XIV

Gyvenimo druska

Mirej Žospen ir Klerės Kijo garbei

Turėjau sulaukti aštuoniasdešimt vienų, kad pripažinčiau, jog galiu mirti... vieną dieną, kuri jau nebe taip toli. Seniai aš tai žinojau, kaip kad žinoma, jog Konstantinopolis pateko turkams į rankas 1453-iaisiais. Bet nesąmoningai kiekvienas iš mūsų yra įsitikinęs, kad jis nemirtingas. Šiais metais prasidėjo tas galintis ilgai trukti procesas, kartais neskausmingas ar veik neskausmingas, su sąlyga, kad parodysi ganėtinai veidmainystės ir nenoro senti. Tiek viena, tiek kita turiu į valias.

Buvo laikas, kai bėgau greitai. Beje, labai norėjau tapti jaunių šimto ar penkių šimtų metrų bėgimo čempione, nes turėjau lėtai plakančią sportininko širdį, — taip man sakė mokyklos gydytojas, — o ir įtempti jėgas man patiko. Bet mūsų katalikiškose mokyklose prieš karą nebuvo jokių sportinių pratybų mergaitėms, net gimnastikos.

Šiandien laikas bėga greičiau negu aš ir jis netrukus mane pavys. Pirmą kartą ant peties pajutau jo nagus. Mažmožis pirmasis įspėjimas, bet tai buvo it svetimos kalbos, kuria niekados nekalbėjau, atpažinimas.

Buvo ankstyvo, šaltoko lapkričio ryto devinta valanda, kai debesis, užuot bėgęs dangumi, įslinko į mano galvą ir aptemdė sąmonę. Stovėjau Kemperlė stoties perone ir netrukus sužinojau, ką „tai“ reiškia, — kai „taip“ staiga atsiduri ant žemės, palikta keleivių galvos sopuliui, išsitiesusi perone, paskui tave paguldo ant neštuvų, apsupa būrelis žmonių sunerimusiais, veikiau, smalsiais veidais, kurių kiekvienas svajoja pakliūti į laikraščio kroniką, vėliau patenki ugniagesių globon, netenki neliečiamumo ir esi atiduodama liguistam nepažįstamųjų smalsumui.

Nežinau, kiek sekundžių ar minučių skendėjau rūke, stovėdama tame perone, nedrįsdama žengti žingsnio ar net nueiti atsisėsti iš baimės nugriūti. O po to debesis nuslinko, kaip kad debesims būdinga, mane pažadino traukinio triukšmas ir aš galėjau įlipti į savo vagoną kaip ir visi. Vėl tapau eiliniu žmogumi! Tai gerai.

Kaip suvokiau, kad šis epizodas buvo nepanašus į visa tai, ką iki šiol teko išgyventi? Nes tai buvo būtent tai. Nagi, Alisa, nebijok žodžių: tai buvo mirtis, o dar tiksliau — tai buvo TAVO mirtis. Visiškai neskubėdama ji pasitenkino sprigtu, pokštu ir pažintimi.

Tikra tiesa, šią savaitę aš daug dirbau Kerdriuke, sode, su malonumu pertvarkiau namo aplinką, kaip ir buvome nusprendusios su Mariona praėjusią vasarą. Iki šiol nuovargis manęs niekados neįveikė ir aš dar neketinau perjungti bėgio. Mieliau manau, jog šį negalavimą lėmė sielvartas ar neįprasta man vienatvė. Vyliausi, kad pagaliau mėgausiuosi laisve, būdama nepriklausoma nuo valgymo tvarkaraščio, galėsiu naktimis deginti šviesą, kad skaityčiau ar klausyčiausi muzikos... Bet nebūdamas Adrianas atėmė daugiau mano laiko nei būdamas. Jis susitraukė paskutiniais metais, bet miręs atgavo savo žmogiškąjį ūgį, o senio, kuriuo buvo tapęs, paveikslas nublanko.

Privalu žinoti, kad mirusieji gyvi ir jie toliau gali daryti blogį. Retai gėrį. Jų nebaudžiamumas teikia jiems pranašumą. Vargšelis, išlikęs gyvas, sako sau: „Būčiau galėjęs... Galbūt būčiau turėjęs... Ar visada supratau?..“ Mirusiesiems iš savo amžinybės sosto visai patinka mus dar mažumėlę pakankinti — visada rasi kaltę, kurią reikės išpirkti, — išlikęs gyvas šiame žaidimėlyje pralaimi. Jis jau prasikaltęs tuo, kad liko gyvas, — taigi atsidūręs gana prastoje gynybinėje padėtyje. Juolab kad „dezertyras“ jus palieka vieną su visais nemaloniais darbais, kuriuos įsuka jo mirtis. Dar būdamas gyvas, Adrianas, laikydamas save pensininku, nustojo tvarkyti šeimos reikalus. Bet aš dėl to nesiskundžiau, vertinau tai, kad galiu viena tvarkyti mūsų biudžetą. Ir supratau, kad turiu nebijoti daugybės žygių, idant pasinaudočiau „pergyvenusio sutuoktinio dalimi“, dėl kurios mudu susitarėme. Būdama tokio ir tokio našlė, tapau dar ir „pergyvenusi“, baisus žodis, o Adrianas nuo šiol vadinosi „mokančiuoju velioniu“. O kad jis būtų buvęs tik mokesčių mokėtojas! Bet varge! Netekau žmogaus. Ir daugybė nereikšmingų veiksmų, sudariusių mano gyvenimo audinį, pakeitė spalvą.

Jau keletą metų daug dalykų dariau viena, bet namie kas nors visada manęs laukdavo. Kartais būdavo sunku. Užtat grįždama galėdavau sušukti: „Po paraliais! Ką tik gavau baudą!“ Ir ji tapdavo ne tokia baisi.

Dabar į kiną einu viena, be savo mokesčių mokėtojo, ir tai sunkiausia. Užklumpu save susigraudinant, kai pastebiu dvi žilas galvas, palinkusias viena prie kitos už keleto eilių nuo savo kėdės, besidalijančias įspūdžiais, kuriuos kitas sutinka švelniai šypsodamas, nes jie drauge pragyveno tiek metų, kad prieštaravimams nebe laikas. Nuo šiol jiedu sudaro vieną seną, gerai išbandytą mašiną, kurios krumpliaračiai išmoko veikti negirgždėdami. Šiaip ar taip, praradau kur kas daugiau nei vyrą ar savo vaikų tėvą, kaip sakoma, ir net daugiau nei brangų įkyruolį, kuriam turėjau tiek priekaištų. Praradau tai, kuo niekas man daugiau nebus: savo amžininką..

Žinoma, turiu vaikus, bet jie toli priekyje. Net Mariona. Niekada negalėsiu jiems pasakyti: „Ar prisimeni Liaudies frontą? Man buvo dvidešimt vieni ir aš pirmą kartą gyvenime dalyvavau demonstracijoje priešais Nacionalinę asamblėją, drauge su Elena, kuri segėjo Merginų Ugnies Kryžiaus ženkliuką!“ Iš tikrųjų tas pats, kaip bandytum priminti Konstantinopolio apgultį.

Vienos kartos požiūriu Prancūzijos istorija, buvusi mums bendros atminties cementas, išgaravo. Net mano dukraitė Orelija, kuri rengė istorijos licenciatą, niekada negirdėjo kalbant apie Suasono vazą! O kai aikštingajam Valentenui, kaip šventasis Remi Klodvigui, tarsteliu: „Nulenk galvą, išdidusis sikambre!“, jis savęs klausia, ar man tik neprasideda Alcheimerio liga.

Mes esame pirmoji apleistų senelių karta, atkirsta nuo savo palikuonių. Iki 1968-ųjų pasaulis dar nebuvo apsivertęs, nebuvo į savo krytį įtraukęs visos mūsų šeiminės aplinkos. Šioje audroje išnyko net gražus žodis, reiškiantis pradinukų mokytoją, nusinešdamas deklamavimus, šventąjį diktantą, raidžių o ir a eilutes, daugybos lenteles, puošusias paskutinį mūsų sąsiuvinio lapą, ir plunksnakočius Sergent-Major ir Gauloises (juos taip malonu buvo pačiulpti prieš pirmąkart imant rašyti, to jau niekas neprisimena), o Gauloises greitai nebereikš ir cigarečių!

Visuomenėje, kurioje vis dar gyvenu, lieka vis mažiau ir mažiau bendraamžių. Daugelis, nenaudingi ir nereikalingi, atsidūrė invalido krėsle ar senelių namuose. Ir kiekvieną savaitę kuris nors iš jų, pažinotų bent jau iš vardo, išnyksta. „Jie krinta kaip Gravelotėje!“ — kaip sakydavo mano tėvas. Dar vienas nieko nereiškiantis prisiminimas! Palik tai ramybėje, Alisa.

Senka ir kitas dalykas: mano jėgos. Kam jas skirti? Aš daugiau nevaikštau į kontorą, o ir namie nėra asmens, kurį varginčiau. Aš dažnai cituodavau šiuos Nyčės žodžius: „Reikia palaikyti stiprųjį prieš silpnąjį“, save su vaikišku pasitenkinimu priskirdama prie stipriųjų, priklausomybę nuo Adriano vilkau kaip milžinišką naštą, pripažindama, kad našta greitai suuodžia, kam užsikarti ant kupros. Bet turbūt nešikams reikia vilkti ryšulius ir būti tų, kurie gimsta silpni ir pavargę, gyvenimo pagrindu. Manau, kad kiekvienas turi galėti išreikšti savo prigimtį. Ši mintis man nauja. Taip pat esu viena, kai reikia pasipriešinti senatvės išnaudotojams. Kai mudu, aš ir Adrianas, peržengėme aštuoniasdešimtmetį, nebuvo nė dienos, kad negautume nuostabių siūlymų: triračiai neįgaliesiems, keltuvai turintiems širdies negalavimų arba vonios su šoninėmis durimis. Nė viena sritis neišvengia budrumo šių geradarių, neseniai užvaldžiusių ir seksualumą. Savaime suprantama — vyrų. Kiekvieną savaitę skaitau, kad „ponas Adrianas Tražanas galėtų mėgautis didingomis erekcijomis, kurios jam leistų patenkinti daug moterų, net išrankiųjų, vienu metu“ arba „išlieti tiek spermos, kad apstulbintų sutuoktinę“. Pribloškiama literatūra!

Kurios gi sutuoktinės, ypač lytinių sutrikimų amžiaus, iš tikrųjų svajoja būti iki akių aptaškytos dangiškaisiais pieniais?

Visos šios pergalės visada pažadėtos tik patinams. Jokios reklamos apie feromonus, kurie, pavyzdžiui, išpurkšti ant damų užpakalio, pritrauktų šioms žingsniuojant virpančius iš geismo vyrus!

Idant atsikeršyčiau, pasiūliau sau subtilų malonumą į visas šias pornografines vaistines pasiųsti lakonišką aplinkraštį: „Mano vyras paklausė jūsų patarimų ir visą rugsėjo mėnesį nuolat vartojo jūsų kapsules. Jis numirė praėjusio spalio 2-ąją.

Pasirašiau: apstulbusi sutuoktinė.“

Negavau jokio atsakymo.

Vartydami tokią literatūrą mudu drauge kvatodavomės iš silpnumo ir bejėgiškumo. Dar nežinojau, kad būdamas visiškai vienas daugiau negali juoktis. Gali sakyti monologus, gali dažnai garsiai kalbėti, bet, keista, nebegali juoktis.

Beje, kodėl juoktis? Technologijos visagalybė, elektronika, globalizacija „uždaro į getus“ pasenusius žmones, jie pralaimi visur, net ir tose visuomenėse, kur jų vaidmuo buvo įteisintas nuo senų senovės.

Sena eskime nulūžinėjusiais dantimis dar vakar raugino žvėrių kailius, buvo išdidi, kad yra reikalinga savo bendruomenei. Šiandien ji išsaugo dantis, bet yra tik nereikalinga burna, kurią reikia penėti. Jos vyras, ruonių medžiotojas su savo kajaku, apsiginklavęs išsidrožtomis kaulinėmis strėlėmis, naudojosi esminiu savo gebėjimu, reikalingu bendruomenei išlikti. Grenlandijos ir Aliaskos vartotojai šiandien perka ruonienos ar elnienos gabalus, paruoštus gaminti, prekybos centruose ar, dar blogiau, pasitenkina filė plekšnių, sužvejotų, apibarstytų džiūvėsėliais ir pagamintų didžiuliuose laivuose, kurie jiems net nepriklauso. Tas puikus medžiotojas yra bedarbis, įrašytas į socialinės rūpybos sąrašus!

Senovės Graikijoje Sokratas buvo išminčius, mokęs aplink jį susitelkusius jaunuosius atėniečius. Šiandien tai, ko reikia, jaunieji atėniečiai susiranda internete (bet kažin ar tai išmintis!). Gražusis Alkibiadas neturi ko mokytis iš senio ir Sokratas miršta vienišas. Gal ir nenunuodytas, bet be mokinių.

Mes taip pat netrukus mirsime nuo to: nuo beribio abejingumo, peraugančio net į atmetimą. Mūsų tiek gausu, kad tie, kurie nėra seniai, atvirai reiškia savo susierzinimą. (Ir savo nerimą: ką reikės su jais daryti, jei jie ir toliau šitaip?) Susigriebiu, kad vieną po kitos palikau vietas, kuriose nesijaučiau pageidaujama. Ir naktis dabar viena iš tų erdvių, kurioms nebedrįstu ryžtis. Net silpnas vyras laidavo kai ką panašaus į saugumo regimybę. Vieniša pagyvenusi moteris yra dukart moteris.

Aną vakarą grįždama iš kino Franklino Ruzvelto metro pasijutau tremtinė. Buvo dvidešimt dvi valandos penkiolika minučių ir aštuoniasdešimt procentų jaunų žmonių užpildė abu peronus, draugiškai pasikumščiuodami, susišūkaudami iš vieno perono į kitą, visiems keleiviams primesdami savo triukšmingumą, agresyvią kalbą, šlovingą jaunystę. Jie jautėsi kaip namie. Aš taip nesijaučiau. Keletas panašių į mane papilkėjo kaip sienos... svarbiausia likti nepastebimiems. Staiga grįžo 1942-ieji, vokiečių okupuotas Paryžius, kai atsidurdavai viešoje vietoje, metro ar Operos aikštėje ir prie čia įsikūrusios komendantūros, kur keletas nugalėtų prancūzų tarp minios žaliai pilkų nugalėtojų...

Būtent ši baimė pamažėle verčia mus tūnoti savo urve, savo virtuvėje, kuri daugeliui mano kartos moterų buvo „jų kambarys“, apie kurį kalbėjo Virdžinija Vulf.

Bet nelemtas likimas panoro, kad technokratai ir čia mane persekiotų, nes buvau priversta savo keturiais mygtukais reguliuojamą, paprastutę, seną elektros viryklę pakeisti nauju maisto gaminimo įrenginiu. Vietinis meistras karštai patarė įsirengti indukcinę kaitvietę, kuri geriau veikia ir taupo energiją. Mariona įsirengusi kuo puikiausiai veikiančią stiklo keramikos kaitvietę, kuria naudojuosi be rūpesčių. Taigi patikliai pasirašiau sutartį ir pa trijų savaičių išvydau išvyniotą puikų juodą paviršių, visiškai glotnų, net be reguliavimo mygtuko.

— Mygtukai, ponia, — tai jau praeitis! Užtenka pirštu prisiliesti.

— Gerai, bet man labiau patiktų mygtukai, kuriuos galėtum spaudyti: 1, 2, 3, 4, 5.

— Čia jūs nustatote karštį pakartotinai paspausdama, o skaitmenys užsidega raudonai.

— O jeigu ant kaitvietės užšoks mano katinas, ji irgi įsijungs?

— Yra užrakinimo mechanizmas, ponia. Kai aparatas neveikia, jūs jį užrakinate. Užtenka tik prisiliesti pirštu.

— O jeigu eidamas vaikas uždeda ranką ant kaitvietės, tai gali atrakinti ir įjungti?

— Vaikas neturi artintis prie kaitinamo paviršiaus, ponia.

— Ir čia jūs pagirsite prisilietimą pirštu vaikui nuvyti? Pavyzdžiui, antausį?

Vietinis meistras bando juokauti. Nereikia užgauti kliento.

— Šiaip ar taip, jūsų sistema sudėtingesnė už ankstesnes...

— Tereikia išmokti jomis naudotis, ponia.

— Mokytis virti kiaušinį? Mano metų?

— Netrukus jums viską parodysiu, pamatysite. Imkime ir užvirkime vandenį.

Nukabinu savo puodą iš šešių sukabintų ant sienos virtinės.

— Ak, ne. Aliumininis, niekada! Reikia plieninių indų su žyme ant dugno — indukcinėms kaitvietėms.

Per stebuklą vieną tokį turiu.

— Bet tada, pone, kaip visi mano indai iš pirekso, visos porcelianinės formelės, kuriose geriausiai iškepa neplakta kiaušinienė, kaip žinote, o greitpuodis ir katiliukas emaliuotu dugnu, o visos mano Tefal keptuvės... viską reikės išmesti?

— Ant jų visų nėra ženklo — indukcinėms kaitvietėms, — nusiminęs sako meistras.

Dar kartą pažiūriu į aprašymą ir pašoku. Skaitau, kas parašyta mažomis raidelėmis: „Turintiems širdies stimuliatorių, dėmesio! Galima tam tikra elektromagnetinė interferencija. Pasikonsultuokite su savo gydytoju.“ Neturiu stimuliatoriaus, bet turiu jam tinkamą amžių! Meistras turėjo mane įspėti, kad indukcinės kaitvietės skirtos ne senjorams ir kad viską reikės mesti lauk iš namų, įskaitant katiną. Reikia tik naujų paženklintų virtuvės rykų. Prieš pasirenkant viryklę patartina pasikonsultuoti su kardiologu. Vėliau skaitydama „Ką pasirinkti“ sužinosiu, kad patariama laikytis ne mažesniu kaip trisdešimties centimetrų atstumu nuo kaitvietės. O kas pasakys, kaip sukti bešamelio padažą — gal su šepečio kotu?

Tučtuojau liepsiu išardyti indukcinę kaitvietę. Noriu tinkamo paviršiaus, su mygtukais: 1, 2, 3, 4, 5.

— Bet jūsų sutartyje, ponia, įrašytas žodis „indukcinė“.

— Teisingai! Man indukcija — tai „protavimo būdas, kuriuo einama nuo paskiro fakto prie bendrų išvadų“. Matote, tai dedukcijos priešingybė. Esu prancūzų kalbos mokytoja, pone, o ne technologijų, ir jūs turėjote man paaiškinti. Man jūsų indukcija niekam verta. Pažiūrėkite, geras pavyzdys, apibendrinu imdama vieną faktą! Taip, tai indukcija.

— Ponia, man labai gaila, — sako gerasis žmogelis, — bet jūs pasirašėte sutartį ir esu priverstas reikalauti, kad sumokėtumėte už šią plokštę, kuri kainuoja brangiau, nei rankiniu būdu valdomi paviršiai, tai tiesa, bet sakau jums — tai geriausia iš to, kas yra rinkoje. Jas pradėjo gaminti visos didžiosios firmos. Tai ateitis.

— Žinote, ne ateitis man pats svarbiausias dalykas! Ar neturėtumėte modelio, kuris nulupa daržoves ir atneša patiekalus ant stalo, tik tiek?

Savaime suprantama, susivaldau ir nevarginu vargšo meistro. Pagaliau pasirašiau gerai neperskaičiusi sutarties, tad pati esu kalta. Taigi bailiai sutvarkiau indukcinę plokštę ir per išpardavimą nusipirkau žemiausios klasės bankrutuojančios firmos modelį su mygtukais 1,2,3, 4, 5, tokį, kokie buvo mano vaikystėje. Na va! Šiaip ar taip, kai pirmą kartą suges, bus pasakyta, kad ji nepataisoma, ir visi Prancūzijos meistrai užtrauks tą pačią giesmelę: „Šitą (čia pasirinktinai: televizorių, dulkių siurblį, radiatorių ar orkaitę — sąrašas begalinis) pataisyti jums kainuos brangiau, nei nusipirkti naują.“

Belzebubui nusišvilpt ant pasaulio ir jis visada laimi, sužinai tai iš savo išlaidų.

Kai įvairūs post mortem formalumai pamažėle buvo sutvarkyti, aš, pergyvenusioji, pajutau poreikį pakeisti aplinką. Mariona ir Ksavjeras nuoširdžiai man siūlė atvykti pas juos į Kerdriuką. Tai viliojo. Bet gruodis — ne pats gražiausias mėnuo Bretanėje, o aš norėjau būti šalia Elenos. Aplinkybės buvo palankios: krisdamas iš lovos Viktoras susilaužė šlaunikaulį ir du mėnesius bus gydomas, o tai man laiduoja gyvenimą be rūpesčių drauge su sesute, kuriai puikiai tinka kelių savaičių žiemos saulė pietuose. Pagaliau praėjusiais metais, kai Viktoras turėjo atsisakyti savo mersedeso, ji gavo vairuotojo teises ir nusipirko Twingo, kad nežemintų savo vyro, kuris būtų labai skausmingai išgyvenęs, jeigu ji būtų pasirinkusi sportinį dvivietį atlošiamu viršum. Jam labiau patiktų, kad ji vairuotų 2 CV, bet, dideliam jo sielvartui, Citroen tokių daugiau negamina. Taip, dar yra septyniasdešimtmečių mergaičių, kurioms sukliudė užaugti ir kurios tebėra įsitikinusios įgimtu bejėgiškumu ir būtinybe paklusti patinui.

Nelaidysiu savo pašaipų vargšelei Mini, nes kovingumas senka kaip ir visa kita, ir visos mano jėgos dabar eina numalšinti organizmo siunčiamiems nelaimės ženklams. Labai ilgai žaidžiau „o mano skausme, būk geras ir nurimk“, ir man vis dar pavyksta apsimesti ir nekreipti dėmesio, pavyzdžiui, į susidėvėjusias kelių girneles, jaučiuosi, it nebeturėčiau kremzlių. Užsispyrusiai atsisakau lazdelės, nors jie reikalauja... gal jie abudu sudarys sąmokslą, idant greičiau mane nuvarytų į kapus, ir man įrodys, kad buvo teisūs. Bet Elenai pavyko nutempti mane į Sen Džon Perso polikliniką, kad man atliktų išsamų sveikatos patikrinimą. Atsisakiau koloskopijos ir kitų traumuojančių tyrimų, įsitikinusi, kad nereikia žadinti snaudžiančių ligų... Bet turėjau ištverti daugybę testų ir tyrimų, ir jie parodė, kad man jau ne dvidešimt. Kad katarakta... skydliaukė... hipertonija... kad tikriausiai ir dėmelė akies tinklainėję... Šiaip ar taip, Sen Džon Perso niekados labai nevertinau nei kaip poeto, nei kaip diplomato.

Užtat akimirksniu pasidaviau Bio gundymams — priešais bifido, liesų jogurtu ir daržovių sultinių šalininkę, nedrįstu kimšti šemienos ar, dar blogiau, varnėnų pašteto, storo sluoksnio sūdyto sviesto ir riebių ant grotelių keptų kepsnių. Taigi lydžiu Eleną į Bio parduotuves, kurių Kanuose nesuskaičiuojama daugybė; jos panašios į globos įstaigas, kur senos naivios ir entuziastingos ponios renkasi pafilosofuoti ir pasidalyti savo patirtimi. Niekada nemačiau į šias šventoves įžengiančio vyro. „Kaip tik dėl šios priežasties jie miršta anksčiau už mus“, — sako Elena.

Dėl kelio artrozės susigundžiau karštais žalio molio kompresais, pasirinktinai gali jį tepti storu sluoksniu. Šiaip ar taip, nėra jokio aprašymo, jokios instrukcijos. Čia kaip su eucharistija, reikia tikėti. Pakuotės prastos, visur mėtosi, jos tepa, užkemša vamzdynus, bet jos — gydymo dalis. Ir, reikia pripažinti, patinimai akivaizdžiai slūgsta.

Nelaimė, mūsų laisvė yra sąlygiška, nes Elena nori visas popietes leisti kartu ir su Viktoru. Ją lydžiu retai: tai mane sendina dešimčia metų! Įeiname į jo kambarį su drąsinama šypsena, kurią jis pasistengia sutriuškinti jau pirmaisiais žodžiais. Jis, kaip visada, praleido „labai sunkią naktį“ arba — Jis bluosto nesudėjęs, negalėjęs kvėpuoti dėl tokio audringo oro, turėjo migreną“, arba dar — „jautė baisų skausmą kojos nykštyje“.

— Tai mažmožis, Viktorai, — sakau jam linksmai, — mėgėjų gerai pagyventi liga!

Suprantu, kad tai jam nepatinka, bet neapykanta padeda atsispirti pikčiurnoms, visiems tiems seniams, kuriuos maitina meile ir paukščių pienu, bet kurie visut viską paverčia kartėliu ir priekaištais.

Jis nori žinoti, ką mes be jo veikiame, ką matome. Niekas nepelno jo palankumo.

— Ak, vargšas Žeromas! Šitas pederastas kaip ruonis!

— Ak, jūs buvote žiūrėti The Hours34? Kvailystės šių nepaliaujančių savo nosies žiūrėti damų dvasia... Čia visa Virdžinija Vulf...

Mizoginai yra kaip serijiniai prievartautojai. Jiems aiškini, įrodinėji feminizmo pagrįstumą, tą akimirką atrodo, kad jie tai pripažįsta, o paskui jie ima ir vėl griebiasi savo. Tie patys nuvalkioti posakiai apie „moteriškaites“, tie patys lėkšti juokeliai.

Mėgstamiausia Viktoro frazė, kurios ypač nekenčiu: „Manęs tai visiškai nedomina.“ Jis mano, kad tai argumentas. Kiekvieną kartą jį griežtai užsipuolu. Elena man priekaištauja, kad įžeidinėju sunkų ligonį. O kodėl ne? Nors kartą su juo elgiamasi kaip su normaliu žmogumi!

— Šiaip ar taip, — pareiškia Elena ašarodama, kai mes einame iš kambario ir kai Viktoras nulydi ją kupinu pagiežos žvilgsniu, nes jam nepakenčiama, kad jinai gali apsieiti be jo, — gal Viktoras kartais ir netaktiškas, bet visą gyvenimą jis man rodė beribę meilę!

Ypač beribę savimeilę, noriu pataisyti. Bet, nepaisant nieko, nesu tokia bjauri.

Rytus skiriame pasivaikščiojimams Kruazetės promenada, apsilankymams muziejuose, „apsipirkimui“, kaip sako kvebekiečiai.

O vakarus leidžiame laimingos drauge. Gaivindamos vaikystės prisiminimus. Graudindamosi dėl obuolmušių arklių, kurie vežimuose pristatydavo ledų luitus, suvyniotus į maišų drobę, į cinku apmuštas ledaines. Tada suprasdavai, kad šaltis yra prabanga. Pašaukdamos mažąjį foksterjerą jo Šeimininko Balsu ir prisimindamos gramofonus su rankenėle arba patefonus, kurie sukdavo plokšteles, nepuldavome tada ieškoti jokių Yahoo ar Noos, nes nieko, ničnieko mums šitai nesakė.

Mes esame laimingos, bet kartais kaltinu save dėl tokio gyvenimo, gyvenu it kokonas palankioje temperatūroje. Ar tik ne nuosėdų gyvenimą mes gyvename?

— Tikrą gyvenimą gyvename, brangi sesute, — pataiso Elena. — Tai tą patį reiškia, tik geriau skamba. Reikia mėgautis laime, gyventi pasiturimai, patogioje, gražiais daiktais papuoštoje aplinkoje, kurioje niekas mums neprimintų pasaulio nelaimių. Tu jau ne peštynių amžiaus. Tu daug davei ir smarkiai įsipykai. Leisk sau truputį pagyventi, brangioji...

Tai išmintinga, bet gyvenimas čia karikatūriškas, „visur tik tvarka ir grožis, prabanga, ramybė...“ Deja, trūksta geismo! Šiame švariame pasaulyje man ima trūkti paprasčiausio tikrumo. Man atrodo, kad jau esu mirusi, nors anapus labai malonu.

Beje, greitai turėsiu palikti Eleną, nes jos vyresnysis sūnus, jo graži šeima ir Zojė atvyksta į Kanus leisti vasario atostogų. Paskutinę savaitę mes miegojome tame pačiame kambaryje, idant viena kitai galėtume pasakyti tas kvailystes ar tuos labai svarbius dalykus, kurie pasakomi tik naktį, ir mes pasižadėjome kiekvienais metais praleisti keletą savaičių kartu. Pagaliau Viktoras turi abi kojas! Šią labai blogo skonio pastabą, dėl to sutinku, pasilaikiau. Tai dėl mano amžiaus.

Pripratusi prie prabangos, grįžusi pamaniau, kad mano butas varganas, ir nutariau jį sutvarkyti ir viską, net savo sielvartą, perdažyti. Sulaukus mūsų amžiaus, tvarkyti, vadinasi, išmesti. Metu į šiukšlių dėžę savo mirusio gyvenimo sluoksnius, iškeldinu aplankus, pageltusias spaudos iškarpas, moterų žurnalus, kuriuos saugojau, kad galėčiau tvirčiau jaustis, jeigu kas paprašytų straipsnio; jau seniai niekas nesiūlo man jų rašyti, mano žinios nebeturi galios, pavardė niekam nieko nereiškia, o jaunosios šiandienos patauškos yra įsitikinusios, kad teisės, kuriomis jos naudojasi, nukrito iš dangaus.

— Jūs gavote balso teisę tik penktajame dešimtmetyje? Negali būti! — sako šitos besmegenės.

— „Kadaise“ nebuvo piliulių? Kaip jūs saugojotės? — klausia šitos neišprusėlės, kurioms „kadaise“ prasideda vakar ir pasibaigia viduriniais amžiais.

Pamiršti daktarė Lagrua Veil-Aljė ir Šeimos planavimas, Žizel Halimi ir Bobinji byla, Simona Veil ir aštuoni šimtai tūkstančių abortų per metus, kurie nebuvo savanoriškas nėštumo nutraukimas ir kiekvienais metais šimtams moterų atnešdavo mirtį, o tūkstančiams kitų nevaisingumą.

Nežinojimas ir užmarštis taip pat pribloškia, net jeigu nuostabios moterys neremiamos, nepritariant, supant visuotiniam abejingumui, ir toliau kovoja.

Daugiau niekados nebus klausiama mano nuomonės, bet kas gali sutrukdyti ją išdėstyti. Man kilo mintis, vėliau noras, o paskui tvirtas sprendimas įsikinkyti į paskutinį darbą, tam tikrą feminizmo testamentą, kurį Mariona išleistų po mano mirties.

— Kodėl po mirties? — klausia Moira.

Taigi šį pavasarį, kol namuose vyko darbai, išvykau pagyventi į Kerdriuką, kad galėčiau ten ramiai rašyti.

Praleidau tris kupinus laimės mėnesius. Kiekvieną savaitę rašiau Elenai, kuri, kaip ir aš, nevertino telefoninio ryšio, ir jinai, kaip jai įprasta, siuntė man laiškus — žavingus, iliustruotus kaip „Valandų knyga“ pasakiškais veikėjais ir gyvūnais, o tai dar kartą vertė mane gailestauti, kad ji niekada nepasiryžo ir nesutiko išreikšti savo talento.

Mariona atvyko manęs aplankyti, — ji niekada nepraleidžia lygiadienio, — kad padėtų man sutelkti mintis ir susitaikyti su senėjimo akivaizdybe: man kelia įniršį mintis, kad po penktos popietės valandos negaliu parašyti nieko vertinga, ir tai aš, taip mėgusi dirbti naktimis. Niekada neturėjau dėl ko skųstis man tekusiu kūnu. Bet tas, kuris įsitaisė mano besiginančiame kūne, man patinka vis mažiau ir mažiau, nes būtent jis man įsakinėja.

Buvau berašanti savo knygoje žodį „Pabaiga“, kai po mano kojomis griausmingai prasivėrė žemė. Dangus pajuodo — įvyko tai, ko mažiausiai laukiau. Mažutėlis kraujo krešulys ką tik užkimšo nedidelę Elenos galvos arteriją, galvos, kuri man veik tokia brangi kaip ir manoji. Mano mažąją seserį, man beveik kaip dukterį, ką tik ištiko smūgis, kuris, nujaučiau, bus mirtinas. Ji buvo viena namuose, Viktoras turėjo grįžti tik kitą savaitę. Nesulaukęs kasdienio jos telefono skambučio, jis tuoj pat pamanė apie blogiausia ir davė pavojaus signalą. Policija išlaužė duris ir rado Eleną, be sąmonės nugriuvusią šalia lovos. Ji ligoninėje, ir padariniai sunkūs, pripažino man jos sūnus: ji pusiau paralyžiuota, bet būklė sunki, paralyžiuotas pusrutulis, kuris valdo rašančią ranką ir kalbą. Vienu metu prarado ir kalbą, ir gebėjimą rašyti.

Rytoj vyksiu į Kanus. Elenai „tik“ septyniasdešimt penkeri metai ir gydytojai teigia, kad ji gali atsigauti, iš dalies. Ką kita pasakysi apie tą, kuris ką tik per akimirką persimetė iš sveikų žmonių pasaulio į tą neaiškią zoną, kurioje esi nei gyvas, nei miręs?

Praėjo penkiolika ilgų dienų nuo smegenų kraujagyslių priepuolio, taip kadaise buvo vadinamas kraujo išsiliejimas į smegenis, ir aš bijau, kad mano Elena negrįš. Neperprantamos gydytojų veido išraiškos, jų dirbtinės kalbos, asimetriškas jos veidas, o ypač jos, nugalėtosios, žvilgsnis palieka man labai mažai vilties.

Šį gražų drauge praleistą rudenį daug galvojome apie „meną numirti“35 ir galiausiai ji užsirašė į ATON36, kuriai aš priklausau daugelį metų. Tikrai prestižo dalykas pasisakyti už mirties pasirinkimą, kai esi puikios sveikatos! Bet kaip būti tikram, kad neperžengsi to lemtingo slenksčio, kai prarandi savo ir kitų kontrolę? Tol, kol buvo gyvas Adrianas, savaime suprantama, ir aš gyvenau. Taip pat „to“ niekada nepadaryčiau Elenai, nepalikčiau jos vienos. Dvi svarbiausios mano gyvenimo priežastys išnyko (ar beveik išnyko), o mano vaikams daugiau iš tikrųjų manęs nereikia, net jeigu jie manosi norintys mane globoti. Jie susikūrė savo gyvenimą tokį, kokio norėjo, ir mano numatytas išnykimas nesukels jiems širdgėlos nei rytoj, nei vėliau.

Pati neturiu jokio noro dalyvauti savo vaikų senėjime. Marionai jau šešiasdešimt ketveri metai ir man jos gaila, kai pagalvoju, kas jos laukia. Ji vis dar nuostabi, bet matyti, kaip sulaukus septyniasdešimties jai pasireiškia tokie patys simptomai kaip man, būtų tikras baisumas. Iki šiol dar negirdėta, kad motina žiūrėtų, kaip tas mažas, gražus žmogutis, kurį paleido į pasaulį, tampa drebančiu egzemplioriumi blausiu žvilgsniu ir iškraipytomis rankomis. O kaip galiu įsivaizduoti, kad mano dukraitės tampa penkiasdešimtmetės? Ilgaamžiškumas suardo kartų grandinę.

Įsivaizduoju mus Kerdriuke pusryčiaujant, Mariona ir aš po dešimties metų, plaukai nudažyti mūsų ankstesniąja spalva, kiekviena atsidarome kapsulių dėžutę: ryklių kremzlės, eteriniai aliejai, „Omega 3“, priešuždegiminiai vaistai, cholesterolio kiekį mažinantys vaistai, spaudimą mažinantys vaistai, magnis, silicis, cinkas, vitaminai, DHEA, ir aš pasiduodu. Mes jas sunkiai rytume žvelgdamos į nuo šiol tuščią jūrą, nes būtų tekę parduoti laivą, kadangi Morisas dėl sausgyslių uždegimo nebegalėtų užvesti 5 arklio jėgų variklio. Susigraudinusios žiūrėtume, kaip jis varto laivybos žurnalus ieškodamas plokščiadugnės valties su dyzeliniu, elektra varomu varikliu, gerai žinodamas, kad mūsų geriausias laikas praėjo. Moterys dažnai yra nepakenčiamos realistės. Morisui visada viskas atrodo įmanoma. Jo svajonės tarpsta nepriklausomai nuo tikrovės, tai jam laiduoja amžinos jaunystės pajautą, ir aš tuo žaviuosi. Pykstu, kad tapau svajonių žlugdytoja...

Nes laikui atėjus norėčiau gyvenimą palikti iš meilės jam su baisia širdgėla. Bet gerai suvokiu, kad viso to, ką jau praradau, ir viso to, kas kiekvieną dieną praeina, niekas neatstos.

Per daug mėgau bėgti, kopti, slidinėti, vairuoti automobilį, kad sutikčiau susitaikyti su dykinėjimu.

Per daug mėgau viskio skonį, ypač Single Malt, ir amžino sniego degtinės aromatą, kad žiūrėčiau į plastikinį butelį priešais savo lėkštę, pilną bespalvio, bekvapio ir beskonio skysčio.

Per daug mėgau gyvenimą šalia draugo, į kurį rėmiausi dieną ir naktį, su kuriuo bardavausi, šnekėdavausi, niurnėdavau, su kuriuo skaitydavome dviese, taip pat juokdavomės, paardavome gyvenimo malonumus ir nemalonumus ir tyliai senome...

Per daug mylėjau Ksavjerą ir Marioną, ir Morisą, kaip lygų tarp lygių, kad susitaikyčiau, jog vieną dieną matau juos stovinčius priešais mano išnarą, tariamai gyvą, maitinamą lašelinėmis, kvėpuojančią pro vamzdelį ir palaikomą zondu.

Per daug mėgau atsiklaupti sode ir uosti žemės kvapą, ir kasti, ir sodinti, ir genėti; per daug mėgau saulėkaitą, kai saulė zenite, ir maudynes lediniame vandenyne, ir ilgus pasivaikščiojimus laukuose, kad snausčiau sodo pavėsyje su skrybėlaite ant galvos ir antklode ant kojų, laukdama, kol ateis vakaras... idant eičiau į guolį!

Per daug mėgau žvejoti pakrantėje ar laive su Mariona, Amelija ir Severiną Žaliajame Rage, Ragūne ir Glenane, kad be ašarų galėčiau žiūrėti į kitus, išvykstančius su tinklais ant pečių, pintinėmis ant perpetės ir į po kiekvieno didelio laimikio suspindinčias jų akis.

Noriu iškeliauti su sunkia prisiminimų pintine ir spindinčiomis išdidumu akimis, kad buvau gyva iki pat pabaigos. Iškeliauti savo valandą, kuri nebūtinai sutaps su gydytojų ar popiežiaus leista valanda, juo labiau tai nebus Mari de Henecel37 siūloma lėta mirtis su jos paliatyvinės parodomosios slaugos paketu ir su jos riebia šypsena.

Keista, kaip dovaną įgyju ypatingą jautrumą daiktų grožiui, visi maži stebuklai ir visi didingi reginiai taip susisieja, kad mano akyse pasirodo ašaros: žiedų mėlynumas, pilkų gervių skrydis „Migruojančiuose paukščiuose“, rožės keras, pavadintas „Sezanu“, praėjusiais metais pasodintas ne pačiame geriausiame kampe, bet kuris man padovanojo pirmą margą, raudonai gelsvą žiedą lapkritį, kai to jau nesitikėjau, tarsi tam, kad man pasakytų: „Tu tik pažiūrėk!“ Grįžtantis į uostą žvejybos laivas, taip gerai nugludintu korpusu, kad beveik nepalieka jokio pėdsako vandenyje, prie vairalazdės stovi senas jūrininkas, jo į priekį išsitempęs šuo dedasi svarbus, kaip pirmagalio statula... ir dar Mirusiųjų įlankos koplyčia ir jos kryžiaus kalva audrų ir našlių ašarų nugludintu granitu.

Ir dar toji keista poezija, kurią taip mėgau jaunystėje ir kurią po Adriano mirties su paauglišku jauduliu atradau iš naujo. Pameni, Elena, kaip mes mėgome Laforgą ir jo neviltingus eilėraščius, kuriuos šiandieną suprantu kur kas geriau:

Ak, koks kasdieniškas yra gyvenimas,

Tik žvelgdamas iš tolio į jį

Menkumą ir bedvasiškumą jo regi!

Labai greitai tapome vyresnės už šį jauną poetą, mirusį dvidešimt septynerių.

Ir taip pat kartais vyrai... ar kada nors dingsta domėjimasis vyrais?

Ant stogo priešais Elenos namus Kanuose praėjusiais metais pamačiau puikų stogdengį. Jie keturiese darbavosi ant rožinių čerpių stogo, bet jis vienintelis buvo šviesiaplaukis, kaip suomis, siaurų klubų ir jaudinančiu vyrui nebūdingu laibu liemeniu. Jis dirbo apsinuoginęs iki juosmens ir kiekvieną rytą valgydama pusryčius aš įdėmiai žvelgiau į jo pečius, įdegusius tuo auksiniu šviesiaplaukių įdegiu, į jo vapsvos liemenį ir jo poilgius plaukus, spindinčius pietų saulėje kaip... aukso šalmas. Tobulai. Ir kiekvieną kartą, kai jis prisiartindavo prie stogo krašto, aš virpėdavau dėl jo, niūniuodama Dalida dainą: „Jam ką tik suėjo aštuoniolika...“, sukeldama pašaipius Elenos kvaksėjimus.

„Net infuzorijos ir pirmuonys, šiaip ar taip, belytės būtybės, turi polinkį poruotis“, — priminė man ji, cituodama kažkokį straipsnį iš „Mokslo ir gyvenimo“, kurį buvo užsiprenumeravęs Viktoras ir kurį jinai pagarbiai skaitydavo.

Žmogus niekada vėl netaps pirmuoniu. Kartais kine būnu beveik sukrėsta, šiandien, kaip ir vakar, pajusdama kažkokį veikėjos jaudulį, kai jos mylimas vyras pagaliau ją apkabina... su sąlyga, kad režisierius moka filmuoti ne meilę, bet geismą, antraip sunkiau parodyti ką nors daugiau nei neapykantą ir prievartą, kurios tėra pirmykščiai jausmai.

Nedrįstu prisipažinti apie šį susijaudinimą Elenai, kuri niekada neapgaudinėjo Viktoro ir yra nepaprastai drovi tuo požiūriu, kurį ji vadina „seksualumu“, mažumėlę patempusi lūpą, tai man visai nepatinka.

Negalėdama pasitenkinti kitų bučiniais ir per daug retais stogdengiais, kurie leidžiasi stebimi, praradusi beveik visus savo malonumus ir beveik visus savo bendraamžius draugus, parašiusi paskutinę savo knygą, nesuprantu, kodėl turėčiau nuolankiai laukti paskutinio likimo smūgio. Bet kaip sutrumpinti savo dienas, kad turėčiau laimę laiku išgirsti girgždant Anku38 vežimą, vadeliojamą niūraus vežiko, kurį visada įsivaizdavau kaip Žuvė39?

Šveicarijoje, Belgijoje, Olandijoje leidžiama „padėti numirti“. Mačiau tokį išėjimą per televiziją ir sekiau švelnią ir pasirinktą sergančio vyro mirtį ant žmonos rankų. O koks nuostabus filmas Mar adentro40, filmas apie gyvenimo džiaugsmą ir drąsą numirti.

Prancūzija jau nebėra laisvių šalis. Mūsų deputatai ką tik išgalvojo veidmainišką „leisti numirti“ — bjauri formuluotė, giminiška „leisti jiems gyventi“, abu šūkiai išreiškia tokią pačią panieką suinteresuotų asmenų valiai.

„Aš atsižvelgsiu į tavo valią, Alisa, — pasakė Moira. — Net jeigu ir nemėgstu, kad mirštama, aš, kuri niekada neturės teisės numirti.“

Kaip įteisinti eutanaziją, — koks gražus graikų kalbos žodis, kuris paprasčiausiai reiškia tai, ko visi trokšta: „gražią mirtį“?

Kai filosofas, kad išvengtų nepagydomos ligos, yra priverstas iššokti pro langą41, kai pagyvenusi moteris, idant pabėgtų nuo savo persekiotojų, kurie prievarta ją jau du kartus atgaivino, neturi kito pasirinkimo, kaip žengti pirmyn į ledinį ežero vandenį tol, kol jame nuskęs, ar tai kas nors kita, nei atsisakymas padėti? Nei nepagarba asmeniui? Ar tai kas nors kita, nei žiauri mirtis be gelbstinčios rankos paspirties? Ar Prancūzijoje skirta mirti vienam, idant nebūtų pasmerktas jums padedantis gydytojas arba jums ištiesiantis ranką artimasis?

— Tu esi ne viena, — sako Moira.

Man reikalingi išmintingi patarimai ir maniau, kad privalau pasitarti su gyvenimo, vadinasi, ir mirties specialistais. Susitikau su neurologu, kuris prižiūri Eleną, su pulmonologu, kuris gydė Adrianą, su savo pačios gerontologu ir net su Marionos ginekologu. Visi jie mano atminties gelmėse sužadino daugiau nei prieš penkiasdešimtį metų užslėptus įspūdžius! Pažeminimą, jausmą, kad esi kaltas, tėvišką toną, prastai slepiamą visišką abejingumą, tą pačią ideologinę šarvuotę kaip ir abortų atveju iki priimant Veil įstatymą. O viso to apvainikavimas — krikščioniško tikėjimo alibi žmonių, kurie net nevaikšto daugiau į mišias.

Tačiau kai žmogus nebeturi vilties, jam reikia ne tikėjimo, bet gailestingumo.

Reikalaudama teisės pasirinkti mirtį, kaip kad kadaise reikalavau teisės duoti gyvybę ar jos neduoti, štai vėl atsidūriau toje pačioje kaulytojos padėtyje priešais tą pačią nomenklatūrą! Ir su manimi buvo kalbama kaip su maža mergyte, nors buvau dvigubai vyresnė už visus šiuos gydytojus, o nusikaltusi buvau tik tuo, kad, savo supratimu, per daug pasenau. Vadinasi, mano gyvybė man daugiau nepriklauso?

Slenkant baltai nakčiai, beieškant išeities iš šios aklavietės man staiga pasirodė, kad mes, pasirinktos mirties šalininkai, gal to net nenutuokdami, turime garsų pirmtaką. Staiga kaip akivaizdus dalykas man pasirodė, kad ir Jėzus Kristus pasirinko mirtį. Jis būtų galėjęs, tai juk akivaizdus dalykas, išvengti savo budelių paprastučiu stebuklu... jam jie pavykdavo, ir daug didesni. Ir todėl patikėti, kad Dievo Sūnus leidosi sugaunamas spąstais kaip triušis ir nukryžiuojamas kaip vagišius to iš anksto nenumatęs, — jo dieviškos prigimties įžeidimas. Tai buvo įrašyta didžiajame jo Tėvo sumanyme ir Kristus pasirinko jam paklusti mirdamas.

Nuo šios minties jaučiausi keistai sutvirtėjusi imtis savo ketinimo.

„Neskubink to, kas neatitaisoma, — pasakė Moira. — Ko tu delsi? Išleisk savo knygą — testamentą, kol esi gyva.“

Prieš padėdama ją į savo dėžę, turėdama omeny vėlesnį išleidimą, Alisa nusprendė duoti knygą perskaityti dukteriai. Mariona buvo sužavėta, davė ją perskaityti Morisui ir juodviem pavyko Alisą įtikinti knygą išleisti tuojau pat.

— Būtent ši maža knygelė atneš tau sėkmę, kurios tu tikėjaisi visą gyvenimą, mama, pamatysi. Būtų per daug liūdna nepatirti šio stebuklo. Aplinkybės tau palankios, esu tuo tikra.

„Feminizmo testamentas“ išėjo po trijų mėnesių. Alisos žurnalas „Mes, moterys“ įžvelgė progą atgauti per daug ilgam užmirštas skaitytojas ir nusprendė publikuoti geriausius puslapius iki jai pasirodant. Sėkmė buvo greita, netikėta. Alisa vėl atrado užmirštus džiaugsmus: gauti daug laiškų iš skaitytojų, buvusių ir naujų, būti klausinėjama apie visuomenės problemas, pasakyti, ką mano apie tuos, kurie buvo palaidoję feminizmo šalininkus, feminizaciją, lygybę... ir kaip žvaigždė dalyvauti kultūros laidose, jose mokėjo pasirodyti kandi ir šelmiška, o tai netikėta jos amžiaus asmeniui.

„Visą gyvenimą man pavyko išlikti nepataisoma įkyruole ir štai būtent dėl to šiandien esu įvertinta!“

„Visa, kas ateina į pasaulį, kad nieko neišmuštų iš pusiausvyros, nenusipelno nei dėmesio, nei kantrybės“42, — tarė Moira.

Alisa neturėjo malonumo pasidalyti savo džiaugsmu su Elena, ši tapo antro priepuolio auka ir palengva grimzdo į nesąmoningumą. Bet ji turėjo laimę pamatyti gimstant pirmąjį Severinos vaiką ir pravirkti iš jaudulio ir bendrininkavimo Marionos glėbyje išvydus, kad Brianui dar kartą pavyko įsibrauti tarp jų palikuonių, prisidengus šio mažo, įžūliai rausvaplaukio berniuko išore.

Elena užgeso rudenį. Alisa pradėjo jausti nemenkų regėjimo sutrikimų, kuriuos kataraktos operacija tik atidėjo. Alisa įspėjo savo vaikus, kad nemokės gyventi nuo kitų priklausoma, neskaitydama, nematydama dangaus ir jūros spalvos, bet ji atsisakė įtraukti juos į sprendimą, už kurį norėjo būti pati atsakinga.

„Norėčiau, kad jūs nežinotumėte nieko tikra. Kad jūs galėtumėte sau pasakyti, kad galiausiai aš galbūt miriau natūralia mirtimi. Nuvokiu, kad būsite labai nelaimingi, bet, šiaip ar taip, neturiu jokios priemonės, kad jus nuo to apsaugočiau.“

„Niekada neskubu pamatyti, kaip išnyksta mano globotiniai, — sako Moira. — Prisirišu prie jų. Neturėčiau. Bet myliu, Alisa, tave taip, kad pripažįstu, jog tu nori išeiti, nes tu gebėjai pasinaudoti savo galimybėmis ir tomis galimybėmis, kurias galėjau tau pasiūlyti. Įskaitant paskutinę: mirti savo valandą. Kai būsi pasiruošusi, Alisa, aš būsiu čia. Duok man ženklą — paspausk žvaigždutę. Ir aš pasirūpinsiu visa kuo, mano mažoji.“