V

Grįžimas į atmosferą

Sunkiausia yra grįžti į atmosferą, kaip ir raketoms. Vėl atrasti svarumo dėsnius, vėl pradėti kalbėti prancūziškai, vengti keblių temų, netarstelėti iš neapdairumo My love, o naktį, atpažinus šalia savęs miegančio vyro profilį, luktelėti prieš pasakant žodį ar darant judesį. Nesiliečiu prie Moriso, kaip liesdavausi prie Briano. Jis kaipmat sunerimtų. Vienu žodžiu, reikia iš naujo tapti Moriso Le Beko žmona, o airiškos buveinės beprotybę laikyti paslaptyje.

Morisas grįžo iš Australijos prieš dvi dienas — jis įdegęs, pailsėjęs, gundantis. Dar vis tuščiame bute jis turėjo laiko apsisiausti savąją teisėtumo togą ir paskelbti išdidų atleidimą tai, kuri atsisako kelti viešumon kaltosios bylą. Aš taip pat niekada nekeliu viešumon jo kaltumo: kol mūsų pavyduliavimų, kerštavimų ar pažeminimų motyvai yra menkesni už gyvenimo drauge motyvus, mes vengiame akistatos. Pirmosios dienos labai sunkios. Man kyla įspūdis, kad Morisas panašus į smauglį, besiruošiantį praryti sau gerokai per didelį žvėrį, ir matau, kaip tas juda Moriso virškinamuoju traktu, regimai ir, be abejo, sunkiai jį ištempdamas. Ak, koks ilgas smauglys!

Kaip elgtis, kol jis virškina? Dar nežinau, kaip elgtis su kaltumo jausmu. Reikia, kad Morisas kentėtų, tai neišvengiama, o kadangi to priežastis esu aš, reikia, kad sumokėčiau. Taigi, neišmanydama, kaip elgtis, esu priversta priimti patį banaliausią sprendimą: toliau stengsiuosi uoliai dirbti.

Iš tiesų dauguma moterų turi netikusį polinkį savo jausmus, nesvarbu, meilę ar sielvartą, išlieti atlikdamos buitinius darbus. Jos dirba viršvalandžius visur kur. Tikrai ir aš, ištrūkusi dešimčiai dienų su Brianu, jaučiuosi daug labiau nusikaltusi nei Morisas, kuris tikriausiai praleido dvigubai daugiau laiko, bet apsukriau jį paskirstęs, aišku, su asmenybėmis, kurios, be abejo, yra dar ir geriausios mano draugės. Mudu mylime tuos pačius žmones, tai taip įprasta ir net pageidautina. Šiaip ar taip, mano nusižengimai man atrodo bjauresni nei Moriso. Ir net jeigu niekada nedrįstame sau to pripažinti, esu tikra, kad ir jis pritaria šiai archajiškai nuomonei! Vis dėlto pirmaisiais mudviejų bendro gyvenimo metais ir vienas, ir kitas buvome įsitraukę į šiuolaikiškos poros kūrimą, poros, laisvos nuo buržuazinės moralės naštos, nuo prietarų ir nuo religinio diktato, išsivadavusios iš grandinių ir jungo, kurie paralyžiavo, įveikė ir galų gale sužlugdė tiek daug praėjusių amžių meilužių ir tiek daug mūsų amžininkų bei draugų.

Mes — tai du individai, gerbiantys vienas kito laisvę ir vis dėlto įsimylėję vienas kitą. Mes toliau narsiai tuo tikime, nors mums nepavyko pasiekti, kad praeitis būtų švarus puslapis; nevisiškai. Įpročiai kyla iš amžių glūdumos arba tiesiog iš vakarykštės dienos: mes reiškiame nuomones... kurioms nepritariame. Teigiame, kad niekiname pavydą, o slapta jis gadina mums kraują; pripažindami Sartro ir Bovuar teorijas, mes vis dėlto kankinamės kaip Rasino laikais. Girtina ir kartais duodanti vaisių pastanga.

Taigi, kai antrais mūsų santuokos metais, ryte klodama lovą, sužvejojau nėriniuotas kelnaites, susilaikiau nesurikusi „ak, šunsnukis!“, prisimindama, jog ištekėjau už Moriso dėl jo lengvumo ir dėl jo laisvės idealo ir kad nei galėjau, nei norėjau jį paversti griežtu ir dorybingu sutuoktiniu. Mano pirmasis vyras Gijomas prieš dešimtį metų man kėlė daugiau galvos skausmo, teigdamas, kad santuokinė ištikimybė yra kiekvienos santuokos pagrindas. Ne todėl, kad būčiau norėjusi jį apgauti iš principo, o todėl, kad nenorėjau būti jam ištikima laikydamasi įsakymo.

Beje, man buvo pateiktas tų juodų nėriniuotų kelnaičių alibi: mergina iš danų mainų programos, regis, neatsispyrė Felikso Poteno, parduotuvės pasiuntinuko, kerams; tai tą vakarą sutinkant Morisą mane apsaugojo nuo melodramiško įžeistos žmonos vaidmens. Vis dėlto, ne be džiugesio, ketinau ant durų pakabinti juodą nėriniuotą mažmožį, vildamasi nors kartą pamatyti Morisą sutrikusį! Bet apskritai daug mieliau vaidinčiau Rasiną nei Fedo! Ir, beje, skandinavų Undinės dėka mes apsistojome prie Žirodu... nebent šis scenarijus — tik Moriso meistriškumo išsisukti iš kebliausių situacijų sausam vaisius.

Alisa ir Adrianas, kurie beveik apsigyveno mūsų namuose, idant „pasirūpintų Amelija“, kol mūsų nėra, pasiliko pas mus dar kelioms dienoms, idant dabar pasirūpintų mumis. Mama žino apie Brianą ir žino, kad jos viešėjimas palengvina mūsų sveikimą. Bet jai taip pat reikia mūsų, nes ji pati išgyvena dramą: vyriausiasis „Mes, moterys“ redaktorius ką tik nusprendė atsisakyti jos paslaugų „norėdamas nuo šiol skaitytojų kronikai parūpinti žurnalistę, glaudžiau susijusią su jaunimu“.

— Vienu žodžiu, kalta, kad esu senė, — sako Alisa. — Šaunu pro šalį, vis dar tebekovodama, — jau nebesu mergužėlė. Dviguba klaida!

Alisa pradėjo dirbti žurnale septintajame dešimtmetyje, tada, kai jis skelbėsi esąs kovos už moterų teises priekyje; praėjus penkiolikai metų į ją imta žiūrėti kaip į šešiasdešimt aštuntųjų atgyveną, juo labiau kad ji niekam nenuolaidžiavo. Po truputį senosios kovotojos visur dingo nuo scenos, o jaunosios užmiršo visut viską, jos tiki, kad moterys visada naudojosi visomis laisvėmis, nes pačios jas turi, nors tada dar gulėjo lopšyje, neturėdamos teisės pakelti nė mažojo pirštelio. Pasibaigus trumpučiam medaus mėnesiui 1968-ųjų gegužę, visas moterų išsivadavimo judėjimas, šiek tiek besipriešinantis, pakliuvo žiniasklaidos, o netrukus ir viešosios nuomonės nemalonėn; kaip sakoma, feministė ėmė tapti bjauria, įkyria, blogai išdulkinta, malonumo ir tikros moters prieše; ir turbūt ji nevaisinga ir veikiausiai homoseksuali; tai buvo vyšnia, puošianti pyragą.

Nuo tada moterų spaudoje lygių teisių reikalavimui nebeliko vietos, o feminizmas imtas laikyti neuroze, septintojo dešimtmečio liekana. Nedrįsdama atleisti vienos iš paskutinių „istorinių feminisčių“, — taip jas vadino, — direkcija Alisai pavedė mėnesinį vedamąjį vietoj savaitės kronikų, kurios pelnė jai pripažinimą; bet Alisa nusprendė išeiti su triukšmeliu, pasirinkdama temą, kuri būtų sulaukusi deramo atgarsio prieš penkiolika metų, bet kuri visiškai neatitiko šių laikų, kai moteriškumo idealą įkūnijo topmodeliai. Ji pasiūlė provokuojamą straipsnį apie aukštakulnius, kurie neseniai pergalingai grįžo būtent į moterų žurnalų, negalinčių sau leisti juokauti su įplaukomis už reklamą, mados puslapius.

Aš irgi maniau, kad su jais baigta, aukštakulniai buvo madingi prieš dešimtmetį ir buvo pasmerkti medikų luomo. Per greitai užmiršau, kad vyriški įsivaizdavimai buvo tik prislopinti. Šiame kurstančiame straipsnyje, kuris, beje, buvo atmestas, Alisa teigė, jog vyrų pasąmonėje aukštakulniai — tai vakarietiškas kinių pėdų atitikmuo; nuo dvejų iki septynerių metų kinės avėdavo tuos kankinių pusbačius, negrįžtamai deformuojančius kaulus, sumažinančius ir paverčiančius pėdas į graudinančias pėdutes. Kiekvienam savas metodas, nors tikslas visada tas pats: uždrausti merginoms laimę skrieti, kūno pilnatvę, vienu žodžiu, laisvę.

— Moters tikslas — ne vaikščioti, — koks vulgarumas, — o priversti svajoti, — nepripažįstančiu prieštaravimų tonu teigė Alisa. — Tad manau, jog šios rūšies batelių kūrėjai yra tiesiog iškrypėliai sadistai.

Morisas pakelia į dangų akis. Tai toks jųdviejų žaidimas. Morisas-dievina savo uošvę, gimusią per anksti pasaulyje, kuriame negalėjo atskleisti savo užmojų. Adrianas, kaip ir kiekvieną kartą, kai jo žmona „skaito paskaitą“, — taip jis sako, — snūduriuoja. Savo ruožtu jis savo antrosios pusės nušalinimą vertina kaip puikią naujieną. Perdozuoto feminizmo, skleisto per visą jų bendrą penkiasdešimties metų gyvenimą, nuolanki auka, jis naiviai mano, kad Alisos išėjimas į pensiją jam netrukus sugrąžins dėmesingą palydovę ir slaugę visiems jo skausmeliams, kurių mano daugėsiant ir įvairėsiant, ką jau kalbėti apie senyvo amžiaus ligas, kurios netrukus jį apniks. Ilgus metus būdamas pensijoje, jis jau pradėjo atžangą į vaikystę ir nedrįsta prisipažinti, kad jo svajonė — vadinti savo žmoną „mamyte“.

Daugeliui Adriano bendraamžių jau nusišypsojo laimė turėti antrąją mamytę, jie suvaikėja ir grįžta prie tos priklausomybės, kurią kadaise taip brangino. Adrianas pažinojo Alisą visai mažutę, mokykloje juodu skandavo tas pačias skaičiuotes ir laimingiausias jis būdavo kaip tik tada, kai su žmona bandydavo prisiminti kurios nors jų žodžius:

Sorų duona. Drugelių karalius,

Skusdamas barzdą, įsipjovė smakrą...

Arba šios:

Reneto obuolys ir raudonšonis obuoliukas.

Raudonas, raudonas kilimukas!

Reneto obuolys ir raudonšonis obuoliukas,

Pilkas, pilkas kilimukas!

Su kuo dar jis būtų galėjęs dainuoti „reneto obuolys“ ir „raudonšonis obuoliukas“? Bet Alisa jam žiauri, ji nesitaiksto su tuo, kad jis plikas ir turi storą pilvą, ir atsisako drauge žengti atgalios į viliojančias vaikystės pakrantes.

— Tu nežinai, ką ji, tavo mama, man vakar pasakė, kai aš apgailestavau, kad ji su seserimi ir vaikais išvyksta į Kerdriuką? — tarė jis Marionai. — Aš jai pasakiau: „Be tavęs, mano brangioji, kėpsosiu ir nuobodžiausiu it nudvėsusi žiurkė!“ — „Tu dar nenudvėsusi žiurkė!“ — atrėžė man ji.

— Adrianai, tai ne toks jau blogas pasakymas, — tarė Morisas.

— Ačiū, brangus žente, — atitarė Alisa. — Aš be paliovos kovoju, idant sutrukdyčiau Adrianui virsti sukriošėliu. Tai, ką rašau, jam jau visiškai neįdomu. Štai dėl ko turiu apie tai kalbėtis su jumis. Kai tik aš išsižioju, jis užsimerkia! Ak, norėčiau sužinoti, kodėl jie atmetė šį mano tekstą! Aš kalbu tik tikrus dalykus. Morisai ir Mariona, judu būkite teisėjai: visų pirma, ar žinote, kad jei kulniukas aukštesnis nei šešiolikos centimetrų, pėda atsiduria vertikalioje padėtyje kojos atžvilgiu? Ir kad tuomet atramos taškas tėra baisiausiai užriestų vargšų kojos pirštų pagalvėlės, idant būtų užtikrintas bent šioks toks sąlytis su žeme... Juk tai baisu! Taigi, nepaisant šio anatominio siaubo, moterims pavyksta gražiai atrodyti!

— Aš niekada negalėjau avėti aukštakulnių, — sako Mariona. — Mano čiumos netvirtos...

— Bet aš klausiu štai ko: kodėl puikiosios moterys paklūsta mados diktatui? Gal jos kvaišos?

— Nedera taip sakyti, — įsiterpia Adrianas.

— Bet jūs nežinote paties svarbiausio dalyko, dėl kurio, manau žurnalas kaip tik ir atmetė mano straipsnį. Mat įrodžiau, kad aukštakulniai turi vieną pranašumą: pašalina iš žaidimo senstančias pateles! Mažiausia čiurnos ar klubo sąnario artrozė ar net paprasčiausias išnirimas iš tiesų pasmerkia kvailai statyti visą pėdą ant žemės. Rezultatas — jokių aukštakulnių senėms! Taigi patinai neberizikuoja supainioti senstančių gyvulių su jaunomis kaimenės telyčaitėmis! Išvadose pareiškiau, kad po to, kai feministės jų perdėtam ego sudavė labai skaudų smūgį, vienintelė vyrukų strategija buvo puikiosioms moterims vėl įvaryti nepasitikėjimą: ir jiems pasisekė. Antrojo manevro esmę sudaro patelių gyvenimo suskirstymas į tariamai neišvengiamus etapus, pradedant menopauze, kurią mūsų didžiosios diplomuotos beždžionės ilgai atsisakė gydyti. „Leiskite veikti gamtai, brangioji ponia, hormonai — tai pavojinga“, — prieš dvidešimt metų man pareiškė ginekologas, sėdėdamas prie darbo stalo, ant kurio aš pastebėjau kaupiną peleninę, Chester field pakelį, Dunhill pypkę ir dėžutę kubietiškų cigarų, padovanotą dėkingos pacientės!

„Brangus daktare, tabakas taip pat pavojingas!“ — tarstelėjau prieš pakeisdama gydytoją ir atsikratydama karščio priepuolių Šeimos planavimo centro, kurį tu, Mariona, rekomendavai, ginekologo dėka... O jūs prisimenate tą dieną, kai vienai moterėlei iš milijonų pavyko peržengti lemtingo amžiaus ribą ir su italo raganiaus pagalba pagimdyti mažylį... Na, tada ir kilo spaudoje isterija. Ta motina buvo pavadinta nusikaltėle. O aš vienintelė ją gyniau...

— Ne, mamyte, Elizabeta Badinter taip pat gynė moterų teisę gimdyti tada, kai jos nori, net ir... po menopauzės... Šiaip ar taip, tai ne masinis reiškinys...

— Prieš šimtmetį, — sako Morisas, — tą poną daktarą Antinorį būtų nuteisę sudeginti ant laužo!

— Gerai, brangieji, pasikalbėkime apie kitus dalykus ir atsiprašau už įsikarščiavimą. Jūs ką tik dalyvavote paskutiniame viešame pasirodyme ponios Alisos Tražan, kuriai redakcijos šefas ką tik pasakė: „Tupėk kaip pelė po šluota ir taip daug triukšmo pridarei.“

Alisa dažnai mirkčioja, idant grasinančias išsilieti ašaras nukreiptų šnervių link.

— Mama, kada gi tu imsi ir užkasi karo kirvį? Tu gali didžiuotis tuo, ką padarei, bet dabar mesk tai iš galvos. Mano karta naudojasi visais jūsų kovų vaisiais, net jeigu ir atrodo, kad darome didelę atžangą. Kalbant apie moterų žurnalus, reikia pasakyti, jog dabar jie susiję su mados ir grožio industrija. Į feminizmą visiems nusispjaut. Štai kodėl man labiau patinka dėstyti ir rašyti knygas; ir įsivaizduok sau: būsimosios mano knygos tema kaip tik ir bus feministinės spaudos mirtis. Veikiau sakykime — merdėjimas. Tai bus mano „Mizoginijos istorijos“ antras tomas.

Morisas apsimeta išsigandęs... jau kuris laikas jis man pataria verčiau rašyti romaną!

— Pažadu, Morisai, kita knyga bus romanas. Bet reikėjo, kad šį bei tą pridurčiau prie pirmojo tomo, kuriame kalbėjau apie įprastą, tiksliau, neiškreiptą, žymių vyrų mizoginiją. Mano antrasis tomas vadinsis „Automizoginija“, tai reiškia ne ką kita, kaip pačių moterų prieš save praktikuojamą sportą! Juk pavadinimas puikus?

— Genialu, — taria Alisa. — Ir tai gali nusakyti vienu visur girdimu sakiniu: „Aš ne feministė, bet...“ Net Fransuaza Žiru, būdama Valstybės sekretorė, Moterų teisių komisijoje leido sau tokią silpnybę, nieko sau!

— Čia tu užkliudei įdomią temą, — sako Morisas; jis, kaip visada, sąžiningas, — kuri nėra iki šiol per daug tirta, nes daug maloniau žiūrėti, kaip kiti atlieka nešvarų darbą! Moterų koneveikimas, tradicinių vaizdinių perėmimas, tikros moters šlovinimas — tai daug labiau triuškina, kai pateikta moters, o ne klasikinio patino!

— Ak! Mums labai praverstų tokios moterys kaip tu, mano ožkeli!

Štai mes ir žuvinguose taip mūsų mėgstamų intelekto varžybų vandenyse, toli nuo pražūtingų meilės ir pavydo sūkurių. Vis dėlto aš labiau meilyčiau Morisui papasakoti apie Airiją. Jis imtų dievinti šią šalį. Papasakoti jam apie rytines raudongurklės maudynes lauke paliktame dubenyje, apie omarą, kurį pirmą kartą gyvenime ištraukiau kabliu iš urvelio, apie užeigas ir apie airiškos kavos pomėgį... iš kur jis atsirado. Deja, niekada nedrįsiu užsisakyti airiškos kavos matant Morisui... Dėželę stiklinių su padalomis, kurią jam atvežiau iš Airijos, jis numetė ant virtuvės grindų. Ir penkios stiklinės iš šešių sudužo!

— Tai tokia senam dėdulei atvežama dovana? — sviedė jis man.

Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jo kupiną neapykantos žvilgsnį ir kai jis leido sau pykčio proveržį. Tada pajutau, kaip vieną dieną, per vieną akimirką, ne taip svarbu, su kokiu vyru gyveni, galima tapti mušama moterimi. Ir kokia trapi yra mūsų laisvė. Ir skaudi kitam.

Žinoma, it apkerėta tebesu susaistyta su Brianu. Bet niekada neužmirštu, kad mano žemiškasis gyvenimas — tai jie: Morisas, Amelija, Alisa, mano mama, kuriai turėsiu padėti senti, ir Elena, mano mažoji teta, o be to, knyga, kurią netrukus rašysiu. Brianas — tai manasis kitur, mane ištikusi dangaus siųsta lemtis, kuri tikriausiai leidžia man patirti kitokį gyvenimą, kyburiuojantį tarp to, kas nerealu, ir kasdienybės. Žodžiu, pusiausvirą gyvenimą.

Klausimas toks: kokią vietą turime palikti dangui, nekeldami grėsmės savo žemiškajam gyvenimui ir neužgesindami kibirkšties, kuri niekada neįsižiebia du kartus? Mano gyvenimas slinks ieškant atsakymo. Reikia saugotis klausimų — jie gali nužudyti.