią imperatoriškąjį miestą.

— Ją atstatė mūsų demokratinė vyriausybė, — atšauna ji.

Skaitau jai savo „Gidą“ patikslindama, kad būtent JUNESKO finansavo šiuos darbus. Ji tuo nė kiek netiki. Jos akys susiaurėja dar labiau:

— Tai kolonijinės propagandos melas.

Aiškiai imi įžvelgti komunistinę sistemą ir protų verbavimą. Krantinėje, šalia Mermoz, liaudies komisarai kiekvieną dieną mus verčia sugaišti po valandą, kad savo žiniaraščiuose užsirašytų kiekvieno iš trijų šimtų penkiasdešimties keleivių, kurie išlipa į ekskursiją, pavardę ir adresą, ir taip pat smulkmeniškai juos sugrįžusius pasižymi. Tam atvejui, jeigu kuris nors iš mūsų panūstų įsikurti šioje nustekentoje šalyje, kurioje viskas draudžiama! Ir kartu pilnoje pažadų ir turtų, kurių didžiausias yra jos „sumani liaudis“, kaip buvo sakoma Galuedeko ir Moreto vadovėliuose. Mat kam reikalinga sesuo: pamažėle tu tampi mano atminties lobynu. Ir atvirkščiai. Kam dar galėčiau kalbėti apie Galuedeką ir Moretą, apie Malė ir Izaką ar Karpentjė Fialipą, kurie kaip tikri dievai valdė ištisas mokinių kartas?

Nežinau savo pasiutėlio galuedekų ir moretų, o jis, savaime suprantama, irgi nežino. Šios kartos dievai jau nebe mokyklose...

Jų dievai — tai roko žvaigždės rinktiniais vardais ir gergždžiančiais balsais: Dirty old Bastards, Blood thirsty Babes, Herpes25 arba Nique tavo motina, visada apniktos perdozavimo, AIDS ar savižudybės. Visa tai, ką mes mėgome ir ko klusniai imdavomės — diktantas, daugybos lentelė, departamentai (Endras, svarbiausias miestas: Šatoru; suprefektūros: Isudenas, Le Blanas, Lašatras. Juos kartodavome it litanijas bažnyčioje, ar prisimeni!), — visa tai vargana, ar veikiau — visiškas niekas. Jie vartoja tik du tris būdvardžius. Rašyba, Prancūzijos istorija? Senų pakvaišėlių įkyrios mintys. O mokytojai — jau tik vargšai žmogeliai, kuriuos galima stumdyti ir skaudinti!

Grįždama į Mermoz pastebėjau, kad aukštas, apkūnus ir žavingas mūsų vakarėlių vedėjas — mūsų draugų Ivo Robero, Danielės Delorm ir Danieliaus Želeno grupės gerbėjas! Jis mus išskyrė iš kitų, nes jam atrodė, kad „darome gėdą šiai aplinkai“, nieko sau! Kiekvienas kelionės laivu maršrutas turi savą publiką, o Vietnamas beveik išimtinai traukia buvusius kolonijos gyventojus. Jis man pasakoja, kad praėjusią savaitę Ho Ši Mine, ir tai praėjus penkiasdešimčiai metų po „mūsų karo“, vienas karininkas seno taksi dviračio vairuotojo prašė: „Pasakyk, siauraaki, kiek imsi už tai, kad nuveši mane į miestą?“

Kitas, to paties raugo, šįvakar pasakoja apie savo kovas: „Veltui juos užmušinėjai, jų buvo pilna visur! Tai beprotiška, nes šitie padarai atsparūs!“ Esesininkai nacių stovyklose veikė lygiai taip pat, vyrus ir moteris laikė „Stuck“ (mėsa), kad galėtų juos žudyti netrikdydami savo dvasios ramybės.

Prieš dvejus metus, per tokią pačią kelionę į Vietnamą, vakaro vedėjas turėjo nutraukti spektaklį Mermoz svetainėje, kad praneštų apie Miterano mirtį.

— Ir salė pratrūko aplodismentais! — pasakė jis mums.

— Trūksta žodžių.

Suprantu, kodėl Adrianas sunkiai pakelia šią aplinką — čia niekas nepasikeitė per dvidešimt metų; čia kas nors pasikeis tik išnykus visiems tiems, kurie kovėsi už Indokiniją ir ją prarado dėl politinių priežasčių, kurios nuo jų nepriklausė, o ne dėl drąsos stygiaus.

Adrianas visada nekentė grupių, ekskursijų, iškylų, kolektyvinių atostogų, taip pat Med Club. Jis vertino tik plaukiojimus nedideliais laivais, kuriuose, įskaitant įgulą, telpa ne daugiau kaip aštuoni asmenys! Ksavjero laivas — kateris jam atrodė tinkamas. O moterys neišvengiamai turi potraukį keliauti laivu, žinoma, dėl aptarnavimo. Aš vertinu čia kiekvieną savo gyvenimo sekundę, žinoma, kartu ir progą reikšti nepasitenkinimą maistu, kurio man nereikia nei pirkti, nei gaminti; nereikia piktintis, kad Adrianas per daug geria, nes ne aš ruošiu ledukus, ar kad jis barsto cigaro pelenus į visus indus, kuriuos randa sau pašonėje, — juos plaus kiti. Reikėtų abiem lytims leisti skirtingas brošiūras, kai kalbama apie atostogas, neužmirštant nurodyti proporcijos gražių veidelių, kurių galima tikėtis vienoje ar kitoje kelionės vietoje. Peržengus tam tikrą ribą, vyrų žvilgsniai prigęsta, nugaros sukumpsta, o pilvai nudrimba. Ir visa kita! Jie jau tik niūri kaimenė, kur kiekvienas kaimenės narys klausia savęs, kodėl išleido tiek pinigų, kad žmona dykinėtų. Jų kasdienybė tokia. Laive ar sausumoje stiklines šluosto ne jie. O dėl Indokinijos, tai jie ją pažįsta, it būtų patys sukūrę, ir televizijos žaidimų įkvėpti vakarai juos traukia kur kas labiau nei puikieji mūsų pranešėjai, pasakojantys apie Ho Ši Miną ar generolą Žiapą.

Stebiuosi: nematau jų atlapų kilpelėse raudonų juostelių. Iš tikrųjų tarp šių žmonių, vis dėlto rizikavusių savo gyvenimais už Prancūziją, nėra gavusiųjų Garbės legiono ordinų! Bet tai vidutinio lygio valdininkai, man primena Adrianas, smulkūs mažumėlę praturtėję prekybininkai, provincialai, kuriems veik neprieinama aplinka, kurioje jais apdovanojama. Mes juk lankomės pas aukštus pareigūnus, žinomus žurnalistus, garsias žvaigždes, kurie visi vieną ar kitą dieną bus apdovanoti. Mūsų pažįstami kiti ir mes skaitome kitas knygas. Mermozietis ar mermozietė daugiausia skaito detektyvus ir radijo ar televizijos garsenybių išpažintis. Klausiau savęs, kas gali skaityti tokios rūšies knygas, kurios parduodamos daug geriau nei Marionos knygos. Ir radau atsakymą: šiais metais visų rankose Klerės Šazai romanas „Pjeras Belemaras“, Anos Senkler (ją kiekvieną savaitę matai ekrane, taigi, tai turi būti gera, tarp kita ko, tai puiki!) knyga arba Maitės ir Žilbero Karpentjerų atsiminimai. Daugumai mūsų bendrakelionių sėkmė yra ne atradimo autorystė, ne rekordo pagerinimas, ne sprendimo, kuris netruks pagerinti žmonių gyvenimą, priėmimas. Sėkmė — būti parodytam per televiziją! Parodys kaip laidos vedėją ar kaip nusikaltėlį, nesvarbu.

Negaliu užbaigti savo įspūdžių nepapasakodama tau apie sukrėtimą, kurį sukėlė Ha Longo įlanka: kadaise, kai ji priklausė mums, sakydavome — Alongo! Mes plaukiojome apstulbę ištisas valandas mažomis grupelėmis nedideliais turistiniais laiveliais, supami beprotiško peizažo. Įsivaizduok didelę kaip Gvadelupa teritoriją, kai ką panašaus į pamišusią Šveicariją, kuri išnyra iš vandens savo skiauterėtomis viršūnėmis, milžiniškais, žaluma karūnuotais menhyrais, įlankėlėmis, menkomis užuovėjomis, kuriose kimštinai prisikimšę šimtai sampanų, o juose plaukioja, žvejoja, miega ir po skylėta drobe dauginasi ištisos šeimos, kurios dūzgia kaip bitės, irkluodamos vieninteliu irklu, gaudydamos jūros gėrybes, maitindamos krūtimi vaikus, iškeldamos bučius, pilnus keistų vėžiagyvių, ir tiesdamos mums kriaukles, kiautus, daiktus, pagamintus iš vėžlio šarvų, ar lakuotus mažmožius, kurių, deja, mes negalėjome pirkti.

Elgetavimas čia griežtai draudžiamas, mums taip pat draudžiama gyventojams siūlyti maistą... Esame informuoti, kad Vietnamo vyriausybė neturtinga, bet kad jai pavyksta išmaitinti gyventojus. Vis dėlto jie aplimpa Mermoz spindinčiomis iš pavydo akimis ir ištiestomis rankomis ir skubiai po savo skarmalais slepia šokoladines bandeles, sumuštinius su kumpiu ir kokakolos skardines, tai, ką mums pavyksta jiems numesti nematant pakrančių sargybai. Jie taip pat neturi teisės mums parduoti puikių krevečių, kurių pilni jų pinti krepšiai (čia nė vieno plastikinio dubens! Skurdas lemia grožį?), nei rožinių krabų didžiulėmis žnyplėmis, nei nematytų milžiniškų moliuskų, kurių geldelės labiau blizga nei mūsiškių. Netrukus mes valgysime savo šaldytas jūros gėrybes svajodami apie visus tuos lobius, kurių knibždėte knibžda kitapus mūsų laivo.

Kai pagalvoju apie Marionos bučius, besiilsinčius Kerdriuko stoginėje, apima veriamas ilgesys. Ak, kad man būtų leista įlipti į vieną iš šių sampanų ir leista su šiais „siauraakiais“... leistis į žvejybą... Bet šie žmonės jau net nebekalba prancūziškai ir mes gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose.

Vieną dieną, kai komunizmą pakeis demokratija, kiekvienoje salelėje už kiekvienos bangos čia rasime gumines valtis, su Yamaha tinklais, o povandeniniais šautuvais prekiaus kiekviena picerija — turgelis. Gražias kūgio formos pintas kepures bus pakeitusios amerikietiškos kepuraitės, o į bidė formos plastikinius katerius plūs tūkstančiai turistų, ištroškusių pasakiškos žvejybos, trunkančios keletą dešimtmečių, pakankamą laiką, kad būtų sunaikintos atsargos; ak, šitai mes puikiai mokame.

Vieną dieną, kai mokslas bus nugalėjęs senatvę, mūvinčios bikiniais devyniasdešimtmetės šokinės šiuose paplūdimiuose, eidamos glamonės pačius gražiausius ilgaplaukius šimtamečius, o jie vilios jas į persirengimo kabinas, kad pasimylėtų stačiomis kaip dvidešimtmečiai. O vakarais vėdinamų viešbučių terasose jie nepatikliai vartys senus dvidešimtojo amžiaus žurnalus, kuriuose vargšai tipeliai nuplikusiais pakaušiais, mūvintys beformes maudymosi kelnaites, su širdies stimuliatoriais ir Robero Hoseino (kas jis toks? — klaus jie savęs) rekomenduojamais skaitmeniniais klausos aparatais, sunkiai pasiduodantys nekoordinuotiems judesiams, vargiai primenantiems vaikščiojimą kokio nors pagal Rėži Debrėjaus „nuolaidų pensininkams plano“ modelį sukurto Ardešo rezervato alėjomis. Šalia žmona, o gal motina, meilužė ar sesuo? Ūmai — jie jau daug ką pamiršę... tarkime, moteris, turinti bent jau krūtinę, bet kartu ir klubo protezą, su ašara akies kamputyje (gal ašaroja dėl saulės?) žvelgia į jauną, nerūpestingą apvalaino kūno merginą, kuri jai kažką primena... Jos rankos, iškraipytos dešimtį metų trunkančios artrozės, įsikimba į pertvarą, visa kuo panašią į tą, prie kurios ji, jauna, nerūpestinga, apkūni motina, prieš pusę šimtmečio įkurdindavo savo vaikus, šitaip užbaigdama „gyvenimo ratą“, kaip pasakytum tu, Mini, turinti perdėtą polinkį į metaforas!

Žurnalo nuotraukoje-pavasaris Ha Longo įlankoje. Pirmasis žemės pavasaris, kaip ir visi kiti. Širdies stimuliatoriaus savininkas neužmiršo jaunystės ir poetų, kurių eilių kitados mokykloje mokėsi atmintinai, muzikos: „Mieloji...“ — pradeda jis visai tyliai, o paskui — ne, jis negali taip deklamuoti Ronsaro:

Širdele, eime pažiūrėti, ar rožė.

Šį rytą atskleidusi grožį

Savo suknios hm hm saulei

Ir netekusi apdaro,

Hm hm hm hm, hm hm hm hm,

Ar jos atspalvis į jūsų panašus...

— Liaukis, — šaukia tyloje toji su klubo protezu. Ji atrodo it nupiešta Klerės Bretešer; kelia savo kablį, kuris kadaise buvo ranka. — Maldauju, liaukis. Pabaigą žinau taip pat gerai kaip ir tu.

Nes ji irgi neužmiršo savo jaunystės. Savo širdies gilumoje ji tyra, deja.