XIII

Tamsumų pamoka

2002, sausis

„Kai tu gausi šį laišką, širdis, tokia sklidina tavęs, bus nustojusi plakti. Visą savo gyvenimą beviltiškai buvau įsikibęs vienos svajonės: tau skirti kiekvieną savo būties akimirką. Tai ir liko svajonė, mano nelaimei. Ačiū, kad visą šį laiką leidai tave mylėti ir savo gyvenime skyrei man vietos. Ačiū, kad mūsų susitikimai ir tavo laiškai padėjo man išlikti, leisdami man viltis, kad nepaisant nieko vieną dieną būsime drauge.

Jeigu yra gyvenimas po mirties, tegu man bus leistąjį gyventi kartu su tavimi. Daug kartų miriau tave palikdamas, tad galutinė mano mirtis manęs negąsdina. Patikiu šį laišką Endriui, savo laimingųjų metų skrydžių bendrui. Noriu, kad jis tau jį įteiktų asmeniškai į rankas: suprasi, kodėl, dar prieš jį skaitydama.

Turiu dar tau pasakyti daug dalykų, bet mieliau suteikiu žodį jaunam poetui, kuris buvo pirmoji tavo mamos Alisos meilė — jai perduok nuoširdžiausią mano atsisveikinimą. Žinau, už ką esu jam dėkingas. Užmiršau poeto pavardę, bet prisimenu, kad jis mirė būdamas dvidešimties metų ir kad vienintelis pomirtinis jo rinkinys vadinosi „Tamsumų pamoka“30. Matai, persirašiau šį eilėraštį, lyg nujausdamas, kad vieną dieną jis išreikš mano mintis.

Kai laikas tampa kūnu,

Kai pasimetę mano judesiai

Nebūties vėjuje meta savo šešėlius,

Kai mano poringa būtis leidžia pasprukti nesušukuojamai

Susivėlusiam rudeniui, nepažinusiam vasaros,

Ir kai tavo, o mylimoji, ašaros bergždžios

Neturi lemties aiškios gimti šaltiniais,

Ir kai viskas yra be pabaigos, be tikslo

Ir be vilties,

Jaučiu amžinybę skęstant

Kaip laivą.

Šią „Tamsumų pamoką“ skaitėme drauge Vezlė, kurį man padėjai atrasti prieš daugelį metų. Visada prisiminsiu mažytį mūsų palėpės kambarėlį, atsiveriantį į romėnišką baziliką.

Žinok, mane guodžia mintis, kad palieku šį pasaulį anksčiau negu tu, mylimoji. Nebūčiau be tavęs išgyvenęs. Atsiprašau tų, kuriuos galėjau įžeisti, be sąlygų ir begėdiškai mylėdamas tave. Yra jausmų, kurie mums nepalieka pasirinkimo.

Nepaisant nieko, žinok, buvau laimingas su tavimi, Mariona, ir esu dėkingas už kiekvieną tavo man dovanotą akimirką. Ta no chroi istigh ionat. 31

Būk palaiminta.

Brianas“

Endrius įteikė man šį laišką Paryžiuje, ir tai buvo man lengviau, nei išvysti dar gyvą Briano rašyseną ant staliuko prie įėjimo. Brianas mirė nuo prostatos vėžio, kurį atsisakė gydytis, atmetęs mintį pasinerti į varginamą gydymosi rutiną, kai šalia jo pamažėle geso Pegės gyvybė. Taip pat, be abejo, būgštaudamas, kad daugiau niekada nebus tas vyras, kokį pažinojau ir kuriam pavyko tokiam likti visą mūsų gyvenimą, tiek mažai bendrą visomis šio žodžio prasmėmis.

Neradau reikiamų žodžių apie tai pasakyti Morisui, bijodama priešais jį pratrūkti rauda ir jį įstumti į mudu abu gluminančią padėtį. Kaip priežastį nurodžiau darbus, kuriuos reikia prižiūrėti Kerdriuke, kad kelioms dienoms išvykčiau ten. Kiekvieną kartą ištikus nelaimei turiu poreikį pasislėpti savo sode Bretanėje. Atsiklaupusi priešais kiekvieną krūmą, kad išpurenčiau dirvą, pasilenkusi prie savo geltonųjų bobramunių (dar vadinamų Bismarko saulutėmis), kurios turi netikusį polinkį užkariauti kaimynus, be abejo, dėl šios netikėtos šio prūso, kuris atplėšė nuo mūsų Elzasą — Lotaringiją, krikštatėvystės, kasdama žemę, idant pasodinčiau mažą Everesto obelaitę, kurią ką tik nusipirkau Belono medelyne, skaldydama šakniagumbius aukštųjų piliarožių, kurios vasaromis iškelia žydinčius stiebus iki pat stogo, barstydamos rudo aukso žiedadulkes ant penkių mano rododendrų ir kamelijų, kaip galėjau galvoti apie ką nors kita, o ne apie gyvenimą, nepaisant mirties?

Kai viskas tau pasikeičia,

Gamta lieka ta pati.

Ir ta pati saulė teka virš tavo dienų.

Bent jau taip manė Lamartenas, kurį tu, vargšele Mariona, būdama penkiolikos, laikei didžiu poetu! Anksčiau Briano nebuvimą palengvindavai tardama, kad gali kiekvieną akimirką atsidurti greta jo, jeigu būsi jam reikalinga. Bet tik dabar supranti, kas yra tikrasis nebuvimas... ir ką rašė vienas keltų poetas:

Mielas Tristanai,

Jūs mirėte mano meilei.

Ir aš mirštu, mielasis, iš meilės,

Nes negalėjau atvykti taiku

Ir nugalėti likimo,

Idant pagydyčiau jūsų ligą.

Jeigu būčiau laiku atvykusi,

Būčiau jums grąžinusi gyvenimą

Ir meiliai jums kalbėjusi

Apie mudviejų meilę32

Ant šakniagumbių, kuriuos dedu ant žemės, krinta mano ašaros ir aš įsisvajoju, kad iš jų išdygs žali stiebai ir akimirksniu užaugs, kaip legendoje. Bet tas laikas praėjo. Mano širdies vyras į kapą nusinešė Airiją, į kurią daugiau nevažiuosiu, ir mylimąją, kuria daugiau nebūsiu.

Kaip gyvensiu nebegalėdama virpančiu balsu ištarti „myliu tave“? Žinodama, kad joks vyras daugiau nepavadins manęs my breath and my life33.

Neseniai Moriso paklausiau, kodėl jis jautė poreikį suvilioti tiek daug moterų per savo gyvenimą. „Kad jausčiausi mylimas“, — atsakė jis. Gal tai savitas būdas priekaištauti man, kad jo, kaip tik jo, nebranginau? Be abejo. Bet tiesa ir tai, kad jam svarbiausia būti visų pirma mylimam. Šiuo požiūriu visada jaučiausi jam svetima. Nes man stebuklas yra mylėti. Nesakau, kad būtinai „laimė“. Su laime visada galima susitvarkyti. Stebuklas nepasiduoda manipuliacijai. Jis krinta iš dangaus neįspėjęs, per daug anksti, per daug vėlai arba visai nekrinta ir reikia ko nors imtis, nes niekas kitas niekada neturės šito nujautimo nei lemtingo tikrumo.

Šią sąžinės graužatį, šiuos apgailestavimus, šiuos prisiminimus, kuriuos kelia labai brangios būtybės dingimas, permąstau dienomis dirbdama žemę ir vakarais prie židinio. Nes ugnis yra ugnis. Priešais radiatorių ar net priešais vieną iš tų gražių mano vaikystės Godeno krosnių su žėručio langais nekiltų mintis prisėsti pamąstyti. Malkų ugnis židinyje — laiko užmušinėjimas: ji traška, apšviečia, lūžta, miršta raudonuodama ir aš žvelgiu į jos virsmus iki galutinių pelenų.

Lengva mūsų gyvenimų alegorija. Mirtis jums palieka keletą paprastučių svarbiausių minčių. Pastebime, kad mirusieji niekada neišeina visai vieni: jie atplėšia mažiau ar labiau kraujuojančius jūsų pačių gabalus. Tik vėliau nustatysite žalą. Sielvartas niekada nesibaigs. Kad jis neužkluptų visu smarkumu, vengiu viską įvardyti, kaip vengiu atidaryti ir dvi dėžes, kurias Endrius turėjo nevykusią mintį kitą dieną palikti pas mane, nes jose sukrautas lobis yra ne tik trapus, bet ir pavojingas: trisdešimties ar net daugiau metų meilės laiškai! Sužinau, kad Brianas visus mano siuntinius sandėliavo pas savo draugą, idant išvengtų to, kad vieną dieną jie nepakliūtų Pegei ar Ymonui, jų sūnui, į rankas. Aš, irgi negalėdama jų saugoti savo namuose, nusivežiau dvi raudonas dėžes į Kerdriuką ir paslėpiau jas Alisos rašomajame stale, laukdama, kol nuspręsiu dėl jų likimo. Prisiekiau jų neatidaryti, bet, kaip ir Mėlynbarzdžio žmona, negalėjau susilaikyti neįkišusi mažo raktelio į vieno iš geležinių karstų spynelę, o ten, pasirodo, laiškai, tvarkingai sudėti ir apraišioti džiuto drobės juostelėmis, kaip mumijos. Perbėgusi akimis atpažinau savo Mont Blanc rašiklio plačia plunksna laikotarpį, ir tą, kai labai žavėjausi violetiniu rašalu, Viduržemio jūros mėlynumo laikotarpį, ir, permetusi tuos tūkstančius „mano meile“, juos greitai paslėpiau, kol jie nesukėlė ašarų. Visi šie laiškai, tiek metų siųsti kiekvieną savaitę, buvo tik mirę laiškai, bet jie vis dar galėjo pridaryti bėdos.

Jaučiausi negebanti jų sudeginti — reikėtų ištisų valandų, nes popierius sunkiai dega, negebanti jų skaityti iš naujo, nes bijojau juos vertinti, bijojau palaikyti nešvankiais, teko mylėtis raštu, nes per ilgai buvome išskirti, negebanti jų paskelbti, net slapyvardžiu, nes reikėtų juos padaryti neatpažįstamus, o tai reikštų išduoti Brianą. Trumpai tariant, negebanti priimti jokio sprendimo, tarsi mano kaltė, kad visą gyvenimą palaikiau neteisėtą ryšį, gulėjo čia, it sunkus lavonas.

Paryčiu man kilo viena išganinga mintis: kuo greičiau šiuos laiškus paskandinti Atlanto vandenyne, kuris mus skyrė ir jungė ir kuris suskubtų ištrinti visus rašytinius mūsų meilės pėdsakus. Bet pirmiau pasirūpinsiu juos sudėti į skylėtus maišus, kad išvengčiau to, jog po trijų dienų koks žvejys neištrauktų jų tinklu ir nepamatytų mano pavardės... nes tikiu likimo klastingumu. „Jūsų darbai seka paskui jus“, — mėgdavo sakyti Adrianas.

Štai taip po Airijos dangumi, dulksnojant, o gal tai verkiau aš, neryžtingai ir kukliai pradėjau laidotuvių iškilmes, paskandinau juoduose maišuose sukrautą aistringiausią savo gyvenimo dalį, jausdamasi, it būčiau surengusi savo pačios laidotuves, per valties šoną versdama visus tuos žodžius, kurie skleidė tiek meilės ir kurie nuo šiol skendės po žaliais dumbliais.