X

Mariona ir Morisas

Kai plaukdamas laivu tolsti nuo pakrantės, staiga pamatai ją kitaip. Įlankėlės, kyšuliai, paplūdimiai pamažėle sudaro visumą, kuri nėra vien sudedamųjų dalių suma.

Amžius taip pat yra atsitolinimo būdas: imi suvokti savo gyvenimą kaip visovę, kuri nebūtinai yra jį sudarančių įvykių vieno šalia kito išdėstymas. Kiekvienas jų lemia kitą, o kitas kartodamasis keičia šį taip stipriai, kad sunku atskirti vakar nuo rytoj, jaunystės pradžią nuo jos pabaigos, matai tik bendrą paveikslą, kuriame ima ryškėti kai kas panašaus į reikšmę.

Būdama paauglė, labai gerai mačiau save — merginą, vėliau moterį, kelių vaikų motiną, mokytoją, galiausiai garsių esė autorę. Net tiksliai įsivaizduodavau save — mirusią, senyvo amžiaus, lydimą apsiverkusių skaitytojų moterų palydos į paskutinę buveinę. Nedrįsau svajoti, kad turėsiu skaitytojų vyrų, labai greitai patyrusi, geriausiu atveju, švelniai maloningą atlaidumą, kurį mano bendraamžiams aštuntajame dešimtmetyje keldavo kiekvienas intelektinis moterų siekis. Mano vaikai apstulbtų sužinoję apie šią šlovę, kurios nenujautė. Labai sumažintas Sartro laidotuvių vaizdas. Tose iškilmingose laidotuvėse mane taip sukrėtė Sartro tautai Aš pasitenkinčiau tautele... gentimi...

— Mama buvo tokia reikšminga? — ašarodami sakytų abi mano dukterys ir sūnus, puikieji mano palikuonys, susigėdę, kad nieko nesuprato, kol buvau gyva.

Bet ši atvirkštinė paauglystė, kuri turėjo vesti mane į mirtį ir į mano ėmimo dangun šventę, išvengdama ilgo slinkimo per senatvės vargus, tebebuvo abstrakti sąvoka, žemėlapyje nepažymėta vietovė. Norėjau mirti sulaukusi labai ilgo amžiaus, bet nepasenusi.

Kaip tik todėl artinantis šešiasdešimtmečiui pirmą kartą nebeturiu tikslaus amžiaus. Neapibrėžtą laiką plūduriuoju neapibrėžtame krašte, penkerius ar, geriausiu atveju, dešimt metų, — labai panašu į ikisenatvinį amžių, kaip kad yra ikipensinis amžius, būsena, kai dar gali tikėtis visko, bet taip pat per vieną akimirksnį visko ir netekti.

Įsivaizduoju, kaip būdama dvidešimtmetė kartais išdidžiai, koketiškai sakau: „Žinote, man dvidešimt ketveri.“ Bet nebėra kuo girtis, kai tau šešiasdešimt metų. Tai nutylimos plastinės chirurgijos, absurdiškų dienotvarkių, skirtų užkirsti kelią dar tik įsivaizduojamiems skausmams, amžius. Tai amžius, kai apgaudinėjimas, įskaitant ir savęs paties apgaudinėjimą, tampa išlikimo įpročiu. Būtent dėl šio nesąžiningumo, kuris laiduoja šiek tiek gyvybingumo, aš vis dar įsitikinusi, kad esu pačiame savo gyvenimo įkarštyje, trumpai tariant, esu normali šios žemės gyventoja, niekuo nesiskiriu nuo kitų. Užmirštu, kad matau save tik iš priekio ir, vadinasi, žinau tik pusę visko apie save. Dar daugiau, aš dažniausiai bendrauju tik su pranašiausia savo puse, nes ji apima mano veidą — vitriną, kurią tvarkau savo nuožiūra. Bet aš veikiau leisčiausi sukapojama, nei pripažinčiau, kad kiekvieną kartą žiūrėdama į veidrodį klastingai pasikeičiu: mažumėlę patempdama akis smilkinių link, mažumėlę pakeldama lūpų kampučius, įliedama į savo žvilgsnį truputėlį vilionės... visos moterys daro tas pačias grimasas ir veidrodžiuose esti tokios panašios viena į kitą!

Pamatytas nuo dvidešimties metų pakilumos, šešiasdešimtmetis man, savaime suprantama, neatrodo patrauklus. Bet labiausiai neįtikėtina ten, kitame gyvenimo pakraštyje, buvo tai, kad man niekada nešovė mintis sulaukti šešiasdešimtmečio. Metai tyliai ateidavo ir praeidavo ir iki pat šios dienos aš galėjau apsimesti, kad nepastebiu nieko įtartina. Kadangi gerai miegojau, rytą buvau įsitikinusi, kad atsibudau kaip paprastai, tai yra normali. O normalumas ir yra būtent jaunystė, kuri nesitikslina savo metų. Iki priešingo dalyko įrodymo — pavyzdžiui, tipo, kuris man užleidžia savo sėdimąją vietą autobuse, šunsnukis! — manau, kad jis kietaširdis kaip akmuo. Ir, nepaisydama keleto smulkių gyvenimo vidurio išdavysčių, dar nepasireiškus aibei negalavimų, aš tvirtai laviruoju priešais pat nelaimę, bet jos neužkliudau ir nieko jai neužleidžiu; aš ir Morisas plaukiame išvien su savo draugais ir artimaisiais, saugodamiesi rifų, kurių ūmai ima daugėti mums artinantis prie riaumojančių šešiasdešimtmečių. O draugų, kurie nuo pat gimimo turi nevilties abonementą, šiandien vis daugiau ir daugiau ir jie toliau elegantiškai šliaužia apimti niūraus gardžiavimosi laukimu, kol kiek įmanoma vėliau nusižudys arba... gaus Nobelio premiją, nors ji niekados neskiriama linksmiems šaunuoliams.

Bet aš savo mokslingame dėstyme imu įžiūrėti plyšį: Brianui netrukus sukaks septyniasdešimt! Tačiau meilužis lieka meilužis. Vien tik teisėtas vyras gali sau leisti prarasti žavesį (saikingai). Jis turi daug kitų kozirių: visų nemėgstama kasdienybė dėl Moriso humoro jausmo tampa mūsų bendro gyvenimo rišamąja medžiaga, — kiekvieną dieną drauge aptariamas laikraštis, pasidalijama tarpusavyje pasipiktinimais, ir dar — mūsų abiejų laisvė pasprukti į Marakešą ar Antilus, jeigu to mums norisi, neprivalant susikurti alibi...

Su Brianu susiję, savaime suprantama, aistros romantika, nešvarių baltinių nebuvimas, stebuklas jį vėl išvysti tokį pat geidulingą kiekvienąkart susitinkant ir tas pranašumas, kad nematai, kaip kiekvieną dieną jis mažumėlę kumpsta, kaip jam krinta dantis ar kaip jis kenčia nuo hemorojaus. Dideliame mikelandželiškame jo kūne niekas iš tikrųjų nepasikeitė: jo naivumas, jo grožis, jo meilės man perteklius, jo keturiasdešimties metų ištikimybė man, jo nepaliaujamas jaunatviškas noras mylėtis. Nuo jo nepriklauso tik vienas dalykas — skaičius septyniasdešimt.

Ir staiga, Morisui „tik“ šešiasdešimt ketveri! Vienas senis man gyvenime netrukdo, tiek to, bet du — jau per daug! Ypač kai jūsų draugai turi įžūlumo tapti seniais ir net mirti. Vaistai? Vis dažniau negaišti laiko, kurio tiek daug turėjome ir taip ilgai, kad galėjome jį prašvilpti, bet kuris nuo šiol tapo greit gendančiu maisto produktu. Nereikia daugiau praleisti progos susitikti su Brianu, vien jau kad jį išvaduočiau iš to mirties sūkurio, į kurį grimzta Pegė ir kuris galų galėją įsiurbs. Maždaug prieš metus mus išskyrė įvairios priežastys: nelaimė, nutikusi jo sūnui, knyga, kurią turėjau užbaigti, Moriso depresija, be abejo, irgi ne tokia jau niekuo dėta. Beje, spėju, kad depresija visada ne tokia jau niekuo dėta, net jeigu netyčinė. Supraskite, kaip norite...

Pykstu ant savęs, jog leidau Brianui visiškai vienam švęsti septyniasdešimtmetį ta dingstimi, kad nepriešgyniaučiau Morisui. Baimė įskaudinti perpus sumišusi su silpnumu. Ar aš pakankamai įvertinu, kokiu mastu begalinė Briano meilė ir jausmas kartu su juo pažinus legendinę meilę man leido suprasti Moriso lengvumo vertę, jo potraukį į visus gyvenimo pavidalus, kuriuo taip puikiai geba dalytis, jo subtilumą neparodyti savo silpnumo ir dar jo laimingumą. Remiantis tam tikru pasikartojimu galima teigti, kad laimė — ne atsitiktinumas, o dėsninga ypatybė.

Tam tikru mastu mudu skolingi Brianui už tai, kad likome pora, aš jam skolinga už galimybę būti dvilype moterimi, be būtinybės kurią nors iš jų paaukoti. Slaptas Severinos Konstansos buvimas malšina mano sąžinės graužatį ir leidžia tikėti, kad ryšys, kuris jungia mane su manuoju Tristanu, nesugriaunamas. Taigi priėmiau sprendimą šį pavasarį su juo susitikti jo airiškame namelyje, kuriame, be abejo, praleidau pačias puikiausias savo gyvenimo valandas.

Tikrai noriu miegoti jo rankų glėbyje ir apsimesti, kad netrukus mes gyvensime drauge ir drauge mėgausimės gyvenimu kaip niekada, kaip visada. „Let’s be married one more time“26, — dainuoja Leonardas Koenas, kurio beviltiškai klausomės. Bet ar galima kitaip klausytis Koeno? Tikrai noriu savo glėbyje spausti šį vyrą, kuris tiek metų buvo paslėptas mano gyvenimo užkampyje ir kuris laukė tik vieno ženklo, kad būtų drauge, noriu iš naujo su juo išgyventi visus tuos gražius tarpsnius, kuriuos mes patyrėme bėgant metams, niekada nesilpstant mūsų geismo jėgai ir kiekvieno atsisveikinimo skausmui.

Belieka apie tai pranešti Morisui, kuris nuolatos dedasi lyg nukritęs iš dangaus. Tai kaina, kurią turiu sumokėti už savo nederamą elgesį. Vis dėlto kiekvieną savaitę jis mato iš Briano gaunamus pailgus vokus, kuriuos puošia jo, savamokslio, begėdiškai plati rašysena; bet kiekvieną kartą Morisui turiu vis priminti, kad myliu kitą nuo neatmenamų laikų ir mylėsiu visą mums likusį laiką — amžinybę. Jis tuoj manęs paklaus — gal Pegė blogiau pasijuto? Tarsi nežinotų, jog Pegė yra mano meilės jos vyrui garantija: būdama prikaustyta prie invalido krėslo, Pegė leidžia Brianui tikėti, kad tai dėl jos mudu niekada negalėjome gyventi kartu. Ji reikalinga jam, kad sušvelnintų jo, kaip neištikimo vyro ir kataliko airio, kurį per didelis malonumas, pavogtas iš gyvenimo, neišvengiamai susaisto su nuodėme, kaltę.

Kaip tik rytoj Moriso jubiliejus, bus proga aptarti visada keblų mano kelionių į Airiją klausimą. Kiekvieną kartą jubiliejų mes švenčiame viename iš tų restoranų su žvakėmis ant stalo, kuriuose lengviau atverti tas paslaptis, kurių nebemokame atskleisti kasdieniame gyvenime.

Įprasta sakyti, kad ilgainiui poros ryšiai tvirtėja. Ryšiai taip, bet ne kito pažinimas. Įpročiai pamažėle stingdo bendravimą ir gebėjimas žavėti vienas kitą atrofuojasi. Ir paskui vieną dieną atsitrenki į stiklo sieną, tapusią nepermatomą nuo susikaupusių melų ir nutylėjimų, mažų ar didelių išdavysčių, nuo nuovargio, kurio nebeįveikia švelnumas, ir galiausiai atsitrenki į kiekvieno kietą kaip titnagas branduolį.

Kaip tik todėl mums reikia prabangaus ir rafinuoto fono, geras maistas mus naudingai suartina, nes mūsų kūnai tapo liūdni, jeigu tiksliau, nuo santykių su Tanja nutraukimo. Nors santykių nutraukimas neretai nieko neišsprendžia. Morisas buvo susigėdęs ir pirmą kartą gyvenime suglumęs, kad tapo dviem moterims nelaimių šaltiniu, nors tikėjosi visokeriopai apdovanoti vieną jų, išsaugodamas kitą. Tačiau šitoje srityje patys mokslingiausi skaičiavimai yra ir patys pragaištingiausi.

Žinoma, mudu vėl buvome kartu, bet kaip du luošiai. Mudu kartojome meilės judesius, bet meilė priešinosi. Ir jos nebuvimas buvo sunkiau pakeliamas nei sielvartas ar pavydas. Mano burnai Moriso oda jau nebeturėjo šiltos žolės skonio, jo pakaušio garbanos buvo tik per ilgi plaukai ir nebetraukė savęsp mano pirštų. Naktimis gyvenau kaip moliuskas, prilipusi Morisui prie nugaros. Jis su tuo susitaikė ir laikėsi kaip uola. Iš naujo susilieti su juo man atrodė neįmanoma, veik nepadoru, net neįsivaizduojama, tarsi niekada nebūčiau jo pažinojusi, nei mylėjusi, nei susilaukusi su juo poros vaikų su šitokia laime...

Kaip išreikšti tokį pasibaisėjimą kitam?

Morisas visada buvo jautresnis moterų, o ne savo paties troškimams. Jam patiko būti užkariautam ir jis nemėgo stoti į mūšį. Man patiko ši moteriška jo pusė. Kadaise aš jį sugavau užmetusi lasą, o jis tik nudžiugo ir nesipriešino. Šiandien reikėjo panaudoti jėgą, kad sugriautume mudu skiriančią sieną, kuri, iškilusi vis dėlto ne iš mūsų nesutarimų, mus gniuždė. Mudu net sutarėme dėl Tanjos ir aš susitvardžiau — jos nepakviečiau, kad mes visi trys pasikalbėtume apie šį ilgą karą, kurį visi pralaimėjome. Tiesa, kad išsaugojau Morisą, panašu į pergalę, bet yra ir pralaimėtosios pergalės. Gal visos senstančios poros gyvena ant vienas po kito einančių nepasisekimų ir pralaimėjimų sluoksnių, būdamos nusistovėjusios elgsenos belaisvės?

Mudu daugmaž sėkmingai grįžome į savo gyvenimo vėžes ir mudviem dažnai sekdavosi pasijusti laimingiems, nes turėjome ilgalaikį laimės įprotį. Paprasčiausiai tarp mudviejų nebeliko kibirkšties. O užgesti šešiasdešimties prilygsta pasaulio grožio įžeidimui. Dar daugiau, tai mirtinas pavojus: turi mažai šansų vėl užsidegti sulaukęs septyniasdešimties!

Juo labiau kad Morisas judėjo link savo šešiasdešimt penkerių metų, bet, kaip sakoma, jis ėjo aklai, nes, man atrodė, kad neturi noro senti.

Jo įgimtas grožis, laisvumas, daugialypiai talentai jam teikė galimybę vienodai laimingai gyventi daug gyvenimų. Tą vakarą jis veikiau minėjo savo šešiasdešimt ketverių metų pabaigą, nei šventė savo busimųjų metų atėjimą. Buvome akis į akį viename iš tų keliančių pasipiktinimą restoranų, kurių valgiaraščiuose nenurodomos patiekalų kainos; Morisas atrodė nutaręs nors kartą pamėtėti bent keletą nuotrupų slaptojo savo aš, kuris, mano akimis, buvo toks pats painus kaip ir restorano valgiaraštis. Žinojau tik tiek, kiek apie tolstantį jūros krantą: kad Mes jau nebėra paprasta Tu ir Aš sudėtis ir kad Tu ir Aš jau nebepanašūs į tuos, kurie susituokė prieš trisdešimt metų. Kaip gerai kovojančios su bangomis poros, mudu pradėjome mieliau prisiminti praeitį, nei galvoti apie žemėlapiuose nepažymėtą ateitį, kur pūtė nepažįstami vėjai.

— Tuo gyvenimo momentu sukausi laisvąja eiga, — tarė sutuoktinis.

„Tai buvo momentas, — pamanė sutuoktinė, — kai aš, priešingai, sukausi didelėmis apsukomis... Tą vasarą su Brianu atradau Donegolą“...

— Tu to net nepastebėjai, — pridūrė sutuoktinis, tylint žmonai.

„Tik to ir trūko, — pamanė žmona, — kad būčiau ėmusi kristi su tavimi drauge į bedugnę“.

— Nenorėjau to pastebėti, — tarė ji, — nes neketinau dėti pastangų, nors tu siekei...

— Ko?

— Na, pavyzdžiui, kad nutraukčiau ryšius su Brianu ir iš naujo daugiau ar mažiau įsimylėčiau tave... Visų vyrų noras toks, kai jie atsiduria tarp dviejų... kitokių pasirinkimų!

— Pirmiausia liaukis atkišusi lūpas sakyti Bajanan.

— Kaip norėtum, kad jį vadinčiau, — tarė žmona, — Morisu II?

— Ne mano kaltė, kad aš vardu Morisas, — tarė Morisas.

— Dažnai tau siūliau pasivadinti Rismo. Tai verlan‘as27, dabar tokia tendencija! Ak, Rismo, juk gražu?

— Nebent aš irgi būčiau airis! — sušuko Morisas. — Tai viską keičia! Beje, kiek dabar airiui metų? Atleisk, bet jo vardas drasko man burną...

— Tau tereikia sakyti — Brianas, man jau geriau taip, nei tavo atkištos lūpos, kai tu bandai kalbėti angliškai.

— Mariona, paragauk šitų šiltų žąsies kepenėlių su razinomis. Čia jos puikios, tuoj įsitikinsi. O šis rūšinis vynas dar puikesnis. Ar prisimeni, buvo laikai, kai tu reikalaudavai tik jo?

Jo žvilgsnis sušvelnėja. Jam patinka mano atminties spragos.

— Beje, aš tebeturiu silpnybę Alžyro vynams. Tai buvo mūsų bendro gyvenimo pradžios vynai, kuriuos pirkdavau iš Felikso Poteno priešais mūsų namus. Mūsų bendro gyvenimo pradžia taip pat buvo kuo puikiausia: aklai klioviausi tavimi, prisimeni?

— Matau skirtumą, — niūriai sako Morisas.

— Bijau, kad tau tada tai atrodė veikiausiai sunku... Ši ką tik pas tave įsikūrusi moteris su didele kaip Ritz viešbutis meile...

— O aš maniau, jog pasirodžiau tau nepakeliamos lengvybės...

— Bet niekas dar nesibaigė, brangusis. Iš tikrųjų turėjome daug priežasčių sau nepatikti. Klausiu savęs, ar tai ir nėra porų, kurios neišsiskiria, paslaptis: ta dalis kitame to, kas nesuprantama, galima sakyti — to, kas nesugniuždoma; visada turi viltį vieną dieną tai suprasti! Kai tave sutikau pirmą kartą, prisimenu, pasakiau sau: „Tik ne jis! Tai bjaurus suvedžiotojas!“

— Kodėl bjaurus?

— Todėl, kad kai buvau jauna, suvedžiojimas man neatrodė... kaip čia pasakius... garbingas elgesys! Beje, tekau tau ne dėl tavo žavesio, o dėl poezijos. Visos tos eilės, kurias mokėjai atmintinai, ir jas šnabždantis tavo balsas, šiek tiek panašus į Žako Dujė. Ir dar beprotiška tavo meilė jūrai, panaši į manąją. Su tavimi jūroje jaučiausi rami: niekas neateis manęs pakeisti!

— Tai vadinama įgulos parinkimu, brangioji. Beje, kaip tik jūroje tave pirmą kartą pabučiavau.

— Ir pirmosios eilės, kurias pasakei man tą dieną, jas visada prisiminsiu:

Kai nieks į ją nežiūri,

Jūra jau nebe jūra,

Ji — tai mes,

Kai niekas mūsų nemato.

Tai genialu, nes leidžia svajoti. Man atrodo, kad tai ir yra tikrosios poezijos matas. Tuo laiku labai nedaug išmaniau apie Siupervilį.

— Su keletu kitų jis buvo bjauraus suvedžiotojo ginkluotės dalis.

— Būtent, esu tikra, kad vis dar tuo naudojiesi! Ir norėčiau, kad tu man kai ką paaiškintum. Atrodo, kad šis vynas nuteikia prisipažinimams. Tai dėl „Kalėdinio pyrago“, kurį žiūrėjome vakar...

— Taigi tau atrodo, kad aš panašus į Sebastjeną iš filmo. Sutinku su palyginimu: Klodas Rišas, jis beprotiškai žavingas! Tai suvedžiotojas...

— Bet jis visai nebjaurus... Tai naivus suvedžiotojas, be mažiausio iškrypimo! Tai man ir pakišo mintį: norėčiau, kad suvaidintume sceną tarp Klodo ir Fransuazos Fabian, kurioje jis išvardija visas savo žmonos drauges, su kuriomis permiegojo per trisdešimt metų. Aš taip pat visada savęs klausiau, ką įtarinėti... Taigi šį vakarą atsinešiau keletą užrašų knygelių ir netrukus tau išvardysiu vardus. Ir patikėk — tau pasisekė: aš sunaikinau visas mūsų bendro gyvenimo pradžios užrašų knygutes. Šiaip ar taip, anuo metu nieko nemačiau. Tai buvo ne „Kalėdinis pyragas“, o „Vargšas“!

— Taip, buvai daug laimingesnė, mano viščiuk...

— Trumpai tariant, tiek dėl mano laimės! Tiesa, tau neblogai sekėsi gana ilgai... Patikli žmona ir dar nevisiška neišmanėlė meilėje, kokia dovana vyrukui!

— Pripažink, dviese buvome laimingi...

— Nori pasakyti — trise? Ir dar tokie artimi!

— Paklausyk, tai tuoj išvirs į mano teismą. Tu mane myli daug mažiau nei anksčiau, ir galbūt aš to net vertas, bet tu vis dar tokia pat pavydi.

— Tau patinka taip manyti. Veikiau sakykime, kad nesu tokia akla.

Čia tylą pakeitė susižavėjimo kupini „hm, hm“, kai išvydau indą su armanjake liepsnojančia veršiena su ryžiais ir baravykais. Šalia mūsų sėdi pora su „pernokusia“ dukra, kaip man jaunystėje žiauriai sakydavo mama apie tas, kurios neištekėjo pačioje jaunystėje, kad ir už niūraus senioko. Ką turėjau daryti, kad „nepemokčiau“? Šis klausimas mane ilgai kamavo!

Prie gretimo stalo neteisėta porelė, brandaus amžiaus, akivaizdžiai laukia akimirkos, kai galės atsidurti lovoje. Po stalu žilaplaukis vyras spaudžia savo draugužei kelį, o ta iš malonumo spindinti ponia gražiomis mėlynomis senomis akimis glamonėja mylimą veidą!

— Prieš dvi dešimtis metų, — sako Morisas, — niekaip nebūčiau patikėjęs, kad pagyvenę žmonės drįstų taip afišuotis restorane.

— Neturėjai teisės viešumoje būti senas ir nekuklus... tarkime, iki 1968-ųjų. Iškart būtumei buvęs pavadintas sena kiaule. Nors niekada neišgirsi sakant „jauna kiaulė“...

— Laimė, papročių liberalėjimas apėmė tik jaunimą.

— O dėl senukų, ar tau jau sakiau, kad tėvai grįžo iš kelionės laivu po Vietnamą? Ir man atrodo nepemelyg patenkinti.

— Labai nevykusi mintis, ši kelionė. Kaipgi Adrianui galėjo patikti tai, kad jis įspraudžiamas į organizuotą kelionę.

— Taip, bet ką norėtum, kad jie veiktų? Jie jau nebegali plaukioti su Ksavjeru. Jie neturi namo, kuris tikrai būtų jų, negi vienu du važiuos į viešbutį, į Gvadelupą? Alisai tai neatrodytų keista. Bet tėtis nesveikuoja, žinai...

— Mariona, problema ne Gvadelupa ar Vietnamas. Problema ta, kad jiems aštuoniasdešimt metų! Kad ir kur jie keliautų! Ir jų draugams taip pat! Jeigu jie dar nemirę. Anksčiau Alisa turėjo seserį, bet dabar Nina prikaustyta prie Viktoro dėl Parkinsono. Nuo tam tikro amžiaus, kai esi susituokęs, sergi jau nebe vienas!

— Tai, ką tu sakai, baisu, Morisai. Verčiau pereikime prie linksmesnių dalykų. Žiūrėk, imu ir ištraukiu užrašų knygelę.

— Man regis, tai gana nemandagu tavo draugių atžvilgiu. Negaliu patikėti visų šių vardų tavo patyčioms.

— Ak, tai jų tiek daug? Prisipažįsti...

— Brangioji, kokia tu vargšelė. Ar nebijai, kad tavo užrašų knygutėje nebeliks draugių...

— Gal ir reikėtų, kad nutraukčiau ryšius su visomis tomis moterimis, kurias tu glamonėjai... Bet galų gale bemeilyčiau turėti tavo meilužių sąrašą, o ne mūsų pradingusių draugų sąrašą. Pastebėjai, jau kuris laikas, kai kiekvienais metais išsitrauki užrašų knygelę, — draugų vis mažiau. Tad puiki dingstis jas sudeginti, kaip ir pusę žmonių, kurių vardai ten užrašyti! Taigi, Morisai. Nors kartą pasakyk man teisybę: pavyzdžiui, Žineta Buljė?

Rismo pakelia akis į dangų.

— Tiek to, ji sveria aštuoniasdešimt kilogramų! Bet Mišelė Buvrioj? O Andrė Šoson. O Kristiana Dedjo? Šioji, bent jau žinau. O jos sesuo Kolete, nagi, nagi?

— Niekada po vieną: tik su dviem kartu, sumuštinio principu.

— Labai keista. Jaučiu, kad mano tyrimas nekaip prasideda. Yra viena moteris, apie kurią tikrai norėčiau žinoti... ar jai pakako akiplėšiškumo tave kabinti man po nosimi: pereinu prie G raidės. Aišku, jau nuvoki, apie ką paklausiu...

— Iš G raidės, matau tris galimybes.

— Ką gi, kaip visados, tu baisiausiai išpuikęs ir dviveidis. Vienu žodžiu, kaip Reizeris „Šarlyje Ebdo“: „Visos kekšės, išskyrus mamą...“

— O kokiai kategorijai priskiri save, mano angele?

— Laimė, netapau šventąja. Turėčiau mirti kaip kankinė!

— O, tu esi didžios meilės moteris, sutinku. Paprasčiausia, tų didžiųjų daug turi. Nieko nėra lengviau, žinai.

— Ypač kai tu įsigudrini versti viską aukštyn kojom! Čia jau prasideda mano teismas...

Rismo varto desertų valgiaraštį, vildamasis išvengti lakiųjų meilės smėlynų, kur tik retkarčiais ieško pavojingų nuotykių.

— Bet sakyk, kad jau kalbam apie didžiąją meilę, — tu seniai jo nematei, to vargšelio Bujano? Gal jo žmonai blogiau?

— Panašu, kad ne. Blogai tiek, kiek būna blogai esant juosmens raumenų distrofinei sklerozei. Savaime suprantama, progresuojančiai. O progresuoti, kai tuo sergi, niekada nereiškia pagerėjimo.

— Taigi pati ši liga — bjaurastis.

— Kaip ir kiekvienais metais, Pegė netrukus vyks į sanatoriją, kurioje gydoma jūros vandens procedūromis. Taigi Brianas man siūlo balandį praleisti drauge su juo dešimt dienų jo name Keryje. Turbūt važiuosiu. Tu man sakei, kad balandį norėtum plaukti su Ksavjeru į Grenadinus. Be to, žinai, kad man nelabai patinka būti laive, kai jis turi klientų. Tu bent stovi prie vairalazdės, vairuoji laivą... o aš, visi užmiršta, kad aš taip pat moku vairuoti laivą, laikytis kurso ar pataisyti burę, ir aš atsiduriu moteriškės vaidmenyje, kurį jau vaidinu Paryžiuje... Čia šitai bent ne taip glumina...

— Ne taip svaigina, kaip būti Briano glėbyje, o svarbiausia — nereikia atsiprašinėti.

— Aš neatsiprašinėju, nematau reikalo. Bet tu tik įsivaizduok, kokį sunkų gyvenimą jis gyvena šios didelės ligos, kuri, kaip visi seniai žino, yra nepagydoma, akivaizdoje.

— Tam tikrais atžvilgiais ir aš gyvenu sunkų gyvenimą.

— Neperdėkime... Kai esu su tavimi, esu su tavimi, pats žinai. Juk vis dėlto tai svarbiausia gyvenime! Turime vaikų, bendrų draugų, bendrą gyvenimą... Taip, mes pora!

— Beje, ką apie tai mano Pegė?

— Ji nuo pat pradžių labai gerai žinojo, kas vyksta. Jis, vargšelis, nemoka meluoti.

— Aš taip pat nemeluoju, tik kai ką nutyliu, — sako Morisas, palydėdamas žodžius elegantišku rankos mostu.

— Bet ar tai ne blogiau? Kad ir Tanjos klausimas. Jeigu būčiau žinojusi anksčiau, nebūčiau savęs alinusi neigdama tai, kas akivaizdu, dėdamasi drąsi, laukdama, kol šis pamišimas tau praeis, sulaikydama riksmą, kuris toks be galo vulgarus, bet toks išganingas... Ji arba aš. Rinkis. Rezultatas: mes visi trys sunkiai sužeisti. O galėjome būti visi trys sveiki. Po šiokios tokios suirutės, sutinku... Juk tu būtum galėjęs būti labai laimingas taip pat ir su Tanja, esu tuo įsitikinusi. Ji — gera mergina. Aš dėl jos labai sielojuosi. Turiu omeny, kaip dėl draugės. O dėl manęs, tai aš galiausiai būčiau pasveikusi, niekur nedingsi, būtų buvę skaudu, nes tave myliu, mano meile, nepaisant tam tikrų dalykų, juk tu mane pažįsti. Bet esu įpratusi prie netikėtumų.

— Netaukšk nesąmonių. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi be tavęs. Niekada. Nė akimirkos. Tu bent jau tiki manim?

— Šiaip ar taip, Tanja to tikėjosi. Kartkartėmis pasitaikydavo atplėšti jos laiškus, ir aš tai žinau. Įsivaizduoju, kad šiuo atveju tu taip pat išsisukinėjai.

Savo ruožtu grakščiai mosteliu vos neužkliudydama stiklinės su sultimis. Nemoku išsisukinėti nei tiesiogine, nei perkeltine prasme.

— Gal tu norėjai gyventi su manimi, Morisai, bet mylėtis su asmeniu, kurį myli, vadinasi, gyventi su juo, argi ne?

— Taip, — liūdnai atsako Rismo. — Nesuprantu, kas mudviem nutiko. Be abejo, reikia laiko, kad galėtum atleisti už sukeltą skausmą.

— O aš, dėjusi šitiek pastangų, kad nebūčiau šioje trijų šeimoje įkyruole, kad leisčiau jausmams plėtotis be ultimatumų, taigi dabar aš irgi pykstu ant tavęs. Smagu! Vienu žodžiu, pralaimime visais atžvilgiais?

— Nieko tau negaliu pasakyti, kaip tik aš tave dar myliu, supranti, myyyliu, — išdainuoja jis jaudinamu balsu, švelniai imdamas mano ranką. — Šis atsitraukimas labai priklauso nuo tavęs, ar ne taip?

— Galbūt, bet aš tave dar myliu — tai ne visai tas pats, kaip aš tave myliu... ar ne?

— Tai Brelio dainos žodžiai, o ne mano. Nežinau, kaip tu į tai žiūri, bet man atrodo nenatūralu, kad mudu nebeturime santykių... sakykime, seksualinių, o turime... sakykime, įsimylėjėlių santykius.

— Nenormalu, turbūt. Man atrodo netgi labai liūdna — būti čia šalia tavęs kaip kelmui, visiškai susigūžusiam... ir niekas nekrusteli, tarsi bijotų.

— Taip, bijo. Lytis — tai taip įnoringa ir... nepastovu, sakyčiau... Kodėl gi liaujamasi geisti kūnu, kai geidžiama protu?

— Platus klausimas, kaip sakydavo de Golis...

— Nagi, Mariona, tu turėtum užsisakyti airiškos kavos, esu tikras, kad čia ją ruošia nepriekaištingai. Be vyšnios ant viršaus ir be šiaudelio. Man patinka, kai tu geri: tai tave sužmogina!

— Tau atrodau šiurkšti? Visada sau priekaištauju, kad esu per minkšta su vyrais, su dukterimis... su mokiniais, kai dar mokiau.

— Šiurkšti, — ne ne. Tu net labai švelni, bet viduje esi uola. Kartais tai ir gąsdina. Ir žinai, visada prisiminsiu, kaip pirmą kartą mudu mylėjomės: tai buvo Vare, žiemos sporto kurorte. Po to aptikau tave apsipylusią ašaromis ir mane labai įjaudrinai kaip tik todėl, kad verkei.

— Aš atradau... nesakau — orgazmą, tai jau kartkartėmis buvau patyrusi. Bet kažkokį daug pastovesnį dalyką, kažką panašaus į visų savo ledynų tirpimą. Neužsisklendžiau dar kartą pačioje savyje, o jaučiausi visiškai susijungusi su tavimi, tarsi mudviejų, vyro ir moters, ribos būtų išsitrynusios. Nebebuvome daugiau ponas Triukas ir ponia Daiktas, kurie dulkinasi... Tai, kas mudviem atsitiko, buvo pats gražiausias dalykas pasaulyje. Labai jaudinamas! Iki ašarų... Štai!

— Kaip prarandamas gebėjimas kalbėtis?

— Supranti, dažnai kalbamės apie tai su draugėmis ar moterų grupėse, kur kartais nueinu. Vyrai nemėgsta aptarinėti šių klausimų. Bet beprotybė: yra porų, kurios susituokusios dvidešimt metų ar net daug trumpiau ir beveik nesimyli. Arba visiškai nesimyli! Negali žinoti, nes visi žmonės apie tai meluoja. Matei paskutinę anketą apie japonų poras... Iš jos akivaizdu, kad keturiasdešimt procentų vedusių japonų, praėjus metams po vestuvių, visiškai nebeturi lytinių santykių!

— Ar juos turi kitur?

— Taigi, niekas to nesako, šiaip ar taip, visi meluoja! Iš tikrųjų nieko nenuvokiam apie kitų lytinį gyvenimą. Labai dažnai nesuprantame net savojo!

— Visa laimė, kad to nereikia suprasti.

— Tu teisus, bet kaip tik tai ir kelia man baimę. Galbūt aš tavęs niekada nesupratau? Klausiu savęs, ar tu buvai kada nors išties laimingas? Aš esu labai dažnai labai laiminga. Iš pradžių tave palaikiau itin linksmu žmogumi. Apsirikau. Tai dėl humoro, linksmumo priešingybės. Tu vertini dalykus, kuriuos teikia gyvenimas, o ne patį gyvenimą. Tau labai patinka meilikauti, maivytis, išdykauti, bet tai tik įsimylėjėlio vaidmuo. Kasdienybėje tu santūrus, paslaptingas, net šaltas. Pavyzdžiui, gatvėje manęs niekada nepaimi už rankos. Ir niekada nevaikštinėjame susikibę už rankų. Beje, koks siaubas, nepakęsčiau! Prakaituoti ir nedrįsti pasitraukti. Tu nedažnai mane bučiuoji, šiaip sau, be priežasties, apimtas švelnumo... Niekada nepratrūksti kvatotis, tu šaipaisi!

— Šį vakarą mano gimtadienis, bet kažin ar tai mano šventė. Tu turbūt voki, kad bjauriuosi kalbėjimu apie save, o dar labiau, kai kiti apie tai man kalba.

— Tokiomis sąlygomis gyventi su vyru — akrobatinis triukas, pripažink tai. Mano vyre, nepažįstamasis!

— Geriau sakyk, ką šiais metais padovanosi man per gimtadienį, be pranešimo apie kelionę į Airiją?

— Medį.

— Ką?

— Jau pasirūpinau, kad jis būtų pristatytas į Kerdriuką. Pasodinsiu jį per Visus šventuosius. Tai rudeninė vyšnia. Ji žydi visą žiemą. Argi tai ne nuostabu?

Morisas tyliai kikena, kaip visados.

— Visados man dovanoji dovanas, kurios tau pačiai patinka!

— Gal todėl, kad tujų man nedovanoji, mano ožkeli! Bet tu visada skundiesi, kad Bretanėje tarp paskutinės rožės ir pirmos kamelijos nieko nėra. Viliuosi, kad nuo šiol priešais savo rašomąjį stalą sausį visada turėsi baltų gėlių! Bet būk tikras, namie tavęs laukia kitas daiktas; Amelija ir Severiną jį išrinko kartu su manimi. Tu man patinki būdamas kiek gyvesnių spalvų. Taigi tai tamsiai raudona striukė iš odos ir vilnos, angliško stiliaus, pamatysi. Su pilkomis kelnėmis ir žilais plaukais būsi very sexy indeed28. Jeigu elgčiausi logiškai, būčiau tau nupirkusi didelį, gerą, gelsvai pilką puspaltį, kaip prieš dvidešimt metų... Būčiau tikra...

— Gerai žinai, kad jo niekada nevilkėčiau! Nusipirkčiau keičiantį atspalvius kašmyro apsiaustą, tokį, kokį turėjau, kai tave sutikau, ir kurio tu nekentei, prisimeni?

— Atrodei kaip prasto skonio dabita su pomada suteptomis žvilgančiomis garbanomis — pranašios išvaizdos... siaubas! Buvai panašus į Anri Gara! Mama mane įspėjo: niekada neatsilaikysi prieš tokį vyrą! Ir po dviejų mėnesių tave įsimylėjau! Meilė — koks siaubas!

— Taip, mano meile, sutinku! Ir mes abudu taip manyti turime svarių priežasčių. Paimsiu tave už rankos šįvakar grįžtant namo. Visko nutinka, matai...