VI

Seserystė — Alisa ir Elena

„Paryžius

Mano Elena, sunkiai pratinuosi prie to, jog tavęs nėra šalia. Mažoji mano vaikystės Mini išvyko ir išsivežė didelę dalį mano praeities, o man, kai esu tokio amžiaus, žaizdos gyja sunkiai.

Idant rasčiau paguodą, iš pagrindų pertvarkau mūsų kambarį, nepaisydama Adriano, kuris nemėgsta permainų, dvejonių. Bet ateina metas, kai turi gyventi gaivioje ir naujoje, o jei įmanoma, ir stebinančioje aplinkoje, antraip belieka keliauti tiesiai į kapus.

Neparašiau tau anksčiau, nes visą savaitę pas mus namuose viešėjo provaikaitis ir buvo labai sunku. Turbūt mums abiem. Adrianas išsisuko. Jis su pusbroliu išvyko medžioti žvyrių. Problemų sprendimas pabėgimu! Gražu ir tikra, radikalu ir vyriška! Įdomu štai kas: mums, moterims, šitai nepasiekiama... Šį kartą mane įkinkė mažoji Amelija: ji išvyko pailsėti į kalnus ir jai to tikrai reikėjo. Mariona konferencijoje Dubline ir negali pagelbėti dukteriai. O man, man nepatinka regėti, kaip vargsta palikuonys! Kokios tos šiandieninės merginos: aplinka — gerovė, pasirinktas darbas, sutuoktinis; 25 proc. iš apklausoje dalyvavusių (tik 25 proc., tai tiesa, bet matydama lyginantį drabužius vyrą vis dar esu nustebusi, veikiau sukrėsta!) moterų, kurioms apie trisdešimt, gyvena tokį išsunkiantį gyvenimą, kokio mes, kurios buvome pavyzdingos mergytės, tvarkingos merginos ir tradicinės sutuoktinės, bent jau pradžioje, nepatyrėme.

Jos stachanovietės: meilė ir meilės, finansinė ir moralinė nepriklausomybė, kultūra ir draugystė, viena ar dvi sporto rūšys, vienas ar du meilužiai, vienas ar du vaikai... ir jokių lengvatų, kuriomis mes, buržuazijos atstovės, iki 1968-ųjų naudojomės. Pamiršau: mes dar naudojomės andainykštėmis senelėmis, kurių pagalbos galėjome prašyti ketvirtadieniais, savaitgaliais ir per didžiąsias atostogas, senelėmis, kurios mokėjo paruošti plaktus kiaušinių baltymus, ryžius su pienu ir šokoladinius putėsius, užuot juos nupirkusios gatavus. Senelės, kurios kukliai dvelkė žibuoklėmis, o ne Sen Lorano Opium... Senelės su generis, kurios nemūvėdavo šortų ir per Kalėdas neišsitrenkdavo su „savo draugužėmis“ į Egiptą. Pagal pajamas, mudvi — ir viena, ir antra, — gimus vaikams, turėjome mergaitę pagalbininkę, dažniausiai iš Bretanės. Ir Mariona turėjo daugybę žavingų merginų iš mainų programos (ir Morisas taip pat, turiu omenyj). Vargšelė Amelija, ji nuo trečiojo nėštumo mėnesio turėjo įrašyti savo embrioną į vaikų lopšelį ir žongliruoti su vaikų darželių tvarkaraščiais, mokyklų streikais, ateinančiomis auklėmis, kurios nuolatos keisdavosi, nepamiršdama vis augančių poreikių, kuriuos turi mūsų mažieji ponai ir damos, augantys šio amžiaus pabaigoje.

Bendraudama su provaikaičiu supratau, jog būtent aš esu atsilikusi! Su dukraitėmis, antrąja savo palikuonių karta, dar nesijaučiau atstumta. Aišku, buvau vyresnė dama, bet nebuvau nurašyta.

Su savo vaikais, pirmąja karta, buvau laiminga, matydama jų kasdienybėje pagaliau įsitvirtinant visas tas žėrinčias laisves, už kurias mes kovojome, apskritai imant nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, o kalbant konkrečiai apie save, nuo 1968-ųjų revoliucijos. Visos patyrėme akušerinių replių ir pagiežos atmosferą, tai mes šiandien užmiršome, nes esame nepataisomos skystakošės. Ar kada nors rimtai perskaitei puikią Marionos knygą „Mizogijos istorija“; nesijaudink, labai gerai žinau, ką apie ją mano Viktoras...

Ji daug labiau pamokanti už visas tas feminizmo istorijas, kurias perskaityti, beje, teikiasi tiek mažai moterų. Tai kita medalio pusė. O vargšės naivuolės mūsų dukterys šiandien tiki, kad mizoginija nebemadinga! Kaip ir, be abejo, religiniai karai! Daugiau niekada to nebus! Pagaliau niekada nesu girdėjusi ko nors tuštesnio ir labiau demobilizuojančio už šią ištarmę. Kam kovoti, jeigu „tai“ niekada daugiau nepasikartos? Daugiau jokių žudynių, jokių mergšių priemiesčio rūsiuose, jokių prieglaudų seneliams, jokių benamių, mirštančių turtingose miestų gatvėse, jokio bado aplink Sacharą plytinčiuose kraštuose svaiginančio pertekliaus Europoje fone, jokio...

Prisiekiu, Elena, baigiu. Bet tu esi vienintelė mano sesuo, brangioji vargšele, o aš negaliu daugiau įgristi savo kalbomis Adrianui, jis pritaria, bet, kaip ir visi, yra išvargintas feminizmo! O bendravimo su seserimi stebuklas tas, kad jos nesibaimini prarasti! Priklausai man visą gyvenimą — nuo pat pirmosios savo gyvenimo sekundės, mažoji užkariautoja, atėjusi užimti mano valdų, devynerius metus priklausiusių man, vienintelei dukteriai, kuri manė vienintelė ir liksianti! Tai tave įpareigoja, ko gi dar nori...

Gerai, grįžkime prie Valenteno, kuriam netrukus bus septyneri; šiandien jį nusivedžiau į Rodeno muziejų. Bet nedrįsau jam pasakyti, jog prieš septyniasdešimt metų, būdama jo amžiaus, čia žaisdavau su rateliu! Medinis ratelis, be mažutėliausio varikliuko, — jį ritinėji lazdele. Varge! Tuomet galutinai susileidau! Nupirkau jam nuotoliniu pulteliu valdomą tanką. Jis jau turi mobilųjį telefoną ir fotoaparatą. Ką jis turės būdamas dvylikos metų? Tikrą raketą?

Penktą valandą jam dziudo treniruotė, kurios nenori praleisti. Šeštą jo televizijos laida. Aš visą laiką tik sukuosi ir sukuosi. Ar prisimeni, kaip nuobodžiaudavome, kai buvome vaikai? Ištisas valandas! Neliko apie tai blogų prisiminimų. Tomis akimirkomis, spėju, mokydavomės mąstyti, svajodavome, tykodavome driežų. Iš naujo skaitydavome „Miketę ir Polą“ ar „Tilviką“ arba „Siuzetės savaitę“, kur niekas niekada nieko neužmušdavo! Mūsų laikais to nedrįsdavo vaikams užkrauti!

— Mamute, ką darome šiandien?

— Šiandien, brangusis, nuobodžiaujame. Nuo ketvirtos iki šeštos.

— Dar? Vakar jau nuobodžiavome...

— Tai naudinga sveikatai ir vaizduotei. Jeigu nemoki nuobodžiauti, esi kvailys!

Ar įsivaizduoji le binz? (Dievinu šį žodį, bet jo paaiškinti negebu. Gal tu, turėdama argo žodyną, galėtum man paaiškinti?)

Prisimeni, kadais nekęsdavome savo senelės iš tėvo pusės. Tai buvo geras jausmas, sustiprinantis, duodantis peno. Tai netrukdė klusnumui ir pagarbiai baimei. Ak, kaip norėčiau sužadinti tokią pagarbą! Mus gniuždė didingas senelės buvimas ir mes ją vadindavome Senele, kaip kreipiamasi į kunigaikštį. Be jokių „močiutė“, „mamutė“, — kodėl ne Mūmū? — skambančių švelniai, kurie išnyksta stiprėjant mūsų autoritetui.

— Tu neturi DVD grotuvo namie? — manęs paklausė Valentenas, apžiūrinėdamas svetainę, paskui pasičiupo pultelį ir įjungė labai didelį ir labai seną, taigi visiškai apgailėtiną televizorių, stovintį pas mus.

Ar pastebėjai, tas nuotolinio valdymo pultelis — lyg pailgintas penis? Visai kaip mūsų jaunystėje, kai damos niekada nesėdėjo prie automobilių vairo, mūsų senatvės laikais jos nesinaudoja ir televizoriaus pulteliais. Radijo aparatas nebuvo seksistinis instrumentas: kad pasuktum rankenėlę, reikėdavo pirma atsistoti. Kiekvienas gali pasukti rankenėlę! Priešingai, televizorius mums visiškai neprieinamas! Prieš mūsų apstulbusias akis, be išankstinio pranešimo, keičiasi programos. Valentenas nusitvėrė valdžios, nes ji jam priklauso pagal paveldėjimo teisę, siejančią su šio amžiaus pabaigai būdinga vaikiška visagalybe ir neginčijamu patino, nes jis toks jau yra, pranašumu. Jeigu Adrianas būtų buvęs čia, mažiulis, be abejo, būtų žvilgsniu jo pasiteiravęs. Tarp penių sava kalba...

Aš tikrai nedalyvauju kolektyviniame šeimos adoravime, kuris siekia Valentenui suteikti namų tirono vaidmenį. Kartkartėmis jis meta į mane nustebusį žvilgsnį, bet aš manau, kad jis paprasčiausiai nusprendė manęs daugiau nemylėti! Esu pikta, ir tiek! Ir įsivaizduok — man į tai nusispjaut. Jo tėvai, kurie vargo, kad jį turėtų (medicina daro stebuklus), ir jo keturi seneliai tėra jo emocinio šantažavimo apakintos aukos. Juos jis taip pat valdo, kaip nori, — per nuotolį, o jie nieko nemato — nemato, kad rytoj tai išvirs į dramą.

Aš, kuri, šiaip ar taip, užauginau dvi kartas, imdamasi įvairiausių gudrybių, kad įtikinčiau savo autoritetu, prieš trečiąją pasuoju. Ar tai genealoginio nuotolio klausimas? Galbūt. Šalia šios atžalos, neturinčios nei mano mergautinės, nei mano, ištekėjusios moters, pavardės, nei savo motinos pavardės, o tik pavardę iki to laiko nežinomo vyruko, įsibrovusio į Amelijos gyvenimą vos prieš septynerius ar aštuonerius metus (ir kuris, mano nuomone, rengiasi sprukti), bet kuriam teisėtai pavyko savo pavardę prikergti „mano“ šeimai, jaučiuosi lyg mirusi žvaigždė, kurios šviesa jos net nebepasiekia. Beje, vargu ar jis labiau gerbia ir savo seneles... nes vaikai — jie gi dar neturi jokios amžiaus sąvokos. Amžius jųjų, ir tiek. Ar tau šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt metų, tu jiems toks pats senas kvailys. O jam dar tik septyneri. Aštuonerių jis pasakys: sena kvailė!

O ir ką turėčiau sugalvoti, idant jį nustebinčiau? Aš jau nebeburiuoju, nebeslidinėju ir, šiaip ar taip, slidės jau nebe tokios pačios: nebeliko lazdų; o galiausiai ir slidžių, tik viena lenta, snieglentė, kuri stokoja viso to, ką buvau išmokusi iš savo tėvo, ką taip išdidžiai perdaviau savo vaikams ir parodžiau vaikaičiams... Viskas pražuvo, ir net sniegas nėra toks pats. Jis jau krinta ne tik iš dangaus, gali ir iš patrankos! Ir kad Valenteną vakare prablaškyčiau, ko turėčiau jį išmokyti? Žaidimo „Geltonasis nykštukas“ su dėželėmis, su apvaliais ir pailgais žetonais, pakerėdavusio mūsų šeimą vakarais? Kiek metų mes žaidėme „Geltonąjį nykštuką“? Gal buvome ypač atsilikusios?

Tad gal šaškėmis? O kodėl ne kauliukais?

Nedrįstu jam pasiūlyti išmokti megzti, idant per Motinos dieną padovanotų Amelijai gerosiomis akimis megztą šaliką! Šiaip ar taip, bent staigmena būtų. O mes abi taip mėgdavome megzti, paruošdavome visą kraitelį savo vaikams, net batelius, megztus keturiais virbalais, su kilpelėmis satino kaspinui. Jau nebemokėčiau jų padaryti. O be to, aš ką tik išmečiau visus savo virbalus, aptikusi juos vieno stalčiaus dugne, kai buvo pradėti mano kambario pertvarkymo darbai. Ir aš tau tuoj pasakysiu keistą dalyką, Elena: visi tie įvairiaspalviai ir išblukusios vilnos siūlu surišti virbalai man priminė ne akių sumezgimą ar sukryžminimą, kas taip sunkiai pavyksta. Bet... abortą. Mudviejų abortus. Tavąjį, vienintelį, man regis, ir visus manuosius.

Man liko vienas iš tų, kurie galėjo tam pagelbėti, metalinis, nudažytas pieno spalva, sidabruotu ir gerai suapvalintu galu. Virbalai iš bakelito būdavo daug smailesni. Ir staiga tave vėl pamačiau ant tavo plačios lovos, pasikliaujančią mano netvirtomis žiniomis, o save — atsiklaupusią ant kilimo, besistengiančią įstumti kaučiuko zondą (juo prekiauti vaistinėse tais laikais buvo draudžiama, tarsi norint mus nubausti ir kad mes mirtinai rizikuotume), apgraibomis, kad jis slystu išilgai vazelinu ištepto virbalo ir švelniai, svarbiausia, švelniai, įsiskverbtų į kaklelį tos prakeiktos ertmės, vadinamos gimda, kuri kiekvieną mėnesį galėjo apversti mūsų gyvenimus aukštyn kojomis. Niekas neįsivaizduoja, niekas daugiau neįsivaizduoja mūsų sielvarto, kai netikėtai pastodavome. Būtum išbandęs nesvarbu ką. Nesvarbu ką! Visos, turtingos ir vargšės, paauglės ir pagyvenusios moterys, manančios, kad joms menopauzė, kekšės ir išmintingosios, tik kartą permiegojusios ir „pasigavusios“, paliktosios ir motinos, jau turinčios penkis vaikus, visos buvome pasiruošusios mokėti nesvarbu kam, nesvarbu kaip, nesvarbu kokią kainą.

O mūsų vyrai, Adrianas ir Viktoras, pasidavę šiai moteriškai lemčiai, laukiantys mūsų gretimame kambaryje, tavo tokioje gražioje ir prašmatnioje svetainėje, kartu — kalti, susigėdę, supykę, įbauginti, bet ryžtingi kaip ir mes.

Dar man graudžiau, kad tu, mano mažoji Mini, drįsai atiduoti savo gyvybę į rankas vyresniosios sesers, kuri niekada neturėjo kitos patirties, tik tuos du ar tris kartus su pačia savimi, ir kuri pasitenkino iškalusi savo pirmojo vyro paliktas anatomijos knygas.

Buvau išsaugojusi šiuos du virbalus tam atvejui, jei... o iš tiesų, po tavęs, pasinaudojau jais tik vienintelį kartą. O kai kilo klausimas dėl Marionos aborto (praėjus dvidešimčiai metų, vis dar buvome tame pačiame taške, tik pamanyk!), taigi tada jau nebeišdrįsau. Į savo vaiką nesikėsinama. Mes pasirinkome ilgą ir abejotiną planą! Sukarti keturis šimtus kilometrų, idant Breste susitiktume su gydytoju, tarytum užjaučiančiu ir pasiruošusiu stumti į pavojų savo karjerą, žinoma, mainais į didelius pinigus. Po visų saldžių ar negailestingų ginekologų, su kuriais ką tik konsultavomės Paryžiuje, išsisukinėjimų mes pritarėme jo požiūriui. Mus drąsiai lydėjo Marionos „sužadėtinis“, bet jinai jį pašalino... kartu su embrionu! Jis buvo pernelyg skaudžių akimirkų liudytojas.

Viskas baigėsi gerai, bet niekada su tavimi apie tai nesikalbėjau: dar būtum pamaniusi, kad esi man mažiau brangi nei duktė. Jokiu būdu, mano mažasis trupinėli. Bet su savo seserimi elgiausi kaip su savimi. O mano vaikas visiems laikams liko maža, trapi, žmogiška būtybė, kurią mačiau gimstant iš savęs. Su tavimi nejaučiau nerimo. Šiaip ar taip, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau iš arti prasiskėtusią moterį, kaip vieninteliai ją gali matyti vyrai, meilužiai ir ginekologai ar galbūt kita moteris, bet tikrai ne sesuo. O tave mačiau juo geriau, brangioji Elena, nes pirmą kartą naudojausi skėtikliu, kurį parūpino tavo vyras, tada dar jaunas gydytojas. Man jo niekad nereikėjo sau pačiai: negalėdama savęs matyti akimis, turėjau pasikliauti pirštais. Kokie spazmai! Tai buvo daug sunkiau! O po tavo atvejo būčiau galėjusi daryti visoms abortus... rinkdamasi galimybę baigti giljotina kaip skalbėja Mari Luiza Žiro 1943-iaisiais; šunsnukis tas Petenas, atsisakęs jai suteikti malonę, — jos mirtis tik pakėlė kainas, bet jokiu būdu nieko nepamokė. Nebent ją pačią, vargšelė!

Niekada neužmiršiu mūsų atsipalaidavimo PO TO, kai mes visi keturi gėrėme šampaną, labai smarkiai juokdamiesi, idant paslėptume savo sumišimą, o aš — aš palengvėjimą, kad tavęs „nepersmeigiau“, kaip rašydavo laikraščių kronikose apie „tragiškus kriminalinio aborto padarinius“. Kaip įprasta, praėjus dviem paroms, kai kraujavimas beveik liovėsi, tu nuvykai į Blioė polikliniką, įpratusią prie tokios rūšies intervencijų, neva įvyko „persileidimas“ (sic). Viskas labai gerai baigėsi, bet mes, bendru susitarimu, vengėme apie tai daugiau kalbėtis.

O vakar aš apžiūrinėjau šį virbalą ir, pajutusi visą praeities siaubą, vėl ėmiau kartoti: „Ačiū, Simona, mus išvadavusi. Būk palaiminta tarp moterų ir visų moterų. Amen.“

Mano brangioji Mini, privalau tave palikti: mano pasiutėlis staugia, ir taip kasnakt. Amelija mane įspėjo: jis sapnuoja košmarus. Be abejo, jis įsivaizduoja esąs verčiamas paklusti. Pati aš neturiu jokios laisvės nei naktį, nei dieną. Bus gera jį netrukus sugrąžinti tėvams!

Tikriausiai kaip viešnagės pas mane prisiminimą, jam paliksiu tik šį, didelį malonumą man teikiantį, trumputį ketureilį, kurį Adrianas išmoko iš savo mamos ir kurį man dažnai dainuoja pusbalsiu per pusryčius:

Štai uogienė, ji varva.

Laša pro duonos skyles,

Teka iš sumuštinio

Tiesiai į rankutes!

Galvoji savo vaikams perduoti didžius dalykus, o dažniausiai jų atmintyje išlieki nereikšmingų mažmožių prisiminimais.

Iš mano laiško ilgumo turbūt supratai, kaip tavęs man trūksta. Nedelsdama parašyk, kaip įsigyveni naujoje gyvenamojoje vietoje. Mudu, aš ir Adrianas, ką tik įsirašėme į turistinę kelionę į Vietnamą laivu Mermoz, kuris plauks į vieną paskutinių savo kelionių. Gal mes taip pat, kas žino? Labai būtume norėję keliauti su jumis!

Tavo Alisa“