XII

Pirmi gyvieji

Tol, kol jie abudu buvo gyvi, aš su Ksavjeru buvome „vaikai“. Būtent tėvai, gyvenantys pirmi, mums užstoja nebūtį; mes vaikštome ramūs ir mums neskauda galvo. Jie tarsi tebelaiko mus už rankos. Dabar jau greitai reikės žengti į priekį be turėklų. Dabar, kai tėtis mirė. O mama staiga, regis, vėl tapo maža mergaite. Ji jau neatstovauja porai, nė poros pusei; mirus Adrianui, mirė ir pora. Liko Alisa, išmesta į uolėtą krantą, viena kaip žuvėdra žiemą.

Laimė, Ksavjeras galėjo grįžti laiku, nes Adrianas mirė palengva, kaip pjūklu iki pusės perpjautas medis. — kuris pamaži virsta vienam po kito trūkinėjant plaušams. Vis dėlto jis atpažino Ksavjerą su ta akyse šviečiančia pergale, kurią tėvams visada sužadina sūnaus, vienintelio tikro palikuonio, paveldėtojo, patino, to, kuris išsaugos vardą, pasirodymas. Per daug amžių ir per daug civilizacijų įkėlė jį į sostą, kad dukterys kada nors atimtų iš jo šią karūną, kad ir kokia būtų buvusi meilė ar net pirmenybė, kuriomis jos galėjo mėgautis. Norėčiau klysti, bet Adriano žvilgsnis ir Alisos išdidumas priešais jųdviejų berniuką man šiek tiek spaudžia širdį.

Mirtis šeimoje iškreipia visas galios linijas. Žemė sudrebėjo, ir kraštovaizdis palengva susikurs iš naujo, kiekvienas netrukus susiras naują pusiausvyrą. Šia proga suvokiu silpnųjų svarbą. Nebūtinai tie, kurie kelia triukšmą ir užima erdvę, yra esminės dalys. Jų viršenybei, kad ji išsiskleistų, reikia tos sunkiai nusakomos medžiagos, kuri yra kito trapumas. Senstant silpnasis tampa toks pat būtinas poros išlikimui kaip ir stiprusis. Mudu, Ksavjeras ir aš, labai trumpai gyvenome drauge būdami suaugę, tad tarp mūsų vėl atsirado vaikiškas artumas. Širdgėla taip pat verčia gręžtis atgalios, ir prie tėvo kūno verkėme apsikabinę kaip maži vaikai. Kad užpildyčiau netekties tuštumą, Ksavjerui papasakojau apie savo ir Alisos gyvenimą, apie visa tai, kas pasimeta pakeliui, kai gyveni skiriamas keturių tūkstančių kilometrų.

— Prieš dešimtį metų nelabai tikėjau jūsų pora, — prisipažino brolis. — Morisas turi klajoklio dvasią, taigi turbūt ne visada buvo lengva...

— Ne visada, bet, kita vertus, jis be paliovos mane stebina savo humoru, nuomonės laisve, pagaliau tuo, kaip priima kitus. Kartais jis mane šiurpina, bet niekada nemačiau jį turint menkų ar niekšiškų minčių. Pagaliau, kai gyveni dviese, ypač svarbu gerbti vienas kitą.

— Ir tu pati nesugyvenama. Eini savo keliu, o į visa kita tau nusispjaut. Apie tai kai ką žinau.

— Tikrai. Bet su Morisu išgyvenome tiek daug nuostabių akimirkų. Svarbiausia — turėti bendrą aistrą. Kaip dažnai sakoma, mes buvome vieno laivo „įgula“. Dalijomės tuo pačiu susižavėjimu, bučiavomės bangų pursluose, stebuklingai virsdavome jaunais įsimylėjėliais. Nusileidę ant žemės, vėl grįždavome prie savo rūpesčių. Bet tiek to.

— Labiausiai tu žavi tuo, kad vienu metu gebi būti jūrininke, sodininkė, virėja, istorikė... Kiek feminisčių užmušė savyje židinio sergėtojas, kaip ir patarė Virdžinija Vulf, ir niekuo jų nepakeitė! Alisa ir tu, judvi abi sutaikinote mane su feminizmu!

— Kodėl? Argi buvai susipykęs? Vis dar tokios pačios mintys, mano vargšeli Ksavjerai. Pažįstu daug labai atgrasių moterų, kurios nėra feministės, o be to, labai prastai gamina!

— Beje, svajoju apie tavo keptą omarą, Mariona, apipiltą sviestu, sumaišytu su daug petražolių ir pipirų, ir taurę vyno, tikiuosi... Tai prisimenu su jauduliu!

Prieš vykdamas į pietinį Atlantą Ksavjeras taip pat svajojo vėl pamatyti Kerdriuką ir Konkamą, kuriame būdamas dar visai vaikas pasigavo sūraus vandens virusą. Tikėjomės taip pat kuriam laikui ten nusivežti Alisą, bet ji atmetė mūsų kvietimą. Ji norėjo prisiglausti pas Eleną Kanuose aiškindama, kad būtent tarp brolių ir seserų, jeigu turi laimę jų turėti, geriausiai susitaikai su mintimi apie tėvo ar sutuoktinio praradimą. Jie vieninteliai yra to paties šeimos atminties sluoksnio sergėtojai. Tėvų mirtis tampa galutinė tik tą dieną, kai nebelieka juos prisiminti galinčių vaikų. Tada atmintis apie tai, kokie tėvai iš tikrųjų buvo, prarandama. Miglotai jie išliks prisiminimuose vaikaičių, pažinojusių juos tik senus. Ir Alisa, kad ir kaip stipriai mudu, Ksavjerą ir mane, mylėjo, kad ir kaip buvo pamišusi dėl kovos, kuri jai prilygo gyvenimui, palengva leidosi įtraukiama Adriano skleidžiamos nebūties. „Jis sutinka“, — sakydavo man Morisas. Žinojau šį puikų, jaudinamą, žodį, nes jis suteikdavo sielą daiktams, korpusams, laivavirvėms, apkaustams laivo, kuris, priešinęsis audros puolimams, pradeda pasiduoti, „sutikti“.

Ar jie nutolsta savanoriškai? Ar mes juos mažumėlę stumtelime su akiplėšiška gyvųjų sveikata, kuri negeba apskaičiuoti žmogaus jėgų ribų? Niekas negali to pasakyti, bet mudu, Morisas ir aš, su siaubu pastebėjome, kad gyvename nebe tame pačiame pasaulyje kaip jie. Idant juos aplankytume, turėdavome kirsti sieną, o juos palikdami patirdavome drovų palengvėjimą, kaip tie keliautojai, prieš sienos žlugimą grįžę iš Rytų. Ką gi! Mes buvome gerojoje pusėje ir dangus staiga imdavo atrodyti mėlynesnis.

Paskutines dienas tėtis nebekovojo. Jo akys buvo atmerktos, bet jos buvo tuščios. Alisa į mus išvykstančius žiūrėjo, kaip kad žmogus ištikus laivą katastrofai žiūri į tolstantį gelbėjimosi ratą, bet nesiliovė mums drąsiai šypsotis.

Laimė, ilgainiui ji apsiprato Kerdriuke, čia ji galėjo jaustis kaip savo namuose ir kartu būti pas mus. Juo labiau kad ji išsaugojo Morisui prieraišumą, besiribojantį su įsimylėjimo jausmu. Tai ryšių, puikiai pavykstančių moterims ir neturinčių nieko bendra su amžiaus skirtumu, visuomenine padėtimi ar jų grožiu, rūšis. Jis bendrauja su Alisa be tos dirbtinės pagarbos, skirtos močiutėms, bendrauja tiesiog kaip su moterimi, kurios mintys ir būdas jam patinka. O tai ji labai brangina. Bet aš jam neleisčiau net ir penkiolikos dienų pabūti kailyje Viktoro, kad ir koks tuščias jis būtų.

Morisas ketina prie mudviejų, Ksavjero ir manęs, prisidėti ateinančią savaitę, kad Pont Avene, „Romadeko malūno“ restorane, atšvęstume mano gimtadienį, ten būdami jauni gimtadienius švęsdavo mano tėvai. Tai bus dar vienas būdas likti jiems ištikimiems. Bet ritualai turi smulkmeniškai saugoti atlikimo tvarką, nes antraip visiškai praras prasmę. Tarp gražių senovinių šio senojo malūno baldų, šalia milžiniško židinio, kuriame visą žiemą dega medžio pliauskos, po Gijų, Emilio Komparo ir Matureno Mejo paveikslais užsisakysime įprastus iškilmingus pietus.

— Ir ką gi sau padovanosi per gimtadienį? — klausia Morisas. — Dviskiautį ginkmedį ar dervamedį, kaip visados?

— Nesu tiek pamišusi, kad trijų su ketvirčiu arų plote sodinčiau medžius, kurie po penkerių metų išsikėtotų iki penkių metrų pločio! Ne, Morisai, aš tave nustebinsiu — padovanosiu sau dovaną, kuri tau visai nepatiks ir apie kurią vos drįstu tau prisipažinti: plastinę operaciją! Esu nejauna, argi ne? Ką apie tai manai?

— Gerai nuvoki, kad nieko gera.

— Keista, kad sutuoktinis visada yra prieš! Daugumai atrodo, kad žmona „labai gerai tokia, kokia yra“.

— Gal jie puikiai vokia, kad plastinė operacija atliekama ne tam, kad vien jiems patiktų, — klastingai įgelia Ksavjeras.

— Tikrai. Plastinė operacija dažniausiai susijusi su nuotykiu, meilužiu, jei norite, bet pirmiausia ji atliekama priešinantis. Priešinantis turimam amžiui. Kad ir koks jis būtų!

— Svarbiausia, judu abu apie tai niekam neprasitarkite. Aš apie tai pasakysiu tik mamai. Dukterims vėliau. Ir, žinoma, nesakysiu to dukraitėms. Jaunimui labiau patinka nusistovėjusi pasaulio tvarka, kai šešiasdešimtmečiai seniai atpažįstami iš žilų plaukų ir nesielgia vėjavaikiškai. Jie jus palaidoja neatsiklausę jūsų nuomonės ir laiko amoraliu dalyku, kad močiutė, kurią savo mintyse maloningai pasmerkė mirčiai ir, suprantama, malonumų badui, atsisako žaisti močiutę. Tai, kad ji dar ieško pramogų, jie mano esant nepadoriu dalyku...

— Žinai, kad kalbu ne apie dorovinę reikalo pusę, man knieti štai kas — kodėl tu tai darai? Sulaukusi tokio amžiaus esi nuostabi, visi pasakytų.

— Tu pasakei svarbius žodžius, Morisai: „Sulaukusi tokio amžiaus“! Noriu būti tiesiog nuostabi. Toks gražus liaunas kaklas, palyginti su sena pašluoste!

— Tiesa ta, kad čia, slopioje šviesoje, tu ir esi „tiesiog nuostabi“, Mariona, — įsiterpia Ksavjeras.

— Sutinku, bet negali visą laiką tūnoti prieblandoje! Ir, be to, aš dar turiu progą iš tikrųjų atjaunėti, kaip tik sulaukusi tokio amžiaus... Atliekant antrąją plastinę operaciją nugrandoma išorė, vėl pertinkuojama, o ne sugrąžinama jums jūsų jaunystė.

Jums sukuriama kita...

— Esu juo labiau už, brangioji sesute. Nors niekam apie tai nepasakojau, prieš metus ar dvejus pats pasirūpinau pašalinti maišus, kuriuos turėjau paakiuose. Per daug povandeninės medžioklės, per daug pašėlusių Karibų naktų, per daug panirimų sulaikius kvėpavimą... ėmiau panėšėti į ūžautoją, seną gražuolį, pasileidėlį... į visus tuos, kurių nekenčiu. Yra puikių chirurgų Venesueloje... ir štai!

— Ir štai, kaip tik todėl pasirodei man toks gražus! — tarė Mariona. — Žili plaukai ties smilkiniais paryškina tavo plaukų šviesumą; manau, tau neįmanoma atsispirti. Ir nesuprantu, kaip tu išvengei santuokos!

— Buvo nelengva, pripažįstu... Bet turėjau laimę gyventi ant vandens ir niekada ilgam neišmesti inkaro. Praleidau savo gyvenimą bėgdamas, iš tiesų. Pasirinkti namais jūrą — irgi pabėgimas, argi ne?

— O plastinės operacijos darymasis argi nėra toks pats pabėgimas? — ryžtasi įsiterpti Morisas.

— Tai visiška priešingybė, mano ožkeli. Tai tik priešinimasis būti nuneštam kaip sudžiūvusiam lapui. Tu pašalintum karpą, jeigu ji išaugtų veido viduryje, įsistatytum dirbtinius dantis, jeigu tavo priekiniai dantys ištrupėtų, tad kodėl turi saugoti raukšles prie akių ar raukšlę kaktos viduryje, kuri tau teikia piktą veido išraišką, ar nukarusius žandus, kurie daro tave panašų į seną šunį?

Pašnekesys nutrūksta, galime paragauti austrių, kurios šiuo metų laiku nuostabios, puikiausios kokybės ir pilnos Atlanto kvapų. Ant stalo, — o ne ant skurdaus stačiakampio iš nešvarios bespalvės ir bekvapės medžiagos, — uždengto sidabriniu popieriumi, pagal bretonų senųjų restoranų tradiciją, karaliauja tamsiai geltono sviesto gabalas su viršuje nulipdyta karve. Pakeliame savo taures Adrianui atminti ir į visų gyvųjų, saugančių jį širdyje, sveikatą, o ypač į Alisos, turėsiančios iš naujo susikurti savo gyvenimą. Tai tik Muscadet, su nuosėdomis, ne pats geriausias iš baltųjų vynų, bet jis taip ištikimai lydėjo visas mūsų iškilmes, kad niekas nedrįsta jo supeikti.

— Kodėl mudviem nenuvykus į jūros vandens gydyklą? — pasiūlo Morisas, dar nepraradęs vilties manęs atkalbėti.

— Ištisas valandas mirkti dumblių ir vaistinių žolių nuovire? Ir kaip ligonei su chalatu vilktis nuo lovos iki dietinio restorano? Gerai nuvoki, kad tai man mirtinai nuobodu. Aš kartą jau bandžiau Eviane su tavimi, prisimink. Tu buvai labai užsiėmęs festivalio reikalais, o aš buvau maloniai pakviesta išsimaudyti šviežių dumblių tyrėje. Švieži dumbliai Eviane, įsivaizduoji! Ne, man labiau patinka skalpelis, greitas darbas.

— Šiaip ar taip, važiuoti į gydyklas kainuoja pigiau...

— Pažiūrėkime. Dvi vietos Sen Malo gydyklose, dar kelionė ir eteriniai ar kitokie aliejai ir kineziterapeutai — ir tu gali pasiūlyti sau plastinę operaciją! Ir ji tikrai laikys ilgiau. Ką gauni po gydymosi jūros vandeniu? Vieną mėnesį geros išvaizdos. O po chirurgijos — nuo penkerių iki dešimties metų.

— Ir daugiau, nes plastinė operacija išlygina sielos raukšles, — sako Ksavjeras. — Šį bei tą apie tai nuvokiu.

— Bet ar pagalvojai apie visus kitus nuostolius? Akimoju tapsiu dešimčia metų vyresnis, palyginti su tavimi! O kadangi ir taip esu penkeriais vyresnis, tai bus negražus tavo ėjimas mano atžvilgiu...

— O tu? Ar tu kada nors pagalvojai apie mane slegiantį dvidešimtmetį, kai kiekvieną kartą drauge išeiname ir sutinkame savo senus draugus, išdidžiai pristatančius savo naująsias drauges, kurios visos galėtų būti mano dukros. Jos turbūt sau sako: „Vargšas Morisas, vaikšto su savo mama!“

— Tai nieko nauja. Jau nuo Moljero laikų seni globėjai veda savo augintines.

— Tiesa, bet iš jų šaipomasi. Šiais laikais tikri vargšeliai tie, kurie pasirodo su savo bendraamžėmis. Pagaliau, Ksavjerai... tau šešiasdešimt treji. Ar turi bent vieną meilužę ar draugę, kuriai šešiasdešimt? Ar nors penkiasdešimt? Tos, kurias sutikau, trisdešimtmetės, argi ne?

— Šiaip ar taip, renkuosi ne pagal amžių, o jaunos katytės manęs niekada nežavėjo. Bet šešiasdešimtmetė, jeigu atvirai...

— Dėmesio, Ksavjerai, tavo mažajai sesutei šįvakar sueina šešiasdešimt, net jeigu tu ir toliau vaidini amžiną jaunuolį!

— Bet, Morisai, visi mūsų draugai vaidina amžinus jaunuolius, apsižvalgyk aplinkui: beveik nebėra tokių, kurie gyvena su savo pirmąja žmona, pavyzdžiui, broliai L., broliai S. S., broliai D. ir Mišelis B. Ir Ivas S., ir Mišelis K., aš kalbu ne apie aktorius ar režisierius, o apie gydytojus, politikus, rašytojus... O be to, tai labai užkrečiamas pavyzdys! Argi tai ne baisu?

— Ar supranti, koks retas paukštis aš esu? Ir dar daugiau, netrukus gausiu visiškai naują žmoną, neturėdamas reikalo jos keisti!

— Tai geras sandėris, mano ožkeli, sakau tau!

— Pirmiausia leisk būti šalia tavęs po operacijos. Šiaip ar taip, galiu tau mažumėlę būti naudingas.

— Norėčiau, kad manęs tomis dienomis nematytum... patinimas, išpurtę akių vokai, mėlynės, gnybtai, šašai... tai labai labai savotiška, „žmogeli“. Prisimeni, Ksavjerai, kai buvai mažas, visada sakydavai „žmogeliai“. Ir dar man, tiesą sakant, truputį gėda, tarsi sukčiaučiau lošdama kortomis. Mieliau norėčiau pasirodyti tavo akyse kaip po... Šventosios Dvasios stebuklo.

— Beje, kada tave operuos?

— Dar nežinau operacijos datos. Tik praėjusią savaitę apsilankiau pas chirurgą. Ir, įsivaizduojate, turėjau nuostabų susitikimą: laukiamajame sėdėjo jauna alžyrietė — ji mane atpažino. Ji skaitė mano knygą apie mizoginiją ir savo šalyje kovoja, pasak jos, už beviltišką reikalą: už moterų teises! Ji atrodė žavingai ir aš nusistebėjau, kodėl ji kreipiasi į grožio chirurgą. „Ne dėl savęs, dėl santuokos, — atsakė ji juokdamasi. — Praėjusiais metais susižadėjau su alžyriečiu ir padariau klaidą atsiduodama savo būsimajam vyrui likus mėnesiui iki vestuvių. To žingsnio rezultatas: po iki vestuvinės apžiūros jis mane paliko dėl to, kad buvau neskaisti! Šiais metais štai ir vėl susižadėjau. Vienas alžyrietis medikas man atkūrė mergystės plėvę, bet varge — ji ką tik trūko! Tad reikia ne tik vėl susiūti angą, reikia ją iš naujo padengti odos skiautele, paimta iš gretimos gleivinės.“ Taigi alžyrietė atvyko į Paryžių ketindama tapti „vėl skaisti“, skubiai, likus aštuonioms dienoms iki vestuvių! „Tuoj ir vėl vestuvių naktis, — aiškino ji, — o ten, ten negalėjau reikalauti nuskausminimo“. — „Mielai jums padovanočiau gabalėlį odos, šiomis dienomis kaip tik man vieną ar du gabalaičius pašalins“, — pasiūliau jai.

— Niekuo neįpareigojantis pašnekesys laukiamajame! — sušuko Morisas. — Kokia graži teatro scena! Panašu į Jazminos Rėza „Pašnekesius po laidotuvių“.

— Pavydžiu jums, kad galite lankytis teatre, — sako Ksavjeras. — Ten man jo labiausiai trūksta.

— O kodėl neatvyksti praleisti keleto mėnesių į Prancūziją? Pas mamą dabar daug vietos. Pagelbėtum jai įveikti sunkų ruožą, o be to, kiek artimiau susipažintum su Amelija ir Severiną. Severiną studijuoja etnologiją, jai būtų įdomu tavęs paklausyti. Ir be to, tai būtų naudinga tau: netrukus vieną kurią dieną pastebėsi, kad esi iš niekur, dėl to, kad gyveni judančioje erdvėje. Jūra — apžavai, bet ne gimti namai, man regis.

— Tiesą sakant, reikalas susijęs su mano laivu. Negaliu jo palikti uoste be nuolatinės priežiūros.

— O kodėl tau nepastačius jo žiemoti geroje laivų statykloje, kur tau jį iš tikrųjų atnaujintų? For de Franse turiu draugų, jeigu tau rūpi. Ir mes susitiktume su tavimi Martinikoje, kad prižiūrėtume darbus, aš ir mano naujoji jauna žmona... Ką pasakysi, Mariona?

Iš restorano išeiname į vieną tų švelnių naktų, kurių paslaptį, net žiemomis, saugo Bretanė. Aveno pakrantėse jau žydi vasario mimozos, didžiulės, apvalainos jo uolos spindi mėnulio pilnatyje. Visi trys kylame Ksavjero Gralio promenada, einančia palei upę. Du mano „žmogeliai“ man pasiūlo parankę, o Morisas ypač meilus, kaip ir kiekvieną kartą, kai mažumėlę per daug išgeria. Su mano ašaromis dėl Adriano ir dėl didelės jaunystės dalies, kurią jis pagrobė, susimaišo neaiškios ašaros dėl Briano, kurio nemačiau ilgus mėnesius, nes Pegė labai prastai jaučiasi, savo Briano, kurio kvapą su jauduliu visados atpažįstu tamsiai rusvų Severinos plaukų garbanose. Laimė, ašaros neturi spalvos. Tarp dviejų vyrų beveik gera verkti... tarp dviejų kitų vyrų.