VII

Seserystė — Elena ir Viktoras

Elena atidžiai žvelgia į greta gulintį žmogų. Aušra švelniai skverbiasi į dangų skleisdama savo rožinius spindulius ant jos miegančio vyro. Viktoro profilis vis dar gražus. Valingas smakras, kumpa nosis, stebinamai juodi ir išdidūs antakiai. Bet žiūrint tiesiai į veidą matyti, kad energija ir arogancija dingsta ir ima kauptis jo dvigubame pagurklyje, rėžtis dviem giliomis raukšlėmis abipus burnos. Kaklas palengva prisipildo veido pertekliaus.

Elena nevalingai apčiupinėja savo skruostikaulius ir kaklą. Kaip sensta jinai? Viskas silpo taip palengva, kad ji galėjo dėtis, jog niekas nesikeičia. Reabilitacijos įstaigų blogybė ta, kad sveikatos tikrinimas jose vyksta sistemingai. Ji laikė save neįveikiama, o štai jos ligos istorija rodo ją sergant ne tik osteoporoze, bet ir kaulų distrofija. Ji niekada nevartojo estrogenų: tam priešinosi Viktoras. Ir dar: ką tik sulūžo vienas jos dantų tiltas ir reikėtų išrauti šaknį.

Kad sensti, dar niekis, bet kad brangiausiems pataisymams, atliktiems gyvenimui bėgant, nesiseka jūsų palydėti iki kelionės pabaigos, štai kas nedovanotina. Be ligų, dar reikia atsižvelgti ir į nelaimingus atsitikimus! Nuo tada, kai prieš dvejus metus sūnaus bokseris grybštelėjo Elenai koją, ji kenčia dėl pažeistos čiumos sausgyslės ir velka koją. Jai paskyrė dvidešimt kineziterapijos seansų, o nesėkmės atveju, idant būtų išvengta sausgyslės sutrumpėjimo, gali tekti operuoti.

Bent jau čia, Sen Džon Perse, puikus aprūpinimas; net šukuosenų meistras stengiasi, kad jos graži šviesiaplaukė arklio uodega, metams bėgant palengva besikeičianti į pilkai žalią, nevirstų žiurkės uodega. Taip pat yra ir oftalmologas, kuris gali skubiai išmeškerioti jos vieną kontaktinį lęšį, gresiantį įstrigti po akies voku.

Tai jau senėjimas visu greičiu. Ir jis ne tik sunkina kiekvieną dieną, bet ir labai brangiai kainuoja! Bet dėl medicinos darbuotojų draudimo Viktoras ir ji, jie abu, gyvena Kanuose aprūpinti, kaip erdvėlaivyje, ir, ypač dėl Parkinsono liga sergančio Viktoro, ji per daug neapgailestauja palikusi Paryžių.

„Pusšimtį savo gyvenimo metų buvau kaip dvidešimtmetis!“ — sakydavo Marselis Žuando, kurį Elena dažnai matydavo savo tėvų svetainėje ir apie kurį ji veikiau būtų maniusi, jog būdamas dvidešimties metų jis atrodė it būtų penkiasdešimties! Šią pastabą Elenai vertėjo pasilaikyti sau. Ji taip ilgai gyveno Viktorui ir kartu su Viktoru, padedamajam kaip gydytojo asistentė ir sekretorė, vykdama kartu su juo į Uagadugu, kur jis praleisdavo vieną mėnesį per metus operuodamas Aukštutinės Voltos, dabar Burkina Faso, vaikams gerkles, kad pati nepastebėjo, jog ir jai jau nebe dvidešimt metų. Ji paseno staiga, tą dieną, kai Viktoras, pajutęs virpant savo dešinę ranką, turėjo anksčiau laiko išeiti į pensiją. „Jeigu būčiau pediatras arba kardiologas, būčiau galėjęs dar dvejus metus padirbėti“, — sakydavo jis su kartėliu.

Dėl to, kad vyras buvo taip pat ir jos darbdavys, Elena irgi buvo pasmerkta anksčiau išeiti į pensiją, turėdama vienintelę perspektyvą — tapti kerštingo ir niurzgaus būdo ligonio slauge.

— Susirask meilužį, kol dar gali, — liepėjai Alisa. — Nedelsk. Netrukus tau sueis šešiasdešimt ketveri, o tada jau šešiasdešimt penkeri ir taip toliau, aš tave įspėju. Jeigu jaunystėje metai bėga greitai, tai vėliau jie ims bėgti dar greičiau! Jeigu labai greitai nesisuksi, Mini, sėsi į tas pačias roges kaip tavasis Mikis. Iš anksto įspėju: po metų tu turėsi lazdelę ta dingstimi, kad nevaikščiotum greičiau nei jis, o po dvejų metų „šito vargšelio Viktoro“ akivaizdoje tave apniks dar ir kaltumo jausmas, nes Viktoras darys viską, idant jį sužadintų, aš jį pažįstu.

Alisa, būdama daugmaž dešimčia metų vyresnė už seserį, visada elgdavosi su Elena šiurkščiai. Viktoras ir ji laikė vienas kitą priešiškomis jėgomis, besiniaunančiomis dėl visko, negalinčiomis išstumti viena kitos iš teritorijos, į kurią tiek vienas, tiek kitas reikalavo sau teisės. Viktoras priekaištavo Alisai dėl jos „šešiasdešimt aštuntųjų“ pažiūrų ir jos „perdėto“ feminizmo, tarsi būtų galima per daug kovoti už lyčių lygybę. O savo ruožtu Alisa pyko ant jo, kad jis savanaudiškai naudojosi Elena ir jau iš pat pradžių užgniaužė tuos jos meninius gabumus, kuriuos ji parodė paauglystėje.

Slapta jausdamasi pamaloninta, jog yra dviejų žmogiškų būtybių, kurias mylėjo labiau už viską pasaulyje, varžybų objektas, Elena nevengė kurstyti jų pavydo, kiekvienas saugojo ją nuo absoliučios kito valdžios. Kad jos vyras pernelyg naudojasi savo galia, jai galų gale atrodė savaime suprantama, bet Alisos autoritetas ją kartais slėgdavo, juo labiau kad ji gynė būtiną egoizmą, kurį Elenai asmeniniame gyvenime pavyko užgniaužti, sumokant už tai depresijos tarpsniais, kurių niekada nepripažino ir net nenorėjo.

Šiandienis Alisos griežtumas šiam mažam berniukui, kurio ji nevadina kitaip, kaip tik „pasiutėliu“, Eleną piktina, juolab kad susilaukusi su Viktoru dviejų sūnų ji labai anksti apsiprato su berniukų agresyvumu, kurį kompensavo, kaip ji sakydavo, jų jaudinamas švelnumas.

„Tu priskiri Valenteno „piktumui“ košmarus, kurie jį ir tave pažadina kiekvieną naktį, — rašė ji savo seseriai. — O aš visada buvau įsitikinusi, jog maži vaikai yra kamuojami minčių apie mirtį. Neseniai gimę, jie dar yra arti nebūties ir esu tikra, kad jau motinos pilve jie patiria įsivaizduojamas baimes. Beje, jie gimsta rėkdami. Nė vienas nesišypso. Ir visoje ankstyvojoje kūdikystėje juos persekioja šis išgąsčio jausmas. Nė vienas suaugęs žmogus taip nuožmiai nejaučia mirties baimės kaip vaikas. Jeigu jie pabunda naktį šaukdami, tėvai mano, kad jiems suskaudo pilvą ar dantis, arba priskiria tai iškrypėliškam poreikiui atkreipti dėmesį. Iš tikrųjų vaikai rėkia dėl mirties. Jie neseniai tapę gyvaisiais, ir jiems neužteko laiko užmiršti savo ankstesnį būvį. Jie žino tai, ką mes slepiame, ir turime sulaukti senatvės, idant vėl kiltų nebūties nerimas. Vaikai — tai vakarykščiai mirusieji, o senoliai — rytojaus mirusieji, jie, beje, uždarydami gyvenimo ratą, vėl grįžta į vaikystę.“

„Ak! Nepagydomai dvasinga būtybe, — jai atsakė Alisa, — tu vaidini gražų vaidmenį tos, kuri supranta šias mažas dievinamas esybes („dievinamas prievarta“, — sakė Diuras), mūsų murzinus mažylius. Esu įsitikinusi, kad dauguma jų nelinki mums gera. Dar daugiau, jie neturi jokio supratimo apie kito nelaimę ar kančią. Nėra žiauresnio padaro už vaiką, niekinantį ar valdantį kitą vaiką. Manau, kad mažiausiai 10 proc. yra gimę būti atgrasūs ir, jeigu susiduri su tokiu, laimingai išsisuki tik primesdamas jam tą pagarbią baimę, apie kurią tau užsiminiau paskutiniame savo laiške, suderintą su geležine drausme. Antraip jie veikiai imtų traukyti sparnelius musėms, o netrukus, prieš imdami prievartauti merginas ir lupti savo žmonas, muštų savo motinas. Reikia, kad jie, šunsnukiai, taptų rekrutais!

Tu palaikysi mane pabaisa. Tai amžiaus teikiama privilegija, mano mažyte. Niekada nebūčiau drįsusi pasakyti nei pagalvoti panašaus dalyko, kol buvau motina ar net senelė. Bet taip, kaip tu teigi, kad maži vaikai rėkia dėl mirties, aš teigiu, kad žiaurūs metai, likę iki mirties, mus, senus vaikus, kokie dabar esame, verčia kartkartėmis kaukti vilku. Mes taip pat pradedame verkti, nakčiai atėjus, ir, deja, neturime, kas mus pasuptų ir nuramintų. Juk mes žinome, kodėl verkiame. Jeigu kalbėsime apie mūsų vyrus, tai jie arba jau mirę, arba tapę abejingi ir sapnuoja savuosius košmarus. Mūsų vaikai jau artinasi prie penkiasdešimties, bent jau manieji; tai sudėtingas gyvenimo tarpsnis ir aš pykčiau ant savęs, jeigu juos apkraučiau. Kas belieka? Kam pasiskųsi? Atspėk, brangioji!

Taigi tu esi ne tik mano sesuo, bet ir geras žmogus: man dviguba laimė. Laikui bėgant, vis dažniau klausiu savęs, ar seserystė nėra pats tikriausias jausmas, mažiausiai nenuoširdus, pats tvariausias, pats atspariausias įvykiams ir labiausiai išvaduojantis... reikia būti labai atsargiai su meile. Su seserimi drįstama viskas, net gali likti pati savimi iki pasibjaurėjimo, jeigu tai naudinga dvasinei sveikatai!

Ačiū, Mini, kad leidai man būti pasibjaurėtinai ir kartu tikrai, jog išsaugosiu tavo meilę. Tai taip gera! Galiausiai taip retai esi pats savimi... o svarbiausia — su tiek mažai žmonių...

Tavo Alisa“

VIII

Brianas ir Pegė

„Pasąmonė, privalu tai žinoti, yra purvina skylė.“20

Netrukus po Marionos viešnagės Blakvoteryje Pegei pasireiškė pirmieji ligos simptomai. Kalbos ir regos sutrikimai, rankų ir kojų skausmai, pusiausvyros praradimas, nerimą keliantis klinikinis vaizdas; gydytojai, remdamiesi kartotiniais tyrimais, juosmens punkcija ir tomografija, nustatė vieną išsėtinės sklerozės atmainų.

„Tai progresuojanti centrinės nervų sistemos liga; priežastys neaiškios; atsiranda smegenų audinio žuvimo židinių maždaug 70 proc. moterų tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų. Netenkama savarankiškumo, liga neretai ūmi, gali baigtis mirtimi. Neišgydoma. Pagrindinis gydymas — nuolatinė ligonių slauga.“

Tai, ką Mariona aptiko savo medicinos žodyne, kirto kaip kirvis. Žinoma, Pegei. Taip pat Brianui, besistengiančiam čia įžvelgti dievų bausmę už netinkamą savo elgesį. Pagaliau ir jai, Marionai, kuriai sutuoktinės laukiančio invalido krėslo ir liksiančio vienišo berniuko perspektyva vėl primetė demono įkvėptos gundytojos vaidmenį.

Kad ir esu Moira, dėl tokios nesėkmės pasijutau netekusi drąsos ir net norėjau palikti abu šios istorijos veikėjus, nors, kol juos priverčiau veikti, patyriau tiek daug malonumo ir sunkumų.

Vis dėlto juk tai gyvenimai nevaldomumo paribiuose, meilės trapumo paribiuose, kurie lemia, kad gali palikti šį pasaulį taikoje pats su savimi: gyvenimo užduotis įvykdyta, drįsta ištirti tai, ką meilė geba turėti beprotiška, didinga, neįtikėtina, grėsminga. Nemėgstu palikti nebaigtos meilės istorijos. Man atrodo, kad tinka viskas, kas gali jai suteikti dar vieną galimybę.

Gal dar turiu viltį išgelbėti padėtį su sąlyga, kad pasiseks manasis triukas.

Nelengvas triukas, susijęs su neapčiuopiamais dalykais, tokiais kaip žmogaus prigimtis, kuri taip linkusi prieštarauti, užgaidos, arba moralė, kuri taip retai dera su laime. Bet argi aš ne Moira, kad nedaryčiau stebuklų?

Dubline Pegės būklė labai sparčiai blogėjo. Pegė negalėjo daugiau pasilikti viena per dažnas vyro keliones, susijusias su jo darbu. Jis buvo priverstas atsisakyti piloto darbo ir nuo šiol dirbo „ant žemės“, kompanijos biure. Šie du žodžiai „ant žemės“ Brianui reiškė kai ką panašaus į mirtį: idant jį galutinai supančiotų, iš Dublino apylinkių į jų mažą namelį atsikraustė gyventi jo senelė, kad rūpintųsi Pege ir mažuoju Ymonu. Jis turėjo Madonai prisipažinti, kad jaučiasi nebegalintis ilgiau meluoti savo žmonai ir neskirti visų savo jėgų, idant pabandytų su ja įveikti juos užklupusią nelaimę.

„I would be devastated, — Brianas rašė jai, — to live in this world without knowing you are somewhere for me to love.“21

Bet rašyti Marionai angliškai jam atrodė dar viena Pegės išdavystė. Taigi jis ketino patobulinti savo prancūzų kalbos žinias prieš atnaujindamas susirašinėjimą jos kalba, kurioje nebūtų žodžių iš jo paties kasdienio gyvenimo. Neviltis neretai įkvepia graudinančius naivumu sprendimus, pamanė sau Mariona, bet susilaikė nuo tokios pastabos jam, vokdama, kad išlikimas dažnai kabo tik ant plauko ir kad kiekvienas susitarimas, padedantis iškęsti nelaimę, yra tinkamas. Briano kraštovaizdyje įsikūrė mirtis ir jam reikėjo laiko suvokti jos spąstus, kad staiga vėl kiltų troškimas būti laimingam, kaip kad ištrykšta požeminė upė. Bet Mariona ne ta moteris, kuri pasiduoda nieko nepabandžiusi.

Jau kuris laikas ji brandino mintį turėti sūnų ir Morisas taip pat jautėsi pasiruošęs antram vaikui, nebyliai vildamasis nauju ryšiu susisaistyti su žmona. Jis buvo gerokai sujaudintas Marionos troškimo. Savo ruožtu ji laikė garbingu dalyku jam papasakoti apie Pegę ištikusią nelaimę ir jos padarinius Briano laisvei; Morisas buvo linkęs manyti, kad jis atsakingas ir kaltas dėl viso to, kas atsitiko jo šeimai.

— Šį vaiką, jeigu tu sutiksi ir jeigu tai bus berniukas, norėčiau pavadinti Emiliu, — pareiškė jis Marionai. — Mano tėvas labai norėjo šį šventą vardą, duodamą vyriausiajam šeimos sūnui, duoti man. Bet mama nenorėjo nieko girdėti!

— Suprantu tavo motiną! Liūdniausia, kad Morisas ne ką geriau... Keista, — pridūrė ji juokdamasi, — yra tokių vardų, kaip Morisas ar Albertas, kurie nepasidaro vėl madingi, o šit Tomas, Matas ir net Korentenas — paskutinis mados šauksmas! Ir Emilis taip pat, žiū, dabar laikau jį žavingu. Taigi sutarta dėl Emilio. O jeigu bus mergaitė, rinksiu aš, gerai?

Tą ir kitus vakarus jiedu mylėjosi kaip pašėlę, tai jiedviem priminė pirmuosius pasimylėjimus; šis vaiko planas nušvietė rutiną, kuri veik neišvengiamai įsipina į meilės veiksmus po dešimties bendro gyvenimo metų. Šie keli ir po jų ėję devyni mėnesiai buvo vieni švelniausių ir giedriausiųjų gyvenime.

„Puoselėti“ vaiko planą... žodžiai kartais geriau už jus išreiškia jūsų mintis. Atskleisdama Morisui savo norą, Mariona nieko iš anksto nekėslavo, bet, dienoms slenkant, ji pastebėjo savyje vykstantį keistą ledėjimą, užimantį visą sielos sritį, proporcingą tuštumai, kurią joje išskobė Brianas. Kaip pasiduoti ir leisti numirti šiai aistrai, kuri tiek daug metų ir daug plačiau, nei išties jos užimama vieta, nušvietė jos gyvenimą? Labai dažnai idėjos pasirodo mūsų gelmėje dar iki jas išreiškiant. Ji juto savyje gimstant beprotišką hipotezę, kuri palengva ėmė įgyti vilties pavidalą.

„O jeigu tu suteiktum galimybę galimybei? — šnabždėjo jai balsas. — O jeigu tu nuspręstum nesirinkti? O jeigu atsitiktinumas telemia, kas bus tavo trokštamo vaiko tėvas, iš kur? Kas gali būti labiau gelbstinčio už naują gyvybę, kad būtų užkirstas kelias ligai, mirčiai ir išsiskyrimui?“

Mariona jautėsi negebanti atsakyti į visus šiuos klausimus. Ji įsipareigojo pačiai sau, bet kai kurie klausimai nepakenčia atsakymų atidėjimo. Kad tokia hipotezė ilgainiui nevirstų sąžinės graužatimi ar progai pasitaikius perdėm slogia paslaptimi, reikėjo, kad Mariona apie tai kalbėtų. Ir kad ta paslaptis vieną dieną netaptų nuodais ar kalėjimu, svarbiausia buvo rasti save pateisinančių žodžių savo pačios akyse, visa tai paaiškinti kam nors kitam. Savaime suprantama, Mariona atsigręžė į savo motiną. Savaime suprantama, negalėjo būti nė minties pasikalbėti apie tai su Brianu. Jis pats grūmėsi su problemomis, kurių kiekviena regėjosi neišsprendžiama, pradedant profesijos atsisakymu, visų tų dangaus navigacijos valandų, kurios iki šiol laidavo jo žemiškąją pusiausvyrą. Morisas irgi niekad negalėtų turėti nė menkiausio supratimo; kaip ir vaikas, jeigu jis pasirinktų gimti. Į savo mažąją tetą Elenąji negalėjo kreiptis, nes ji atrodė per daug priklausoma nuo Viktoro, savo vyro, vertybių, šis akivaizdžiai pasmerktų tokį, jo nuomone, priešingą moralei ir vedybų institucijai, sprendimą.

Alisa, priešingai, ilgainiui vis lengviau ir lengviau peržengdavo kiaurai regimybių veidrodžio ir egoizmo bei asmeninės laimės labui atmesdavo įsitikinimus. Beje, kaip tik gimdytojoms lengviausiai galima sužadinti šią slaptą moterims būdingą galią ir melus ar niekad neišaiškinamas paslaptis, kurios pažymėjo kartų eilę, kartais net nenutuokiant suinteresuotiems asmenims ir didžiausiam moirų, vienintelių gebančių išnarplioti visas šias gijas, džiaugsmui. Niekada nebus parašyta tikra genealogija nė vienos žmogiškos esybės, nes šioji kupina netikėtų posūkių, atsitiktinumo vaisių, užgaidų ar aistrų.

Alisa, kuri vienintelė iš šeimos daug sykių Paryžiuje buvo sutikusi šį patrauklų ir tokį neprancūzišką personažą Brianą, tapo šios paslapties saugotoja, mat, priešingai paplitusiai nuomonei, senstančios moterys dažnai turi jauną širdį. Prieš leisdama pasireikšti sveikai nuovokai ir protui, kurie dažnai neturi ką šios srities klausimais pasakyti, ji leidosi užvaldoma begalinio švelnumo ir atidos šiai istorijai, kuri galų gale buvo tik meilės istorija. Ji laiminga pastebėjo, kad Marionai visiškai suaugant, atsiskiriant nuo dukteriško ir įtaigojamo būvio jos abi susisaistė nauju ir dar menkai jausmų istorijoje apibrėžtu ryšiu, pagyvenusios motinos, kuri leidžia sau užmiršti, kad jai skirtas langelis „Mama“, ir kitos motinos, dar jaunos, kuri viena užima daug šaškių lentos langelių, ryšiu. Taigi motiniška meilė patiria mutaciją, kuri ją priartina prie seseriškos meilės ar, trumpai tariant, prie meilės, šitaip atverdama netikėto turtingumo teritoriją, tam tikrą gelminę moterų tėvynę, kuri tiek motinoms, tiek dukterims tampa tokia gyvybiškai svarbia priebėga, kaip kitiems geografinė tėvynė. Šis pasidalijimas paslaptimi, kuri galbūt galiausiai tėra tik dvejonė, visiems laikams sutvirtino jų, motinos ir dukters, ryšį, o kartu motinos ir motinos bei moters ir moters ryšį. Šis pasitikėjimo paliudijimas padėjo Alisai vėl pasijusti jaunai ir vėl mažumėlę atgauti tą egzistencijos įtampos ir netikėtumo dalį, kuri jai atrodė viena svariausių priežasčių gyventi, nepaisant profesinių nusivylimų.

Brianas tą, rudenį, prieš galutinai perduodamas vairalazdę ir žengdamas į plačią dykumą, kuri netrukus jį atskirs nuo Marionos, du ar tris kartus lankėsi Paryžiuje.

„My heart is within you! Ta nochroi istigh ionat22, visada tai prisimink, meldžiu tave, Mariona.“

Tai buvo paskutiniai jo žodžiai juodviem atsisveikinant Buržo oro uoste, kuriame prieš penkiolika metų juodu susitiko. Jis niekada nesužinojo, kad paskutinių jų apsikabinimų jėga priklausė ne tik nuo išsiskyrimo nevilties, bet ir nuo Marionos vilties savyje visiems laikams išsaugoti gyvą liudijimą šio jausmo, kuris buvo tapęs neatskiriama jos būties dalimi.

Šeima linkėjo berniuko, jaunesnio broliuko Amelijai. Tai buvo maža rausvaplaukė, standžiomis garbanomis mergytė, kaip ir dera Briano O’Konelio vaikui.

Pamačiusi „naujagimę“ Mariona daugiau negalėjo dvejoti ir nusprendė ją pavadinti Severiną Konstansa. Severiną — pirmos moters žurnalistės Prancūzijoje, po Floros Tristan, garbei. Konstansa — atminimui Konstansos Markievič, airių nepriklausomybės didvyrės, buvusios greta Ymono De Valeros, pirmojo laisvos Airijos Respublikos prezidento. Tai taip pat buvo duoklė ir Ymonui O’Koneliui iš Dublino, jos netikram broliui.

Moira — labai paplitęs Airijoje, bet sunkus ištarti prancūzams vardas; be to, aš nereikalavau. Man užteko, kad Marionai pavyko pastoti ir kad ji laimingai buvo priimta savo tėvų. Senelis Adrianas kaip tik labai laiku prisiminė jaunesnį anksti nuo šiltinės mirusį brolį, kurį vaikystėje pravardžiuodavo Morkučiu ir kurio bruožus bei plaukus džiaugėsi aptikęs mažojoje Severinoje.

Mariona vieną dieną, tuo neabejojo, galės pasakyti Brianui, kad jis to nenorėdamas jai įteikė neįkainojamą dovaną, šį vaiką, jį jai paliko kaip užstatą, kad laukdama geresnių dienų ji jaustųsi mažiau jo apleista. Dabar ji neabejojo, kad tos dienos vėliau juodviem ateis.

Brianas niekada nesusipažins su savo dukra. Bet po keleto metų, žvelgdamas į jos nuotraukas, jis verks iš švelnumo matydamas, kad Konstansa, tarsi atlygindama jo nebuvimą, viską buvo paėmusi iš jo: jo blyškaus ir kartu aitraus mėlynumo akis, jo riestas blakstienas, jo labai baltą odą, jo strazdanas, net ir ant plaštakų, jo per ilgas rankas ir jo neklusnių plaukų, tokių tankių ir standžių, garbanotų, varinius atspindžius!