III

Brianas ir Mariona

Vieną 1973-iųjų vasaros dieną Briton Ferio uoste Korke gražus nebejaunas vyras laukia moters, kurios negali užmiršti. Jis priklauso prie tų airių, kurių veiduose, regis, atsispindi tragiška tėvynės istorija. Dvi gilios statmenos raukšlės vagoja jo plytų spalvos skruostus, labai blyškios akys po tankiais antakiais priekaištingai žvelgia į savo vidinį pasaulį, o tamsiai rausvi labai vešlūs, šiurkštūs garbanoti plaukai švelniai krinta sidabrinėmis sruogomis ties smilkiniais, ir tai kaip tik teikia tą nenusakomą spalvą, būdingą kai kuriems šviesbruviams ir rausvaplaukiams, kurių plaukai pabąla net nepražilę. Jo blakstienos trumpos ir riečiasi, kaip plaukai, o rankos ir dilbiai strazdanoti: Jis aukštesnio nei vidutinio ūgio ir švarko rankovės niekada neuždengia jo riešų.

Stovėdamas krantinėje, Brianas laukia savo gyvenimo ir jo jau tyko nelaimė jį prarasti po penkiolikos dienų, bet dabar jis tegalvoja vien apie tą akimirką, kai apglėbs šią moterį, užmiršęs išsiskyrimą, kad ir koks ilgas jis buvo.

Juk Brianas — tai ir Tristanas, Lanselotas, Artūras ar Govenas, jis Parsivalis, kuris niekada nepames Gralio, jis vyras, laukiantis moters, kurios niekada nesiliaus mylėti.

Ar aš esu įsimylėjęs, o mūsų nakties valdovei — deklamuoja jis visiškai tyliai.

...Ar aš esu įsimylėjęs, o šviesybių karaliene,

Tu, kurios slaptingas vardas nustelbia Kalnų aidus,

Tu, begalinė ir graži amžių gelmėj,

Tu, kurios vardas tėra mano šešėlis,

O, Moira, mano šviesos valdove... 6

Kurią nors savo gyvenimo akimirką man meldžiasi visi žmonės, bet tik mažuma geba ar drįsta mane pavadinti vardu! Štai kodėl visada jaučiuosi, jeigu galima taip pasakyti, gyvenanti tarp keltų kraštų poetų, gebančių tam, kas nematoma, suteikti deramą vietą; labiausiai pamišę jų yra kilę iš šios — Airijos — salos, kuri ilgą laiką buvo atskirta nuo viso kito pasaulio, kuri „plūduriuoja tarp vandenų ir kuri visomis savo šaltinių, savo ežerų, savo slėnių, savo kalvų poromis skleidžia poeziją...“7

Quiberon išplaukė iš Roskofo uosto prieš penkiolika valandų, smulkiai lašnojant. Dabar jis kyla Korko upe, pliaupiant tokiam smarkiam lietui, kad vos gali įžiūrėti krantus. Yra vienuolika geilų kalbos žodžių įvairioms lietaus rūšims apibūdinti, kaip kad Kvebeke vartojama penkiolika žodžių sniegui nusakyti. Temperatūra čia dešimčia laipsnių žemesnė nei Bretanėje ir čia šįryt atrodo, kad vasara jau baigėsi. Bet, lipant iš laivo į žaliąją Hibemiją, reikia atsisakyti savo vertinimo, savo įpročių ir savo nuomonių. Airijoje oras ne prastesnis nei Prancūzijoje, tiesiog kitoks. Taip kaip ir Mariona nemyli Briano labiau nei Moriso, savo vyro, tiesiog myli kitaip. Tai ir lengvina jos atėjimą į kitą gyvenimą, pas kitą vyrą, su kuriuo ji netrukus kalbėsis apie meilę kita kalba, ne savąja.

Esu Moira, tad dievinu istorijas, kurios daug reikalauja iš likimo. Žaviuosi tik saujele žmonių, kurie, regis, būdami atsidavę darniam gyvenimui, palaimintam jų Bažnyčios, priimtinam socialinei aplinkai, pripildytam vaikų, darbų, rūpesčių, įprastų malonumų ir sielvartų, staiga patiki stebuklu ir slapta ima elgtis it dievai (žinoma, kalbu apie mane išgalvojusius, džiaugsmo sklidinus išdykėlius Olimpo dievus, malonumų ieškotojus, įsimylėjusius visą kūriniją — nuo didžiausio iki mažiausio, — ar apie pagoniškas dievybes. Kiti, vienvaldžiai užkietėję patinai, egocentriški ir despotiški, niekada nieko nenutuokė apie laimę).

Likimas pažymėjo tuos žmones, apie kuriuos kalbu. Jie jį gavo, nevokdami, jog tai dangaus valia, o kai kuriems, man padedant, pavyksta jį dar ir perprasti.

Tikėjusiam dangum

Ir tam, kurs netikėjo.

Juk skirtumo nėra,

Kokia šviesa užlieja jų žingsnius...8

Ak, nesvarbu, juk niekas neparengė Alisos ir Adriano dukters netikėtai meilei, kai Brianui O’Koneliui visa buvo nulemta seniai, tam geilų, Amžinojo sugrįžimo ir draudžiamų aistrų tautos, fatališkos meilės sėklos skleidėjui. Tad prireiks daug atsitiktinumų ir nelaimių, kad jųdviejų susitikimas įvyktų. Ir aš, Moira, prie to prisidėjau nuo pradžios iki pabaigos.

Brianui sukako trisdešimt metų, jis — Dublino privačios kompanijos pilotas. Devyniolikmetė Mariona ruošėsi konkursiniam istorijos egzaminui. Ji buvo melsvai pilkų akių, tamsiaplaukė, rimta, daili, nors to nevokė, ir drovi, abejojanti savo žavesio galia ir savo gyvenimo sėkme. Bet jiems tikrai nereikėjo žavėjimo ar gudrybių ir jie išvengė įprastų suartėjimo pastangų. Juos abu iš pirmo žvilgsnio užliejo banga, kuriai aptarti jie neturėjo nė vienos laisvos minutės. Kai Brianas po kelių dienų vėl išvyko į Dubliną, tarp jųdviejų jau buvo užsimezgęs neišardomas ryšys. Nuo pirmo susitikimo sakytum jie tapo vienas kitam išrinktąja buveine, visam gyvenimui. Jie pajuto tai iš karto, nors vengė patikėti, gal dar buvo per jauni ar per menkai patyrę, kad žinotų, jog toks įvykis nutinka tik kartą gyvenime — daugiau niekada nepasikartos. Brianas prastai kalbėjo prancūziškai ir gyveno skraidydamas tarp Europos ir Jungtinių Valstijų. Mariona išlaikė egzaminą ir ruošėsi mokytojauti Afrikoje pagal bendradarbiavimo programą, su savo sužadėtiniu Gijomu, žymiu reporteriu, juodosios Afrikos žinovu, kaip ir ji pamėgusiu keliones į kalnus ir dykumas.

Kurį laiką Mariona ir Brianas ypač aistringai susirašinėjo, vėliau vis rečiau. Ir galiausiai gyvenimas pasirūpino kiekvieną jų sugrąžinti į tam tikras vėžes. Jie dar nežinojo, kad prisiminimas apie kartu praleistas dienas ir naktis liks toks liepsningas. Jie taip pat nežinojo, kad daugiau niekada gyvenime tuo pačiu metu nebus laisvi ir negalės kartu gyventi.

Likimas smagiai juokiasi iš drovumo. Kodėl turėčiau nors menkiausią skrupulą bent retsykiais kištis į žemiškus reikalus, kai gyvenimas, kupinas nelaimių ir neteisybės, geba pranokti net žiauriausius spėjimus? Bet aš randu šitiek mažai išrinktųjų, ir vyrų, ir moterų, kurie geba atpažinti, o po to sučiupti laimę, kad kartais man kyla pagunda išeiti iš užuoglaudos, idant įvyktų tai, kas neįmanoma. Beje, man pavyksta tik retkarčiais, nes aplink kiekvieną žmogų tiek daug priešiškų galių, o kiekvienos būtybės lemtis tokia daugialypė... kad jie žinotų! Visa tai, kas vyksta aplink, visa, kas galėtų vykti, visa, kas buvo nulemta, bet niekada neatsitiko...

Kurį laiką Mariona svajojo pasukti į Airiją, bet kasdieniai rūpesčiai greitai išblėsino tą neįtikimą, aistringą epizodą, kurį net dvejojo išgyvenusi su Brianu. Ji laimėjo konkursą, o Gijomas jos laukė. Taigi ji ištekėjo ir laimingai su juo gyveno iki nelemto įvykio: jo mirtino kryčio nuo motociklo Mauritanijos smėlynuose per vieną iš pirmųjų Paryžiaus-Dakaro ralį, nepraėjus nė dvejiems metams po jų vestuvių.

Apimta jaunystės euforijos, kai dar manoma, kad gyvenimas atmainus ir žmonių sutinki daug, taip pat dėl įgimto garbingumo Mariona po vestuvių liovėsi rašyti Brianui. Ji nežinojo, kad, sulaukęs keturiasdešimties, jis, palaidojęs motiną, pas kurią vis dar gyveno, pasijuto labai vienišas.

Neaiškiai, be abejo, jis taip pat troško, be savo svajokliškos meilės Marionai ir savo kasdienio gyvenimo, pajusti dar ir tikrovės svorį. Jo motina visada norėjo, kad jis vestų savo tolimąją pusseserę, vaikystės draugę Pegę Aern. Galiausiai jis apsisprendė. Kai praėjus keliems mėnesiams jis gavo Marionos laišką, pranešantį apie jos vyro mirtį, Pegė jau buvo nėščia.

Ir atsitik man taip, kad jis turėjo įgimto garbingumo ir, nors jį buvo apnikusi neviltis, leido sau parašyti tik keletą laiškų per metus tai, kurią vieną dieną vėl ėmė trokšti išvysti, nors bijojo. Pirmasis laiškas pranešė apie mažo berniuko, pakrikštyto Ymonu, prisimenant laisvos Airijos įkūrėją De Valerą, gimimą. Būtent šio vaiko dėka jie pradės nuolat susirašinėti, savo pasakojimais apie kasdienį gyvenimą slėpdami aistros, kurios nė vienam iš jų nepavyko užgesinti, nuodėgulius.

Bet skyrybos Airijoje draudžiamos ir Brianas gyvena tokiame krašte, kur dorovė labai stipri ir tėvo bei santuokos priedermės uždaro visus pabėgimo kelius. O Brianas toks, kad nesidera dėl savo pareigų. Bent jau taip mano iki tos dienos, kai aistra sukels maištą prieš visas nuostatas.

Mariona, po Gijomo mirties grįžusi iš Senegalo, dabar mokytojauja Vensene ir, drąsinama savo mamos Alisos, šeimoje pravardžiuojamos „kurstytoja“, neriasi į feminizmo studijas, kurios Prancūzijoje kol kas dar embrioninės stadijos. Jos brolis Ksavjeras baigia kinematografijos institutą ir pradeda sukti dokumentinius filmus apie povandeninį pasaulį. Tai jo dėka ji susipažino su Morisu, kuris taip pat baigė kinematografijos institutą. Ją pakerėjo Moriso dviprasmiškumas, gebėjimas visur suspėti ir lengvumas. Jis rašo dainas, scenarijus, pjeses teatrui ir O. R . T. F.9 ir moka paversti gyvenimą spalvingu ir patraukliu. Jam patinka ne vien tik prašmatnios merginos, bet ir jau brandžios moterys, karjeristės, net ir neaktyviosios, nepemelyg skrupulingosios, švelniosios, net ir tos šiurkščiosios, direktorės ir sekretorės... Mariona nepanaši nė į vieną iš jų ir vis dėlto Mariona ir Morisas įsimylės vienas kitą, būtent įsimylės, nes nepaliaus vienas kito stebinti visą gyvenimą, o tai yra viena tikriausių meilės sąlygų. Praėjus metams po vestuvių gims Amelija. Severiną Konstansa gims vėliau.

Nors ir esu Moira, negaliu taip padaryti, kad tarp dviejų asmenų užsiliepsnotų ar pradingtų meilė. Galiu tik supažindinti ir leisti veikti. Generolo Hošo ekspedicijos į Airiją 180-ųjų metinių proga Švč. Trejybės koledžas čia, Dubline, surengė konferenciją apie prancūzų ir airių ryšius Prancūzijos revoliucijos metu. Tarp kitko, reikia pasakyti, kad ši ekspedicija, kaip ir daug kas, dėjęsi Airijoje paskutiniuosius penkis šimtmečius, buvo baisiausia nelemtis: reikėjo būti bepročiu, kad išlaipintum tūkstančius žmonių Breste todėl, kad atneštum laisvę sukilėliams į salą, kuri buvo nuniokota tris amžius trukusio anglų viešpatavimo, nusiaubta skurdo ir bado ir kurios slaptoji kariuomenė tebuvo gauja valstiečių katalikų, tokių kaip Vandėjos gyventojai, apsiginklavusių, kaip ir jie, tik kirtikliais ir šakėmis. Bet Prancūzijoje per 1789-ųjų revoliuciją nestigo pamišėlių, moiroms tai didingas laikotarpis, pažymėtas neįtikimos Valmi pergalės, driskių armijos pasiektos prieš prūsus, ar Liudviko XVI arešto Varėnė, kai jį atpažino sargybos viršininkas ir visa tai išjudino istoriją. Reikėjo būti tiek pat pamišusiam, kad pradėtum Airijos operaciją nivozo10 mėnesio vidury į vieną pačių nesvetingiausių ir mažiausiai kartografuotų Europos pakrančių — į Konemarą ir į Kerį. Pridurkime: generolui Hošui nebuvo nė trisdešimties! Dar prieš atvykstant, du trečdalius jo laivų išblaškė audros pietų Anglijoje ir tik penkiolika didžiausių laivų pasiekė Bantrio įlanką, kurioje šėlo uraganas. Jau kitą naktį jie susivyniojo lynus ir buvo priversti sprukti, palikdami Airiją oranžistų terorui.

Mariona visad domėjosi šios šalies istorija, taip dažnai susipinančia su Prancūzijos. Ji ištisus mėnesius dirbo prie šios temos, apsigynė savo disertaciją, skirtą kaip tik Volfui Tonui, kuris pabėgo į Paryžių 1792-aisiais ir įkvėpė Hošo ekspediciją, o 1798-aisiais Dubline buvo nuteistas pakarti. Kaip tik todėl ji buvo pakviesta į konferenciją.

Brianas vis dar gyveno Dubline ir buvo neįsivaizduojama jo neįspėti dėl kelionės. Ji negavo jo atsakymo ir pamanė, kad jis nesiryžta su ja vėl pasimatyti. Jis atvyko jos pasitikti į oro uostą. Jie nebuvo matęsi daugybę metų, bet jau nuo pirmos akimirkos atrodė, kad nebuvo nė išsiskyrę ir kad jų istorija vėl tęsiasi, atmetus tam tikrus tarpsnius.

Tą savaitę jiems nepavyko skirti vienas kitam daug laiko, abu buvo užsiėmę darbo reikalais. Bet dviejų drauge praleistų naktų užteko suprasti, kad jie tėra požiūrio, piktų kerų ...ar susižavėjimo aukos. Brianą mistiką persekiojo katalikiška nuodėmės sąvoka, kuri vertė jį laikyti save užkerėtu. Mariona materialiste linko prie tos pačios išvados, bet tai ją džiugino. Visą dieną, kurią, konferencijai pasibaigus, sutarė praleisti drauge, jie jautėsi įsimylėję visur ir be paliovos: „Russell“ restorane, Lifio krantinėse, Donegolo parduotuvėlėse, Nacionaliniame muziejuje; ši srovė, šis virpėjimas, ši besidaužanti širdis, šios akys, kurias nudelbi, nes spėji žvilgsnį esant nepadorų (ar kitas tai mato? Žinoma, mato, nes jo žvilgsnis toks pats!), kito burna, nuo kurios negali atitraukti akių, šis susijaudinimas, kai jie susiliečia, ir galiausiai panika, kuri gniuždo vien pagalvojus, kad tai baigsis, kad rytoj...

Bet rytojus — tai jau kitos istorijos pradžia. Brianas įsimylėjęs ir žino, kad nuo to neišgis. Jį jau apėmusi keista ir gėdinga laimė. Mariona, kuriai patinka bandyti laimę, jau nusprendusi daugiau nepraleisti progos jį vėl pamatyti. Galų gale jis pilotas... ir dažnai atvyksta į Prancūziją. Nuo šiol jų gyvenimai susiję, net jei kiekvienas žino, kad nieko dabar jau negali pakeisti. Jie neklausia savęs, kur eina, — jie eina. Jie ten eina... Būtent šis žmogiškųjų būtybių nenuoseklumas mane ir graudina! Kad jos tokios neprotingos!

Vieną 1973-iųjų vasaros dieną Mariona atsiduria Briton Ferio uoste Korke ir minioje akimis ieško vyro, kuris mato tik ją. Jos vyras Morisas yra Sidnėjuje, kur nuvyko sutikti jūrininkų, kelionės aplink pasaulį dalyvių. Briano žmona Pegė su sūnumi išvyko pas savo motiną į Londoną slaugyti pamaži sveikstančio tėvo po jį iš dalies paralyžiavusio insulto.

Jie turi dešimt dienų ir nusprendžia sprukti į Snymą, į tą mažą namelį Keryje, kur Brianas praleido savo vaikystę.